Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Hari Katha’

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaitykite toliau čia »

[Tęsinys] Dar Džagadananda sako, kad turime kartoti šventą Viešpaties Gaurangos vardą, nes Jis yra visagalis. Jo varde tobulai telpa visų pusdievių ir deivių vardai, o taip pat Višnu-tattvos Viešpaties dalelyčių vardai. Toliau jis sako, kad išlikdamas vienakrypčiu, žmogus turėtų kartoti vardus ir atsiminti Šri Gaurangą. Tada jo gaura-bhakti bus automatiškai perduota Krišnai – nereikia stengtis to daryti dirbtinai. Kai dasya-bhakti, tarnystės nuotaika Šri Čaitanjai Mahaprabhu subręsta, tuomet žmogaus turima bhakti savaime ir natūraliai pavirsta į Vradža-bhavą.

Džagadananda Panditas rašo: ” Šri Čaitanja mokė mus giedoti: Hare Krsna Hare Krsna Krsna Krsna Hare Hare Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. Jis liepė mums kartoti: “Krišna”. Vis dėlto, turime šlovinti ir Gaurą bei Nityanandą. Jie nekreipia jokio dėmesio į įžeidimus, kuriuos padarome kartodami Jų vardus, tuo tarpu kartojant Šri Krišnos vardus užsiskaito įvairūs įžeidimai.”

Gyvenimo pabaigoje Šrila Gaura-kišora dasa Babadži Maharadžas ir Šrila Džaganatha dasa Babadži Maharadžas paliko Vrindavaną ir visam laikui apsistojo Navadvipoje. Džaganatha dasa Babadži Maharaja pasakė: “Kai Krišna pavogė sviesto, Mama Jašoda išbarė Jį ir pririšo prie pietos – viso labo už saujelę sviesto! Taigi, netrokštu būti Vrindavanoje, Nandagaone ar Varšanoje. Žinome, kad kartą vaikystėje, Čaitanja Mahaprabhu sulaužė viską, kas pakliuvo po ranka Savo mamos Sači-matos namuose ir išmėtė, kur pakliuvo. O kitą kartą sudaužė mamos puodynes, išdrabstė visur ryžius ir prikrėtė kitokių šunybių. Kaip į tai reagavo Sači-mata? Ji niekuomet nesurišo Jo, nei grasino įkrėsti į kailį. Taigi, mes turėtume gyventi tik Navadvipoje.”

Šiame pasaulyje tik Šri Gauračandra yra Guru. Jis užslėptu būdu mokė Šrilą Raja Ramanandą, taip pat Šrilą Rūpa Gosvamį, Šrilą Sanatana Gosvamį, Šri Tapana Mišrą, Šri Sarvabhauma Bhatačarją, Prakasanandą Sarasvatį ir jo 60.000 pasekėjų, Šri Venkata Bhattą, Šrilą Gopal Bhatta Gosvamį, Šri Kešava Kašmirį, Šrilą Raghunathą dasa Gosvamį ir daugybę kitų asmenybių.

Ką reiškia”ku” ir “nati“? Visa, kas palanku mūsų bhakti, vadinama “su“, o kas nepalanku – “ku“. Bet kokie veiksmai, priešingi bhakti, yra “ku“, o nepalankūs bhakti – “na” – jų visų turime atsisakyti. Jei bandysi įtikti kam nors – žmonai, vyrui, vaikams ar dar kam nors – o tuo pat metu patenkinti ir Šri Čaitanja Mahaprabhu – tau nieko nepavyks.

Du kalavijai negali sutilpti vienose makštyse. Tad garbinki vien tik Gauračandrą savo prote.

Kai Udhava, atvykęs į Vrindavaną nurodė gopėms medituoti į Krišną, jos atsakė taip: “O Udhava, tavo protas išsišakojęs, o mūsų – vienakryptis. Tačiau dabar mūsų protai tapo tikrais nuliais. Kai Krišna išvyko į Mathurą ir Dvaraką, kartu su Juo iškeliavo ir mūsų protai. Dabar nebeturime savo protų – tad kaip mes galime medituoti?

Kas yra bhakti? Abhyapa. Visa persmelkianti, visa apimanti. Bhakti nuo šraddhos, mažiausios bhakti dalelytes iki madanakya mahabhavos.Visa tai yra bhakti. Kuo bhakti yra aukštesniame lygyje, tuo aukštesnę padėti užima vaišnavai. Druva buvo bhakta, Prahlada Maharadžas buvo bhakta, Ambariša Maharadžas buvo bhakta, Hanumanas buvo bhakta, Pandavos buvo bhaktos. Uddhava buvo bhakta. Ir tie, kurie ne bhaktu kategorijoje, bet jie priklauso Krišnos arba Radhikos kaya-vyuha kategorijai: Šridama, Subala, Yašoda, Nanda baba ir kiti, gopės, ir ypatingai visos tos, kurioms vadovauja Rupa Mandžari. Visi jie yra atsidavusieji. Ar jų bhakti yra tokia pati ? Ne. Niekada.

