Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Hari Katha’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

[V dalis] Jis taip pat rašė:

padabdžajos tava vina vara-dasjam eva
nanjat kadapo samaje kila devi jače
sakhaja te mama namo ‘stu namo ‘stu nitjam
dasjasja te mama raso ‘stu raso ‘stu satjam

(Šri Vilapa Kusumandžali 16, Šrila Dasa Gosvamis)

„O Devi! Radhe! Aš nemaldauju nieko kito, kaip tik labiausiai išaukštintos tiesioginės tarnystės Tavo lotoso pėdoms. Vėl ir vėl aš siūlau pranamą Tavo sahkhitvai, Tavo sakhių padėčiai , tačiau prisiekiu, jog mano nesvyruojantis pasiaukojimas visada bus Tavo dasitva, Tavo tarnaitės padėtyje.“

Dasa Gosvamis meldėsi, kad vien tik taptų Šrimati Radhikos palja-dase, o Rūpa Gosvamis prašė:

ha devi! Kakubhara-gadagadaja vača
jače nipatja bhuvi dandavad-udbhatartih
asja prasadam abhudhasja džanasja kritva
gandarvike! Tava gane gananam videhi

(Šri Gandarva Samprarthanaštakam)

„O Deive! Gandarvika! Didžiausiame nusiminime aš metuosi ant žemės tarsi šaka ir trūkčiojančiu balsu nuolankiai maldauju Tave būti maloningai šiam kvailiui ir laikyti mane Savo.“

Ši palja-dasės pozicija yra tokia palanki tarnauti Šrimati Rahikai, kad Ji galvoja: „Ta palja-dasi Rūpa Mandžarė, kuri taip mielai bei gražiai tarnauja Man – kur ji yra? Kada ji ateis ir atneš Man Šjamantakos brangakmenį, Kaustubhos brangakmenio draugą? Papuošdama Mane daugybe įvairiausių būdų, ji paruoš Mane susitikimui su Krišna.“

Tokios yra ypatingos Rūpos ir Raghunathos savybės, ir dėl to Narottama Thakuras mini jų vardus šiame posme. Dživa Gosvamis bei kiti visi Gosvamiai taip pat turi šią nuotaiką, bet ne tokią pačią, kaip Rūpa ir Raghunatha. Štai dėl tos priežasties Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, Višvanatha Čakravartis Thakuras bei Narottama Thakuras daugiausiai meldžia Rūpos ir Raghunathos malonės. Jie nori visų vaišnavų malonės, bet ypatingai Rūpos ir Raghunathos malonės, kurios galia jie suvoks romantiškus Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Mandžarės nebijo pamatyti Radhą ir Krišną nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Lalita, Višakha ir kitos sakhės bijo. Mandžarės gali tiesiai eiti tenai be jokio gėdos jausmo, ir niekas kitas negali patekti tenai be tarnystės šioms dviems asmenybėms – Rūpai ir Raghunathai. Jeigu kas trokšta užsiimti raganuga-bhadžana, tie turi eiti jų pėdsakais tam, kad pasiekti jų malonę.

Rūpa-raghunatha-pade rahu mara aša
prarthana karaje sada narottama dasa (5)

Štai čia Narottama sako, jog jis meldžiasi Rūpos ir Raghunatos pėdoms tam, kad galėtu suprasti Gaurangą, kodėl Jis visada verkia ir ką Jis pergyveno Gambhiroje – o visus tuos dalykus žino tiktai Rūpa Gosvamis. Kai Mahaprabhu giedojo posmą prieš Ratha-Jatrą Puryje, tiktai Rūpa Gosvamis galėjo suprasti Jo bhavą, ir taip jis užrašė atitinkamą posmą ant palmės lapo. Pamatęs tai, Svarūpa Damodara priėjo išvados, jog Mahaprabhu įdiegė Savo šaktis tiesiai į Rūpos Gosvamio širdį ir paprašė visų Savo palydovų, jog jie būtų maloningi Rūpai Gosvamiui, kad šis galėtų išdalinti Mahaprabhu bhavą visam pasauliui. Būdamas Prajagoje, Šri Mahaprabhu įdiegė visą savo paslėptą bhavą į Rūpos Gosvamio širdį tam, kad šis galėtų sudėti rasa-šastras, tokias kaip „Bhakti-rasamrita-sindhu“ bei „Udžvala-nilamani.“

Štai tokiu būdu, jeigu Rūpa Gosvamis ir Raghunatha Dasa Gosvamis bus maloningi mums, mes galėsime kai ką suprasti: kas yra Vrindavanas, kas yra madhurja-rasa, ir kas galų gale yra Čaitanja Mahaprabhu, dėl kokios priežasties Jis čia atėjo ir kodėl jis visada raudojo didžioje išsiskyrimo nuotaikoje. Mes meldžiamės Narottamai Thakurui, kad šis mums būtų maloningas ir kad mes galėtume pilnai suvokti visus tuos dalykus..

