Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Hari Katha’

nilakasera kauna khane, porira sab korche khela
parijate phule bone-mithya aulik kalpana
kana-dhenu svarna lata chalanaya bhulbo na

Kurioje mėlyno dangaus  dalyje žaidžia angelai? Paridžatos gėlių miške. Tai yra netikra, vaizduotės vaisius. “Ten gyvena troškimus pildančios karvės ir aukso vijokliai…” Aš niekada nepamiršiu šių melagingų žodžių.

[ V dalis] Viena Bengalijos poetė Man Kumari parašė: “Angelai danguje yra visiškas melas. Kuriame dangaus pakrašty jie gyvena? Sakoma, jog jie tenai žaidžia, bet tai netiesa. Niekas nėra matęs jų savo akimis, dėl to jų nėra.” Jos mąstymas yra štai toks: “Aš esu akla. Aš neturiu galios matyti, dėl tai reiškia, jog visi kiti taip pat yra akli.” Jos išvada yra ta, jog angelų nebūna. Ji sako: “nilakašera kauna khane, porira saba korche khela”. “Kuriame dangaus pakrašty jie žaidžia?” Parijata phul bone, “Jie žaidžia paridžatos gėlių miške. Tokių dalykų nebūna, tai grynas išsigalvojimas. Kama-dhenu svarga lata… “Troškimus pildančios karvės auksiniai vijokliai? Šis teiginys niekada nebus tikras.”

Kas liečia kama-dhenu, troškimus pildančią karvę, Mahabharata pateikia istoriją apie tai kovą tarp Prašuramos ir Džamu dėl jos. Tačiau Manu Kumari sako, jog visa tai nėra tikra, ir jog mūsų raštai yra pilni melagingų paaiškinimų ir teiginių. Tokie dalykai yra įskiepijami mūsų vaikams, dėl to jie negerbia šastrų. Ji sako: “sarva latos – auksiniai vijokliai – neegzistuoja.” Augalai Vrindavane yra vadinami kalpataru. Jie gali suteikti jums bet ką, ko jūs bepanorėtumėte. Manu Kumari sako, jog tai taip pat yra melas. Vrindavano  smėlis bei žemė yra padaryti iš brangakmenių, čintamani. Jie taip pat gali suteikti jus to, ko melsite. Vrindavano vanduo yra amata, nektaras. Jeigu ji gersite, jums niekada nebereikės gimti, nebereikės sugrįžti į įsčias. Tokie yra teiginiai apie Vrindavaną.

Tačiau kadangi mūsų juslės negali jų matyti, mes manome, jog tokių dalykų nėra ir kad tai niekada negali būti tiesa. Ar gali septynių metų berniukas pakelti kalną? Mums gali atrodyti, jog ne. Tačiau kadangi mes skęstame majoje, mes nežinome, kas yra Krišna. Mes manome, kad jeigu mes negalime matyti Dievo pavidalo, tai  Jis yra beformis. Toksai yra mūsų mąstymas.

[II dalis.] Savo ausimis iš kitų mes girdime, jog Krišna yra nepaprastai patrauklus ir saldus, ir jog Jis yra pats geriausias. Toks klausymasis yra be realizacijos, dėl to mes galime pasirinkti tikėti tokiais žodžiais arba netikėti. Tie, kas tiki, galbūt pasieks Jį dedami pastangas, tačiau tie, kas netiki, nepasieks Jo niekada. Ar tai ne tiesa? Ką dėl to turi daryti tie, kas rimtai stengiasi?

tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

Šri Šrimad Bhaktivedanta Trivikrama Gosvamis Maharadžas.

1996 m. spalio 10, Šri Kešavdži Gaudija Mathas, Mathura, UP, Indija.

[I dalis]  Mes norime daryti tai, kad mus patenkina labiausiai. Potraukis šiai veiklai vadinasi ruči. Kodėl mums nepatinka mylėti Krišnos? Kodėl mums nepatinka Jam tarnauti? Tai bus mūsų šiandienos tema. Mums patinka tai, kas suteikia malonumą per jusles; tačiau Krišna yra toks, kad mes negalime Jo pažinti per savo jusles. Jis yra transcendentinis, ir dėl to Jis sutranscendentina mūsų jusles. Mūsų juslės negali Jo pažinti, nei jos gali Jį pasiekti. Mes negalime pajusti saldus Jis yra ar ne.

Kadangi mūsų juslės gali užčiuopti materialius objektus, mes juos arba priimame arba atmetame. Mes niekada nesistengiame pasiekti tai, kas nėra malonu mums. Mums nepatinka Krišna todėl, kadangi negalime pajusti su savo esamom juslėm. Mūsų akys Jo nemato, mūsų ausys negirdi Jo fleitos grojimo, mūsų nosis gali užuosti Jo kvapumo, o mūsų liežuvis negali ištarti Jo vardo arba aptarti Jo savybių. Kadangi visa tai yra už mūsų juslių pajutimo ribų, mes negalime paragauti Jo saldumo nei mes galime išvystyti prieraišumo Jam. Jeigu tiktai sugebėtume paragauti Jo saldumo, mes iš karto Jį pamiltume. Kol mes negalime patirti Jo saldumo, tol mes nejausime patrauklumo ir negalėsime apsispręsti geras Jis ar blogas.

Priimkite šio tvenkinio ačmaną*, šį vandens telkinį laikydami Šri Radhikos svarūpa – ir melskitės Jos malonės**. Rasa-lilos metu Šrimati Radhika matė, jog “Krišna šoka su Manim, tačiau tuo pat metu Jis šoka ir su kitom gopėm. Jis pasakoja Man melus, tokius kaip: “O Radharani, Aš Tau atidaviau savo širdį, Tu esi mano numylėtinė.” Bet dabar Jis Mane laiko tokia pačia, kaip ir visas likusias.” Jos nuotaika paniuro, Ji labai supyko ir iš kart ėmė verkti. Ji paliko rasa-mandalą (rasos šokio ratą) Seva-kundžoje, persikėlė per Jamuną ir pagaliau pasiekė šią nuošalią giraitę, kur čia Ji pasislėpė.

