Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas.

Kad būnant kartu įmanoma justi išsiskyrimą, rodo nutikimas, paskatinęs Šri Krišną išvykti iš Vrindavanos: Kartą Prema-sarovare Šrimati-Radhika sėdėjo Krišnai ant kelių ir tvirtai apkabinta klausėsi pačių meiliausių žodžių. Staiga prie pat Radhikos zvimbdama priskrido kamanė, labai Ją išgąsdindama. Madhumangala, lazda nuvijęs kamanę, ėmė girtis: “Nuvijau madhusūdaną labai toli, jis daugiau niekada nebegrįš.” Madhusūdana reiškia “kamanė”, bet kartu tai yra vienas iš Krišnos vardų. Šrimati Radhika pasakymą suprato taip: “Krišna niekada nebegrįš.” Ir nors sėdėjo Krišnai ant kelių, akimirksniu užsiplieskusi išsiskyrimo jasumais ėmė verkti: “Kur Krišna? Kur Krišna? Kur Krišna?” Kančia tapo tokia intensyvi, kad Radhika neteko sąmonės.

Ši išaukštinta meilės Krišnai apraiška – išsiskyrimo jausmas esant kartu – vadinama prema-vaičitya. Prema-vaičitja patiriama susitikimo metu, o divjonmada bei čitra-džalpa apsireiškia išsiskyrus. Abiem atvejais jaučiamas tiek džiaugsmas, tiek sielvartas. Prema-vaičitjos metu Radhika išoriškai yra su Krišna, bet vidujai jaučia išsiskyrimą. O divjonmados ir čitra-džalpos metu nors yra ne kartu, tačiau jaučia: “Dabar esu su Krišna.” Savo širdyje Ji susitinka su Krišna ir tai teikia Jai begalinį džiaugsmą.

Stebėjęs Šrimati Radhikos nuotaikas Jiedviems susitikus ir Jos jauseną išsiskyrime, Šri Krišna ėmė galvoti: “Radhika bei gopės jaučia Mano buvimą, kai nesu su jomis. O kai esame kartu, kartais jas apima išsiskyrimo kančios, ir tokiu atveju niekuo negaliu joms padėti. Dėl išsiskyrimo pojūčio mums esant kartu jos neapsakomai sielvartauja. Būtų geriausia, jei išvykčiau toli toli – tuomet jos susitiks su Manimi savo širdyse. Turėčiau visam laikui palikti Vrindavaną, nors dėl to kentėčiau Pats, bet svarbiausia, kad jos patirs bent kiek džiaugsmo.”

Gopės galvoja lygiai taip pat: “Jeigu Krišna jaučiasi patenkintas, visai nesvarbu, kiek dėl to tenka iškentėti mums.” Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos į Mathurą ir Dvaraką, gopės guodėsi tokia mintimi: “Krišna labai laimingas su Savo karalaitėmis, sūnumis ir kitais artimais žmonėmis, Jam džiaugsmo teikia ir susitikimai su Kubdža. Tegul Jam būna gera, mes nenorime sutrukdyti Jo laimei.”

Gyvendamas Mathuroje ar Dvarakoje Krišna taip pat nusiramina tokia mintimi: “Gopės patiria kažkiek džiaugsmo išsiskyrusios su Manimi. Trokštu vien jų laimės, o laimę jos randa susitikdamos su Manimi išsiskyrime. Jeigu pasiliksiu Vrindavanoje, gali būti, kad jos numirs neištvėrusios išsiskyrimo, kurį jaučia būdamos kartu su Manimi.” Tokios išaukštintos nuotaikos ypač aplanko Šrimati Radhiką, kuri patiria divjonmada ir pralapa išsiskyrimo jausmus. Mūsų ačarjai Brahmara-gitos komentaruose parašė apie išskirtinę jos meilę.

Degdamos išsiskyrime gopės nemiršta, nes gyvybę palaiko tokia mintis: “Jeigu numirtume, Krišna be galo sielvartautų. Vien dėl to turime gyventi.” O Krišna galvoja: “Jei numirčiau Aš, gopėms tai sukeltų neapsakomas kančias.” Jie netrokšta nieko daugiau, tik laimės vienas kitam. Tai ir yra tyra meilė.

