tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

Paramaradhjadeva nitja lila pravišta om višnupada aštotara šata Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas, mūsų mylimas dvasinis mokytojas, įėjo į Šri Krišnos amžinuosius Vradžos žaidimus trečiadienį 3 valandą ryto, paskutinę nakties dalį. Pagal Krišnadaso Kaviradžo Gosvamio Šri Govinda Lilamritą ir Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros Šri Krišna Bhavanamritą ši nakties dalis atitinka Šri Šri Radha-Krišnos ašta-kalija lilos daliai, aštuonių dalių kasdieninėms pramogoms, žinomoms kaip naiša-lila, naktiniai žaidimai. Prasidedantys 22:48 vakare ir besitęsiantys iki 03:36 ryto. Šis periodas trunkantis 4 valandas ir 48 minutes turi ilgiausius ir pačius intymiausius Radha-Krišnos žaidimus.

Kai Krišnos šeimos nariai užmiega, Jis slapta palieka namus Nandagrame, kad ateitų į nuostabius naktinius Vrindavanos miškus. Vrindavanos miškas su savo švelniu vėjeliu nešančiu miško gėlių aromatus yra toks žavingas, apsvaigusios jaunos bitės zvimbia aplink, nuo meilės pamišusios gulbės ir snapučiai džiaugsmingai plaukioja ežeruose, o paukščiai iš visų pusių džiaugsmingai čiulba “Džaja Džaja”. Nuostabi Kirtidos Devės dukra, Šri Radha, nepastebėta sprunka iš namų Javate, kad pamatytų savo mylimąjį Šri Krišną iš anksto sutartoje vietoje. Kai Dieviškoji pora susitinka, jie klajoja po mišką mėgaudamiesi gamtovaizdžiu ir apdainuodami  tą grožį, puošdami vienas kitą miško gėlėmis ir liaupsindami vienas kito nuostabias savybes.

Visos Vradžos kumarės prisijungia prie Radha-Krišnos ir jie atlieka didį šokį ratu žinomą kaip rasa-lila. “Džaja Džaja Rasa Lila sarva-manorama“. Ši rasa-lilos pramoga su savo puikia meniška daina, šokiu ir grojimu muzikos instrumentais pavergia visų širdis. Net pusdieviai , apsaros ir gandharvai pagarbiai prisibijo matydami nuostabų Šri Krišnos ir sakhių talentą, kai jie atlieka šias iš visų Vradžos žaidimų gražiausias pramogas. Kad palaikytų juos, pusdieviai iš dangaus gausiai lieja kvepiančias gėles, muša ritmą būgnais ir džiaugsmingai su padėka šūkčioja.

Pavargus nuo įtemptos rasa-lilos, Krišnai ir jo intymioms draugėms patiekiami užkandžiai ir gėrimai atsigaivinimui, o tada jie ilsisi. Norėdami dar labiau padidinti prema-rasops malonumą jie įsitraukia į medaus vyno gėrimą ir aistringai mėgaujasi dar intymesniais žaidimais. Vėliau jie atsigaivina Jamunoje ir mėgaujasi džala-krida, vandens pramogomis. Ant kranto, mandžarės aprengia ir pamaitina Dieviškąją porą. Tuo metu dvi mandžarės paima Radha-Krišnos palaimintas pėdas ant savo kelių ir švelniai masažuoja jas, kai kitos tarnaitės vėduoja Juos ir siūlo auksinių betelio lapų užpildytų skaniais ingredientais. Dieviškoji Pora guli ir ramiai ilsisi. Tai yra laikas, kai mūsų Gurudevas įėjo į Vradžos nitja-dhamą, kad padėtų šiuose ypatinguose žaidimuose. Šiuo metu mandžarės tarnauja Šri Šri Jugala Kišorai prieš pat jiems įeinant į savo galutines ir pačias intymiausias santuokinės meilės pramogas kundžose.

Kai jos tarnauja Jų lotoso pėdoms, jos pasiūlo padja (vandens nuplauti pėdoms) iš savo meilės ašarų, smilkalų su savo kvėpavimu, žibintų su savo spindinčiais kaip  brangakmeniai nagučiais, gėlių girliandas su savo žvilgsniais ir taip atlieka arotiką su intensyvia meile, naudodamos savo gyvybės orą sumišusį su kamparo lempa iš jų šypsenų. Tai fragmento iš Šri Krišna Bhavanamritos santrauka. Šrila Gurudevas, dažnai mums pasakojo, kaip atlikti arotiką šiuo būdu, ne mechaniškai, bet su tiek daug jausmų ar su bhava.

Mes norėtume prisiminti mūsų Gurudevą tokiu būdu tarnaujantį Radha-Krišnai, kaip labai gražią ir intymią Šrimati Radhikos tarnaitę Vrindavanoje. Vadovaujama savo guru-sakhių, Rūpos ir Rati Mandžarių ir Lalitos Sakhės, ji atlieka įvairias malonias paslaugas Radhai ir Krišnai visą dieną ir naktį. Šrila Gurudevas atėjo tam, kad suteiktų mums šią Vradža-bhakti ir, kad padarytų mus kvalifikuotais, kad vieną dieną patektume į Radha-Krišnos saldžius žaidimus. Jis buvo suinteresuotas platinti tik tai, nieko daugiau ir nieko mažiau.

Šri Šri Guru Gaurangau Džajatah!

Nuo rugpjūčio 4 iki 11 dienos netoli Maskvos, etniniame centre “Etnomir” vyko šeštas Rusijos (o tiksliau – rusakalbių) mūsų mylimo Šrilos Gurudevo, Om Višnupados Parivradža-kačiarja-varja Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo harikathos festivalis.

Šrila Gurudevas festivalyje Maskvoje 2010

Mūsų (ir ne tik!) sangos rusakalbiai bhaktos jau senai laukė šio festivalio. Paskutinis Šrilos Gurudevo festivalis šioje pasaulio dalyje vyko Odesoje 2008-jų metų rugsėjį.

Ir štai 2009-iais Kartikos metu įvyko stebuklas – buvo suplanuotas festivalis pamaskvėje 2010-jų metų rugpjūtį! Tai turėjo būti šeštas bhakti-jogos festivalis rusakalbiams bhaktoms vykstąs vadovaujant Šrilai Gurudevui! Kartikos metu ir prasidėjo festivalio organizavimas.*

Taip pat su Šrila Gurudevu (Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamiu Maharadžu) bhakti-jogos festivalyje Maskvoje dalyvavo Šripad BV Madhava Maharadžas, Šripad BV Padmanabha Maharadžas, Šripad BV Nemis Maharadžas, Šripad Šuddhadvaitis Maharadžas, Šripad BV Damodara Maharadžas, Šripad Giri Maharadžas, Svamis BV Sadhu, Šripad BV Prakašatma Prabhu (Šrilos BV Svami Prabhupados mokinys iš Prancūzijos), Šrimati Šjamarani Didi, Džagad-mohini didi (Šrilos Gurudevo knygų vertėja į rusų kalbą pastoviai gyvenanti Vrindavanoje) ir kiti vyresnieji bhaktos.

