Tyra Bhakti .lt

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaityti toliau »

Ketvirtasis smagus šelmiškas žaidimas (iš “Šri Čamatkara Čandrikos”)
Šri Krišna, persirengęs jauna dainininke

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti? Skaityti toliau »

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio knygos “Venu Gita”, 1 skyrius

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.

Šrila Gurudeva

Nors Dvarakos karalienės jau anksčiau turėjo santykius su Krišna daugybe gyvenimu, jų meilė vis tiek priklauso samanjasanos kategorijai. Jų meilė niekada negali pavergti Krišnos, nors jų ten buvo ir tūkstančiai, šešiolika tūkstančių šimtas aštuonios karalienės. Karalienių meilė Krišnai yra maišyta: troškimas išpildyti savo pačių norus yra kartu su troškimu patenkinti Krišną.

Bet netgi ta jų meilės dalis, kuri yra skirta padaryti Krišną laimingu, yra padalinta. Kai jos pagimdė Krišnai po sūnų, jų prema tapo padalinta tarp sūnaus ir Krišnos. Kai kiekviena karalienė pagimdė antrą sūnų, jų prema toliau tapo padalinta tarp dviejų sūnų ir Krišnos. Kai kiekviena iš šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių karalienių pagimdė Krišnai dešimtąjį sūnų, jų prema pasidalino atitinkamai.

Kiekviena karalienė pagimdė dešimt sūnų. Dėl to jų prema yra padalinta, tačiau gopių prema – niekada.

Gopių prema yra tvirta, vienatikslė ir nepadalinta. Gopės myli Krišną ne dėl to, kad Krišna jas vestų. Jų prema vadinasi samartha, kas reiškia, kad jos trokšta tiktai laimės Krišnai. Jos negalvoja apie savo pačių džiaugsmą. Bet Dvarakos karalienes kartu siekia ir savo paties laimės.

Mes, bhaktai, turime labai daug meilės savo kūnui, savo drabužiams, savo plaukams, savo turtui ir savo grožiui, bet ar mes turime tiek pat meiles Krišnai? Ar mes turime tiek daug meilės Krišnai, kiek turime meiles savo miegui? Ne. Kažkiek jos turime ir lėtai išsiugdysime dar daugiau. Per atsidavimo tarnystes, tokias kaip guru-seva, Vaišnava-seva ir hari-kathos klausymąsi ši meilė palaipsniui augs. Tuomet mūsų prema Krišnai palaipsniui iš sadharani pasikeis į samanjasą ir iš samanjasa galiausiai pavirs į samarthą.

Tokia prema, kuri yra priklausoma nuo tam tikros priežasties arba aplinkybių, nėra samartha. Kai ši priežastis išnyks arba pasikeis aplinkybes, tokia meilė sustos. Gopių meilė Krišnai niekada nesustoja, nepasibaigia, ir tie, kurie atlieka bhadžaną sekdami jų pėdomis, turės tokią pat meilę Krišnai, kuri yra nepriklausoma nuo bet kurios priežasties.

// Ištrauka iš Šri Šrimad BV Narajanos Maharadžo kathos ” Sva-niyama-dasaka”. 1993 metai vasario mėnuo.

Balandžio 2 d. (pirmadieną) yra Šri Krišna Vasanta Rasa (Krišnos pavasarinio rasos šokio diena) ir Šri Balarama Rasajatra (Baladeva Prabhu irgi apreiškė savo rasos šokį tuo metu, būdamas Vradžoje du pavasario mėnesius – Čaitra ir Vaišakha – ir apreikšdamas rasos šokį).

(Viešpats Balarama turi savo atskirą gopių grupę.)

Apie Šri Balarama Rasajatrą SKAITYKITE:

• “Krišnos knygos” 65 skyrių, kurį ANGLIŠKAI dar galite perskaityti čia.

• Trumpai apie Šri Krišnos Vasanta Rasą ir Šri Balaramos Rasajatrą (ANGLIŠKAI).

Jt,
Parjanya d,
Vilnius