Sakoma, kad Krišna išvyko iš Vrindavanos, kad užmuštų Kamsą ir būtų su Vasudeva ir Devaki, tačiau tai tėra išrorinės priežastys; svarbiausioji ir pirminė priežastis – įsiteikti gopėms. Dar daugiau, turime pagalvoti ir apie tai, ar iš tikrųjų Jis paliko Vrindavaną.

Šrimad-Bhagavatam 44-45 skyriuose, aprašyta, kaip Krišna nukeliavo į Mathurą ir užmušė Kamsą:

“Kai Krišna ir Balarama išvyko iš Vrindavanos į Mathurą kartu su Akrūra, Nanda Baba nusekė jiems iš paskos. Jau kitą dieną po atvykimo Krišna užmušė Kamsą. Kamsos broliai, susikovę su Krišna ir Balarama, taip pat neteko gyvybės.

Nieko nedelsdamas Krišna grąžino Ugrasenai Mathuros karaliaus postą, surengęs iškilmingą ceremoniją su prabangia parafernalija ir gėlių aukojimais. Kamsa jėga buvo užgrobęs valdžią iš Ugrasenos, o dabar Krišna, atlikęs abhišekhos ceremoniją, vėl paskelbė jį karaliumi. Iš karto po to visi svarbiausieji Jadu giminės atstovai, tokie kaip Vasudeva, Devaki, Ugrasena ir Akrūra surengė ilgą susitikimą, kurio metu nusprendė: “Dabar, kai Krišna jau užmušė Kamsą, Jis ieškos progos grįžti į Vrindavaną. Nanda Baba laukia miesto pakraštyje. Turim iš visų jėgų pasistengti juos sulaikyti, kad negrįžtų su Nanda Baba. Įtikinkime Krišną ir Balaramą, esą jie yra ne Jašodos ir Nandos, o Vasudevo ir Devakės vaikai.”

Taigi tą dieną visa Jadu giminė elgėsi su Krišnos labai maloniai. “Tu esi Devakės ir Vasudevo sūnus”, tvirtino Jam, “tad mes – Tavo giminės ir šeimos nariai. Nemanyk, kad Jašoda ir Nanda – Tavo tėvai, nelaikyk Vrindavanos Savo tikraisiais namais. Iš tikrųjų Tu priklausai Mathurai, o mes esame tikri Tavo giminaičiai.”

Tuo tarpu Nanda Baba Nanda Baba laukė Šri Krišnos ir Balaramos Prabhu stovykloje prie pat Mathuros sienos. Antrosios dienos vakare, jau sutemus, Krišna ir Baladeva atėjo pas jį. Atsisėdę jam ant kelių pasiteiravo: “Kodėl verki?” Tačiau Nanda Baba nepajėgė ištarti nė žodžio. Suprasdamas jo mintis, Krišna tarė: “Baba, esi Mano tėvas, tad kodėl visi šneka, kad esu Devakės ir Vasudevos sūnus? Visi Mathuravasiai kaip įmanydami bando mus tuo įtikinti.” Taip šnekučiavosi Krišna, Baladeva ir Nanada Baba.

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras savo komentaruose sako, kad kiekvienas nori gyventi ten, kur sulaukia daugiausiai meilės. Nandos ir Jašodos meilė Krišnai žymiai stipresnė už Vasudevos, Devakės ir visų kitų Mathuravasių. Kodėl tuomet Jis nesugrįžo į Vradžą kartu su Nanda Baba? Pagal premos taisykles, Jis turėjo sugrįžti, bet pasak Šrimad-Bhagavatam, Jis liko Mathuroj. Kokia su tuo susijusi sidhanta, filosofinė tiesa arba išvada?

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras aiškina, kad prema turi du skyrius (prakošthas): viename vyksta apreikštieji žaidimai (prakata-lila), o kitame – neapreikštieji (aprakata-lila). Prakata-liloje Krišna ir Baladeva negrįžo į Vrindavaną, o aprakata-liloje – sugrįžo.

“Vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati – Krišna nežengia nė vieno vienintelio žingsnelio už Vrindavanos ribų.” Šis pastebėjimas nurodo į aprakata-lilą, kuriuoje Krišna niekuomet nepalieka Vrindavanos. Tačiau prakata-liloje Jis kartais išvyksta, kartais grįžta į Vrindavaną. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras sako, kad atsirastų prieštara bhakti-rasai, jei aprakata-liloje (neapreikštuose žaidimuose) Krišna nebūtų su tais, kurie Jį myli labiausiai.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Vertė Giriwala Didi iš  Venu Gitos

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti?