Festivalio pradžia buvo gana netikėta. Festivalis, kaip ir buvo skelbiama anksčiau, turėjo vykti Maskvos apskrityje Ruzos rajone esančiame pensionate “Sosnovaja roščia”. Tačiau prieš pat festivalio atidarymą dėl Rusijos prezidento paskelbtos nepaprastosios padėties, kurios priežastimi tapo gausūs gaisrai Maskvos apskrityje, į pensionatą atvyko priešgaisrinės apsaugos komisija. O prieš tai buvo ir dar kitas patikrinimas iš san. epideminės stoties. Dėl nesenų tragiškų nutikimų Eiske (dėl vadovų neapdairumo stovykloje nuskendo keli vaikai) ir nepaprastosios padėties, dėl gaisrų pamaskvėje, reikalavimai vaikų poilsiavietėse ir sanatorijose tapo labai griežti.

Komisijos, atvykusios likus dviems savaitėms iki festivalio, “Sosnovoje roščioje” aptiko neatitikimų nustatytoms normoms. Organizatoriai kiek tik pajėgė stengėsi panaikinti nurodytus neatitikimus iki festivalio pradžios. Atvykusi dar kartą komisija iš san. epideminės stoties pripažino stovyklavietės būklę patenkinama, tačiau sekanti komisija iš priešgaisrinės apsaugos savo sutikimo nedavė ir teismo sprendimu poilsiavietės veikla buvo laikinai sustabdyta…

Likus kelioms savaitėms iki planuojamo atidarymo, festivalio vietą tvarkė daugelis savanorių bhaktų. Rupjūčio 3-ąją į stovyklavietę pradėjo važiuoti pirmieji svečiai… Tačiau Vidaus Reikalų Ministerijos teismo sprendimu pastatai sanatorijoje buvo uždaryti ir pareikalauta, kad visi žmonės paliktų poilsiavietės teritoriją. Ką reikėjo daryti? Visi bhaktos buvo priversti skubiai palikti “Sosnovają roščią”. Daugelio dokumentai buvo priverstinai tikrinami vietinėje policijos nuovadoje.

Apie 150 bhaktų liko palapinėse prie prūdo esančio šalia poilsiavietės “Sosnovaja roščia”. Šripad Nemis Maharadžas buvo kartu, vedė kirtaną ir pasakojo hari-kathą…

Šripad BV Nemis Maharadžas dainuoja kirtaną prie prūdo šalia stovyklavietės “Sosnovaja roščia”

Tuo metu organizatoriai skubiai ieškojo alternatyvos. Bhaktos, atvažiavę į “Sosnovaja roščią” rugpjūčio 3 ir 4 dienomis, atsidurė prie užrakintų vartų. Tuo metu pamokslų cetras Semionovskoje gatvėje, bhaktų butai ir taip pat pigūs Maskvos viešbučiai suteikė laikiną prieglobstį ka tik atvykusiems svečiams.

Kurį laiką situacija buvo kritiška. Taruni didi (Maskva – Vrindavana) ir Krišnadas Prabhu (Ekaterinburgas), galima sakyti, kiaurą parą koordinavo bhaktų atvažiuojančių iš įvairių Rusijos miestų ir užsienio srautą ir visaip bandė visus juos kur nors apgyvendinti…

Rugpjūčio 4 dieną buvo skubiai suorganizuotos dvi hari-kathos pogramos viešbutyje “Alfa” Izmailove, kurių metu kalbėjo sanjasiai. Pirmos programos pabaigoje buvo pranešta, kad festivalis skubiai perkeliamas į etninį centrą “Etnomir”, kuris yra 90 kilometrų nuo Maskvos, šalia miesto Borovsk, Kalugos apskrityje. Jau tos dienos vakarą pirmieji autobusai su bhaktomis pajudėjo į “Etomirą”, o rugpjūčio penktoji tapo visų apgyvendinimo ir festivalio atidarymo diena.

Rugpjūčio 5-ąją “Etnomire” nuskambėjo pirmoji sanjasių ir vyresniųjų pamokslautojų hari-katha. Vakare programa tęsėsi ir toliau hari-katha jau nenutrūko.

“Etnomir” – didžiulis etninis kompleksas, kurio teritorija užima keletą kvadratinių kilometrų. Jame galima rasti visas pagrindines pasaulio kultūras. Kalmikų, buriatų jurtos, vigvamai, įvairių nacionalinių stilių namai – visa tai puikiai dera prie tankaus miško, kuris supa parką.

Festivalyje dalyvavo apie 550 bhatų iš Rusijos, Ukrainos ir kitų NVS šalių, o taip pat Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Kinijos, JAV, Kanados ir kai kurių kitų šalių.

Taigi, festivalio programa prasidėjo ir bhaktos, degdami iš nekantrumo, laukė Šrilos Gurudevo atvykimo rugpjūčio 8-ąją… O tuo tarpu, nuo 5 iki 8 rugpjūčio dienos sanjasiai ir vyresnieji pamokslautojai pasakojo hari-kathą.

Virtuvės komanda vadovaujama Kaviradžo Krišnos Brahmačiario Prabhu, kuris buvo pakviestas iš Madhuros, ir Kokilos Prabhu iš Uzbekistano, nuo aušros iki sutemos ruošė puikų prasadą. Virtuvė buvo organizuota tiesiog ant pievos po atviru dangumi – čia prireikė virėjų patirties įgautos pamokslavimo metu Bengalijoje! Nuolat buvo atvežama malkų ir geriamo vandens. Apie trisdešimt savanorių nesudėdami rankų padėjo ruošiant ir dalinant prasadą. Kiekvieną dieną prie virtuvės sevos prisijungdavo vis nauji bhaktos. Ir vėl virtuvės komanda pademonstravo puikų guru-sevos pavyzdį!

Kokila Prabhu (priekyje), Kaviradžas Krišna Prabhu (antrame plane) ir kiti bhaktai iš virtuvės komandos.

Taigi, nuo rugpjūčio 5 iki 8 “Etnomire” buvo vaišnavų hari-katha. Šripad BV Padmanabha Maharadžas buvo vedantysis ir skirstė temas oratoriams. Pagal tradiciją, pirmiausia buvo kalbama apie guru-tatvą, toliau vaišnava-tatvą, po to sadhu-sangą ir gaura-tatvą. Tokios buvo hari-kathos temos pirmąsias keturias festivalio dienas.

