nilakasera kauna khane, porira sab korche khela
parijate phule bone-mithya aulik kalpana
kana-dhenu svarna lata chalanaya bhulbo na

Kurioje mėlyno dangaus  dalyje žaidžia angelai? Paridžatos gėlių miške. Tai yra netikra, vaizduotės vaisius. “Ten gyvena troškimus pildančios karvės ir aukso vijokliai…” Aš niekada nepamiršiu šių melagingų žodžių.

[ V dalis] Viena Bengalijos poetė Man Kumari parašė: “Angelai danguje yra visiškas melas. Kuriame dangaus pakrašty jie gyvena? Sakoma, jog jie tenai žaidžia, bet tai netiesa. Niekas nėra matęs jų savo akimis, dėl to jų nėra.” Jos mąstymas yra štai toks: “Aš esu akla. Aš neturiu galios matyti, dėl tai reiškia, jog visi kiti taip pat yra akli.” Jos išvada yra ta, jog angelų nebūna. Ji sako: “nilakašera kauna khane, porira saba korche khela”. “Kuriame dangaus pakrašty jie žaidžia?” Parijata phul bone, “Jie žaidžia paridžatos gėlių miške. Tokių dalykų nebūna, tai grynas išsigalvojimas. Kama-dhenu svarga lata… “Troškimus pildančios karvės auksiniai vijokliai? Šis teiginys niekada nebus tikras.”

Kas liečia kama-dhenu, troškimus pildančią karvę, Mahabharata pateikia istoriją apie tai kovą tarp Prašuramos ir Džamu dėl jos. Tačiau Manu Kumari sako, jog visa tai nėra tikra, ir jog mūsų raštai yra pilni melagingų paaiškinimų ir teiginių. Tokie dalykai yra įskiepijami mūsų vaikams, dėl to jie negerbia šastrų. Ji sako: “sarva latos – auksiniai vijokliai – neegzistuoja.” Augalai Vrindavane yra vadinami kalpataru. Jie gali suteikti jums bet ką, ko jūs bepanorėtumėte. Manu Kumari sako, jog tai taip pat yra melas. Vrindavano  smėlis bei žemė yra padaryti iš brangakmenių, čintamani. Jie taip pat gali suteikti jus to, ko melsite. Vrindavano vanduo yra amata, nektaras. Jeigu ji gersite, jums niekada nebereikės gimti, nebereikės sugrįžti į įsčias. Tokie yra teiginiai apie Vrindavaną.

Tačiau kadangi mūsų juslės negali jų matyti, mes manome, jog tokių dalykų nėra ir kad tai niekada negali būti tiesa. Ar gali septynių metų berniukas pakelti kalną? Mums gali atrodyti, jog ne. Tačiau kadangi mes skęstame majoje, mes nežinome, kas yra Krišna. Mes manome, kad jeigu mes negalime matyti Dievo pavidalo, tai  Jis yra beformis. Toksai yra mūsų mąstymas.

tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

1996 m. spalio 10, Šri Kešavdži Gaudija Mathas, Mathura, UP, Indija.

[I dalis]  Mes norime daryti tai, kad mus patenkina labiausiai. Potraukis šiai veiklai vadinasi ruči. Kodėl mums nepatinka mylėti Krišnos? Kodėl mums nepatinka Jam tarnauti? Tai bus mūsų šiandienos tema. Mums patinka tai, kas suteikia malonumą per jusles; tačiau Krišna yra toks, kad mes negalime Jo pažinti per savo jusles. Jis yra transcendentinis, ir dėl to Jis sutranscendentina mūsų jusles. Mūsų juslės negali Jo pažinti, nei jos gali Jį pasiekti. Mes negalime pajusti saldus Jis yra ar ne.

Kadangi mūsų juslės gali užčiuopti materialius objektus, mes juos arba priimame arba atmetame. Mes niekada nesistengiame pasiekti tai, kas nėra malonu mums. Mums nepatinka Krišna todėl, kadangi negalime pajusti su savo esamom juslėm. Mūsų akys Jo nemato, mūsų ausys negirdi Jo fleitos grojimo, mūsų nosis gali užuosti Jo kvapumo, o mūsų liežuvis negali ištarti Jo vardo arba aptarti Jo savybių. Kadangi visa tai yra už mūsų juslių pajutimo ribų, mes negalime paragauti Jo saldumo nei mes galime išvystyti prieraišumo Jam. Jeigu tiktai sugebėtume paragauti Jo saldumo, mes iš karto Jį pamiltume. Kol mes negalime patirti Jo saldumo, tol mes nejausime patrauklumo ir negalėsime apsispręsti geras Jis ar blogas.

