Šrila Bhaktivinoda Thakura

hari hari kabe mora ha’be hena dina
vimala vaisnave,rati upajibe, vasana haihe ksina

O Hari! O Mahaprabhu! Kada išauš ta laiminga diena, kai į mano širdį ateis rati (gili meilė ir prisirišimas) tyraširdžių vaišnavų lotoso pėdoms? Tada gerbsiu juos ir jiems tarnausiu, taip dings visi mano materialūs troškimai ir anarthos, ypač geismas ir pyktis.

antara-bahire, sama vyavahara, amani manada ha’ba
krsna-sankirtane, sri-krsna-smarane, satata majiya ra’ba

Be dvilypumo širdyje, išorinis mano elgesys sutaps su vidiniais jausmais ir mintimis. Suvokdamas save kaip visai nereikšmingą, skirsiu pilną pagarbą kitiems, ir nesieksiu pagarbos mainais. Nuolat šokdamas ir dainuodamas šventuosius vardus, būsiu nuolat pasinėręs į Šri Krišnos gražiųjų žaidimų smaraną (prisiminimą).

e dehera kriya, abyase kariba, jivana japana lagi’
sri-krsna-bhajane,anukula jaha, tahe ha’ba anuragi

Kūniško palaikymo reikalai turėtų vykti savaime iš įpročio, kad mano protas galėtų būti pilnai skirtas harinamai. Prisirišiu tik prie to, kas palanku Šri Krišnos bhadžanai (tarnystei).

bhajanera jaha,pratikula taha, drdha-bhave teyagiba
bhajite bhajite,samaya asile, e deha chadiya diba

Tvirtai atmesiu bet ką, kas nepalanku Jo tarnystei. Tęsdamas bhadžaną, su laiku paliksiu šį kūną (laimingai ir taikiai).

bhakativinoda, ei asa kori’, basiya godruma-vane
prabhu-krpa lagi’,vyakula antare, sada kande sangopane

Gyvendamas vienas Godrumos miške ir nuolat verkdamas, Bhaktivinoda karštai meldžiasi, „Gyvenu vien tik viltimi, kad Mahaprabhu dovanos man Savo malonę“.

“madhava-tithi, bhakti-džanani, jatane palana kori, Krišna-vasati, vasati boli’, parama adare vori”

["Aš labai rūpestingai laikausi šventų dienų, tokių kaip Ekadašis ir Džanmastamis, kadangi jos yra bhakti motina. Krišna gyvena šiose tithi, taigi, gerbdami jas, lengvai galime pasiekti Jį. Giliai gerbiant Krišnos lila-sthanas (žaidimų vietas), jos suteiks man savo palaiminimus". (Šrilos Bhaktivinodos Thakuros dainos "Šudha-Bhakata" 2 posmas)]

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: Kas yra Madhava-tithi?

Bhakta: Ekadašis.

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: Kodėl Džanmastamis nevadinamas Madhava-tithi? Kodėl taip nevadinamos ir Gaura-tithi bei kitos dienos?

Krišnai Ekadašis yra netgi viršesnis negu Džanmastamis. Visų džyvų gerovei, Krišna Pats tapo Madhava-tithi diena. Jis galvojo, “Visi Mane užmiršta, ir kenčia šiame pasaulyje. Kaip galiu juos atvesti į Goloką? Kadangi jie tokie puolę ir bejėgiai, jiems nėra galimybių” Todėl Jis tapo Ekadaši-tithi. Ekadaši-tithi yra lyg laiko tarpas. Kaip jis tapo šiuo tithi? Visas transcendentinis laikas yra Pats Krišna, todėl šis transcendentinis laiko tarpas irgi yra Jisai. Tačiau, Ekadaši-tithi nėra vien tik laikas. Pavyzdžiui, Šrimati Radhika yra Krišnos manifestacija. Ji atsirado iš kairės Jo kūno pusės ir tapo Radhika. Panašiai, Pats Kišna tapo Ekadašiu, todėl ir “madhava-tithi, bhakti-džanani” (madhava-tithi yra bhakti gimimo šaltinis). Jeigu kas nors laikosi Ekadašio, bhakti ateis pas jį. Ir atvirkščiai, jeigu kas nors nesilaiko Ekadašio, niekada nepasieks tos retos būsenos.

