Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘dživa-tattva’

Šeši Gosvamiai

(Pratęsimas) Vėliau Šrila Dživa Gosvamis ėmė dar ir tobulinti kitų ačarjų raštus. Vienas toks ačarja, vardu Šrila Gopala Bhata Gosvamis, klausėsi hari-kathos tiesiogiai iš Šrilos Rūpos ir Sanatanos Gosvamių, kuriuos laikė savo šikša-guru. Studijuodamas senovės Vaišnava-ačarjų, tokių kaip Madhava ir Ramanudža, raštus, Gopala Bhata Gosvamis atrinko skirtingas temas, susijusias su sambandha (ryšio su Krišna atkūrimo), abhidėja (veiklos pagal tą ryšį) ir prajodžana (aukščiausio gyvenimo tikslo pasiekimo) ir viską surašė į sąsiuvinį.

Šrila Dživa Gosvamis išmoko iš Gopalos Bhatos Gosvamio visą šią tatvą. Tada paėmė skyrių, kuriame buvo sudėta visa informacija apie sambandhą ir jį išplėtė. Taip pat paėmė koncepcijas, pateiktas knygose Bhakti-rasamrita-sindhu, Udžvala-nilamani, Brihad-bhagavatamrita ir kitose, parašytose Rūpos bei Sanatanos Gosvamių – taip sukūrė savo pirmąją sandarbhą.

[pullquote]Žodis sandarbha reiškia “vertingų brangakmenių skrynia.” Iš Šešių Sandarbhų pirmosios keturios – Tatva-sandarbha, Bhagavat-sandarbha, Paramatma-sandarbha ir Krišna-sandarbha – visos jos detaliai aiškino sambandha-gijaną. Jose pateiktos žinios apie dživą, iliuzinę energiją ir dživos tikslus; visa tai aiškinama pirmose keturiose sandarbhose.[/pullquote]

Tatva-sandarbhoje pateikiamas pramanos ir pramėjos (įrodymo) supratimas. Ką reiškia pramana? Bet kokioje srityje, kieno žodžius priimti kaip autoritetingus? Tarkime, jaunas berniukas papasakoja, kad didžiulis gaisras nuniokojo šventą vietą ir kad viskas iki pagrindų sudegė. O pagyvenęs vyras pasako, kad ten buvusioje arbatos parduotuvėje kilo nedidelis gaisras, tačiau greitai buvo užgesintas. Girdėdami tokias dvi skirtingas istorijas, kieno žodžiais patikėsime? Žinoma, kad labiau autoritetingi yra vyro žodžiai, nes jis vyresnis ir labiau subrendęs nei berniukas.

Pramanos supratimas siejasi su daugeliu dalykų. Skirtingi žmonės gali tvirtinti esą įsitikinę, kad šis pasaulis yra tikras, jų buvimas žmonėmis ar brahmanais yra tikras, ar kad jie yra savo turto šeimininkai. Visas šis klaidingas susitapatinimas bei nuosavybės savinimasis įžiebia daugybę nesutarimų bei ginčų. Kitas žmogus pasakys: “Visi šie dalykai yra laikini; todėl nesivarginkite dėl jų kovoti. Vietoj to padarykite ką nors savo sielos ir Aukščiausio Dievo Asmens labui, nes jie yra amžini.” Kuriai iš šių prieštaringų nuomonių pritarti? Nagrinėdamas santykius tarp Aukščiausiojo Viešpaties, dživos bei materialios egzistencijos, Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kuo galima tikėti. Jis rašo, kad vienintelis autoritetas yra Vedos, o bet koks kitas taip vadinamas autoritetas stokoja patikimumo. Tai, ką patiriame ribotomis savo juslėmis bei protu gali apgauti, tačiau Vedų žodžiai niekada neapgaus.

Savo Bhagavat-sandarbhoje Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad visa, ką mes regime, kyla iš to paties šaltinio. Absoliučioji Tiesa yra vienas, ir Jis iš prigimties yra sklidinas nesuvokiamų galių. Savo galių dėka Jis egzistuoja keturiuose pavidaluose: svarūpa (Savo pirmapradžiu pavidalu), tad-rūpa-vaibhava (visos inkarnacijos, pradedant Baladeva Prabhu), dživa (gyvosios būtybės) ir pradhana (iliuzinė energija). Jis tarsi saulė, kuri taip pat esti keturiuose pavidaluose: savo pirminiu pavidalu, saulės disku, saulės spinduliais ir šviesos atspindžiais, kurie palyginami su maja.

