2010 metų, gruodžio 29, mūsų mylimas Šrila Gurudevas suprato, kad atėjo laikas pasiūlyti mums šią keistą išsiskyrimo su juo dovaną. Jis nusprendė atlikti savo išėjimo lilą Šri Džaganatha Purio-dhamoje. Dabar, 2011 metų vasario 2 dieną, praėjus vienam mėnesiui po to, kai Šrila Gurudevas įėjo į maha-samadhį, maždaug 800 bhaktų, tiek iš Indijos, tiek ir iš užsienio, susirinko dar kartą toje pačioje vietoje Džaganatha Puryje, šį kartą tam, kad prisimintų Šrilos Gurudevo avirbhava tithą, jo atėjimo į šį pasaulį dieną.

Anksti ryte, netrukus po mangala-aračio, Šripad Tirtha Maharadžas nuvedė visus bhaktas į parikramą į įvairias Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Jo palydovų lilų vietas. Prisimindami, kaip Šrila Gurudevas vesdavo visus bhaktas į šiuos daršanau, mes padėjome jo nuotrauką į gražiai papuoštą vežimą ir pritariant kirtanai, išvykome.

Mūsų pirmasis sustojimas buvo Sidha-Bakula, Šrilos Haridaso Thakuros bhadžana-kutiras. Mahaprabhu lankė čia Haridasą Thakurą kiekvieną dieną. Po to mes keliavome į Gambhirą, kur gyveno Pats Mahaprabhu. Būtent čia Mahaprabhu panirdavo į Šrimati Radhikos išsiskyrimo su Šri Krišna jausmus ir dalindavosi šiais jausmais su Savo pačiais intymiausiais palydovais, tokiais kaip Šri Svarupa Damodara ir Šri Ramananda Raja.

Tada parikrama tęsėsi Purušotama Mathe, kurį Čataka Parvatoje įsteigė Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura Prabhupada. O tiesiog priešais yra Tota-Gopinatha šventykla. Mahaprabhu ateidavo čia kiekvieną dieną, kad išgirstų Šrimad-Bhagavatam iš Šri Gadadharos Pandito.

Visur, kur mes ėjome, Šripad Tirtha Maharadžas trumpai kalbėjo apie tų vietų šlovę, jis pasakojo tai, ką metams bėgant pats girdėjo iš Šrilos Gurudevo.

Po Tota-Gopinatha šventyklos parikrama tęsėsi toliau Nilačala Gaudija Mathe. Tai yra viena iš pirmųjų šventyklų įsteigta mūsų param-gurudevo nitja-lila pravišta om višnupados Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo. Po to mes keliavome į Šrilos Haridaso Thakuros samadhį, o baigėsi mūsų parikrama Purušotama Gaudija Mathe, kur mes turėjome Pudžjapado Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Jačio Maharadžo, kuris yra dabartinis Matho ačarja, daršaną.

Grįžę į savo Džaja Šri Damodara Gaudija Mathą Šri Čakra Tirthoje, visi bhaktos vadovaujan Šripad Tirthai Maharadžui, atliko guru pudžą – pirmiausia Šrilai Gurudevui, o tada visai guru-paramparai.

Vakare bhaktos vėl susirinko kirtanai ir hari-kathai, gražiai papuoštame pandale esančiame ant Matho stogo. Daugelis svečių Vaišnavų iš įvairių Gaudija Mathų atėjo pasiklausyti ir pakalbėti apie mūsų Šrilos Gurudevo šlovę. Pirmiausia Šripad Bhaktivedanta Sidhantis Maharadžas, Šripad Bhaktivedanta Bhagavata Maharadžas ir Šripad Bhaktivedanta Padmanabha Maharadžas pasiūlė savo nuoširdžius pušpandžalius. Pagrindinis garbės svečias buvo Šri Šrimad Bhakti Vigjana Bharati Maharadžas iš Šri Čaitanja Gaudija Matho, kuriam atvykus buvo suteikta garbė pasiūlyti Šrilai Gurudevui pirmąją naujai išleisto specialios Vjasa-pudža redakcijos žurnalo “The Rays of The Harmonist” kopiją, kuri yra skirta mūsų Šrilai Gurudevui. Pudžjapad Bharati Maharadžas paguodė visus bhaktas, kurie prisimena, kaip Šrila Gurudevas neseniai įėjo į maha-samadhį šioje vietoje. Po kalbos, Maharadžui taip pat buvo pasiūlytas žurnalas “The Rays of The Harmonist” kartu su kitomis bhaktų dovanomis.