Ištisai gerti sultis, lasius (parduodamus indiškose parduotuvėse) ir pieną, bei kilogramais valgyti mango ir kitus vaisius per visą dieną, imituojant Ekadašio laikymąsi, nėra Ekadašis. Valgykite tik tiek, kiek reikia gyvybei palaikyti, kad galėtumėte lengvai kartoti.

Tokiu būdu, Krišna tapo Ekadaši-tithi. Jis nori išvaduoti iš šio pasaulio tuos, kurie laikosi Ekadašio, ir nori atvesti juos prie jų tarnysčių Golokoje.

“Madhava-tithi, bhakti džanani, jatane palana kori.” Jatane reiškia rūpestingai. Negali būti kalbos apie Ekadašio ignoravimą. Turėsite tarnauti Ekadašiui kaip Krišnai. Lygiai taip, kaip mūsų mokinių sekos guru (mokytojai) laikėsi Ekadašio, mes taip pat turėtume stengtis tai daryti.

“Krišna-vasati, vasati boli, parama adare bori”. Krišna-vasati, vasati boli. Kur tik yra Ekadašis, ten yra Krišna. Krišna visada yra ten, kur yra Ekadaši devi, nes Ekadašis yra Pats Krišna. Parama adare vori. Turėtume laikytis Ekadašio su tokia pagarba ir aukštinimu, kad dėl tokio laikymosi bhakti iš karto ateitų.

gaura amara, dže-saba sthanekoralo bhramana range, se-saba stahana, heribo ami, pranaji-bhakata-sange”

["Pranaji (artimų, mylimų) bhaktų draugijoje eisiu į visas vietas, kurias džiaugsmingai lankė Mahaprabhu" (Šudha-Bhakata, 3 posmas)]

Ką turėtume daryti tą dieną? Šri Čaitanja Mahaprabhu vaikščiojo ir šoko visose devyniose Navadvipos salose. Jis nuėjo į Pani-hatį ir Šantipurą, pakeliui aplankė daugybę kitų vietų. Tada ėjo į Purį, o iš Purio ėjo į Vrindavaną. Pakeliui į Vrindavaną, aplankė Džarikandą, Kašį, Varanasį, ir Prajagą, o eidamas atgal, nukeliavo į dar daugiau vietų. Pranaji-bhakata-sange. Eisiu į tas vietas kartu su “pranaji-bhakata“, tais, kurie turi aukšto lygio meilę ir prieraišumą Krišnai ir Mahaprabhu, ir klausinėsiu jų, “Kokia čia vieta? Ką Čaitanja Mahaprabhu veikė čia?”

“mridanga vadja, sunite mana, avasara sada jače, gaura-vihita, kirtana šuni, anande hridoja nače.”

[Mano protas visada nerimsta išgirsti mridangos grojimą.  Kai girdžiu kirtaną, apibūdinančią Mahaprabhu, mano širdis šoka džiaugsme. (Šudha-Bhakata, 4 posmas) ]

Kai girdėsiu “dik dik tan” mridangos garsus, šoksiu visiškai įsijautęs. Kada gi ateis tas laikas, kai kartu su gaura-bhaktomis, krišna-bhaktomis, aš šoksiu pagal mridangų ir karatalų garsus? Kada seksiu paskui Šrivasą Panditą ir jo brolius jo kirtana-rasa-mandaloje?

“Gaura-vihita, kirtana suni.” Čaitanja Mahaprabhu mėgo labai garsias ir saldžias Rajos Ramanandos ir Svarupos Damodaros kirtanas, o taip pat Narotama dasos Thakuro, Šjamananados Prabhu, Šrinivasos Ačarijos, Govindos dasos, Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir kitų, tokių kaip jie tyrų bhaktų, kirtanas. Kai išgirstu jų kirtanas mano širdis šoka džiaugsme.