Harinama Sankirtana Venecijoje

Šudhadvaitis Maharadžas: Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje “Brahmanas ir vaišnava” parašyta, kad kai dživa (jīva – snskr. “gyvoji esybė”) krenta iš tatastha (taṭasthā – riba tarp transcendentinio ir materialaus pasaulių) srities, pirmiausia tampa Viešpačiu Brahma vienoje iš visatų. Ji tampa Viešpačiu Brahma.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jeigu šimtai milijonų dživų ateina iš tatastha sferos į šį pasaulį vienu metu, argi visos taps Brahma?
Šudhadvaitis Maharadžas: Jos taps Brahma, bet ne toje pačioje visatoje. Jos bus Brahmos skirtingose visatose. Tai parašyta toje Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje.
Madhava Maharadžas: Perskaičiau visą šią knygą prieš kelis mėnesius, bet nemačiau ten tokio teiginio.
Šudhadvaitis Maharadžas: Aš turiu tekstą, mano…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Abejoju, ar jis [teiginys] ten yra.
Šudhadvaitis Maharadžas: Mano klausimas toks: kai einame pasivaikščioti, matome milijardus žolės stiebelių. Kaip šios dživos atėjo iš aukštos padėties į žemą padėtį, tokią kaip žolės?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tai įvyksta dėl jų laisvos valios.
Šudhadvaitis Maharadžas: Kokia karma priverčia asmenį kristi nuo žmogaus pavidalo iki pat tos žemos padėties?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Pateikiamas pavyzdys apie labai mažą sėklą. Jeigu ta sėkla yra metama ant kardo ašmenų, ji iš karto nukris į vieną ar kitą pusę. Ji nepasiliks ant ašmenų.
Netgi be karmos vaisių, ji eis į vieną arba į kitą pusę. Panašiai, netgi kai dživa nėra sąlygojama būtinybės mėgautis ar atkentėti dėl praeities veiksmų  vaisių, kadangi jos prigimtis yra būti tatastha (ribine), ji visada privalo pasirinkti tą ar aną. Ji privalo išeiti iš tatastha sferos.
Ašrama Maharadžas: Bet kur yra laisva valia? Atrodo, kad nėra laisvos valios. Dživos eina į čia arba į ten.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Krišna davė joms nepriklausomybę, laisvą valią, nesvarbu, ar jos yra tatastha-šakti srityje ar nuo tada, kai jos tapo sąlygotomis sielomis. Jos visada turi turėti tą nepriklausomybę. Netgi kai jos tampa išvaduotomis, ta tatastha-bhava (ribinė gyvosios esybės nuotaika, su laisva valia rinktis) bus jose.
Ašrama Maharadžas: Bet kai ji pataiko į tą liniją, ar, kitaip sakant, tuos aštrius ašmenis, atšokdama į vieną ar į kitą pusę…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Visose situacijose gyvoji esybė turi savo natūralią, vidinę ribinę prigimtį, ir tai taip pat galioja, kai ji yra Goloka Vrindavanoje. Tačiau, ten Goloka Vrindavanoje, Jogamaja visada ją saugo, taigi ji niekada iš ten nekrenta į šį pasaulį.
Krišna niekada nesikiša į jos laisvę. Kur ji nori eiti, ji gali eiti.
Šudhadvaitis Maharadžas: Žmogaus pavidalas yra tas lygmuo, kuriame asmuo atlieka karmą. Kaip asmuo krenta žemyn iš žmogaus gyvenimo visą tą atstumą iki buvimo žolės stiebeliu?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Laisvė turi labai daug galimybių. Kas nors gali galvoti, “aš būsiu žole”. Negalima sukontroliuoti jo laisvės. Asmuo gali galvoti “aš būsiu kalnas”, arba “aš būsiu upė”, arba “aš būsiu žmogus”, arba “aš būsiu tigras”. Jo laisvei nėra kontrolės.
Ramanatha dasa: Gurudeva, kai mes išeiname platinti knygų ar pamokslauti, kartais sutinkame žmonių, kurie sako – “taip, mes žinom apie reinkarnaciją. Kitam savo gyvenime noriu būti šuo,” arba “noriu būti kate”, arba “noriu būti tigras”.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jie nori to? Ką gi, ką galime padaryti?
Šudhadvaitis Maharadžas: Kas galėtų norėti būti žolės stiebeliu?
Madhava Maharadžas ir kiti: Udhava.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kodėl jam nenorėti būti žolės stiebeliu? Taip Krišna vaikščios ant jo ir gopės ant jo vaikščios. Šitaip jis bus padengtas jų lotoso pėdų dulkėmis.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaitykite toliau čia »