Po to kalbėjo daugiau Vaišnavų, išgirdus jų atsiminimus apie Šrilos Gurudevo šlovę, daugelio bhaktų akyse pasirodė ašaros. Galiausiai, Šripadas Tirtha Maharadžas užbaigė pušpandžali siūlymą ir vėl vadovavo visiems bhaktoms ir svečiams Vaišnavams atliekant guru-pudžą.

Diena baigėsi nuostabia puota su Džaganatha prasadu. Organizuojant Pudžjapad Premanandai Prabhu su mūsų Panda Džanardana Prabhu ir su mūsų matho brahmačarių pagalba į mūsų šventyklą buvo atnešta aštuoniolika skirtingų Šri Džagannatha Mahaprasado patiekalų ir Šrilai Gurudevui buvo paruošta ir pasiūlyta didelė ir labai prabangi lėkštė. Tada Viešpaties Džaganatho sevakai patiekė prasadą bhaktoms, o tuo metu jaunų Brahmanų grupė iš Šri Džagannatho Šventyklos kartojo Vedų stutis ir mantras. Prasado pagerbimo metu Vaišnavai mums priminė apie tai, kaip Šrila Gurudevas visada vertino ir gerbė šį Džaganatha prasadą. Visada kai jis lankydavosi Džaganatha Puryje, jis prašydavo, kad kiekvieną dieną jam atneštų nors truputi šio prasado.

Nors mes susirinkome Džaganatha Puryje švęsti Šrilos Gurudevo atėjimo dienos, tarp mūsų visų sklandė išsiskyrimo nuotaika. Vėlgi, prisimenu param-gurudevo žodžius, kad “Bhagavano palydovų išėjimas turi tą pačią reikšmę kaip jų atėjimas. Dėl šios priežasties, mes galime prisiminti išsiskyrimą su maha-purušomis jų atėjimo dienų metu ir švęsti susitikimą jų išėjimo dienomis” (Šrila Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis – Jo gyvenimas ir mokymai, antroji dalis).

Mes visi patyrėme, ką reiškia šie žodžiai šių metų Vjasa-pudžos festivalio Puryje metu.

Džanaki Devi Dasi

Šaltinis bei daugiau nuotraukų:  http://backtobhakti.com/2011/02/a-vyasa-puja-celebration-in-the-dhama-of-separation/

Vertė Juvati Didi

[II dalis]
Sarvabhauma Batačarja tarė Jam:

- Prabhu, daugiau nebeik vienas pas Džaganatho Dievybę. Arba aš eisiu kartu, arba ką nors pasiųsiu drauge su Tavimi.

Tada liepė savo svainiui Gopinatha Ačarjai:

- Keliauk į mano tetos namus ir viską paruošk Mahaprabhu ten apsistoti. Vieta labai nuošali ir puiki, beveik niekas ten neužklysta.

Ir Gopinatha Ačarja nugabeno tenai Mahaprabhu.

Tada tarp Gopinatha Ačarjos ir Sarvabhauma Batačarjos įvyko pokalbis, kurio metu Sarvabhauma išgirdo apie Šri Čaitanjos tapatybę. Sarvabhauma paklausė pirmas:

- Kas yra šis asmuo?

Gopinatha Ačarja atsakė:

- Džaganatha Mišros, kurio uošvis yra Nilambara Čakravartis, sūnus. Jis gimė Navadvipoje.

Sarvabhauma Batačarja, tarė:

- Pažįstu Nilamba Čakravartį, jis mano tėvo bendraklasis. Be galo džiaugiuosi sužinojęs, kad su šiuo sanjasiu turiu kažką bendra. Išmokysiu Jį Vedantos, taip pagerindamas Jo sanjasą.

Gopinatha Ačarja į tai atsakė:

- Ką ruošiesi mokyti? Ar žinai, kas yra šis sanjasis? – Patsai Viešpats, Šri Krišna.

Sarvabhaumos mokiniai paklausė:

- Kaip gali būti tuo tikras?

Gopinatha Ačarja atsakė:

- To negali parodyti tiesioginė patirtis – ji nėra įrodymas:

nayam atma pravacanena labhyo
na medhasa na bahuna srutena
yam evaisa vrnute tena labhyas
tasyaisa atma vivrnute tanum svam

“Aukščiausiojo Viešpaties negalima pasiekti nei per išraiškingus aiškinimus, nei didžiu intelektu, nei klausantis daug pasakojimų apie Jį. Jį pasieks tiktai tas, kurį Viešpats Pats pasirinko. Tokiam asmeniui Jis apreikš Savo pavidalą.” (Mundaka Upanišada 3.2.3.)