(6) – O, gražioji Radha, – pasakė Kundalata, – kartą, kai Mathuros brahmanai surengė didžius angirasa aukų atnašavimus, Brihaspatis atvyko pas juos iš pusdievių buveinės ir vieną mėnesį praleido Mathuroje. Toje vietoje jis susilaukė pagarbos, ir dėl to tapo neapsakomai patenkintas.

(7) O, sakhi Radha, vieną dieną tame garbingame susirinkime Brihaspatis rečitavo dangišką giesmę. Tokią giesmę be galo sunku giedoti, bet Kalavali pasirodė tokia nuovoki, kad išsyk ją visą įsiminė ir kitą dieną sugiedojo lygiai tokiu pačiu sudėtingu ritmu ir subtilia melodija, kaip patsai Brihaspatis.

(8) Išgirdęs Ją giedant, Brihaspatis taip susižavėjo, kad pasiteiravo vieno iš Mathuros brahmanų:

- Kas ši jaunoji mergina, kuri gieda mano sudėtingą dangiškąją giesmę? Aš labai nustebintas! Ji – šio mirtingojo pasaulio gyventoja, o vis dėlto išmoko šią giesmę vos vieną kartą išgirdusi. Atvesk ją pas mane.

(9) Palieptas Brihaspačio, brahmanas atvedė Kalavali.

- O, sumaniausia iš jaunų merginų, – pasakė Brihaspatis, – Tavo genialumas nepranokstamas, o balsas nurungia gegučių kukavimą. Nuostabu! Tad nusprendžiau mokyti Tave paties aukščiausio Gandharvų dainavimo mokslo. Tokio aštraus intelekto ir malonaus balso nerasi nei žmonių pasaulyje, nei tarp Kinarų.

(10) Brihaspatis mokė Ją visą mėnesį, kol buvo apsistojęs Mathuroje. Tuomet pasiėmė su savimi grįždamas į dangiškąsias planetas ir mokė Ją dar vienerius metus. Kalavali į Žemės planetą grįžo Ašvinos mėnesio pabaigoje, o į Mathurą atvyko tik vakar. Dabar, jau temstant, Ji pasirodė Tau čia, Vradžoje.

(11) Išklausiusi visą Kundalatos istoriją, Šri Radha tarė:

- O, Bhavini (gražioji mergele), pagiedok Man ką nors.

- Vrindavanešvari, – atsakė Kalavali, – kokią ragą norėtum išgirsti Mane giedant?

Šri Radha atsakė:

- Jau prieblanda, tad gali giedoti malavą ragą. ‘Sumukhi (gražiaveide), kokią melodiją Man pagiedoti?

- Giedok šadadža melodiją, – atsakė Šri Radha.

Tuomet Kalavali paklausė:

- Radha, kurią iš keturių šios melodijos šruti turėčiau giedoti?

(12) – O, gražioji, – atsakė Šri Radha, – jei žmogaus gerklėje sutrinka kapha ar vata pusiausvyra, jis nepajėgia išgauti švaraus garso. Lygiai taip pat neįmanoma išdainuoti švarios natos, jei dainininkui nepritaria vina. Nepaisant to, norėčiau pasiklausyti, kaip Tu giedi melodingą giesmę, kupiną įvairių muzikos atributų, tokių kaip skalė (raga), ritminiai ciklai (tala), muzikinės natos (svara), ornamentika (gamaka), tam tikras ragos tipas (džati), variacijų improvizacija (tana) ir Vedinė melodijos sistema (grama).”

(13) – Radha, – tarė Kalavali, – kas šioje Visatoje labiau patyręs muzikos ir giesmių srityje už Tave? Aš galiu giedoti tik paprastas melodijas. Klausykis.

Taip pasakiusi Kalavali ėmė giedoti: “Ta-na-na-na-ta-na-na-ri” tokiu nuostabiu balsu, kad sumišo ir povai, ir kamanės.

(14) Kai Šri Radhos brangiosios sakhės išgirdo malonų Kalavali giedojimą, ašarų upeliai ėmė lietis joms iš akių. Giesmei tęsiantis, jų susižavėjimas ir ekstazė taip išaugo, kad net ašaros nustojo tryškusios. O giesmės pabaigoje ašaros ėmė kapsėti į žemę tarsi mažučių akmenėlių lietus.

