Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

Krišna galvojo: “Jie negali man duoti visos savo meilės, nes jie galvoja, kad Aš esu Bhagavanas, Aukščiausiasis Viešpats.” Jis buvo šiek tiek nepatenkintas tuo, todėl pašaukė Savo jogamajos potenciją, kuri padarė taip, kad Vasudeva ir Devaki pamiršo, jog Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Tada Krišna pasakė jiems: “Motina ir tėvas tiek daug meilės duoda savo vaikui ir, tai darydami, jie gauna daug laimės. Bet, deja, todėl, kad išvykome į Vrindavaną, Mes atėmėme iš jūsų šią laimę.” Kadangi Krišnos jogamajos potencija leido Vasudevai ir Devaki pamiršti savo pagarbos ir nuolankumo jausmus Šri Krišnai, dabar jie buvo kupini naujų tėviškos meilės jausmų. Jie paėmė Krišną ir Balaramą ant rankų ir pradėjo kalbėti su jais su didele meile.

Po to kai Krišna nužudė Kamsą, Mathuros gyventojai pradėjo kalbėti, kad Krišna ir Balarama iš tikrųjų buvo Vasudevos ir Devaki sūnūs, ir, kad Nanda ir Jašoda buvo tiesiog įtėviai. Visi Mathuravasiai pradėjo sakyti Krišnai ir Balaramai: “Jūs tikrai Vasudevos ir Devaki sūnūs. Kadangi Kamsa suteikė tiek daug neramumų Jūsų tėvams, ir kadangi jie taip stipriai Jus mylėjo, jie išsiuntė Jus į Vrindavaną, kur Jūs buvote patikėti globoti mylintiems Nandai ir Jašodai. Bet Nanda ir Jašoda nėra Jūsų tikrieji tėvai. Jūsų tikrieji tėvai Devaki ir Vasudeva.”

Tą pačią dieną, Šri Krišna pasakė savo seneliui iš motinos pusės, Kamsos tėvui, Ugrasenai: “Aš atėjau į Jadu dinastiją, todėl negaliu tapti karaliumi. [Dėl seno Jajati prakeikimo] Nei vienas iš mūsų dinastijos negali tapti karaliumi. Aš paskelbsiu karaliumi tave.” Kai Ugrasena nesutiko ir pasakė: “Aš esu senas ir silpnas, neturiu jokios galios būti karaliumi”, Krišna atsakė: “Tu esi tas, kuriam Aš siūlau nusilenkimus ir visi pusdieviai taip pat šlovina. Nesijaudink, kad kas nors nepaklus tau. Net aš vykdau tavo nurodymus, visi pusdieviai visatoje tau reiškia savo pagarbą.” Tokiu būdu, tik per vieną dieną, Krišna paskelbė Ugraseną karaliumi.

Šis politinis susitarimas įvyko, kai Nanda Baba laukė savo stovyklavietėje už miesto ribų ir verkė galvodamas: “Kada gi Krišna ir Balarama sugrįš pas mane? Jie vis dar neatėjo.” Galų gale, sekančią naktį Krišna ir Balarama grįžo pas Nanda Babą. Apkabindamas Juos, jis pasodino Juos abu ant kelių ir pradėjo su didele meile Jiems kalbėti. “Oi, aš taip ilgau Jūsų laukiau.”

Krišna yra labai gudrus. Kai Jis buvo su Devaki ir Vasudeva, jis jiems pasakė: “Aš esu jūsų sūnus” o, kai Jis buvo su Nanda Baba, Jis sakė: “O Tėve, aš tikrai tavo sūnus”.

Kai Krišna ir Balarama sėdėjo ant Nanda Babos kelių, Krišna pasakė: “Tėve, Vasudeva ir Devaki sako man: ‘Tu esi mūsų sūnus. Jūs esate mūsų sūnūs.’ Ir visi Mathuravasiai sako tą patį. Aš norėjau ateiti pas tave anksčiau, tačiau visi Mathuros gyventojai trukdė Man ateiti susitikti su tavimi.”

Balarama tarė: “Klausyk, Tėve, tie tėvai, kurie pameta savo kūdikį negali būti vadinami tikraisiais tėvais. Greičiau, tie asmenys, kurie rūpinasi ir saugo vaiką, taip kaip akių vokai apsaugo akis, yra tikrieji tėvai. Tas, kuris tik pagimdo nėra tikrasis tėvas, bet tas, kuris apsaugo ir maitina, kaip tėvas, yra tikrasis tėvas. Tu neabejotinai esi Mano tikrasis tėvas, o Jašoda yra Mano tikroji mama.”

Pokalbio metu, Nanda Baba paklausė: “Ko Tu nori? Koks yra Tavo sprendimas?”