Viešpats maloningai atskleidžia Save tam, kuris Jį pradžiugino. Tik tokiu būdu galima Jį pažinti. Jo nepažins Vedų raštus išmanantys mokslininkai. Žinau, jog tu esi didis mokslininkas, tau nėra lygių visame pasaulyje. Vis dėlto negali pažinti Viešpaties Krišnos, nes stokoji tyro atsidavimo Jam. Tik sulaukęs Jo malonės, vieną dieną tu Jį pažinsi.

Taip jiedu kalbėjosi.

Po kurio laiko Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Sarvabhauma Batačarja nuėjo pamatyti Viešpaties Džaganatho, o grįžus Sarvabhauma tarė Šri Čaitanjai:

- Noriu pamokyti Tave Vedantos.

Šri Čaitanja atsakė:

- Esi mano guru, man beveik kaip tėvas. Atidaviau Save tavo lotoso pėdoms. Mokyk Mane.

Sarvabhauma Batačarja ėmė aiškinti šventraščių sutras, tokias kaip athato brahma jijnasa, ananda-mayo ‘bhyasat ir daugelį kitų posmų. Tačiau jis klaidingai nurodė jų reikšmę teigdamas, jog Aukščiausioji Siela neturi savybių, pavidalo ar galių.

Taip jis dėstė savo klaidingas išvadas septynias dienas, o Šri Čaitanja Mahaprabhu visą tą laiką tik klausėsi – nė žodžio nepratarė. Nesakė netgi: “Gerai, labai gerai”, arba “Nesuprantu, ką kalbi”. Sarvabhauma labai stebėjosi ir galiausiai nutarė: “Šis berniukas nesupranta. Kodėl sėdi taip tyliai ir nieko neklausia?”

Sarvabhaumos Bhattačarijos namai stovi iki šiol

Mahaprabhu atsakė Sarvabhaumai, kad Vedų posmai aiškūs kaip saulė, bet jo aiškinimai padengė juos tarsi debesys. Ir pacitavo vieną posmą (Švetasvara Upanišada 3.19):

apani-pado javano grahita
pasyaty acaksuh sa srnoty akarnah
sa vetti vedyam na ca tasyasti vetta
tam ahur agryam purusam mahantam

“Jis juda be kojų ir paima be rankų, regi be akių, girdi be ausų. Jis žino viską, bet Jo Paties nepažįsta niekas. Jis vadinamas pirmapradžiu Aukščiausiuoju Asmeniu.”

Sarvabhauma Bhattačarja paaiškino šį posmą kaip reiškiantį, jog Aukščiausias Viešpats neturi galių nei pavidalo, o Mahaprabhu paaiškino jį iš bhakto požiūrio taško.

Dauguma išsilavinusių Indijos mokslininkų laikosi Šripad Šankaračarjos, impersonalistų vedlio Vedantos komentarų, kuriuose jis Aukščiausią Dvasinę TieSą vadina vien tik žinojimu bei palaima. Jis rašo: “Dievas yra satyam jnanam anantam brahma – Jis yra ananda-svarūpa. Jis yra žinojimas ir palaima.” Tačiau iš tiesų šis teiginys klaidingas.

Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė Sarvabhaumai, kad Aukščiausioji Tiesa, be abejo, yra ananda, palaimos prigimties, bet taip pat ir ananda-maya – Transcendencinis Asmuo, kupinas palaimos. Brahma-sūtroje (1.1.12) Šrila Vyasadeva sako: “Ananda-mayo ‘bhyasat – Viešpats iš prigimties yra visuomet džiaugsmingas.” Mahaprabhu tarė Bhattačarjai: “Turėtumei atlikti bhakti šiam transcendentinio džiaugsmo pavidalui. Nors Jis yra patsai džiaugsmas, bet kartu ir džiaugsmo šaltinis. Jis yra gjana (žinios), bet ir gjani (žinių buveinė), be to, žinojimą gali perduoti kitiems. Jis nėra beasmenis, Jis – Aukščiausias Viešpats:

ete camsa-kalah pumsah
krsnas tu bhagavan svayam
indrari-vyakulam lokam
mrdayanti yuge yuge

“Visos išvardintosios inkarnacijos yra arba Viešpaties dalys, arba tų dalių dalelytės, tačiau Šri Krišna yra pirmapradis Dievo Asmuo. Visi jie pasirodo įvairiose planetose, vos tik įsivyrauja ateistų skleidžiama netvarka. Viešpats įsikūnija, kad apgintų tikinčiuosius.” (Š.B. 1.3.28)

Tu tvirtini, kad siela visais atžvilgiais tapati tai beasmenei Absoliučiai Tiesai: “Tu esi brahma, aš – taip pat brahma, tattvam-asi, aham brahmasmi, ir sarvam khalvidam brahma: viskas, ką regime šiame pasaulyje, yra brahma.”