Vesta iš The Rays of Harmonist No3, vol 2-1

Krišnos pėdos

(Pratęsimas) Judhištira Maharadžas su nuostaba galvojo, kodėl rišiai, jogai ir maharišiai, tūkstančius gimimų kartojantys tokias mantras kaip „so’ham, so’ham“, vis tiek nepasiekia sajudžja-mukti (beasmenio išsivadavimo). Iš tiesų stebėtina, kad dabar ši šviesa įėjo į Krišnos lotoso pėdas. Bet kur ji pateko?

Krišnos kūne esti Narajana, nes visos inkarnacijos visuomet esti Krišnos, Aukščiausio Viešpaties kūne. Taigi Šišupala sugrįžo pas Narajaną, į Vaikunthą, ir tapo tenai vartų sargybiniu, nors to iš šalies nesimatė. Krišnos pilve telpa visas pasaulis. Narajana bei kitos inkarnacijos taip pat lengvai ten telpa, tačiau vis tiek pilvas gali ištuštėti, ir Krišna pasijunta alkanas.

Judhištira Maharadžas nebuvo paprastas asmuo. Bhima ir Ardžuna buvo labai stiprūs ir galingi. Tačiau palyginus, kas stipresnis – Judhištira, Bhima ar Ardžuna – pamatysime, kad kur Ardžuna ir Bhima pralaimėdavo, ten Judhišthira Maharadžas laimėdavo vien žvilgtelėdamas. Kartą Bhimos kūną apsivyniojo gyvatė ir niekaip nepaleido. Bet atėjusiam Judhištirai užteko vien pažvelgti į gyvatę, ir šioji nušliaužė tolyn. Taigi nemanykite, kad Bhima ir Ardžuna galingesni už Judhištirą.

Pamatęs, kaip Šišupalos siela įeina į Krišnos kūną, Judhištira Maharadžas ėmė galvoti: „Kaip nuostabu! Tokios Krišnos malonės nesulaukia netgi jogai, rišiai ar muniai.“ Tuomet kreipėsi į Narada Rišį: „Tu viską žinai, tad išsklaidysi mano abejones. Prašau, paaiškink štai ką: Krišna nebijo ir nieko nenori gauti nė iš vienos gyvosios būtybės. Jis yra purnatama (pilnutinis), atmarama (visuomet vidujai džiaugsmingas) ir aptakama (patenkintas ir su visais vienodas). Kodėl tuomet jis stoja bhaktų bei pusdievių pusėn? Kodėl nugali bei užmuša demonus? Noriu žinoti, kodėl taip yra.”

Narada atsakė, kad viso to priežastis yra kala (Laikas) – praeities veiklos rezultatai. Kartais, kaip Satja-jugoje (dorybės amžiuje), vyrauja pusdieviai. O Kali-jugoje stipresniais tampa demonai. Tik atrodo, kad Krišna padeda vienam ar kitam asmeniui, bet iš tikrųjų šio pasaulio įvykius valdo Laikas. Krišna su kiekvienu elgiasi vienodai, todėl visa ko priežastis čia – kala, Laikas.

Apie Viešpatį Nrisimhadevą

Tridandisvamis Šri Šrimad B.V. Narajana Gosvamis Maharadžas, 2003 m gegužė

(paskaita Nrsimhadevos apsireiškimo dieną)

Šri Nrisimha, Krišnos inkarnacija

(Pradžia) Kas yra Nrisimhadeva? – Patsai Krišna, „Kesava dhrta narahari rupa“. Krsna Kesava – Jis yra tas pats Kešava, nors ir netiesiogiai (Kešava – Krišnos vardas, reiškiantis, kad Jo plaukai labai švelnūs). Jis yra ne kas kita kaip Čakra. Krišnos čakra (disko pavidalo ginklas) tampa Nrisimhadeva. Kai statant šventyklą uždedama čakra, tuo metu sakomos maldos Nrisimhadevai.

Didžiausia Viešpaties Nrisimhadevos malonė – saugoti bhaktus. Ambarišą maharadžą išgelbėjusi čakra buvo patsai Nrsimhadeva, lygiai kaip ir Šišupalos gyvybę atėmusi čakra – tarp jų skirtumo nėra. Visa parafernalija (tiksliau – ginklai), Krišnos laikoma rankose, yra Jo Višnu inkarnacijų apraiška; dar galima pridurti, kad Jo inkarnacijos yra Baladevos Prabhu pasireiškimas.

