Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘išsiskyrimas’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Birželio 13 d. 2010 m., Badžeris, Kalifornija.

Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

[IV dalis] Labai sunku suprasti šios lilos esmę, tai labai slapta. Išoriškai Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad išgirdęs Krišnos ir Balaramos argumentus, Nanda Baba nusiramino. Jie davė jam daug savo auksinių papuošalų ir Nanda Baba, su meilės ašaromis akyse grįžo į Vrindavaną.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

[III dalis] Po to, kai Krišna ir Balarama užmušė Kamsą, Jie kreipėsi į Vasudevą ir Devaki, kuriems buvo įdomu, kaip Krišna galėjo nužudyti tokį galingą asmenį, kaip Kamsa? Jie suprato, kad Jis negali būti paprastas žmogus, kad Jis yra Pats Aukščiausiasis Viešpats. Taigi jie buvo apimti pagarbos ir nuolankumo jausmų, jie net gi negalėjo nusilenkti, jie tiesiog stovėjo sudėję nuolankiai rankas ir meldėsi Krišnai.

Krišna galvojo: “Jie negali man duoti visos savo meilės, nes jie galvoja, kad Aš esu Bhagavanas, Aukščiausiasis Viešpats.” Jis buvo šiek tiek nepatenkintas tuo, todėl pašaukė Savo jogamajos potenciją, kuri padarė taip, kad Vasudeva ir Devaki pamiršo, jog Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Tada Krišna pasakė jiems: “Motina ir tėvas tiek daug meilės duoda savo vaikui ir, tai darydami, jie gauna daug laimės. Bet, deja, todėl, kad išvykome į Vrindavaną, Mes atėmėme iš jūsų šią laimę.” Kadangi Krišnos jogamajos potencija leido Vasudevai ir Devaki pamiršti savo pagarbos ir nuolankumo jausmus Šri Krišnai, dabar jie buvo kupini naujų tėviškos meilės jausmų. Jie paėmė Krišną ir Balaramą ant rankų ir pradėjo kalbėti su jais su didele meile.

Po to kai Krišna nužudė Kamsą, Mathuros gyventojai pradėjo kalbėti, kad Krišna ir Balarama iš tikrųjų buvo Vasudevos ir Devaki sūnūs, ir, kad Nanda ir Jašoda buvo tiesiog įtėviai. Visi Mathuravasiai pradėjo sakyti Krišnai ir Balaramai: “Jūs tikrai Vasudevos ir Devaki sūnūs. Kadangi Kamsa suteikė tiek daug neramumų Jūsų tėvams, ir kadangi jie taip stipriai Jus mylėjo, jie išsiuntė Jus į Vrindavaną, kur Jūs buvote patikėti globoti mylintiems Nandai ir Jašodai. Bet Nanda ir Jašoda nėra Jūsų tikrieji tėvai. Jūsų tikrieji tėvai Devaki ir Vasudeva.”

Tą pačią dieną, Šri Krišna pasakė savo seneliui iš motinos pusės, Kamsos tėvui, Ugrasenai: “Aš atėjau į Jadu dinastiją, todėl negaliu tapti karaliumi. [Dėl seno Jajati prakeikimo] Nei vienas iš mūsų dinastijos negali tapti karaliumi. Aš paskelbsiu karaliumi tave.” Kai Ugrasena nesutiko ir pasakė: “Aš esu senas ir silpnas, neturiu jokios galios būti karaliumi”, Krišna atsakė: “Tu esi tas, kuriam Aš siūlau nusilenkimus ir visi pusdieviai taip pat šlovina. Nesijaudink, kad kas nors nepaklus tau. Net aš vykdau tavo nurodymus, visi pusdieviai visatoje tau reiškia savo pagarbą.” Tokiu būdu, tik per vieną dieną, Krišna paskelbė Ugraseną karaliumi.

Šis politinis susitarimas įvyko, kai Nanda Baba laukė savo stovyklavietėje už miesto ribų ir verkė galvodamas: “Kada gi Krišna ir Balarama sugrįš pas mane? Jie vis dar neatėjo.” Galų gale, sekančią naktį Krišna ir Balarama grįžo pas Nanda Babą. Apkabindamas Juos, jis pasodino Juos abu ant kelių ir pradėjo su didele meile Jiems kalbėti. “Oi, aš taip ilgau Jūsų laukiau.”

Krišna yra labai gudrus. Kai Jis buvo su Devaki ir Vasudeva, jis jiems pasakė: “Aš esu jūsų sūnus” o, kai Jis buvo su Nanda Baba, Jis sakė: “O Tėve, aš tikrai tavo sūnus”.