Klausytis vyresniųjų bhaktų hari-kathos buvo galima ištisomis dienomis ir netgi po vakarienės. Kiekvieną vakarą nuo 22 iki 23 valandos pagrindinėje salėje kalbėjo Šripad Damodara Maharadžas ir tik vieną kartą užleido vietą Šripad Nemiui Maharadžui ir jūsų tarnui, kurie pravedė įvadinę paskaitą naujiems bhaktoms. O Šiamaradi didi papildomai prie paskaitų pagrindinėmis valandomis dar vedė klausimų-atsakymų sesijas kiekvieną dieną po pietų.

Ir štai pagaliau rugpjūčio 8-iosios rytą apie 50 bhaktų autobusu (o daugelis kitų savu transportu) išvyko į Domodedovo oro uostą į ilgai lauktą susitikimą su Šrila Gurudevu…

Liepos pabaigoje, dėl gausių miškų ir durpynų gaisrų pamaskvėje, sostinę ir jos priemiesčius užtvindė smogas. Prie nepakeliamo beveik 40-ties laipsnių karščio prisidėjo ir dar viena problema – buvo sunku kvėpuoti! Aitrūs dūmai buvo visur, todėl daugelis žmonių kurį laiką nešiojo medžiaginius raiščius ar respiratorius.

Visa ši atmosfera nedviprasmiškai kalbėjo apie tai, kad visi mes degame – degame materialios būties ugnyje!  Ir tik bepriežastinis Šrilos Gurudevo gailestingumas gali mus išgelbėti… Ir štai rugpjūčio 4-osios rytą Šrila Gurudevas patvirtino savo tvirtą apsisprendimą bet kokiu atveju skristi į Rusiją. Nežiūrint nei į smogą, nei į kaitrą, nei į nesusipratimus su festivalio vieta.

Rugpjūčio 8-ą dieną, 14 valandų 45 minutės lėktuvas su Šrila Gurudevu nusileido Maskvos Domodedovo oro uoste… Bhaktos jau visą valandą iki to momento stovėjo prie V.I.P. sutikimo vietos ir dainavo kirtaną. Šripad Nemis Maharadžas ir dar keli vyresnieji bhaktos sutikinėjo Šrilą Gurudevą tranzitinėje zonoje. Kai Šrila Gurudevas, Šripad Madhava Maharadžas ir Vradžanathas Prabhu išėjo iš mikroautobuso prie įėjimo į terminalą, mūsų džiaugsmui nebuvo ribų… Šrila Gurudevas vėl NVS!

Šrilos Gurudevo grupei, kurį laiką reikėjo laukti bagažo. Ši procedūra prailgo. Šripad Madhava Maharadžas ir Vradžanathas Prabhu buvo labai sunerimę: tokia situacija suteikė nepatogumų Šrilai Gurudevui. Gurudevas sėdėjo specialiame vežimėlyje skirtame vyresnio amžiaus keleiviams ir kantriai laukė. Bhaktos, kurie laukė atvykimo zonoje, tęsė kirtaną, tačiau po kurio laiko oro uosto apsaugos darbuotojai paprašė baigti dainavimą. Ką padarysi!

Pagaliau bagažas buvo gautas ir Šrila Gurudevas buvo nešamas ant rankų laiptais į viršų iš tranzitinės į atvykimo zoną. O Dieve, kas ten prasidėjo! Bhaktos vėl dainavo garsų kirtaną, lenkėsi Šrilai Gurudevui dandavatuose, siūlė nesuskaičiuojamas girliandas ir gėlių puokštes… Daugelis verkė. Ant Gurudevo veido buvo Krišnadaso Prabhu paruoštas respiratorius. Visus palaiminęs Gurudevas lydimas artimiausių tarnų pajudėjo link automobilio.

Šrilos Gurudevo sutikimas Domodedovo oro uoste 2010 metų rugpjūčio 8-ą dieną.

Rugpjūčio 8-osios vakarą Šrila Gurudevas praleido pamaskvės mieste Odincovo esančiame viešbutyje. Jo kambarys buvo su kondicionieriumi ir ten Gurudevas atgavo jėgas prieš festivalį.

Ankstų rugpjūčio 9-osios dienos rytą Šrila Gurudevas atvyko į “Etnomirą”. Didelė bhaktų grupė sutiko Gurudevą garsiu, pilnu ekstazės kirtanu. Užėjęs į vieno iš jaukių viešbučių centro “Ukraina” namuko verandą (būtent šis tapo Jo bhadžana-kutiru), Šrila Gurudevas atsisėdo į patogią kėdę ir vyresnieji bhaktai dainuodami dainą “Šri Guru čarana padma” pravedė guru-pudžą. Gurudevas savo žvilgsniu palytėdamas visus susirinkusius bhaktas ir žvilgtelėdamas į kiekvieno širdį, tylėdamas visus apdovanojo širdingais palaiminimais… Atrodė, ši ceremonija tęsėsi amžinybę…

Po guru-pudžos Šrila Gurudevas pasitraukė į savo bhadžana-kutirą pailsėti.

17-ą valandą automobilis su Šrila Gurudevu privažiavo prie didžiulės palapinės – pagrindinės komplekso “Etnomir” salės. Bhaktų džiaugsmui nebuvo galo! Pagaliau, įveikę neįtikėtinus sunkumus, jie turi galimybę gauti Šrilos Gurudevo daršaną (daugelis iš jų pirmą kartą)… Pagerbęs altorių Gurudevas sėdo į asaną ir tada buvo atlikta arati ir Jo lotoso pėdų abhišeka.

Po to Šrila Gurudevas paliepė Šripad Nemiui Maharadžui padainuoti jo klasikinę dainą “Krishna Is So Wonderful” su airiško smuiko akomponementu, o po to daugiau nei 500 bhaktų sustingo laukdami Šrilos Gurudevo hari-kathos pradžios… Dar iki pranamų pradžios Šrila Gurudevas pasakė: “Kur jūs mane atvežėte? Ši kaitra man nepakeliama! Nejaugi jūs negalėjote atvežti mane į kokią nors kitą vietą?”

Toliau, ištaręs pranamas, Gurudevas pradėjo pasakojimą iš Šrimad Bhagavatam, trumpai papasakojęs apie tai, kaip 88 tūkstančiai intelektualų susirinko Naimišaranja miške, tam kad išgirstų Bhagavatam iš Šrilos Sutos Gosvamio lūpų. Tačiau jau po kelių hari-kathos minučių dėl nepakenčiamo karščio Šrila Gurudevas atsistojo nuo asanos ir tarnų lydimas nuėjo link išėjimo…

Salė apmirė iš apmaudo ir nusivilimo: tiek jėgų organizatoriai atidavė tam, kad Šrila Gurudevas aplankytų Rusiją, atvažiavo tiek daug bhaktų iš toli, ir va – nenumatyta kaitra trukdo Gurudevui pasakoti hari-kathą įprastu Jam paros metu!.. Didžiulė minia pasitraukė ir davė kelią išlydėdama Šrilą Gurudevą atgal iki automobilio. Daugelis verkė.

