Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Guru’

(Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo paskaitos per Vjasa-pudžą 2004 m. Havajuose III dalis)

Šri Vjasa-pudžos istorija prasidėjo pasaulio pradžioje, kai pirmą kartą buvo sukurtos Vedos. Vjasadeva padalijo Vedas į keturis skyrius, o po to toliau jas paaiškino Puranų ir Upanišadų pavidalu. Švetašvarata Upanišada teigia:

yasya deva para bhaktir
yatha deve tatha gurau
tasyaite kathita hy arthah
prakasante mahatmanah

Tiems, kurie turi aukščiausią bhakti Parama-brahmos, Aukščiausios Dievo Asmenybės Šri Krišnos lotoso pėdoms, ir tiek pat bhakti savo Gurudevo, atskleidžiančio jiems Viešpatį Krišną, lotoso pėdoms, Vedų esmė ir visos reikšmės, kartu su bhakti, apsireikš širdyse.

Neturėtumėte galvoti apie Gurudevą tarsi tai būtų mada. Iš tikro, turėtumėte turėti daugiau tikėjimo guru negu Krišna. Krišna niekada neapgaus jūsų, bet netgi jeigu Jis jus apgaus, Šri Gurudevas neapgaus jūsų. Ir jūs neturėtumėte bandyti apgauti Gurudevo bandydami paslėpti savo širdies turinį, manydami, “O, Gurudevas neturėtų žinoti.” Jis žino viską, taigi, kam bandyti jį apgauti?

Šrilos Bhaktivedantos Svami Maharadžo laikais praktiškai nebuvo mokinių, kurie būtų pakankamai pažengę, kad suprastų kokio pobūdžio tikėjimą asmuo turi turėti Gurudevo lotoso pėdomis, taip pat jie negalėjo suprasti jo tapatybės ir misijos. Jo mokiniai galvojo tik, kad jų Gurudevas atėjo skleisti nama-sankirtaną.

Tai nėra didžiausia jo šlovė. Tai vienas jo šlovės aspektų, bet yra ir daugiau. Jo tikroji šlovė yra ta, kad jis yra Dayita-dasa. Šrimati Radhika yra Dayita, Šri Krišnos mylimiausioji, ir Jos dasi yra Šri Gurudevas. Tai yra jo aukščiausia šlovė. Jūs negalėjote suvokti, kas jis yra. Jeigu asmuo, kuris tvirtina esąs guru, nėra iš tikro tiek šlovingas, kaip jis gali duoti pasauliui Krišna-premą? Jeigu jis neturi Krišna-premos, netgi nei truputėlio Krišna-premos, kaip jis gali tai duoti? Jeigu jis neturi raganuga-bhakti, kaip jis gali tai duoti? Jeigu jis neturi netgi vaidhi-bhakti – kaip Prabhlada Maharadžas, kuris atliko šravanam-kirtanam višnu-smaranam (tyras klausymas, šlovinimas ir Aukščiausio Viešpaties atsiminimas) – kaip jis gali pamokslauti? Tokie tariami guru yra puolę, o kiti puolę asmenys galvos “O, mano Gurudevas yra labai, labai aukšto lygio”. Bet jis iš tikro yra puolęs, kaip jo mokiniai. Taigi, privalote išmokti ir suvokti, kaip atskirti, kas yra kas.

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

Paskaita Šrilos Narajanos Maharadžo Avirbhava Tithi (dieviškojo atėjimo) dieną
2004 m., sausio 21 d. Hilo, Hawaii (I dalis)

Mūsų Brahma-Madhva-Gaudija Sampradajoje yra tradicija, kad ačarja, kuris plačiai skleidžia Krišnos sąmonę Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Šrilos Rūpos Gosvamio linijoje, vedamas Šri Krišnos Dvaipajanos Vjasadevos, garbina Šrilą Vjasadevą ir guru-paramparą per savo gimtadienį. Šis garbinimas vadinamas Guru-pudža, o taip pat Vjasa-pudža.

Kodėl atliekame tarnystę (bhakti) Krišnai? Kokia priežastis teikti tiek daug pagarbos Šri Gurudevui? Jeigu iš ko nors gauname dvasinę pažangą, gerbiame jį. Nėra gavimo, nėra ir pagarbos. Šri Gurudevas visada jaučiasi skolingas savo Gurudevui ir guru-paramparai. Be Guru ir guru-paramparos, Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Šri Krišnos, yra kas? Nieko. Kitaip sakant, be jų negali būti dvasinės pažangos. Šri Guru galvoja, kad visa tatva-gjana, fundamentalių tiesų žinojimas, kurį jis turi, ir visa bhakti, kurią jis turi, yra gauta Šri Gurudevo ir jo guru-paramparos dėka. Šrila Gurudevas nėra nepriklausomas. Jis priklauso nuo savo guru-paramparos, ateinančios iš Šrilos Vjasadevos. Esantis Paties Viešpaties Narajanos manifestacija, Šrila Vjasadeva yra visų Guru šaknis, o savo knygose Šrimad Bhagavatam, Puranose ir kituose šventraščiuose jis aprašė tą didžią skolą, kurią esame skolingi Viešpačiui Krišnai.

Vienas pats asmuo niekaip nesugeba surasti bona fide Guru. Jeigu ieškosite savarankiškai, priimsite bogus guru, todėl, kad nežinote, kas yra Guru, kokios yra guru savybės ir standartai. Turėsite spręsti pagal Vjasadevos žodžius:

tasmad gurum prapadyeta
jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam
brahmany upasamasrayam

(SB 11.3.21)

Šrila Vjasadeva davė guru apibrėžimą, mūsų guru-parampara jį priėmė. Jeigu ketinate ieškoti savo Gurudevo savarankiškai, manau, dauguma iš jūsų turės puolusius bogus mokytojus. Pasirinksite Australijos ken-gūras [žodžių žaismas: guru - kanguroo], ne ką geriau. Kai būsite bendravę su aukščiausios klasės bhakta, tada turėsite galios įvertinti, ne anksčiau. Taip pat turėsite priimti vartma-pradaršakos-guru, to, kuris rodo kelią pas tyrą Guru, pagalbą. Vartma-pradaršaka-guru parodys į jį ir pasakys jums: “O, jis yra tikras Guru”. Kitaip, kaip būtumėte žinoję, kad Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas yra Guru? Ar galėjote įvertinti intelektu? Ne. Savo jėgomis  negalite netgi įvertinti ar Šri Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Netgi Viešpats Brahma ir Viešpats Rudra nesugeba įvertinti. Muhyanti yat surayah – didieji išminčiai ir pusdieviai yra pasimetę dėl Jo (SB 1.1.1.). Netgi išsivadavę asmenys negali suprasti, kad Nanda Maharadžo ir Yašodos-maijos sūnus yra Aukščiausiasis Viešpats.

Taigi, Gurudevas yra labai maloningas. Jis pritrauks tuos, kurie turi sukriti (pakankamai praeities dvasinių dorybingų veiksmų) ir atskleis savo tyrumą tų bhaktų širdyse.

Skaitykite toliau čia »

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.

Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.

Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.

Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.

Išsiskyrimo laipsniškumas

Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.

Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.

Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.