Kai Krišna ir Balarama sėdėjo ant Nanda Babos kelių, Krišna pasakė: “Tėve, Vasudeva ir Devaki sako man: ‘Tu esi mūsų sūnus. Jūs esate mūsų sūnūs.’ Ir visi Mathuravasiai sako tą patį. Aš norėjau ateiti pas tave anksčiau, tačiau visi Mathuros gyventojai trukdė Man ateiti susitikti su tavimi.”

Balarama tarė: “Klausyk, Tėve, tie tėvai, kurie pameta savo kūdikį negali būti vadinami tikraisiais tėvais. Greičiau, tie asmenys, kurie rūpinasi ir saugo vaiką, taip kaip akių vokai apsaugo akis, yra tikrieji tėvai. Tas, kuris tik pagimdo nėra tikrasis tėvas, bet tas, kuris apsaugo ir maitina, kaip tėvas, yra tikrasis tėvas. Tu neabejotinai esi Mano tikrasis tėvas, o Jašoda yra Mano tikroji mama.”

Pokalbio metu, Nanda Baba paklausė: “Ko Tu nori? Koks yra Tavo sprendimas?”

“Tu sakei, kad Aš turėčiau likti čia, Mathuroje vienas, be Krišnos, bet tai visiškai neįmanoma”, atsakė Balarama. “Net jei Viešpats Brahma, Visatos kūrėjas, ateitų pas mane tūkstančius kartų su nurodymu, ‘Būk be Krišnos. Būk be Krišnos’, Aš negaliu būti be Jo.”

“Dar yra kita problema”, pasakė Nanda Baba. “Tiek daug metų Vasudeva ir Devaki buvo kankinami karalius Kamsos.”

Nanda Baba niekada negalvojo apie Krišną, kaip apie Vasudevos ir Devaki sūnų. Jis galvojo: “Niekas niekada nekritikuos manęs už tai, kad paėmiau iš čia savo sūnų. Tačiau, jei aš paimsiu ir Balaramą, aš būsiu laikomas dideliu savanaudžiu, nes paėmiau Vasudevos ir Devaki sūnų. Aš būsiu laikomas labai nesąžiningu.”

[Tuo metu, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė, kad Radhika dasi vestų kirtaną, kuri būtų tinkama tai nuotaikai, kuria, kaip jis norėjo, persismelktų bhaktos - išsiskyrimo nuotaika. Jeigu norite, galite pasiklausyti tos kirtanos (Tuhu Se Rohili Madhupura) čia:
http://sbnmcd.org/extradisk/20100611_Badger_bhajan.wmv ]

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

Šrila Narotama dasa Thakura

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

je anila prema-dhana karuna pracura
hena prabhu kotha’ gela acarya thakura

Tas, kuris iš didelės užuojautos atvedė į šį pasaulį Šri Čaitanją Mahaprabhu su Jo dieviškosios meilės lobiu, pašaukęs Jį su meile ir prisirišimu, kur išėjo tas Advaita Ačarja Thakura? (Advaita Ačarja šaukė taip garsiai, kad Viešpaties Narajanos sostas drebėjo!)

kaha mora svarupa-rupa, kaha sanatana
kaha dasa raghunatha patita-pavana

Kur yra mano Svarūpa Damodara ir Rūpa Gosvamis? Kur Sanatana Gosvamis? Kur Raghunatha dasa Gosvamis, puolusių sąlygotų sielų gelbėtojas?

kaha mora bhatta-yuga, kaha kaviraja
eka-kale kotha’ gela gora nataraja

Kur yra mano Raghunatha Bhata ir Gopala Bhata Gosvamiai? Kur Krišnadasa Kaviradža Gosvamis? Kur išėjo šokėjų karalius Gauranga? Staiga visi vienu metu jie dingo! Kur jie išėjo?

pashane kutiba matha anale pashiba
gauranga gunera nidhi kotha’ gele paba

Sudaužysiu galvą į akmenį arba įžengsiu į ugnį! O, kur man rasti tokį nuostabių savybių lobyną kaip Gauranga? Kur Jis išėjo?

se saba sangira sange je kaila vilasa
se sanga na paiya kande narottama dasa

Visi jie dalijosi nepaprastai gražiais, saldžiais žaidimais vieni su kitais. Netekęs jų bendrijos, Narotama dasa verkia.

Je Anilo Prema Dhana.mp3 (dainuoja Šripad Bhaktivedanta Muni Maharadžas)