Tuo metu vyko kirtanas, kurį vedė Šripad Padmanabha Maharadžas. Kirtanui pasibaigus, Šrilos Gurudevo pradėtą temą (įvadas į Šrimad Bhagavatam) tęsė sanjasiai.

Tačiau Šrila Gurudevas šiame festivalyje dar skaitė dvi hari-kathas. Sekančią dieną, rugpjūčio 10-ąją, 6 valandą ryto Jis pasirodė “Etnomiro” altoriaus salėje. Tuo metu lauke buvo vėsu ir Gurudevas jautėsi gerai.

Pagerbęs Dievybes, Šrila Gurudevas pasiūlė pudžą bei pušpandžali Šrilai Bhakti Rakšakui Šridharui Maharadžui, kurio išėjimo diena buvo minima tą dieną.

Šrila Gurudevas siūlo arati Šrilai BR Šridharui Maharadžui jo išėjimo dieną, rugpjūčio 10-osios rytas.

Rytinė Šrilos Gurudevo hari-katha buvo skirta 1-ai Šrimad Bhagavatam giesmei ir taip pat trumpa. Pabaigęs įvadą į Bhagavatam, Gurudevas trumpai perpasakojo Narados ir Vjasos dialogą (Narada-vjasa-samvad) ir pasišalino ilsėtis.

Šrila Gurudevas pasakoja hari-kathą rugpjūčio 10-osios rytą.

Taip pat rugpjūčio 10-ąją buvo iniciacijos. Šiek tiek vėliau ryte 211 bhaktų gavo įšventinimus į harinamos ir dikšos mantras (įskaitant ir iniciacijų gautų anksčiau telefonu patvirtinimus). Dieną prieš tai, iki vėlumos buvo sudarinėjami sąrašai ir vyko pokalbiai su kandidatais.

Tuo metu ir dieną, ir vakare vyresnieji bhaktos altoriaus salėje skaitė paskaitas apie tolimesnius Šrimad Bhagavatam pamokymus iki 10-osios giesmės. Hari-kathos metu Šripad Padmanabha Maharadžas taip pat šlovino savo šikša-guru – Šrilą Bhakti Rakšaką Šridharą Maharadžą jo išėjimo dienos proga.

Rugpjūčio 11-ą dieną, 6 valandą ryto Šrila Gurudevas pasakojo trečiąją baigiamąją festivalio hari-kathą. Gurudevas labai trumpai, bet nepakartojamai puikiai perpasakojo lilą apie jagja-patni – brahmanų-ritualistų žmonas, kurios pavaišino Krišną ir berniukus-piemenukus daugybe dovanų iš jagjos, o jų kietaširdžiai vyrai net negalvojo to daryti. Šios nuostabios kathos pabaigoje Šrila Gurudevas pasakė, kad jagja-patni pakluso Krišnos paliepimui ir grįžo pas savo vyrus, ko nepadarė vradža-gopės… Šiuo priminimu apie gopi-bhavos šlovę Šrila Gurudevas pabaigė savo paskutinę oficialią paskaitą festivalio metu.

Vėliau tą pačią dieną nemažai bhaktų gavo asmeninius Šrilos Gurudevo daršanus Jo bhadžana-kutire. Įvyko ir dar viena iniciacija – 10 bhaktų, atvažiavusių tik vienai dienai (ir dar viena didi iš užsienio – telefonu) gavo harinamą ir dikšą.

Šrila Gurudevas savo namelio verandoje daršanų metu.

O 11 valandą visiems bhaktoms gavusiems iniciacijas festivalio metu, buvo pravesta didelė jagja vadovaujant Šripad Damodarai Maharadžui.

Jagja vadovaujant Šripad Damodarai Maharadžui.

Paskutinę festivalio dieną ir tos dienos vakarą altoriaus salėje sanjasiai ir vyresnieji pamokslautojai pasakojo hari-kathą apie 10-ąją Šrimad Bhagavatam giesmę, pradedant nuo Krišnos gimimo ir baigiant demonų nužudymu. Baigiamojoje dalyje buvo paskelbtos padėkos visiems festivalio organizatoriams ir taip pat daugeliui bhaktų, išsiskyrusių pasiaukojančia ir nesavanaudiška guru-seva.

Rugpjūčio 12 dieną, apie 5:30 ryto pusantro šimto bhaktų susirinko prie Šrilos Gurudevo namelio, tam kad palydėtų Jį iš komplekso “Etnomir”. Artimiausios aplinkos lydimas Gurudevas išvyko ilsėtis į apartamentus, specialiai tam išnuomotus pamaskvės mieste Odincovo. Ten Šrila Gurudevas gyveno 2 ½ dienos, pilnai pasinėręs į Šventąjį Vardą…

13-osios dienos rytą lijo ir Gurudevas neišėjo pasivaikščioti. Bet vakare jis davė pusės valandos daršaną nedidelei bhaktų grupei. Šio puikaus daršano įrašas, kaip ir daugelis kitų įrašų iš festivalio, greitai bus prieinamas tinklalapyje http://radiokrishna.ru.

Rugpjūčio 14-osios dienos rytą Šrila Gurudevas išėjo pasivaikščioti po jaukias komplekso “Kniažiči” alėjas, o jau 15 valandą išvažiavo į Domodedovo oro uostą. Ten Jo jau laukė daugiau nei 100 džiūgaujančių bhaktų. Tačiau jų džiaugsmas šį kartą, deja, buvo susimaišęs su liūdesiu – Šrila Gurudevas palieka Rusiją… tačiau amžiams lieka mūsų širdyse!

Prie V.I.P. įėjimo į terminalą Šrila Gurudevas davė bhaktos 10-ies minučių atsisveikinimo daršaną. Gurudevas atsisėdo ant kėdės, o bhaktos ėmė jo palaiminimus, siūlė girliandas… Buvo užduoti keli klausimai, bet Gurudevas atsakinėjo į juos labai trumpai. Keletą kartų Jis pasakė: “Visa tai aš jau sakiau paskaitų metu”. Nužvelgęs mus atsisveikinančiu žvilgsniu, Gurudevas nedviprasmiškai davė visiems suprasti, kad dabar atėjo laikas vykdyti Jo nurodymus.

Pagaliau Šrila Gurudevas pakilo nuo kėdės ir pamojęs ranka, lydimas artimiausių palydovų nusileido į tranzitinę V.I.P. zoną. Keletas vyresniųjų bhaktų nuėjo kartu su Juo. Tranzitinėje zonoje Gurudevui teko laukti įlaipinimo į lėktuvą dar apie 45 minutes, tuo metu pavėlavusieji bhaktos nusileisdavo ten ir gaudavo paskutinius daršanus ir palaiminimus. Tada mes palydėjome Gurudevą prie pasų kontrolės. Toliau galėjo eiti tik keleiviai… Mes nusilenkėme atsisveikinimo dandavat-pranamose prieš Šrilą Gurudevą…

Šrilos Gurudevo atsisveikinimo daršanas Domodedovo oro uoste rugpjūčio 14-ąją.