(15) Šri Radhos širdis iš pykčio, maanos, buvo tapusi panaši į kietą deimantą, o dabar ėmė tirpti, ir dėl to Ji Pati nustebo.

- Devi Kalavali, – tarė Ji, – Tavo giesmė tokia maloni, kad toli pralenkia netgi pusdievių ragaujamo nektaro saldumą.

(16) O, kad kas nors toks gabus, kaip Tu, nuolatos būtų šalia Manęs! Tuomet būčiau tokia laiminga! Tik tada visas Mano gyvenimas įgautų prasmę. Bet paklausyk, Devi, jegu Nandos Maharadžo sūnus išgirs, kaip giedi, Jis neabejotinai ims nešioti Tave kaip papuošalą ant Savo kaklo.

(17– 18) – Radha, – tarė Kundalata, – tarp moterų Kalavali yra tiesiog dorybės įsikūnijimas, tad nekalbėki taip su Ja. Nieko nelaukusi turėtum Pati Ją apkabinti.

Šri Radha žengė prie Kalavalės, norėdama Ją apkabinti ir padovanoti vertingą kaklo vėrinį, bet Lalita sušnibždėjo į Šri Radhos ausį:

- Radha, kas tas žmogus, kurį jau susiruošei apkabinti? Jis – ne kas kitas, kaip tas išdykęs apgavikas Tavo mylimasis, apsirėdęs kaip patraukli mergina.

- Mano brangi drauge Lalita, – garsiai atsakė Jai Šri Radha, – davei labai vertingą patarimą. Išties, atidžiai apsvarsčius, tu kalbi tiesą. Norėjau išreikšti Savo dėkingumą tik padovanodama kaklo vėrinį, tačiau juk tai neparodytų tinkamos pagarbos. Tad apdovanosiu Ją visų rūšių brangakmeniais išpuoštais papuošalais ir puikiausiais drabužiais.

(19) Pasisukusi į Rūpa-mandžiarę Šri Radha tarė:

- O, Rūpa-mandžiari, labai atsargiai aprenk Kalavalę čia, Mano akivaizdoje, visomis spalvomis žėrinčiais puikiais naujaisiais drabužiais. Nuimk Jos senąją liemenėlę ir greitai pridenk Jos krūtinę naująja.

(20) Nedelsdama nė sekundės Kundalata įsiterpė:

- Gražiaveide Radha, – tarė ji, – prašau nenurengti šios jaunos merginos drabužių, nes Ji Tavo akivaizdoje susidrovės ir pasimes. Tiesiog įteik, ką norėjai padovanoti ir leisk pasimatuoti parsinešus namo.

(21) – Sakhi Kalavali, – tarė Šri Radha, – visi žino, kad moterys niekuomet  nesidrovi ir nesibaimina kai aplink jas vien tik kitos moterys. Sakyk Man, ar kalbėdama apie tariamą drovumą neprisigalvoji kliūčių šiam džiugiam įvykiui?

(22) – O, Radha, – atsakė Kalavali, – Nepriimsiu jokių girliandų, drabužių ar papuošalų. Naivi mergaite, aš ne dainininko duktė! Jei likai Manimi patenkinta, tuomet apkabink Mane –  tai bus Man neįkainojama dovana. Nemanyk, kad geidžiu kokio nors kito turto.

(23) – O, sakhi, – tarė Šri Radha, – kodėl vis prieštarauji? Kodėl atsisakai Mano pasiūlymo? Apsirenk šiuos puikius drabužius ir brangakmeniais inkrustuotus papuošalus. Jei nesutiksi to padaryti savo noru, jėga aprengsiu Tave. Pažvelk, esi visai viena, o su Manimi – šimtai kitų sakhių. Paika mergyte, įspėju: Mano akivaizdoje nesielk taip nepriklausomai. Sakau Tau – būk atsargesnė!

(24) Taip tarusi, Šri Radha liepė sakhėms perrengti Kalavalę naująja liemenėle. Dvi sakhės ryžtingai pačiupo nuo Jos pečių skraistę, o trečioji užėjo iš už nugaros atsegti liemenėlės. Kai liemenėlė atsilaisvino, iš jos iškrito du didžiuliai kadamba medžio žiedai, kiekvienas iš vienos pusės paplokščias, ir nusirito ant žemės.