Rasos šokis sustojo, nes Krišna ėmė Jos ieškoti – ieškoti, ieškoti, ieškoti. Kai Jis pagaliau Ją šiaip ne taip surado, Krišna pamatė, jog Radharani taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų susidarė visas ežeras. Dėl to ši vieta vadinasi Maan Sarovara, sarovara (ežeras/tvenkinys), susidariusi iš Šrimati Radhikos maanos (transdencentinio pavydaus meilės pykčio).

Šri Krišna čia Ją ramino, nors tai ir buvo labai sunku. Besistengdamas kaip nors Ją nuraminti, Krišna užsikėlė Jos lotoso pėdas ant Savo galvos ir priėmė šį įžadą: “Nuo šiol aš nedarysiu nieko neteisingo. Aš prisipažįstu, jog padariau klaidą tuom Tave įžeisdamas ir pažadu ateityje daugiau taip nesielgti.”

Tikriausiai jau pastebėjote, kokios gražios yra šios giraitės kundžos. Tuo metu čia buvo milijonai giraičių ir kundžų. Kai Šrimati Radhika ar Krišna slėpdavosi kurioje vienoje iš jų, buvo labai sunku vienas kitą surasti. Medžiai tada buvo taip pat kitokie. Dabar jie jaučia tokį išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos ir Kirišnos, jog baigia visiškai sudžiūti. Šie medžiai žino visus saldžius žaidimus kaip Šrimati Radhika slėpėsi nuo Krišnos, taip pat ir kitas lilas, kurių medžiai nebemato šiame pasaulyje.

Mes atvedėme  jus visus čia tam, kad pamatytumėte, kokios gražios yra kundos. Tuo metu medžiai buvo tiesūs ir padengti vešliais vijokliais, dabar jie yra persilenkę ir liečia žemę. Joks pašalinis žmogus negalėjo peržvelgti kiaurai, niekas negalėjo matyti kas slepiasi už šių medžių. Seniau kundžos buvo tokios didelės, jog ištisos rasa-lilos bei kiti žaidimai vykdavo jose. Ten galėdavo sutilpti milijonai gopių. Tuomet Vrindavanos miškas buvo  vienintelis miškas ir nebuvo tiek daug namų kaip dabar. Kundžos ir žemė galėdavo susitraukti arba išsiplėsti atitinkamai pagal Krišnos troškimą. Jums nepaprastai pasisekė, jog galite kartu su manimi aplankyti visas šias vietas, kaip ši.

Anksčiau parikramą mes atlikadavome pėstute. Mes persikeldavome per Jamuną valtimi Baelvane ir tada eidavome pėsčiomis iki šios vietos Jamunos pakrante apie 20-30 minučių, tada vėl sugrįždavome atgal į Vrindavaną. Dabar aš nebegaliu to daryti, tačiau noriu, kad vieną dieną ir jūs atliktumėte parikramą pėstute.

Aš atvedžiau jus čia tam, kad galėtumėte prisiliesti prie šių medžių lotoso pėdų. Šie medžiai yra iškilnūs bhaktai. Jie stebėjo Viešpaties transcendentinius žaidimus, ir dabar jie atlieka askezes šioje formoje. Vieną dieną jie įgaus gopių pavidalus ir galės dalyvauti rasa-liloje bei kitus žaidimuose.

Ši vietovė yra nepaprastai graži. Jeigu kas nors turi kamerą su savimi, būtinai nufotografuokite vietovę. Čia lankosi daug paukščių, o vanduo yra ramus ir skanaus skonio. Jums nepaprastai pasisekė, jog lankotės tokioje išaukštintoje šventoje vietoje.

Dabar aš jūsų prašau priimti prasadą. Brahmačarius bei sanjasius prašau susėsti čia, vienoje eilėje, o moteris ir merginas priešingoje pusėje. Prašau sėstis iš karto ir be didelių užsilaikymų – mes neturime daug laiko.