Pakeliui į Delį Šrila Gurudevas porai dienų apsistojo Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emiratai). Rugpjūčio 17 dieną pakeliui į oro uostą Gurudevas pajuto bendrą negalavimą. Ir iškart po lėktuvo nusileidimo Delyje Gurudevas nuvyko į ligoninę atlikti tyrimų. Buvo įtariama infekcija, tačiau daugybė tyrimų parodė neigiamą rezultatą. Gurudevui paskyrė intensyvų vitaminų ir maisto papildų kursą per lašelinę.

Rugpjūčio 23 dieną Šrila Gurudevas jau buvo Raman-Bihari Gaudia Mathe Delyje, kur buvo tęsiamas gydymo kursas. Ten Gurudeva atšventė Balarama Purnimą ir liko iki rugpjūčio pabaigos. Džanmaštami dieną (rugsėjo 2) Gurudevas vis dar buvo Delyje, o rugsėjo 4 dieną išvyko į Govardhaną, į Giridhari Gaudia Mathą.

Žiurėkite video siužetus iš festivalio Maskvoje 2010 čia:
httpv://www.youtube.com/watch?v=5XEy7A90gFE,
httpv://www.youtube.com/watch?v=sT437j6kfzQ,
httpv://www.youtube.com/watch?v=ys_oLvLT1VE,
httpv://www.youtube.com/watch?v=M60BE68RHXU,
httpv://www.youtube.com/watch?v=N1r5cQ-_u-k.

Parsisiųskite Maskvos 2010 festivalio hari-kathos įrašus iš http://radiokrishna.ru !

Ten pat galėsite pasiklausyti Šrilos Gurudevo hari-kathos transliacijų (įrašų) iš Vradža Mandala Parikramos 2010, kuri bus Indijoje nuo spalio 22 iki lapkričio 21 dienos!

Šrila Gurudeva ki – džai!
Gaura Premanande!

Trokštantis tapti Šri Guru ir vaišnavų tarnu,
Šripad BV Sadhu

*(NB: Šrilos Bhativedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo penkių festivalių skirtų rusakalbiams bhaktoms chronologija:
2000, liepa: rugpjūtis: Maskva (Podolskas);
2001, liepa: Maskva (Podolskas);
2002, rugsėjis: Odesa (Iljičevskas);
2004, rugsėjis: Volgogradas (Volžskas);
2008, rugsėjis: Odesa (Zatoka);
2010, rugpjūtis: Maskva (prie Borovsko Kalugos rajone).)

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos “Slaptingos Bhagavatam tiesos”, skyriaus “Prinokęs vaisius“:

Šrimad Bhagavatam 1.1.3:

nigama-kalpa-taror galitam phalam śuka-mukhad amrta-drava-samyutam

pibata bhagavatam rasam alayam muhur aho rasika bhuvi bhavukah

„O, daug prityrę išminčiai, ragaukite Šrimad-Bhagavatam – nunokusį troškimų medžiui prilygstančios Vedų literatūros vaisių. Bhagavatam sklinda iš Šri Šukadevos Gosvamio lūpų, todėl šio vaisiaus skonis dar skalsesnis, nors ir taip jo nektariškomis sultimis mėgavosi visi, taip pat ir išsivadavusios sielos.“

Nigama-kalpa-taror reiškia, kad visos Vedos, Upanišados, Šrutis, Mahabharata bei Ramajana, sudėtos kartu prilygsta kalpataru, transcendentiniam troškimų medžiui. O Šrimad-Bhagavatam yra pats gardžiausias šio medžio vaisius. Jei paragausi šaknų, saldumo nepajusi. Taip pat ir kramtydamas lapus bei šakeles saldaus skonio nepatirsi – net jei atsikąsi vaisiaus, kuris dar neprinokęs. Tik kai subrendęs vaisius visiškai nunoksta, ir kai jo paragauja kvapo priviliotos gegutės ar papūgos – tik tada skonis tampa neprilygstamai saldus.

Šrimad Bhagavatam yra pats gardžiausias troškimų medžio vaisius.

Visas Vedas ir Upanišadas galima palyginti su medžiais. Galite joms tarnauti skaitydami ar klausytis jų atpasakojimo ir sekti jose pateiktais nurodymais, tačiau vis tiek nepajusite saldumo. Visose Puranose neatrasite saldumo. Net Ramajanoje ir Mahabharatoje rasite visai nedaug saldumo. Net jei savarankiškai skaitysite Šrimad-Bhagavatam, saldumas nepasirodys. Kodėl taip yra? Nes vaisiaus nebus paragavusi papūga ar gegutė. Šių paukščių snapeliuose yra kažkokia medžiaga, kurią jos perduoda vaisiaus minkštimui, ir šis įgauna ypatingą skonį. Todėl sakoma: yaha bhagavata pada vaisnavera sthane – norintis suprasti Šrimad-Bhagavatam privalo kreiptis į save realizavusį Vaišnavą ir iš jo klausytis (Čaitanya Čaritamrita 5.131).

Šrimad-Bhagavatam mus pasiekė per guru-paramparą iš Paties Šri Krišnos. Kas yra Šri Šukadeva Gosvamis? Jis yra Šrimati Radhikos papūga. Savo paties akimis jis regėjo visus dieviškuosius Krišnos žaidimus ir ragavo juos savo pojūčiais bei intelektu. Neskaitęs Šrimad-Bhagavatam tokio tyro rasika ir bhavuka bhagavatos draugijoje, iš tikrųjų negali paaiškinti šio šventraščio prasmės. Negalės paragauti nektaro. [pullquote]Kas nedalyvauja šiame procese, t.y. kas neskaitė ar negirdėjo Šrimad-Bhagavatam mokytojų-mokinių sekoje ir taip pats netapo rasika bei bhavuka, tas negalės nei prisiliesti prie Šrimad-Bhagavatam prasmių, nei jų paaiškinti kitiems.[/pullquote] Jis tik tars žodžius – nors, aišku, tai žalos niekam neatneš. Kitaip tariant, jis pateiks paaiškinimus, tačiau vaisius skirsis nuo to, kurį Parikšitui Maharadžui bei kitiems klausytojams perdavė Šri Šukadeva Gosvamis.

Yra ir tokių bhaktų, panašių į Šukadeva Gosvamį, kurie išnagrinėjo Šrimad-Bhagavatam savo gurudevos bendrijoje ir kurie patys yra rasika bei bhavuka, tačiau šio šventraščio prasmių pilnai paaiškinti kitiems negali. Kodėl taip yra? Aiškindami tam tikras jo ištraukas jie nualpsta, nes atsimena dieviškuosius Krišnos žaidimus. Netekę sąmonės jie nė žodžio nebegali pratarti. Jei Patsai Krišna ateitų pabandyti paaiškinti šios knygos prasmes, Jis nualptų Pats pirmasis. Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi negalėjo kalbėti apie Šrimad Bhagavatam, todėl kartais klausydavosi jos iš Šrilos Gadadharos Pandito lūpų. O kai Radhika išgirsta kad ir pirmuosius pirmojo Šrimad-Bhagavatam skyriaus žodžius, janmady asya yatah – kas nutinka tuomet? Atsiminusi Krišną Ji iš karto nualpsta. Taigi Ji taip pat nesugebėtų nieko paaiškinti.