(25) – Aha! – garsiai sušuko Šri Radha. – Žiūrėkit, kas iškrito iš Jos liemenėlės!

Rūpa-mandžiari ir kitos tarnaitės pralinksmėjusios net suplojo rankomis ir drabužių skraistėmis iš drovumo prisidengė šypsenas į mėnulį panašiuose veiduose. Vrišabhanu-nandini Šri Radha, atsukusi nugarą į Šri Krišną, atsisėdo ant žemės.

(26) Pamačiusios, ką buvo sumanęs Šri Krišna, sakhės bandė nuslėpti juoką prisidengdamos burnas, tačiau nepajėgė susivaldyti ir pratrūko garsiai kvatotis. Netarusi nė žodžio, prie jų prisidėjo ir Šri Radha, o po kiek laiko ir Šri Krišna su Kundalata.

(27) Tuomet didžiausiam kiekvieno pasimėgavimui keletui akimirkų tarp jų apsireiškė įasmenintas transcendentinės juoko nuotaikos pavidalas (hasya-rasa). Sakhės kreipėsi į tuos du gulinčius kadambos žiedus:

- O puikūs didieji kadamba žiedai, iš visų ant šios Žemės veido tik jūs iš tikrųjų laimingi. Paprastai nebūnate dviveidžiai, bet tokiais tapote, pabendravę su šiuo klastingu žmogumi. Kaip medžio žiedai, nežinojote jokios suktybės.Tačiau dabar, patekę į šio apgaviko rankas, pasirodėte tokie begėdžiai, apsimesdami jaunos mergaitės krūtimis. Jūsų dėka visos mes skęstame juoko vandenyno nektare.

(28) Sakhės paklausė Kundalatos:

- O, Kundalata, kur pradingo tavoji kelionės draugė Nedrąsa?

- Ji kartu su Kundalata paskendo Patala-lokos vandenų gelmėje, – atsakė Kundalata. – Todėl dabar Jos ir nematote.

- Jeigu Kundalata ir jos sakhė, vardu Nedrąsa, paskendusios atsisveikino su šiuo pasauliu, tuomet kas esi tu? – pasiteiravo jos.

- Vien jos šešėlis.

- Bet jeigu Kundalata mirė, tai kaip galime matyti jos šešėlį? – sakhės prisispyrusios klausinėjo toliau.

- Nebeturiu ką pasakyti, – tarė Kundalata. – Tegul iškalbos deivė dabar šoka ant jūsų liežuvių.

(29) Tuomet prabilo Lalita:

- Kundalata, tavoji meilė Brihaspačio mokinei ir nepriekaištingas jūsų bendravimas nuolat stiprėjo nuo pat vaikystės dienų. Nėra nė pėdsako klaidos iš tavo lūpų išėjusiuose tvirtinimuose. Tavo šlovė sklinda po visą Vradžą, ir skelbiama, kad dalini nurodymus doroms merginoms jų pačių teisėtiems veiksmams. Taip Kamadevo vardu atlieki didžius žygius. Deja, šiandien tavo troškimas neišsipildė ir galų gale tau teks kęsti didelį skausmą.

(30) Sakhi Kalavali, kokia Tu protinga ir sumani. Šiandien atvykusi iš taip toli išdidžiai pasirodei mūsų susirinkime ir stengeisi parduoti žinias, kurias gavai iš Savo “guru”. Bet, o varge, Tau nepavyko jų parduoti ir Tu staiga tapai pajuokos objektu. Matyt, atėjai nepalankiu nelaimę lemiančiu laiku.

(31) Į tai Šri Krišna atsakė:

- Lalita, galiu labai lengvai parduoti šį žinojimą sakhių turguje ir išpildyti visus Savo troškimus. O dabar atiduok Man tą liemenėlę, nes kitaip Pats Tave ja aprengsiu.

(32) Tai išgirdusi Lalita pasakė:

- O, šelmių karaliau! Ar gali nudžiūvusi gėlė pavirsti jaunu pumpuru? Ar galės kūnas toliau gyvuoti, kai gyvybės oras prana jį paliks? Kas toliau gerbs išdidų ir nesąžiningą žmogų, kai paaiškės jo apgavystės? O, Svami, nedalyvauk šiame gėdingame įvykyje lavindama Savo talentą meluoti.