[** Mes paklausėme Šripad Madhavos Maharadžo, ką Šrila Gurudėvas atsakytų į klausimą kodėl Šri Radha Kunda laikoma pranašesne, kai Maan Sarovara ir Radha Kunda tuo pačiu metu yra laikomos Šrimati Radhikos svarūpa. Jis atsakė, jog pusiaudienio bei kitos lilos, kurios nebuvo niekur kitur įmanomos, vyko Radha Kundoje, dėl to ji yra pranašesnė. Tačiau vis tiek ši Maan Sarovara yra tokia šventa ir išaukštinta, jog ji nesiskiria nuo Šrimati Radhikos tapatybės bei pavidalo].

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį.

Kai kurie žmonės iš žiūrovų galvojo, Kamsa gyvas ar miręs. Todėl, kad būtų aišku, jog Kamsa miręs, Krišna vilko jį grindimis. Visi pradėjo verkti: “O, o! Karalius mirė!” Ir Kamsos žmonos karčiai pravirko. Krišna pats atliko Kamsos Maharadžo laidotuvių ceremoniją, tada taip pat organizavo sekančius veiksmus. Kai Jadūs, kurie dėl Kamsos žiaurumo buvo priversti išvykti į įvairias vietas, išgirdo, kad Kamsa nužudytas, visi jie atvyko ir susirinko Mathuroje.

Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros komentaras šiam Šrimad-Bhagavatam skyriui priima purva-pakšos formą, o tai reiškia, kad jis pats pateikia klausimus ir taip pat duoda atsakymus. Kodėl? Jis tai daro, todėl kad tokiems paprastiems žmonėms, kaip mes, yra neįmanoma suvokti šią nepaprastą lilą, kuri yra kupina akivaizdžių prieštaravimų.

Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura iškelia klausimą: asmuo visada liks ten, kur jis gauna daugiausiai meilės. Nors tai yra tiesa, kad Vasudeva ir Devaki turi begalinę premą Šri Krišnai, jų prema negali lygiuotis arba pakeisti Nandos ir Jašodos premos, ką kalbėti apie Vradža-gopių premą. Atsižvelgiant į tai, kaip yra įmanoma, kad Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą? Kaip Jis galėtų palikti tą vietą, kur Jis gauna daugiausiai premos?

Kitas klausimas: tuo metu, kai Krišna išvažiavo į Mathurą palikdamas Vrindavaną, Jis pažadėjo Vradžavasiams, “Aš sugrįšiu. Aš tikrai sugrįšiu. Aš pažadu, kad grįšiu.” Jei Krišna būtų įvykdęs savo pažadą ir sugrįžęs į Vrindavaną, tada būtų gerai. Tačiau atrodo, kad Jis to nepadarė. Atrodo, kad tarp Krišnos žodžių ir veiksmų yra neatitikimas. Tai kelia dar daugiau abejonių.

Kitas klausimas: jei per vieną naktį Krišna perkėlė visus Mathuros gyventojus į Dvaraką, kodėl Jis neperkė visų gopių iš Vrindavanos į Mathurą? Juk Jis yra Bhagavanas ir Jam nieko nėra neįmanomo, tad kodėl jis to nepadaro?

[daugiau]

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

padabdžajos tava vina vara-dasjam eva
nanjat kadapo samaje kila devi jače
sakhaja te mama namo ‘stu namo ‘stu nitjam
dasjasja te mama raso ‘stu raso ‘stu satjam

(Šri Vilapa Kusumandžali 16, Šrila Dasa Gosvamis)

„O Devi! Radhe! Aš nemaldauju nieko kito, kaip tik labiausiai išaukštintos tiesioginės tarnystės Tavo lotoso pėdoms. Vėl ir vėl aš siūlau pranamą Tavo sahkhitvai, Tavo sakhių padėčiai , tačiau prisiekiu, jog mano nesvyruojantis pasiaukojimas visada bus Tavo dasitva, Tavo tarnaitės padėtyje.“

Dasa Gosvamis meldėsi, kad vien tik taptų Šrimati Radhikos palja-dase, o Rūpa Gosvamis prašė:

ha devi! Kakubhara-gadagadaja vača
jače nipatja bhuvi dandavad-udbhatartih
asja prasadam abhudhasja džanasja kritva
gandarvike! Tava gane gananam videhi

