Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘gopės’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Birželio 13 d. 2010 m., Badžeris, Kalifornija.

Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

[IV dalis] Labai sunku suprasti šios lilos esmę, tai labai slapta. Išoriškai Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad išgirdęs Krišnos ir Balaramos argumentus, Nanda Baba nusiramino. Jie davė jam daug savo auksinių papuošalų ir Nanda Baba, su meilės ašaromis akyse grįžo į Vrindavaną.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaitykite toliau čia »