(33) Šri Krišna pakėlė nuo žemės du kadambos žiedus. Vėl pridėjęs juos prie Savo krūtinės kaip krūtų imitaciją, nuėjo į Džatilos kambarį. Ten kritęs ant žemės ėmė garsiai raudoti. Džatila dėl to sunerimo, susirūpino ir puolė klausinėti:

(34) – Kas Tu, dukrele mano? Iš kur atkeliavai? Kodėl taip verki? Ar kas nors Tave įskaudino? Nusišluostyk ašaras nuo Savo lotoso veido ir viską man papasakoki.

Drebėdama Kalavali virpančiu balsu išklojo visą istoriją.

- O, varge, kaip Man nepasisekė, kilnioji ponia! Kokia gėda Mano kūnui! Gėda, kad gimiau! Ant Mano galvos krito šimtų šimtai prakeikimų.

(35) Aš gyvenu karaliaus Vrišabhanu mieste ir esu Kirtidos sesers duktė. Nuo pat vaikystės Mane sieja artimas ir meilingas ryšys su Radha. Atvykau iš namų karštai trokšdama po ilgo laiko vėl Ją pamatyti. Bet, o varge! Radha net nepažvelgė į Mano pusę ir net negalvojo apkabinti su meile ir prieraišumu.

(36) Mane pamačiusi, maloniai nenusišypsojo, nė vieno vienintelio kartelio. Bent iš mandagumo nepasidomėjo, kaip Man sekasi. Kokia prasmė po viso šito Man toliau gyventi? Mirsiu čia pat priešais Jus. Kilnioji ponia, prisiminkite, ar esu kaip nors įžeidusi Šri Radhą. Prašau, išklausinėkite Ją, kodėl ant Manęs taip pyksta.

(37) Išklausiusi graudžią Kalavalės kalbą, Džatila tarė:

”Dukrele, nurimk ir nieko nesibaimink. Tu niekuo neprasikaltai. Aš tuoj pat viską sutvarkysiu. Pasirūpinsiu, kad Radha labai greitai apdovanotų Tave visa Savo meile ir prieraišumu. Taip pat prižiūrėsiu, kad Ji apkabintų ir pasikalbėtų su Tavimi. Dar daugiau – dar šį vakarą Judvi ilsėsitės vienoje lovoje.

(38) Taip tarusi, Džatila įsiveržė į savo marčios patalpas. Pamačiusi ten visas sakhes, pasisuko į Lalitą ir tarė:

- Lalita, kodėl mano marti šiandieną tokia užsispyrusi? Iš Jos tėvo miesto nekantraudama susitikti atvyko Jos pusseserė, o Ji Ją ignoruoja. Kodėl Jai maloniai nepasišnekėjus su Ja?

(39) Tada Džatila kreipėsi į Šri Radhą:

- O, Sučarita (gero elgesio mergele), dukra mano, Tu turi daugybę gerų savybių. Mano brangi martele, pažvelk: šios nelaimingos mergelės drabužiai permirkę ašaromis. Mano širdis prisipildė užuojautos Jai. Pašalink skausmą iš Jos širdies: stipriai Ją apkabink, pasiteirauk, kaip Ji jaučiasi ir meiliai su Ja pasišnekėk. Padaryk Ją tokią laimingą, kokia buvo anksčiau, tuomet ir aš liksiu patenkinta.

(40) – Mieloji anyta, – atsakė Šri Radha, – Tikrai padarysiu, kaip sakei, tad grįžk į savo kambarius ir ilsėkis sau laiminga. Tau  netinka veltis į jaunų mergaičių smulkmeniškus ir nereikšmingus ginčus. Visos jaunosios sakhės tokios pačios – jų amžius nedidelis, nedidelis ir protas. Jos kas akimirksnį svyruoja nuo ginčų iki abipusio prieraišumo. Tačiau tavo intelektas neprilygstamas, o tu pati autoritetinga. Argi dera tau įsitraukti į šiuos vaikiškus nesutarimus?

(41) – Martele, nieko daugiau nesakyki, – tarė Radhai Džatila. – Stokis ir tuojau pat apkabink Savo sesutę. Drauge papietaukite, o po to kartu ilsėkitės. Nedrįsk nepaklusti man, nes esu už Tave daug vyresnė.