“Tu sakei, kad Aš turėčiau likti čia, Mathuroje vienas, be Krišnos, bet tai visiškai neįmanoma”, atsakė Balarama. “Net jei Viešpats Brahma, Visatos kūrėjas, ateitų pas mane tūkstančius kartų su nurodymu, ‘Būk be Krišnos. Būk be Krišnos’, Aš negaliu būti be Jo.”

“Dar yra kita problema”, pasakė Nanda Baba. “Tiek daug metų Vasudeva ir Devaki buvo kankinami karalius Kamsos.”

Nanda Baba niekada negalvojo apie Krišną, kaip apie Vasudevos ir Devaki sūnų. Jis galvojo: “Niekas niekada nekritikuos manęs už tai, kad paėmiau iš čia savo sūnų. Tačiau, jei aš paimsiu ir Balaramą, aš būsiu laikomas dideliu savanaudžiu, nes paėmiau Vasudevos ir Devaki sūnų. Aš būsiu laikomas labai nesąžiningu.”

[Tuo metu, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė, kad Radhika dasi vestų kirtaną, kuri būtų tinkama tai nuotaikai, kuria, kaip jis norėjo, persismelktų bhaktos - išsiskyrimo nuotaika. Jeigu norite, galite pasiklausyti tos kirtanos (Tuhu Se Rohili Madhupura) čia:
http://sbnmcd.org/extradisk/20100611_Badger_bhajan.wmv ]

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

je anila prema-dhana karuna pracura
hena prabhu kotha’ gela acarya thakura

Tas, kuris iš didelės užuojautos atvedė į šį pasaulį Šri Čaitanją Mahaprabhu su Jo dieviškosios meilės lobiu, pašaukęs Jį su meile ir prisirišimu, kur išėjo tas Advaita Ačarja Thakura? (Advaita Ačarja šaukė taip garsiai, kad Viešpaties Narajanos sostas drebėjo!)

kaha mora svarupa-rupa, kaha sanatana
kaha dasa raghunatha patita-pavana

Kur yra mano Svarūpa Damodara ir Rūpa Gosvamis? Kur Sanatana Gosvamis? Kur Raghunatha dasa Gosvamis, puolusių sąlygotų sielų gelbėtojas?

kaha mora bhatta-yuga, kaha kaviraja
eka-kale kotha’ gela gora nataraja

Kur yra mano Raghunatha Bhata ir Gopala Bhata Gosvamiai? Kur Krišnadasa Kaviradža Gosvamis? Kur išėjo šokėjų karalius Gauranga? Staiga visi vienu metu jie dingo! Kur jie išėjo?

pashane kutiba matha anale pashiba
gauranga gunera nidhi kotha’ gele paba

Sudaužysiu galvą į akmenį arba įžengsiu į ugnį! O, kur man rasti tokį nuostabių savybių lobyną kaip Gauranga? Kur Jis išėjo?

se saba sangira sange je kaila vilasa
se sanga na paiya kande narottama dasa

Visi jie dalijosi nepaprastai gražiais, saldžiais žaidimais vieni su kitais. Netekęs jų bendrijos, Narotama dasa verkia.

Je Anilo Prema Dhana.mp3 (dainuoja Šripad Bhaktivedanta Muni Maharadžas)

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas.

Kad būnant kartu įmanoma justi išsiskyrimą, rodo nutikimas, paskatinęs Šri Krišną išvykti iš Vrindavanos: Kartą Prema-sarovare Šrimati-Radhika sėdėjo Krišnai ant kelių ir tvirtai apkabinta klausėsi pačių meiliausių žodžių. Staiga prie pat Radhikos zvimbdama priskrido kamanė, labai Ją išgąsdindama. Madhumangala, lazda nuvijęs kamanę, ėmė girtis: “Nuvijau madhusūdaną labai toli, jis daugiau niekada nebegrįš.” Madhusūdana reiškia “kamanė”, bet kartu tai yra vienas iš Krišnos vardų. Šrimati Radhika pasakymą suprato taip: “Krišna niekada nebegrįš.” Ir nors sėdėjo Krišnai ant kelių, akimirksniu užsiplieskusi išsiskyrimo jasumais ėmė verkti: “Kur Krišna? Kur Krišna? Kur Krišna?” Kančia tapo tokia intensyvi, kad Radhika neteko sąmonės.

Ši išaukštinta meilės Krišnai apraiška – išsiskyrimo jausmas esant kartu – vadinama prema-vaičitya. Prema-vaičitja patiriama susitikimo metu, o divjonmada bei čitra-džalpa apsireiškia išsiskyrus. Abiem atvejais jaučiamas tiek džiaugsmas, tiek sielvartas. Prema-vaičitjos metu Radhika išoriškai yra su Krišna, bet vidujai jaučia išsiskyrimą. O divjonmados ir čitra-džalpos metu nors yra ne kartu, tačiau jaučia: “Dabar esu su Krišna.” Savo širdyje Ji susitinka su Krišna ir tai teikia Jai begalinį džiaugsmą.