“jugala-mūrti, dekhija mora, parama-ananda hoje, prasada-seva, korite hoja, sakala prapanča džaja”

[Pamatęs Jugala-kišoros Dievybių pavidalus, jaučiu aukščiausią palaimą. Jų prasada suteikia jėgos nugalėti penkis elementus. 5 posmas ]

“Jugala mūrti dekhija mora.” Kai matau bhaktas, greitai prisipildau džiaugsmo. Prasada-seva. Neturėtume valgyti ir bėgioti, galvodami kaip beždžionės, “o, turiu priimti prasadą prieš jiems ateinant; kitaip jie pasidalys jį”. Toks mąstymas nėra bhakti. Prasada-seva. Turėtume tarnauti prasadui. Nama-seva, vaišnava-seva, Thakura-seva. Turėtume tarnauti šventam vardui, vaišnavams ir Thakurdži. Sakala prapanča džaja. Prasada-sevos dėka tapsiu pergalingas prapančos, materialios egzistencijos, atžvilgiu ir visi mano materialūs norai lengvai dings.

“dže-dina grihe, bhadžana dekhi, grihete goloka bhaja / čarana-sidhu, dekhija ganga, sukha sa sima paja”

[Mano namai pavirsta į Goloką Vrindavaną, kai matau juose atliekamą Radha-Krišnos garbinimą. Kai pagerbiu Šri Bhagavano čaranamritą, ir žiūriu į Gangą, mano laimei nėra ribų. 6 posmas ]

Bhadžana dekhi. Tai yra bhadžana. Grihete goloka bhaja. Dabar Goloka atėjo čia. Kur yra Thakurdži ir kirtana, ta vieta yra Goloka. Turėtume stengtis padaryti visas vietas lyg Goloką Vrindavaną. “Čarana-sidhu, dekhija ganga, sukha na sima paja.” Kaip ir Ekadašis, Ganga yra krišna-prija, ji ateina iš vandens, srūvančio pro Krišnos pėdas. Ji visada tyra ir padaro visus kitus tyrais. Kai pamatau Gangą, patiriu beribę laimę; net negaliu apibūdinti kokia laimė kyla dėl to. Ypač, kai einu į Navadvipą ir matau ghatą, kurioje maudydavosi Čaitanja Mahaprabhu, ghatą, kurioje Jis nugalėjo Kešavą Kašmiri, ir ghatą, kurioje Jis įšoko į Gangą ir naktį šaukė, “O Krišna, O Krišna”, perplaukė į kitą pusę ir priėmė atsižadėjimo statusą, tiek daug nuotaikų įžengia į mano širdį.

“tulasi dekhi, džuraja prana, madhava-tošani džani, gaura-prija, šāka-sevane, dživana sarthaka mani”

[Kai matau tulasi, mano širdis darosi vėsi ir minkšta, todėl, kad žinau, kad ji džiugina Madhavą. Šāka yra labai miela Mahaprabhu, taigi, kai ją pagerbiu, laikau savo gyvenimą sėkmingu]

“Tulasi dekhi, džuraja prana”. Nėra atitinkančio angliško žodžio paaiškinti džuraja-prana. Tulasi devi visada tarnauja Madhavai. Kai matau Tulasi devi, mano širdis darosi vėsi. Visi materialūs norai dingsta, ir širdis darosi vėsi, nes atsimenu Krišną, Mahaprabhu ir Jo bendriją. “Madhava-tošani džani. Gaura prija, šāka-sevane.”  Gaura-prija šāka. Panaši į špinatus daržovė, šāka, yra labai miela Mahaprabhu, labiau nei kokie nors skanūs valgiai.

“bhakativinoda, krsna-bhadžane, anukula paja džaha prati-divase, parama-sukhe, svikara koroje taha”

Bhaktivinoda galvoja, kad kai dalykai palankūs bhakti, jis juos visus gerbia su dideliu tikėjimu, ir greitai atmeta tuos dalykus, kurie yra nepalankūs. O Madhava tithi ir Ekadaši, būkite mums maloningi.

Gaura Premanande