(42) – O, anyta, – atsakė Šri Radha, – ryžtingai ir rimtai Mane pamokei, bet prieš paklusdama noriu tau kai ką pasakyti. Ši mergina šiurkščiai kalbėjo su Kundalata, štai kodėl taip pasipiktinau, kad nenoriu į Ją net pažvelgti. Jeigu Ji susitaikys su Kundalata, tuomet ir Aš būsiu patenkinta ir be jokios abejonės padarysiu, kaip liepei.

(43) – Kilnioji ponia, – tarė Kundalata, – tavo marti meluoja. Kalavali nešnekėjo su manimi šiurkščiai, ir aš visiškai nepykstu ant Jos.

Tuomet Šri Radha drąsiai pasakė Kundalatai:

- Kaip drįsti meluoti Mano anytos akivaizdoje? Jeigu iš tikrųjų nepyksti ant Kalavalės ir esi Ja patenkinta, apkabink Ją tuojau pat, kad visos pamatytume.

(44) Išgirdusi tokius Šri Radhos žodžius Kundalata stovėjo tylėdama. Kai elniaakė Šri Radha pamatė tai, iškart pasakė labai protingus žodžius:

- Dabar, anyta, pati spręsk, kuri iš Mudviejų meluoja, tada galėsi Jai priekaištauti.

(45) Iš tiesų, jeigu Kundalata su malonumu neapsikabina šios mielos jaunos merginos, reiškia kažkas negerai. Ji pyksta ant Kalavalės. Kas tuo dabar suabejos?

- Mano martelė kalba teisingai, – tarė senoji moteris. – Kundalata, kodėl neatleidi Kalavalei ir nesi Ja patenkinta?

(46) O, Kundalata, padarysiu visa, ko reiks, kad tik susitaikytum su Kalavale. Klausykis manęs. Esu vyresnė ir verta tavo pagarbos, bet sudėjusi rankas meldžiu tavęs – apkabink šią merginą dabar, mano akyse. Nieko daugiau nebesakyk. Ak! Savo galvą už tai atiduosiu.

(47) Kundalatai nė nekrustelėjus apkabinti Kalavalės, sakhės sušuko:

- O, Kundalata, negi nesibaimini šios gerosios moteriškės priesaikos? Ko vertas tavo intelektas? Dabar pat apkabink Kalavalę.

Taip tarusios, Džatila, Kutila ir visos sakhės pačiupo Kundalatą ir jėga privertė apkabinti Šri Hari, persirengusį Kalavale.

(48) Jei ne senoji Džatila, sakhės nebūtų susilaikiusios ir panirtų į nevaržomą hasya-rasą. Bet dabar sarių krašteliais prisidengė veidus ir tik patenkintos tyliai juokėsi.

(49) Tada senoji moteriškė tarė Šri Radhai:

- Martele, dabar meiliai pasišnekėk su Savo sesute ir šiltai Ją apkabink.

Džatila viena ranka sugriebė Šri Krišną, o kita – Šri Radhą, ir privertė Juos tvirtai apsikabinti.

(50) – Seserys, – pasakė ji Radhai ir Krišnai, – matau, kad verkiate iš laimės, jog apsikabinote. Pasidalinkite abipusiu džiaugsmu ir sario krašteliu nušluostykite viena kitai ašaras. Po to eikite kartu papietauti ir draugiškai praleiskite naktį.

(51) Taip pasakiusi, senoji moteris nuėjo ilsėtis į savo kambarius, esančius kiek tolėliau. Tuomet Šri Krišna kreipėsi į sakhes dar drąsiau ir arogantiškiau, nei prieš tai:

– Žiūrėkit, sakhės, jūs manėte, kad šis Mano žinojimas vertas pajuokos, bet Aš jį greitai pardaviau, taip pasiekdamas trokštamą rezultatą: pergalę prieš jus visas.

(52) – O, visų narsiųjų karaliau, – tarė Lalita, – iš tikrųjų pasiekei, ko troškai, pasimėgavęs Kundalata, Savo Paties svaine, ir taip išlošei didžiausią pergalę. Kam palikti Kundalatą tik pusiau ja pasimėgavus dabar, kai jau sulaužei socialinio elgesio taisykles? Kodėl Tau neišpildžius visų jos širdies troškimų?