Mahaprabhu tęsė:

Tavo teiginiai iš tiesų nėra geriausias Vedų paaiškinimas. Labiau čia tiktų transcendentinis skiemuo Om, kuris yra Pats Krišna, Aukščiausias Viešpats. Kas yra Krišna? Šrimad-Bhagavatam sako:

aho bhagyam aho bhagyam
nanda-gopa-vrajaukasam
yan-mitram paramanandam
purnam brahma sanatanam

“Kokie neapsakomai laimingi yra Nanda Maharadžas, piemenukai ir visi kiti Vradžabhūmio gyventojai! Jų sėkmei nėra ribų, nes Absoliuti Tiesa, transcendentinės palaimos šaltinis, amžinas Aukščiausias brahma tapo jų draugu.” (Šrimad-Bhagavatam 10.14.32)

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Vakar dienos paskaitoje kalbėjome apie tai, kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu supyko, Nityanandai Prabhu sulaužius Jo dandą[1].  Šri Čaitanja tarė:

- O, Nityananda Prabhu, Mukunda, Damodara ir Džagadananda – arba visi jūs pirmi eikite pamatyti Viešpaties Džaganatho, arba aš pirmas. Drauge su jumis neisiu.

Dandabhanga, šioje vietoje dabar pastatyta šventyklėlė

Šie atsakė:

- Viešpatie, eik pirmas. Mes eisime vėliau.

Ar žinote tą Mahaprabhu žaidimų vietą, vadinamą Danda-bhanga? Čia buvo sulaužyta Mahaprabhu danda, čia Mahaprabhu išvydo čakrą, esančią ant Viešpaties Džaganatho šventyklos stogo (maždaug už 6 mylių) ir pasiūlė savo nusilenkimus.

Kai Šri Čaitanja įėjo į šventyklą, Šrimati Radhikos nuotaika prasiveržė taip stipriai, kad vos išvydęs Viešpatį Džaganathą, apimtas nepakeliamo išsiskyrimo skausmo, Jis akimirksniu krito žemėn be sąmonės. Tuo metu, paniręs į Šrimati Radhikos, išvydusios Krišną Kurukšetros lauke, transcendentinę jauseną, Jis galvojo: “O, mylimasis, pagaliau sutikau Tave po ilgo išsiskyrimo.”

sei ta parana-natha painu
yaha lagi’ madana-dahane jhuri’ genu

“Dabar regiu savo gyvybės valdovą, nuo kurio būdama toli degiau Kupidono liepsnose, kol visai sunykau.” (Č.Č. Madhya-lila 13.113)

Pamatę, kad Čaitanja Mahaprabhu nualpo ir nesuprasdami Jo dieviškumo, šventyklos sargai čiupo bambukines lazdas. Ruošėsi Jį aptalžyti ir išmesti laukan, bet juos sulaikė Šri Sarvabhauma Bhattačarja.

Džaganatho mandyra Puryje, viena iš labiausiai lankumų šventyklų Indijoje

Pamatęs, kaip Mahaprabhu apreiškė transcendentinę ekstazę – sudipta, pradipta ir visų sattvika bhavų pavidalu – Sarvabhauma Batačarja pamanė:

- Tokių požymių dar niekad nesu matęs jokiame žmoguje. Tik knygose apie tai skaičiau. Kaip tai nuostabu! Jis turbūt maha-bhagavata aukščiausioje meilės Dievui pakopoje.

Tada Sarvabhauma Batačarja liepė savo mokiniams:

- Nuneškite Jį į mano namus.

Penki ar šeši mokiniai pakėlė Šri Čaitanją Mahaprabhu ir nugabeno Jį į netoli šventyklos esantį Sarvabhaumos Batačarjos namą. Lankydamiesi Džaganatha Puryje dar ir šiandien galite pamatyti tą šventyklą. Ten Šri Čaitanja išgulėjo be sąmonės mažiausiai penkias valandas – iki popietės.