Šukadėva pateikia Šrimad Bhagavatam susirinkusiems Rišiams

Ir Gadadhara Panditas nesiliaudavo verkęs, tačiau šiuo atveju viskas buvo suplanuota taip: kadangi Mahaprabhu troško klausytis jo pasakojimų, Jogamaja neleido jam apalpti. Radha ir Krišna gali dovanoti ypatingą malonę, kaip kad prieš grįždami į Savo aprakata-lilą (neapreikštuosius dieviškus žaidimus). Jie praliejo malonę Šukadevai Gosvamiui. Jam paliepė: „Dar pasilik šiame pasaulyje. Mes jau iškeliaujame, bet tu turi dar šiek tiek pasilikti. Suteikiam tau malonę, – sugebėjimą visiems paaiškinti Šrimad-Bhagavatam neapalpstant. Gali būti, kad neteksi sąmonės, kuomet atsiminsi Mane ar Radhiką, kalbėdamas apie Brahmara Gitą ar rasa-lilą – taigi stenkis šias temas praleisti. Niekada tiesiogiai neištark nei Mano, nei Radhikos vardų. Tramdyk savo jausmus. Iš mudviejų sklis ypatinga malonė, kurios dėka ir galėsi paaiškinti Šrimad-Bhagavatam. Kitaip tą padaryti būtų labai sunku. Be galo sunku.“

gurau gosthe gosthalayisu sujane bhusara-gane
sva-mantre sri-namni vraja-nava-yuva-dvandva-sarane
sada dambham hitva kuru ratim apurvam atitaram
aye svantar bhratas catubhir abhiyace dhrta-padah

„O brangus brolau, o paikas prote! Parpuolęs prie tavo pėdų, nuolankiai meldžiu tavęs gražiausiais žodžiais: „Nugalėk puikybę ir pažadink savyje taurią ir nenutrūkstamą rati Šri Gurudevai, Šri Vradža-dhamai, Vradžos gyventojams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša mantroms, Aukščiausiojo Viešpaties Šventajam Vardui ir amžinai jaunai Dieviškajai Vradžos Porai Kišora-Kišorei, Šri Šri Radha-Krišnai.“ (Šri Mana-šikša, 1 posmas)

Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis

„Kuru ratim“: Būkite prisirišę prie šikša ir dikša guru, labiau prisirišę negu šradhos pakopoje, labiau nei ašakti pakopoje ir dar stipriau nei rati pakopoje (kai rati reiškia bhava-bhakti). Rati (kai ji reiškia premą, tyra meilę) visiems šiems išvardintiems dalykams turėtų apsireikšti bhaktos širdyje.

„Gosthe“ nurodo Vradžos gyventojus. Visuomet atminkite: kai Krišna gyvena Nandagone, Gokuloje ir Vrindavanoje ir jį supa gopos ir gopės, – Jis atlieka daugybę dieviškųjų žygių. Tie, kurie ten gyvena – Nanda Baba, Motina Jašoda, gopos, gopės, povai, elniai – visi šie gyventojai nuolatos atmena Krišną su didžiule meile.

„Šri namne“: Su tvirtu tikėjimu kartokite harinamą, kurią Gurudeva jums davė, mąstydami: „Šie vardai – tai Pats Krišna“. Krišna ir Jo vardai nesiskiria vienas nuo kito, tad kartokite juos su nepalaužiamu tikėjimu. Šie vardai gali išpildyti visus jūsų troškimus netgi labiau, nei Krišna gali tai padaryti.

Kartokite ne mažiau kaip šešiolika ratų. Geriau kartokite daugiau nei šešiolika. Šis kartojimas gali išgelbėti jus nuo gimimo ir mirčių verpeto šiame pasaulyje.

„Sva-mantre“ kalba apie jūsų dikša mantras. Kartokite savo mantras tris kartus per dieną. Jei negalite kartoti vidurdienį, tuomet kartokite dukart ryte ( vieną mantrą už rytą ir vieną už vidurdienį), ir tuomet dar vieną vakare. Kartokite kasdien. Nebūkite silpni.

Ir medituokite remdamiesi šiuo posmu:

na dharmam nadharmam sruti-gana-niruktam kila kuru
vraje radha-krsna-pracura-paricaryam iha tanu
saci-sunum nandisvara-pati-sutatve guru-varam
mukunda-presthatve smara param ajasram nanu manah

„O prote! Vedos ir Šruti pasakoja apie dharmą ir adharmą. Atmesk jas ir visa širdimi atsidėk Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei čia, Vradžoje, nes Šruti nedvejodamos skelbia juos esant aukščiausiuoju garbinimo objektu ir Absoliučia Tiesa. Visad atmink Šri Šačinandaną Šri Čaitanją Mahaprabhu, paveldėjusį Šrimati Radhikos gymį ir jauseną. Matyk jį kaip tapatų Nanda-nandanai, o Šri Gurudevą visada prisimink kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.“ (Šri Mana-šikša, 2 posmas)

Šiame posme Šrila Raghunatha dasa Gosvamis moko savo protą užuot užsiėmus religija ar nereligija, atsidėti vien tarnystei Radhai ir Krišnai. Jis moko mus, kaip įteigti savo protui, jog Šrimati Radhika yra mūsų garbinama Dievybė, o Krišna yra mūsų Svaminės, Radhikos, mylimasis. Nesistenkite užmegzti tiesioginius santykius su Krišna, kadangi gali iškilti ir troškimas patenkinti jusles. Būkite su tuo atsargūs. Medituokite Šri Guru asmeninę veiklą ir jo pamokymus. Medituokite Gurudevą kaip krišna-pretšhą, patį mylimiausią Krišnai.

saksad-dharitvena samasta-sastrair
uktas tatha bhavyata eva sadbhih
kintu prabhor yah priya eva tasya
vande gurh sri-caranaravindam

„Visi šventraščiai skelbia, kad Šri Gurudeva yra sakšat hari, Šri Hari energijos įsikūnijimas, todėl visi šventieji laiko dvasinį mokytoją Viešpaties atstovu, nesiskiriančiu nuo Jo Paties. Šri Gurudeva toks brangus Viešpačiui, todėl yra jo slaptas patikėtinis (ačhintya-bhedabheda-prakaša-vigraha) – nesuvokiamai skirtinga ir kartu nesiskirianti nuo Jo šlovinamo Viešpaties apraiška. Aš aukoju savo maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Guruvaštakam, 7 posmas)