(Šri Gandarva Samprarthanaštakam)

„O Deive! Gandarvika! Didžiausiame nusiminime aš metuosi ant žemės tarsi šaka ir trūkčiojančiu balsu nuolankiai maldauju Tave būti maloningai šiam kvailiui ir laikyti mane Savo.“

Ši palja-dasės pozicija yra tokia palanki tarnauti Šrimati Rahikai, kad Ji galvoja: „Ta palja-dasi Rūpa Mandžarė, kuri taip mielai bei gražiai tarnauja Man – kur ji yra? Kada ji ateis ir atneš Man Šjamantakos brangakmenį, Kaustubhos brangakmenio draugą? Papuošdama Mane daugybe įvairiausių būdų, ji paruoš Mane susitikimui su Krišna.“

Tokios yra ypatingos Rūpos ir Raghunathos savybės, ir dėl to Narottama Thakuras mini jų vardus šiame posme. Dživa Gosvamis bei kiti visi Gosvamiai taip pat turi šią nuotaiką, bet ne tokią pačią, kaip Rūpa ir Raghunatha. Štai dėl tos priežasties Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, Višvanatha Čakravartis Thakuras bei Narottama Thakuras daugiausiai meldžia Rūpos ir Raghunathos malonės. Jie nori visų vaišnavų malonės, bet ypatingai Rūpos ir Raghunathos malonės, kurios galia jie suvoks romantiškus Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Mandžarės nebijo pamatyti Radhą ir Krišną nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Lalita, Višakha ir kitos sakhės bijo. Mandžarės gali tiesiai eiti tenai be jokio gėdos jausmo, ir niekas kitas negali patekti tenai be tarnystės šioms dviems asmenybėms – Rūpai ir Raghunathai. Jeigu kas trokšta užsiimti raganuga-bhadžana, tie turi eiti jų pėdsakais tam, kad pasiekti jų malonę.

Rūpa-raghunatha-pade rahu mara aša
prarthana karaje sada narottama dasa (5)

Štai čia Narottama sako, jog jis meldžiasi Rūpos ir Raghunatos pėdoms tam, kad galėtu suprasti Gaurangą, kodėl Jis visada verkia ir ką Jis pergyveno Gambhiroje – o visus tuos dalykus žino tiktai Rūpa Gosvamis. Kai Mahaprabhu giedojo posmą prieš Ratha-Jatrą Puryje, tiktai Rūpa Gosvamis galėjo suprasti Jo bhavą, ir taip jis užrašė atitinkamą posmą ant palmės lapo. Pamatęs tai, Svarūpa Damodara priėjo išvados, jog Mahaprabhu įdiegė Savo šaktis tiesiai į Rūpos Gosvamio širdį ir paprašė visų Savo palydovų, jog jie būtų maloningi Rūpai Gosvamiui, kad šis galėtų išdalinti Mahaprabhu bhavą visam pasauliui. Būdamas Prajagoje, Šri Mahaprabhu įdiegė visą savo paslėptą bhavą į Rūpos Gosvamio širdį tam, kad šis galėtų sudėti rasa-šastras, tokias kaip „Bhakti-rasamrita-sindhu“ bei „Udžvala-nilamani.“

Štai tokiu būdu, jeigu Rūpa Gosvamis ir Raghunatha Dasa Gosvamis bus maloningi mums, mes galėsime kai ką suprasti: kas yra Vrindavanas, kas yra madhurja-rasa, ir kas galų gale yra Čaitanja Mahaprabhu, dėl kokios priežasties Jis čia atėjo ir kodėl jis visada raudojo didžioje išsiskyrimo nuotaikoje. Mes meldžiamės Narottamai Thakurui, kad šis mums būtų maloningas ir kad mes galėtume pilnai suvokti visus tuos dalykus..

Vesta iš The Rays of Harmonist No3, vol 2-1

Krišnos pėdos

(Pratęsimas) Judhištira Maharadžas su nuostaba galvojo, kodėl rišiai, jogai ir maharišiai, tūkstančius gimimų kartojantys tokias mantras kaip „so’ham, so’ham“, vis tiek nepasiekia sajudžja-mukti (beasmenio išsivadavimo). Iš tiesų stebėtina, kad dabar ši šviesa įėjo į Krišnos lotoso pėdas. Bet kur ji pateko?