(53) Kundalata įsiterpė:

- Lalita, argi brolis negali apkabinti savo sesers, tėvo arba dukters tyra širdimi? Visas tavo kūnas nuo galvos iki kojų pirštų degte dega iš stipraus meilės troškimo, tad manai, jog ir visi šiame pasaulyje liepsnoja tuo pačiu troškimu.

(54) Taip tarusi Kundalata išėjo iš kambario, lyg būtų supykusi. Visos sakhės nusekė jai iš paskos, norėdamos pabandyti ją nuraminti. Pasiliko tiktai gėlių strėles laidantis Kupidonas –  saugoti jaunos Dieviškosios Porelės, Šri Radha-Krišnos.

(55) Brangiosios Šri Radhos sakhės vogčiomis žvilgčiojo pro raštais išpaišytus langus su grotelėmis ir kvėpė į save nuostabųjį Madhusūdanos Šri Krišnos meilės žaidimų aromatą. Jis Patsai apsvaigęs gėrė Šri Radhos susiraukusio, lenktais antakiais papuošto, lotoso veido medų. Sakhės pajuto, kaip vis giliau ir giliau pasineria į palaimos vandenyno bangas.

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.

Šrila Gurudeva

Nors Dvarakos karalienės jau anksčiau turėjo santykius su Krišna daugybe gyvenimu, jų meilė vis tiek priklauso samanjasanos kategorijai. Jų meilė niekada negali pavergti Krišnos, nors jų ten buvo ir tūkstančiai, šešiolika tūkstančių šimtas aštuonios karalienės. Karalienių meilė Krišnai yra maišyta: troškimas išpildyti savo pačių norus yra kartu su troškimu patenkinti Krišną.

Bet netgi ta jų meilės dalis, kuri yra skirta padaryti Krišną laimingu, yra padalinta. Kai jos pagimdė Krišnai po sūnų, jų prema tapo padalinta tarp sūnaus ir Krišnos. Kai kiekviena karalienė pagimdė antrą sūnų, jų prema toliau tapo padalinta tarp dviejų sūnų ir Krišnos. Kai kiekviena iš šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių karalienių pagimdė Krišnai dešimtąjį sūnų, jų prema pasidalino atitinkamai.

Kiekviena karalienė pagimdė dešimt sūnų. Dėl to jų prema yra padalinta, tačiau gopių prema – niekada.

Gopių prema yra tvirta, vienatikslė ir nepadalinta. Gopės myli Krišną ne dėl to, kad Krišna jas vestų. Jų prema vadinasi samartha, kas reiškia, kad jos trokšta tiktai laimės Krišnai. Jos negalvoja apie savo pačių džiaugsmą. Bet Dvarakos karalienes kartu siekia ir savo paties laimės.

Mes, bhaktai, turime labai daug meilės savo kūnui, savo drabužiams, savo plaukams, savo turtui ir savo grožiui, bet ar mes turime tiek pat meiles Krišnai? Ar mes turime tiek daug meilės Krišnai, kiek turime meiles savo miegui? Ne. Kažkiek jos turime ir lėtai išsiugdysime dar daugiau. Per atsidavimo tarnystes, tokias kaip guru-seva, Vaišnava-seva ir hari-kathos klausymąsi ši meilė palaipsniui augs. Tuomet mūsų prema Krišnai palaipsniui iš sadharani pasikeis į samanjasą ir iš samanjasa galiausiai pavirs į samarthą.

Tokia prema, kuri yra priklausoma nuo tam tikros priežasties arba aplinkybių, nėra samartha. Kai ši priežastis išnyks arba pasikeis aplinkybes, tokia meilė sustos. Gopių meilė Krišnai niekada nesustoja, nepasibaigia, ir tie, kurie atlieka bhadžaną sekdami jų pėdomis, turės tokią pat meilę Krišnai, kuri yra nepriklausoma nuo bet kurios priežasties.

// Ištrauka iš Šri Šrimad BV Narajanos Maharadžo kathos ” Sva-niyama-dasaka”. 1993 metai vasario mėnuo.

(Viešpats Balarama turi savo atskirą gopių grupę.)

Apie Šri Balarama Rasajatrą SKAITYKITE:

• “Krišnos knygos” 65 skyrių, kurį ANGLIŠKAI dar galite perskaityti čia.

• Trumpai apie Šri Krišnos Vasanta Rasą ir Šri Balaramos Rasajatrą (ANGLIŠKAI).

Jt,
Parjanya d,
Vilnius