Laikykite guru Krišnos, Hari, apraiška. Jis turi visas savybes, kurias turi Krišna, tačiau visuomet mąsto: „Aš – Krišnos tarnas“.

yasya prasadad bhagavat-prasado
yasyaprasadanna-gatih kuto ‘pi
dhyayam stuvams tasya yasas tri-sandhyam
vande guroh sri-caranaravindam

„Tik Šri Gurudevo prielankumo dėka galima gauti Krišnos malonę, be jo malonės gyvosios būtybės negali tobulėti ir išsivaduoti. Medituodamos triskart per dieną į Šri Gurudevos šlovę ir rečituodamas stava-stuti, aš aukoju maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Gurvaštakam, 8 posmas)

Gurudevos prasadas, jo malonė yra viskas. Be guru malonės, nėra ko ir kalbėti apie dvasinę pažangą. Nors jau palieku Johanesburgą ir keliauju į Navadvipą ir Vrindavaną, visuomet taip galvokite ir tai praktikuokite; ir jūsų gyvenimai taps sėkmingi.

Šri Vjasa-pudžos istorija prasidėjo pasaulio pradžioje, kai pirmą kartą buvo sukurtos Vedos. Vjasadeva padalijo Vedas į keturis skyrius, o po to toliau jas paaiškino Puranų ir Upanišadų pavidalu. Švetašvarata Upanišada teigia:

yasya deva para bhaktir
yatha deve tatha gurau
tasyaite kathita hy arthah
prakasante mahatmanah

Tiems, kurie turi aukščiausią bhakti Parama-brahmos, Aukščiausios Dievo Asmenybės Šri Krišnos lotoso pėdoms, ir tiek pat bhakti savo Gurudevo, atskleidžiančio jiems Viešpatį Krišną, lotoso pėdoms, Vedų esmė ir visos reikšmės, kartu su bhakti, apsireikš širdyse.

Neturėtumėte galvoti apie Gurudevą tarsi tai būtų mada. Iš tikro, turėtumėte turėti daugiau tikėjimo guru negu Krišna. Krišna niekada neapgaus jūsų, bet netgi jeigu Jis jus apgaus, Šri Gurudevas neapgaus jūsų. Ir jūs neturėtumėte bandyti apgauti Gurudevo bandydami paslėpti savo širdies turinį, manydami, “O, Gurudevas neturėtų žinoti.” Jis žino viską, taigi, kam bandyti jį apgauti?

Šrilos Bhaktivedantos Svami Maharadžo laikais praktiškai nebuvo mokinių, kurie būtų pakankamai pažengę, kad suprastų kokio pobūdžio tikėjimą asmuo turi turėti Gurudevo lotoso pėdomis, taip pat jie negalėjo suprasti jo tapatybės ir misijos. Jo mokiniai galvojo tik, kad jų Gurudevas atėjo skleisti nama-sankirtaną.

Tai nėra didžiausia jo šlovė. Tai vienas jo šlovės aspektų, bet yra ir daugiau. Jo tikroji šlovė yra ta, kad jis yra Dayita-dasa. Šrimati Radhika yra Dayita, Šri Krišnos mylimiausioji, ir Jos dasi yra Šri Gurudevas. Tai yra jo aukščiausia šlovė. Jūs negalėjote suvokti, kas jis yra. Jeigu asmuo, kuris tvirtina esąs guru, nėra iš tikro tiek šlovingas, kaip jis gali duoti pasauliui Krišna-premą? Jeigu jis neturi Krišna-premos, netgi nei truputėlio Krišna-premos, kaip jis gali tai duoti? Jeigu jis neturi raganuga-bhakti, kaip jis gali tai duoti? Jeigu jis neturi netgi vaidhi-bhakti – kaip Prabhlada Maharadžas, kuris atliko šravanam-kirtanam višnu-smaranam (tyras klausymas, šlovinimas ir Aukščiausio Viešpaties atsiminimas) – kaip jis gali pamokslauti? Tokie tariami guru yra puolę, o kiti puolę asmenys galvos “O, mano Gurudevas yra labai, labai aukšto lygio”. Bet jis iš tikro yra puolęs, kaip jo mokiniai. Taigi, privalote išmokti ir suvokti, kaip atskirti, kas yra kas.

Paskaita Šrilos Narajanos Maharadžo Avirbhava Tithi (dieviškojo atėjimo) dieną
2004 m., sausio 21 d. Hilo, Hawaii (I dalis)

Mūsų Brahma-Madhva-Gaudija Sampradajoje yra tradicija, kad ačarja, kuris plačiai skleidžia Krišnos sąmonę Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Šrilos Rūpos Gosvamio linijoje, vedamas Šri Krišnos Dvaipajanos Vjasadevos, garbina Šrilą Vjasadevą ir guru-paramparą per savo gimtadienį. Šis garbinimas vadinamas Guru-pudža, o taip pat Vjasa-pudža.

Kodėl atliekame tarnystę (bhakti) Krišnai? Kokia priežastis teikti tiek daug pagarbos Šri Gurudevui? Jeigu iš ko nors gauname dvasinę pažangą, gerbiame jį. Nėra gavimo, nėra ir pagarbos. Šri Gurudevas visada jaučiasi skolingas savo Gurudevui ir guru-paramparai. Be Guru ir guru-paramparos, Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Šri Krišnos, yra kas? Nieko. Kitaip sakant, be jų negali būti dvasinės pažangos. Šri Guru galvoja, kad visa tatva-gjana, fundamentalių tiesų žinojimas, kurį jis turi, ir visa bhakti, kurią jis turi, yra gauta Šri Gurudevo ir jo guru-paramparos dėka. Šrila Gurudevas nėra nepriklausomas. Jis priklauso nuo savo guru-paramparos, ateinančios iš Šrilos Vjasadevos. Esantis Paties Viešpaties Narajanos manifestacija, Šrila Vjasadeva yra visų Guru šaknis, o savo knygose Šrimad Bhagavatam, Puranose ir kituose šventraščiuose jis aprašė tą didžią skolą, kurią esame skolingi Viešpačiui Krišnai.