Jūs turite žinoti, kad Druvos Maharadžo atsidavimas buvo bhakti, bet jo bhakti nebuvo tyra. Prahlados Maharadžo bhakti buvo tyra, tačiau maišyta su aišvarya gjana. Hanumano bhakti buvo tyra, tačiau kažko trūko. Trūko višrambhos, intymumo, jo atsidavimas nebuvo višrambhena seva. Pandavos užėmė dar aukštesnę padėti, bet ir jiems kažko trūko. Ir Uddhava. Jis buvo tarsi Krišna, dar brangesnis Krišnai nei Jo Paties siela, brangesnis nei Brahma, Šankara, Lakšmi, ir brangesnis net už Viespatį Balaramą. Tačiau net Uddhava nesugėbejo atrasti Vradža gopių meilės ir prisirišimo prie Krišnos pabaigos, Vradžos gopių meilės ir prisirišimo prie Krišnos aukščiausios viršūnės, aukščiausios ribos. O kiek yra gopių? Viena, dvi, trys, penkios? Milijonai ir milijonai gopių. Ir visos iš jų turi skirtingas nuotaikas. Taigi mes norime paaiškinti bent kažką, truputį apie bhakti… Skaitykite toliau čia »

Šri Krišna susitinka su Kubdža Mathuroje

Šrila Raghunatha dasa Gosvamis sako: “Jeigu jie teigia, kad Bhagavanas dėl to turi trūkumų, tegu. Jeigu jie sako, kad Krišna iš tikrųjų nėra Bhagavanas, bet yra paprasčiausias berniukas piemenukas, tuomet aš taip pat tam neturiu nieko prieš. Bet gimimas po gimimo Jis yra mano šeimininkas.”

Kodėl jis taip sako? Kadangi meilė paprastai turi priežastį. Mes mylime kažką, jeigu jie yra labai gražūs, labai galingi, labai talentingi arba jeigu jie turi kažkokią specifine savybe, kuri yra labai patraukli mums.

Pavyzdžiui, paimkime šių dienų futbolo žvaigždes. Kiek daug žmonių tampa jų fanais ir garbina juos? Bet kai šios garsios žvaigždės-sportininkai pasensta, tuomet žmonės juos laiko nereikalingais bei nevertais net cento.

Tik iki to momento, kol jie yra savo karjeros viršūnėje, žmonės myli juos. Sakykime, mes mylime kažką, kadangi jie yra labai gražūs, bet jeigu šio asmens veidas patirtų nudiegimą nuo rūgšties, mes daugiau nebemylėtume šios asmenybes. Kodėl? Kadangi mes mylėjome jį ar ją tik dėl kažkurios savybės, kurią jis turėjo.

Todėl Raghunatha dasa Gosvamis sako, kad jo meile Bhagavanui nepriklauso nuo jokių ypatingų savybių, kurias Jis turi; jo meile yra savaime, natūrali.

Jeigu mes mylime Bhagavana dėl to, kadangi turime kažkokį savanaudišką troškimą, kuri norime išpildyti, tuomet, kai tik šis troškimas išsipildys, mes nustosime Ji mylėti. Ka daugiau galima apie tai pasakyti? Dvarakos karalienės atidavė savo meilę Krišnai tik tuomet, kai jos ištekėjo už Krišnos.

Todėl jų prema Krišnai nėra pilnai savaime natūrali, ši meilė atėjo tik dėl vedybų. Jų prema vadinasi samanjasa. Jeigu Krišna nevestu jų, tuomet jos nemylėtu Jo. Kokia yra Kubdžos meilės Krišnai prigimtis? Jos prema yra žemiausioje kategorijoje. Kubdža susižavėjo Krišna per savanaudišką troškimą patenkinti savo geismą. Jos prema niekada negali pavergti Krišnos. Pamačiusi Krišnos kerinti grožį, ji tapo apžavėta ir troško išpildyti savo savanaudišką troškimą. Todėl, kol Krišna buvo šalia jos, ji mylėjo Jį. Ir kai Krišna įsėjo, jos prema sustojo. Ši prema vadinama sadharani, kas reiškia, kad ši meile yra eilinė, nes joje yra savanaudiškumo. Ši prema nenugalės Krišnos ir su tokia nuotaika Krišnos atžvilgiu nebus galima pasiekti amžinos premos. ( . . . )

Ištrauka nr. 2 iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo kathos “”Sva-niyama-dasakam”, 1993 metai vasario mėnuo (pradžia). Paveikslėlyje – Krišna Mathuroje susitinka su Kubdža.