Rasos šokis sustojo, nes Krišna ėmė Jos ieškoti – ieškoti, ieškoti, ieškoti. Kai Jis pagaliau Ją šiaip ne taip surado, Krišna pamatė, jog Radharani taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų susidarė visas ežeras. Dėl to ši vieta vadinasi Maan Sarovara, sarovara (ežeras/tvenkinys), susidariusi iš Šrimati Radhikos maanos (transdencentinio pavydaus meilės pykčio).

Šri Krišna čia Ją ramino, nors tai ir buvo labai sunku. Besistengdamas kaip nors Ją nuraminti, Krišna užsikėlė Jos lotoso pėdas ant Savo galvos ir priėmė šį įžadą: “Nuo šiol aš nedarysiu nieko neteisingo. Aš prisipažįstu, jog padariau klaidą tuom Tave įžeisdamas ir pažadu ateityje daugiau taip nesielgti.”

Tikriausiai jau pastebėjote, kokios gražios yra šios giraitės kundžos. Tuo metu čia buvo milijonai giraičių ir kundžų. Kai Šrimati Radhika ar Krišna slėpdavosi kurioje vienoje iš jų, buvo labai sunku vienas kitą surasti. Medžiai tada buvo taip pat kitokie. Dabar jie jaučia tokį išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos ir Kirišnos, jog baigia visiškai sudžiūti. Šie medžiai žino visus saldžius žaidimus kaip Šrimati Radhika slėpėsi nuo Krišnos, taip pat ir kitas lilas, kurių medžiai nebemato šiame pasaulyje.

Mes atvedėme  jus visus čia tam, kad pamatytumėte, kokios gražios yra kundos. Tuo metu medžiai buvo tiesūs ir padengti vešliais vijokliais, dabar jie yra persilenkę ir liečia žemę. Joks pašalinis žmogus negalėjo peržvelgti kiaurai, niekas negalėjo matyti kas slepiasi už šių medžių. Seniau kundžos buvo tokios didelės, jog ištisos rasa-lilos bei kiti žaidimai vykdavo jose. Ten galėdavo sutilpti milijonai gopių. Tuomet Vrindavanos miškas buvo  vienintelis miškas ir nebuvo tiek daug namų kaip dabar. Kundžos ir žemė galėdavo susitraukti arba išsiplėsti atitinkamai pagal Krišnos troškimą. Jums nepaprastai pasisekė, jog galite kartu su manimi aplankyti visas šias vietas, kaip ši.

Anksčiau parikramą mes atlikadavome pėstute. Mes persikeldavome per Jamuną valtimi Baelvane ir tada eidavome pėsčiomis iki šios vietos Jamunos pakrante apie 20-30 minučių, tada vėl sugrįždavome atgal į Vrindavaną. Dabar aš nebegaliu to daryti, tačiau noriu, kad vieną dieną ir jūs atliktumėte parikramą pėstute.

Aš atvedžiau jus čia tam, kad galėtumėte prisiliesti prie šių medžių lotoso pėdų. Šie medžiai yra iškilnūs bhaktai. Jie stebėjo Viešpaties transcendentinius žaidimus, ir dabar jie atlieka askezes šioje formoje. Vieną dieną jie įgaus gopių pavidalus ir galės dalyvauti rasa-liloje bei kitus žaidimuose.

Ši vietovė yra nepaprastai graži. Jeigu kas nors turi kamerą su savimi, būtinai nufotografuokite vietovę. Čia lankosi daug paukščių, o vanduo yra ramus ir skanaus skonio. Jums nepaprastai pasisekė, jog lankotės tokioje išaukštintoje šventoje vietoje.

Dabar aš jūsų prašau priimti prasadą. Brahmačarius bei sanjasius prašau susėsti čia, vienoje eilėje, o moteris ir merginas priešingoje pusėje. Prašau sėstis iš karto ir be didelių užsilaikymų – mes neturime daug laiko.

---

[* Ačmana yra apsivalymo ritualas, kurio metu maudymasis yra atliekamas kartojant mantrą bei siurbčiojant vandenį tris kartus. Šventose vietose yra sukartojama ačmana mantra om kešavaja namaha it t.t., ir tada yra meldžiamasi ežerui, prūdui arba upei: "Tu asmeniškai stebėjai Šri Radhos ir Krišnos žaidimus, dėl to esi kvalifikuotas (-a) apreikšti šiuos žaidimus mano širdyje. Prašau suteik man savo malonę, kad vieną dieną aš taip pat galėčiau matyti šiuos žaidimus. Prašau, apreikšk mano širdyje tai, ką tu jau matei."]

[** Mes paklausėme Šripad Madhavos Maharadžo, ką Šrila Gurudėvas atsakytų į klausimą kodėl Šri Radha Kunda laikoma pranašesne, kai Maan Sarovara ir Radha Kunda tuo pačiu metu yra laikomos Šrimati Radhikos svarūpa. Jis atsakė, jog pusiaudienio bei kitos lilos, kurios nebuvo niekur kitur įmanomos, vyko Radha Kundoje, dėl to ji yra pranašesnė. Tačiau vis tiek ši Maan Sarovara yra tokia šventa ir išaukštinta, jog ji nesiskiria nuo Šrimati Radhikos tapatybės bei pavidalo].

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį. Skaitykite toliau čia »