Vienas pats asmuo niekaip nesugeba surasti bona fide Guru. Jeigu ieškosite savarankiškai, priimsite bogus guru, todėl, kad nežinote, kas yra Guru, kokios yra guru savybės ir standartai. Turėsite spręsti pagal Vjasadevos žodžius:

tasmad gurum prapadyeta
jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam
brahmany upasamasrayam

(SB 11.3.21)

Šrila Vjasadeva davė guru apibrėžimą, mūsų guru-parampara jį priėmė. Jeigu ketinate ieškoti savo Gurudevo savarankiškai, manau, dauguma iš jūsų turės puolusius bogus mokytojus. Pasirinksite Australijos ken-gūras [žodžių žaismas: guru - kanguroo], ne ką geriau. Kai būsite bendravę su aukščiausios klasės bhakta, tada turėsite galios įvertinti, ne anksčiau. Taip pat turėsite priimti vartma-pradaršakos-guru, to, kuris rodo kelią pas tyrą Guru, pagalbą. Vartma-pradaršaka-guru parodys į jį ir pasakys jums: “O, jis yra tikras Guru”. Kitaip, kaip būtumėte žinoję, kad Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas yra Guru? Ar galėjote įvertinti intelektu? Ne. Savo jėgomis  negalite netgi įvertinti ar Šri Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Netgi Viešpats Brahma ir Viešpats Rudra nesugeba įvertinti. Muhyanti yat surayah – didieji išminčiai ir pusdieviai yra pasimetę dėl Jo (SB 1.1.1.). Netgi išsivadavę asmenys negali suprasti, kad Nanda Maharadžo ir Yašodos-maijos sūnus yra Aukščiausiasis Viešpats.

Taigi, Gurudevas yra labai maloningas. Jis pritrauks tuos, kurie turi sukriti (pakankamai praeities dvasinių dorybingų veiksmų) ir atskleis savo tyrumą tų bhaktų širdyse.

Šri Sarvabhauma Bhatačarja kitu pavidalu buvo pusdievių šventikas vardu Brihaspatis. Jis buvo toks išsimokslinęs, kad negalime įsivaizduoti, tačiau vis tiek negalėjo suprasti, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Aukščiausiasis Viešpats. Kai Šriman Mahaprabhu maloningai atskeidė tą tiesą jo širdyje, tada jis suprato. Kitaip, kaip jis būtų galėjęs suprasti?

Šiandien švenčiame Guru-pudžą todėl, kad esame labai skolingi savo Gurudevui, guru-paramparai ir Šrilai Vjasadevai. Indijoje visos įvairios sampradajos – vaišnavų, taip pat ir majavadžių – priima Šri Vjasą kaip Guru, ir visi jį Guru-pudžos dieną be dvejonių garbina. Mes girdėjome iš mūsų Gurudevo, kad nors Šankaračarja garbino Vjasadevą išoriškai, jis taip pat sakė, kad Vjasadeva buvo “bhranta”, tai reiškia, kad kalbėjo klaidingai:

“Savo Vedanta-sutroje Šrila Vyasadeva aprašė, kad viskas yra Viešpaties energijos transformacija. Tačiau Šankaračarja suklaidino pasaulį, komentuodamas, kad Vjasadeva klydo. Tokiu būdu jis sukėlė didelį pasipriešinimą teizmui visame pasaulyje.” (CC Adi 7.121)

Todėl Šankaračarja nėra tikras šišja, mokinys, ir Šrila Vjasadeva nepriima jo tariamos pagarbos ir pudžos.

Turėtume pabandyti pažinti Gurudevo širdį, ko jis iš tikro nori. Nevirkite valgio, kokio pageidaujate. Nedarykite nieko, taip kaip patinka. Tai nėra tarnystė Gurudevui. Turėtume bandyti žinoti Gurudevo nuotaiką, ko jis nori ir ko Viešpats Krišna nori. Bandykite suvokti tai, ir bandykite patenkinti Krišną. Ką bedarytumėte, tai turėtų būti daroma patenkinti Krišną. Čia, Šri Krišna reiškia visą guru-paramparą, Patį Krišną ir ypatingai Šrimati Radhiką bei visas gopes, Šri Čaitanją Mahaprabhu ir Šri Nitjanandą Prabhu. Ką bedarytumėte, tai turi būti daroma patenkinti Guru ir Gaurangą. Turėtumėte vesti tik tam, kad patenkinti Krišną. Turėtumėte nevesti tik tam, kad patenkinti Krišną.  Gopės ištekėjo už savo vyrų norėdamos patenkinti Krišną. Jos galvojo, “tarnausime Krišnai parakija-rasoje“. Jeigu būtų ištekėjusios už Krišnos, tada nebūtų buvę parakija-rasos.

Mums teko didelė laimė, kad atėjome į šią Šrilos Vjasadevos, Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir mūsų Gurudevo guru-paramparos liniją. Ši linija yra tobula. Šioje linijoje galite labai lengvai įgyti pačią aukščiausią bhakti, Vradža-bhakti. Negalite įgyti jos niekur kitur.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas atėjo į šį pasaulį ir atvyko į Vakarų šalis vien dėl to, kad atnešti šias tiesas, jos yra sudėtos jo knygose, kad tie, kas turi kvalifikaciją, galėtų jas matyti. Tačiau, dėl puolusios auditorijos padėties, jis turėjo pradėti pamokslavimą nuo Majavados, sakhi-bheki, sahadžija ir kitų filosofijų džiunglų kirtimo, o tada jo buvimo šiame pasaulyje periodas baigėsi. Viešpats Krišna pasišaukė jį: “Prašau, sugrįšk čia. Aš siunčiu sekantį po tavęs užimti tavo vietą” Taigi, jis išėjo. Jis galėjo pasilikti ilgiau, bet matė savo Gurudevo ir Šri Krišnos nuotaiką, ir ėjo išpildyti jų norų.

Šri Vjasa-pudža atliekama su tikslu patenkinti Krišną, ir buvo švenčiama nuo pat mūsų paramparos pradžios. Šri Šukadeva Gosvamis pirmas atliko Vjasa-pudžą savo Gurudevui, pačiam Šrilai Vjasadevai. Tada, Šrila Suta Gosvamis atliko Guru-pudžą savo Gurudevui, Šri Šukadevai Gosvamiui. Prieš atsakydamas į Naimišaranjos išminčių klausimus, jis meldėsi:

yam pravrajantam anupetam apeta-krtyam
dvaipayano viraha-katara ajuhava
putreti tan-mayataya taravo bhinedus
tam sarva-bhuta-hrdayam munim anato ‘smi

(Šrimad-Bhagavatam 1.2.2)

["Lenkiuosi pranama Šri Šukadevai Gosvamiui, kuris gali įžengti į gyvųjų esybių širdis. Kai jis paliko namus be apvalomųjų procesų, tokių kaip šventos virvelės gavimas, jo tėvas Šri Vjasadeva sušuko, "O mano sūnau!" Ir tarsi būtų pasinėrę į tą pačią išsiskyrimo nuotaiką, tik medžiai atliepė aidu į jo šauksmą."]

Šrila Šukadeva Gosvamis meldėsi: “O Šri Vjasadeva, mano tėve ir Guru, koks tu nuostabus! Ir koks maloningas! Tu esi nepriežastingai maloningas! Tu ištempei mane iš miško ir iš Majavados filosofijos prie savo lotoso pėdų, ir išmokei mane Šrimad-Bhagavatam. Tavo malone buvu visiškai pakeistas”. Tokia yra Guru užduotis.

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.

Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.

Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.

Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.

Išsiskyrimo laipsniškumas

Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.

Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.

Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.