[Tęsinys] Sakti-saktimator abhedha. Atitinkamai pagal šį „Vedanta-sūtros“ aforizmą, Krišna nesiskiria nuo Savo energijos (šakti). Dėl to Krišna bei jo šakti transformacija (šiuo atveju dživos arba gyvosios esybės) nesiskiria vienas nuo kito. Bet tas vienodumas yra matomas tiktai žiūrint iš to taško, jog siela bei Krišna yra sąmoningos būtybės (čid-vastu). Tačiau Krišna yra Absoliuti Sąmoninga Būtybė bei majos (iliuzijos) valdovas, kai tuo tarpu gyvųjų būtybių sąmonė yra atominio mažumo. Kadangi jų prigimtis yra kintanti, dživos pasiduoda iliuzijos įtakai netgi būdamos tyrame būvyje. Krišnai pavaldžios yra visos energijos, tačiau siela neturi jokios galios. Toksai yra amžinasis skirtumas tarp Krišnos ir dživų.

Žiūrint iš filosofinės perspektyvos, šis panašumas ir skirtumas yra už žmogaus supratimo ribų, dėl to ši doktrina vadinasi ačintja-bheda-abheda-tattva – mokslas apie nesuvokiamą vienovę ir skirtybę tuo pačiu metu. Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu, kuris yra Svajam Bhagavanas (Aukščiausiasis Dievo Asmuo), pilnai harmonizavo Vedų kontekstines doktrinas, pateiktas praeities ačarijų. Jis paėmė Šri Ramanudžos Ačarijos višištadvaitavados doktriną, Šri Madhavačarijos šuddhadvaitavados doktriną, Šri Višnusvamio šuddhaadvaitavados doktriną bei Šri Nimbaditjos bhedabhedą ir davė mums jų sintezę – ačintja-bheda-abhedos doktriną, kuri pateikia vieningą ir absoliutų Vedų supratimą.

Krišna yra amši, visų ekspansijų šaltinis, o dživos (gyvosios esybės) yra Jo vibhinamša-tattva, arba atskiros Jo dalelės ir dalelytės. Krišna yra pritraukėjas, o sielos yra pritraukiamos. Krišna yra tarnystės objektas, o dživos yra tos tarnystės atlikėjos. Tarnystė yra visiškai skirta Absolučiai Sąmoningai Būtybei. Krišna yra tikroji mažyčių sąmoningų dživų sva-bhava (prigimtis). Ši tarnystė turi savo vardą – aprakrita prema-dharma, transcendentinė tyro atsidavimo Šri Krišnai religija. Dėl to tas atsidavimas Šri Krišnai, ta krišna-prema, yra konstitucinė gyvosios esybės prigimtis (nitja-dharma). “Jivera svarupa haya krsnera nitya dasa – neatsiejama gyvosios esybės prigimtis yra būti amžinu Šri Krišnos tarnu.” (Šri Čaitanja-Čaritamrita, Madya 20.108).

Tačiau jeigu ta dživa, kurios prigimtis yra nežymi ir kintanti, kurios sąmonė yra atominio mažumo, priešiškai nusiteikia Krišnos tarnystei, tada maja-šakti padengia tos dživos tyrą prigimtį su subtiliais bei grubiais kūnais. Taip iliuzija priverčia ją nuolat keliauti po 8 400 000 gyvybės rūšių.

Kai dživos yra atgal sugražinamos į savo tarnystę Krišnai, jos yra išlaisvinamos iš savo materialių kūnų, pririkaustytų majos. Kol gyvoji būtybė atsisakys tarnauti Krišnai, tol ji bus deginama trijų materialios egzistencijos kančių. Tuo metu tyra dživos svarūpa (kūnas, pavidalas) yra dengiamas majos užuolaidų, ir jos nitja-dharma, amžinoji prigimtis, yra taip dengiama arba iškraipyta. Ši iškreipta prigimtis yra prisitaikanti, proginė funkcija (naimittika-dharma), kaip kad vanduo sukietėja pavirtęs į ledą. Ši laikina dharma turi daugybę tipų, atitinkamai pagal laiką, vietą bei priėmėją.