Tuo tarpu Nityananda Prabhu, Damodara Panditas, Džagadananda ir Mukunda atvyko į Viešpaties Džaganatho šventyklą, kur sužinojo apie čia atėjusį ir apalpusį sanjasį, kurį Sarvabhauma Bhattačarja nugabeno į savo namus. Nedelsdami jie nuskubėjo tenai ir labai apsidžiaugė išvydę savo Viešpatį.

Sarvabhauma Batačarja liepė jiems eiti pasižiūrėti Viešpaties Džaganathos Dievybės, o kai Nityananda su draugais sugrįžo, apspito Šri Čaitanją Mahaprabhu ir ėmė labai garsiai giedoti. Tuomet Mahaprabhu atgavo sąmonę ir pašoko ant kojų, šaukdamas: “Haribol! Haribol!”

“Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakūras paaiškino Šri Čaitanjos Mahaprabhu sanjasa-dandos (lazdos) paslaptį. Šri Čaitanja priėmė sanjasos įšventimą iš Majavadžio. Paprastai sanjasiai Majavadžiai nešiojasi tik vieną lazdą (dandą). Pasinaudojęs Šri Čaitanjos nebuvimu, Šri Nityananda sulaužė Jo lazdą į tris dalis ir įmetė į upę. Sanajsa būna keturių rūšių: kutičaka, bahudaka, hamsa ir paramahamsa. Tik kutičaka ir bahudaka lygmens sanjasis gali nešiotis lazdą. O pakilęs į hamsa ar paramahamsa statusą, keliavęs ir visur pamokslavęs apie bhakti, jis atsisako sanjasio lazdos.

Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Krišna, Aukščiausias Dievo Asmuo. Todėl pasakyta: sri-krsna-caitanya, radha-krsna nahe anya: “Šri Čaitanjos inkarnacijoje susipina dvi asmenybės – Šrimati Radharani ir Šri Krišna.” Todėl, laikydamas Šri Čaitanją nepaprastu asmeniu, Nityananda Prabhu nelaukė, kol šis sulauks paramahamsos lygio. Aukščiausias Dievo Asmuo natūraliai jau yra paramahamsa, todėl jam neprivalu nešiotis sanjasa-dandą. Dėl šios priežasties Nityananda Prabhu ir įmetė lazdą upėn, sulaužęs ją į tris dalis.” [Šrilos Prabhupados BV Svamio Maharadžo komentaras Madhya-lila 5.142-3]

Šri Čaitanya Mahaprabhu prieš Ratha-yatrą pats kartu su daugybe atsidavusių plovė Gundičos šventyklą.

Skaitykite tai (ANGLIŠKAI) “Šri Čaitanja-čaritamritoje” (Madhja 12.71 ir toliau): arba ČIA.

Gundičos šventyklos plovimas simbolizuoja mūsų anarthų (nepageidaujamų savybių ir įpročių) išplovimą prieš
pradedant tikrają kelionę į Vrindavaną. Tai gi, iš pradžių Šri Mahaprabhu su atsidavusiais išplove vandeniu “didžiausią” purvą – akmenėlius ir t.t, po to – šiaudelius, o po to – smulkiausias dulkeles ir pan.

Skaitykite apie Gundiča-mardžaną:

-ANGLIŠKAI-

• Visų pirma, tai, ką pasakojo Šrila Gurudevas 2003 metais Berlyne.
• Šrilos BV Svamio Maharadžo Prabhupados paskaitą skaitykite.
• Nuostabias Džagannatha Purio nuotraukas (tam tarpe ir Gundiča Mandiro (šventyklos)) žiūrėkite čia.
• (NB: Ten (Čekijos ISKCON’o saite) surasite net Šrilos Bhakti Promodos Purio Maharadžo nuotrauką, padarytą tada,
  kai pas jį atėjo ŠRILA GURUDEVAS (!!))
• Ratha-jatros istorija ir nuotraukas žiūrėkite čia.

Skaitykite RUSIŠKAI:

• Gurudevo 2001 metu Ratha-jatros katha Birmingeme.
• Klausimai ir atsakymai apie Viespati Dzaganatha.

(NB: Jei sutiksite bet koki nezinoma terminą, žiūrėkite jį glosariume (spauskite raides viršuj)).

[coolplayer width="480" height="380" autoplay="0" loop="0" charset="utf-8" download="0" mediatype=""]

[/coolplayer]

Jt,
Pd,
Vilnius