Krišnos kūne esti Narajana, nes visos inkarnacijos visuomet esti Krišnos, Aukščiausio Viešpaties kūne. Taigi Šišupala sugrįžo pas Narajaną, į Vaikunthą, ir tapo tenai vartų sargybiniu, nors to iš šalies nesimatė. Krišnos pilve telpa visas pasaulis. Narajana bei kitos inkarnacijos taip pat lengvai ten telpa, tačiau vis tiek pilvas gali ištuštėti, ir Krišna pasijunta alkanas.

Judhištira Maharadžas nebuvo paprastas asmuo. Bhima ir Ardžuna buvo labai stiprūs ir galingi. Tačiau palyginus, kas stipresnis – Judhištira, Bhima ar Ardžuna – pamatysime, kad kur Ardžuna ir Bhima pralaimėdavo, ten Judhišthira Maharadžas laimėdavo vien žvilgtelėdamas. Kartą Bhimos kūną apsivyniojo gyvatė ir niekaip nepaleido. Bet atėjusiam Judhištirai užteko vien pažvelgti į gyvatę, ir šioji nušliaužė tolyn. Taigi nemanykite, kad Bhima ir Ardžuna galingesni už Judhištirą.

Pamatęs, kaip Šišupalos siela įeina į Krišnos kūną, Judhištira Maharadžas ėmė galvoti: „Kaip nuostabu! Tokios Krišnos malonės nesulaukia netgi jogai, rišiai ar muniai.“ Tuomet kreipėsi į Narada Rišį: „Tu viską žinai, tad išsklaidysi mano abejones. Prašau, paaiškink štai ką: Krišna nebijo ir nieko nenori gauti nė iš vienos gyvosios būtybės. Jis yra purnatama (pilnutinis), atmarama (visuomet vidujai džiaugsmingas) ir aptakama (patenkintas ir su visais vienodas). Kodėl tuomet jis stoja bhaktų bei pusdievių pusėn? Kodėl nugali bei užmuša demonus? Noriu žinoti, kodėl taip yra.”

Narada atsakė, kad viso to priežastis yra kala (Laikas) – praeities veiklos rezultatai. Kartais, kaip Satja-jugoje (dorybės amžiuje), vyrauja pusdieviai. O Kali-jugoje stipresniais tampa demonai. Tik atrodo, kad Krišna padeda vienam ar kitam asmeniui, bet iš tikrųjų šio pasaulio įvykius valdo Laikas. Krišna su kiekvienu elgiasi vienodai, todėl visa ko priežastis čia – kala, Laikas.

Tridandisvamis Šri Šrimad B.V. Narajana Gosvamis Maharadžas, 2003 m gegužė

(paskaita Nrsimhadevos apsireiškimo dieną)

Šri Nrisimha, Krišnos inkarnacija

(Pradžia) Kas yra Nrisimhadeva? – Patsai Krišna, „Kesava dhrta narahari rupa“. Krsna Kesava – Jis yra tas pats Kešava, nors ir netiesiogiai (Kešava – Krišnos vardas, reiškiantis, kad Jo plaukai labai švelnūs). Jis yra ne kas kita kaip Čakra. Krišnos čakra (disko pavidalo ginklas) tampa Nrisimhadeva. Kai statant šventyklą uždedama čakra, tuo metu sakomos maldos Nrisimhadevai.

Didžiausia Viešpaties Nrisimhadevos malonė – saugoti bhaktus. Ambarišą maharadžą išgelbėjusi čakra buvo patsai Nrsimhadeva, lygiai kaip ir Šišupalos gyvybę atėmusi čakra – tarp jų skirtumo nėra. Visa parafernalija (tiksliau – ginklai), Krišnos laikoma rankose, yra Jo Višnu inkarnacijų apraiška; dar galima pridurti, kad Jo inkarnacijos yra Baladevos Prabhu pasireiškimas.

Jei jums iškilo sunkumų bei problemų dėl demonų ar kitų būtybių veiklos ir jūs pašaukiate Nrisimhadevą, Jis pasirodys jūsų apsaugoti. Todėl Vaišnavai Nrsimhadevai skiria ypatingą dėmesį. Mes negarbiname daugybės kitų inkarnacijų, tokių kaip Vamanadeva, Kurmadeva, ar Kalki, tačiau mes garbiname Nrisimhadevą.