[Tęsinys] Kad suprasti šią temą, yra nepaprastai svarbu pažinti tattvą bei amžiną sielos prigimtį. Šių žinių dėka yra lengva suprasti nitja-dharmą (amžiną gyvosios esybės funkciją) bei naimittika-dharmą (gyvosios esybės laikinąją funkciją).

Bhagavanas Šri Krišna – visatos kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas, viso pradžia bei priežastis – yra nedalijama Absoliuti Tiesa. Jis nėra beformis (nirakara) ar be savybių (nirvišeša); tai tėra daliniai Jo apsireiškimai (amšika-bhava). Iš tiesų Jis turi tanscendentinį pavidalą. Jis yra neįsivaizuojamas visų galių savininkas, ir Jis turi šešis pranašumus. Jo neįtikėtinos aghatana-ghatana-šakti galios, kuri neįmanomą padaro įmanomu, ši aukščiausia tattva - Šri Krišna, apsireiškia keturiuose aspektuose kaip svarūpa, tad-rūpa-vaibhava, dživos bei pradhana.

Kad lengviau visa tai suprasti, tie keturi aspektai gali būti palyginami su saule, salės paviršiumi, saulės atominėm šviesos dalelytėm ir atspindžiu atitinkamai. Šrila Govamis teigia:

ekam eva parama-tattvam stabhavakacintja-saktya
sarvadaiva svarupa-tad-rupa-vaibhava-jiva-pradhana-rupena
caturdavastisthate suryantair-mandala-stha-teja iva
mandala tad-bahirangita-tad-rasmi-tad-praticchavi-rupena

“Absoliuti Tiesa yra viena. Unikali šios tiesos charakteristika yra ta, jog jai yra pavaldžios visos galios, per kurias ji apsireiškia keturiais būdais: 1) svarūpa (tikrasis Krišnos pavidalas), 2) tad-rūpa-vaibhava (Krišnos didybė, įtraukiant Jo buveinę, Jo amžiną palydą, ekpansijas bei avatarus), 3) dživos (individualios gyvosios sielos), 4) pradhana (materiali energija). Šie keturi bruožai yra palyginami su saulės planetos vidumi, saulės paviršiumi, spinduliais bei tolimu šviesos atsispindėjimu atitinkamai.”

Šrila Dživa Govamis toliau teigia, kad jeigu mes lyginsime Krišną, abosliučiai sąmoningą būtybę (purna-čit-tattva) su saule, tada dživos gali būti lyginamos su tos saulės spinduliais. Dživos svarūpos aprašymas yra randamas Bhagavad-Gitoje (15.7): “mamaivamso jiva-loke jiva bhutah sanatanah – amžinos sielos šiame materialiame pasaulyje tikrai yra Mano atskiros dalys ir dalelytės”. Brihad-aranjaka Upanišadoje (2.1.20) taip pat galima rasti: “yathagneh ksudra visphulinga vyuccarnti – nesuskaičiuojama daugybė dživų spinduliuoja iš para-brahmos kaip mažytės žarijos iš laužo”. Švetašvatara Upanišadoje (5.9) yra sakoma: “balagra-sata-bhagasya satadha kalpitasya ca, bhago jivah sa vijneyah ca caitanyantyaya kalpate – reikia žinoti, jog dživa yra viena šimtatūkstantoji plauko galiuko didumo.” Šri Čaitanja-Čaritamrita (Madhya 20.109) taip pat sako: “suryamsa-kirana, yena agni-jvala-cayah - tarsi molekulinė saulės arba ugnies dalelytė.”

Šie posmai patvirtina, jog dživa yra mažytė atskira sarva-šaktimano Šri Krišnos ribinės energijos transformacijos dalelytė. Šri Švetašvatara Upanišada (6.8) sako: “parasya-saktir vivdhaiva sruyate – vienintelė Šri Krišnos galia apsireiškia kaip galybė įvairiausių galių (šaktis), iš kurių trys yra labiausiai žinomos – čit, dživa, ir maja“. Viešpaties valia dživa-šakti, esanti tarp čit bei majos, apreiškia nesuskaičiuojamą daugybę nereikšmingų atomo didumo sąmoningų dalelyčių – dživų. Šios dalelytės pagal savo prigimtį yra dvasinės esybės (čid-vastu), ir jos gali keliauti po dvasinį ir materialius pasaulius. Dėl šios priežasties dživa-šakti taip pat yra žinoma kaip tataštha-šakti arba ribinė energija, o dživos tuo pačiu metu yra vadinamos tataštha-dharmi-dživos, “dživos, turinčios neutralią prigimtį”.