Jei jums iškilo sunkumų bei problemų dėl demonų ar kitų būtybių veiklos ir jūs pašaukiate Nrisimhadevą, Jis pasirodys jūsų apsaugoti. Todėl Vaišnavai Nrsimhadevai skiria ypatingą dėmesį. Mes negarbiname daugybės kitų inkarnacijų, tokių kaip Vamanadeva, Kurmadeva, ar Kalki, tačiau mes garbiname Nrisimhadevą.

Šią dieną nereikėtų priimti prasado iki pat prieblandos, t.y. iki Nrisimhadevos pasirodymo laiko. Tik vaikai, vyresnio amžiaus bhaktos bei ligoniai, tie, kuriems gydytojai nepataria badauti – jie gali šiek tiek pavalgyti. Matydamas, kaip visi jūs badaujate, savo noru prisiimdami sunkumus, Nrisimhadeva bus labai patenkintas. O jei laiką leisite juokaudami bei linksmindamiesi, Jis nekreips į jus dėmesio. Šios dienos askezes atliekate dėl Nrisimhadevos – tikėdamiesi sulaukti jo malonės.

Šios dienos askezę atliekame kaip ir per Ekadašio, Čaitanjos Mahaprabhu atėjimo (Gaura Purnimos), Rama-navamio (Šri Ramačandros atėjimo) bei kitas atėjimo dienas, tokias kaip Džanmaštamis bei Radhaštamis. Tai nėra jogų atliekamos askezės; mes jas atliekame tam, kad sulauktume Krišnos malonės – taigi pasistenkite jų laikytis.

Šrilos Dživos Gosvamio murti jo samadhyje Radha Damodaros Mandyre (šventykloje)

(Pratęsimas) Neilgai trukus Valabhačarja iškeliavo kitur. Kai nešinas vandeniu grįžo Dživa Gosvamis, Šrila Rūpa Gosvamis jam pasakė: “Esi toks nepakantus, kad puoli ginčytis su garbaus amžiaus išsilavinusiu brahmanu, kuris mielaširdingai mano paties gerovei patikrino tai, ką rašau? Tavo elgesys nepriimtinas; išvyk dabar pat.”

Įpareigotas paklusti savo guru nurodymams, Dživa Gosvamis išvyko iš Vrindavanos. Nukeliavo į Bhajagaono kaimelį ir apsigyveno krokodilų knibždančiame urve. Tenai kelias dienas atliko bhadžianą ir verkė, jausdamasis netekęs savo guru meilės. Liovėsi valgęs ir gėręs, tad labai greitai visai išseko.

Po kiek laiko atsitiko taip, kad klajodamas po Vradžą į tą patį kaimą užklydo Sanatana Gosvamis. Vietiniai gyventojai jam pranešė: “Baba, visuomet laikėme tave didžiu bhadžiananandžiu (tuo, kuris visiškai pasinėręs į bhadžianą), tačiau dabar mūsų kaime atsirado jaunuolis, dar didesnis bhadžiananandis už tave. Kiauras dienas ir naktis jis tik verkia ir vardu šaukiasi Radha-Krišnos. Atnešame jam maisto, tačiau jis visko atsisako, o taip pat niekada nemiega. Dieną naktį pasinėręs į bhadžianą – nieko panašaus dar nesame regėję.”

Šrila Sanatana Gosvamis suprato, kad tas jaunuolis ne kas kitas, o Dživa, ir nedelsdamas nuėjo pas jį. Vėl susitikę, jiedu apsiverkė. Tada Sanatana Gosvamis atsivedė jį atgal į Vrindavaną, Rūpai Gosvamiui taręs: “Vaišnavų pareiga yra užjausti kitus, tačiau tu išsižadėjai šio jauno savo mokinio, apdovanoto daugybe nuostabių savybių. Užuot buvęs gailestingas Dživai, tu jį išvarei. Tu suklydai ir dabar turėtumei šią klaidą ištaisyti. Įsakau tau kuo greičiau priimti atgal savo mokinį.

Tai girdėdamas, Rūpa Gosvamis ėmė verkti dėl Dživos, kurį be galo mylėjo. Kai Sanatana Gosvamis atvedė Dživą ir pasodino jį Rūpai Gosvamiui ant kelių, guru ir mokinys abu apsiverkė. Rūpa Gosvamis suorganizavo, kad Dživą gydytų geriausi gydytojai iš Mathuros, ir taip palaipsniui šis vėl sustiprėjo. Nuo tada Rūpa Gosvamis kaip ir anksčiau duodavo Dživai perskaityti ir patikrinti viską, ką tik parašydavo.