Šią dieną nereikėtų priimti prasado iki pat prieblandos, t.y. iki Nrisimhadevos pasirodymo laiko. Tik vaikai, vyresnio amžiaus bhaktos bei ligoniai, tie, kuriems gydytojai nepataria badauti – jie gali šiek tiek pavalgyti. Matydamas, kaip visi jūs badaujate, savo noru prisiimdami sunkumus, Nrisimhadeva bus labai patenkintas. O jei laiką leisite juokaudami bei linksmindamiesi, Jis nekreips į jus dėmesio. Šios dienos askezes atliekate dėl Nrisimhadevos – tikėdamiesi sulaukti jo malonės.

Šios dienos askezę atliekame kaip ir per Ekadašio, Čaitanjos Mahaprabhu atėjimo (Gaura Purnimos), Rama-navamio (Šri Ramačandros atėjimo) bei kitas atėjimo dienas, tokias kaip Džanmaštamis bei Radhaštamis. Tai nėra jogų atliekamos askezės; mes jas atliekame tam, kad sulauktume Krišnos malonės – taigi pasistenkite jų laikytis.

Šrilos Dživos Gosvamio murti jo samadhyje Radha Damodaros Mandyre (šventykloje)

(Pratęsimas) Neilgai trukus Valabhačarja iškeliavo kitur. Kai nešinas vandeniu grįžo Dživa Gosvamis, Šrila Rūpa Gosvamis jam pasakė: “Esi toks nepakantus, kad puoli ginčytis su garbaus amžiaus išsilavinusiu brahmanu, kuris mielaširdingai mano paties gerovei patikrino tai, ką rašau? Tavo elgesys nepriimtinas; išvyk dabar pat.”

Įpareigotas paklusti savo guru nurodymams, Dživa Gosvamis išvyko iš Vrindavanos. Nukeliavo į Bhajagaono kaimelį ir apsigyveno krokodilų knibždančiame urve. Tenai kelias dienas atliko bhadžianą ir verkė, jausdamasis netekęs savo guru meilės. Liovėsi valgęs ir gėręs, tad labai greitai visai išseko.

Po kiek laiko atsitiko taip, kad klajodamas po Vradžą į tą patį kaimą užklydo Sanatana Gosvamis. Vietiniai gyventojai jam pranešė: “Baba, visuomet laikėme tave didžiu bhadžiananandžiu (tuo, kuris visiškai pasinėręs į bhadžianą), tačiau dabar mūsų kaime atsirado jaunuolis, dar didesnis bhadžiananandis už tave. Kiauras dienas ir naktis jis tik verkia ir vardu šaukiasi Radha-Krišnos. Atnešame jam maisto, tačiau jis visko atsisako, o taip pat niekada nemiega. Dieną naktį pasinėręs į bhadžianą – nieko panašaus dar nesame regėję.”

Šrila Sanatana Gosvamis suprato, kad tas jaunuolis ne kas kitas, o Dživa, ir nedelsdamas nuėjo pas jį. Vėl susitikę, jiedu apsiverkė. Tada Sanatana Gosvamis atsivedė jį atgal į Vrindavaną, Rūpai Gosvamiui taręs: “Vaišnavų pareiga yra užjausti kitus, tačiau tu išsižadėjai šio jauno savo mokinio, apdovanoto daugybe nuostabių savybių. Užuot buvęs gailestingas Dživai, tu jį išvarei. Tu suklydai ir dabar turėtumei šią klaidą ištaisyti. Įsakau tau kuo greičiau priimti atgal savo mokinį.

Tai girdėdamas, Rūpa Gosvamis ėmė verkti dėl Dživos, kurį be galo mylėjo. Kai Sanatana Gosvamis atvedė Dživą ir pasodino jį Rūpai Gosvamiui ant kelių, guru ir mokinys abu apsiverkė. Rūpa Gosvamis suorganizavo, kad Dživą gydytų geriausi gydytojai iš Mathuros, ir taip palaipsniui šis vėl sustiprėjo. Nuo tada Rūpa Gosvamis kaip ir anksčiau duodavo Dživai perskaityti ir patikrinti viską, ką tik parašydavo.