Stebėjęs Šrimati Radhikos nuotaikas Jiedviems susitikus ir Jos jauseną išsiskyrime, Šri Krišna ėmė galvoti: “Radhika bei gopės jaučia Mano buvimą, kai nesu su jomis. O kai esame kartu, kartais jas apima išsiskyrimo kančios, ir tokiu atveju niekuo negaliu joms padėti. Dėl išsiskyrimo pojūčio mums esant kartu jos neapsakomai sielvartauja. Būtų geriausia, jei išvykčiau toli toli – tuomet jos susitiks su Manimi savo širdyse. Turėčiau visam laikui palikti Vrindavaną, nors dėl to kentėčiau Pats, bet svarbiausia, kad jos patirs bent kiek džiaugsmo.”

Gopės galvoja lygiai taip pat: “Jeigu Krišna jaučiasi patenkintas, visai nesvarbu, kiek dėl to tenka iškentėti mums.” Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos į Mathurą ir Dvaraką, gopės guodėsi tokia mintimi: “Krišna labai laimingas su Savo karalaitėmis, sūnumis ir kitais artimais žmonėmis, Jam džiaugsmo teikia ir susitikimai su Kubdža. Tegul Jam būna gera, mes nenorime sutrukdyti Jo laimei.”

Gyvendamas Mathuroje ar Dvarakoje Krišna taip pat nusiramina tokia mintimi: “Gopės patiria kažkiek džiaugsmo išsiskyrusios su Manimi. Trokštu vien jų laimės, o laimę jos randa susitikdamos su Manimi išsiskyrime. Jeigu pasiliksiu Vrindavanoje, gali būti, kad jos numirs neištvėrusios išsiskyrimo, kurį jaučia būdamos kartu su Manimi.” Tokios išaukštintos nuotaikos ypač aplanko Šrimati Radhiką, kuri patiria divjonmada ir pralapa išsiskyrimo jausmus. Mūsų ačarjai Brahmara-gitos komentaruose parašė apie išskirtinę jos meilę.

Degdamos išsiskyrime gopės nemiršta, nes gyvybę palaiko tokia mintis: “Jeigu numirtume, Krišna be galo sielvartautų. Vien dėl to turime gyventi.” O Krišna galvoja: “Jei numirčiau Aš, gopėms tai sukeltų neapsakomas kančias.” Jie netrokšta nieko daugiau, tik laimės vienas kitam. Tai ir yra tyra meilė.

Sakoma, kad Krišna išvyko iš Vrindavanos, kad užmuštų Kamsą ir būtų su Vasudeva ir Devaki, tačiau tai tėra išrorinės priežastys; svarbiausioji ir pirminė priežastis – įsiteikti gopėms. Dar daugiau, turime pagalvoti ir apie tai, ar iš tikrųjų Jis paliko Vrindavaną.

Šrimad-Bhagavatam 44-45 skyriuose, aprašyta, kaip Krišna nukeliavo į Mathurą ir užmušė Kamsą:

“Kai Krišna ir Balarama išvyko iš Vrindavanos į Mathurą kartu su Akrūra, Nanda Baba nusekė jiems iš paskos. Jau kitą dieną po atvykimo Krišna užmušė Kamsą. Kamsos broliai, susikovę su Krišna ir Balarama, taip pat neteko gyvybės.

Nieko nedelsdamas Krišna grąžino Ugrasenai Mathuros karaliaus postą, surengęs iškilmingą ceremoniją su prabangia parafernalija ir gėlių aukojimais. Kamsa jėga buvo užgrobęs valdžią iš Ugrasenos, o dabar Krišna, atlikęs abhišekhos ceremoniją, vėl paskelbė jį karaliumi. Iš karto po to visi svarbiausieji Jadu giminės atstovai, tokie kaip Vasudeva, Devaki, Ugrasena ir Akrūra surengė ilgą susitikimą, kurio metu nusprendė: “Dabar, kai Krišna jau užmušė Kamsą, Jis ieškos progos grįžti į Vrindavaną. Nanda Baba laukia miesto pakraštyje. Turim iš visų jėgų pasistengti juos sulaikyti, kad negrįžtų su Nanda Baba. Įtikinkime Krišną ir Balaramą, esą jie yra ne Jašodos ir Nandos, o Vasudevo ir Devakės vaikai.”

Taigi tą dieną visa Jadu giminė elgėsi su Krišnos labai maloniai. “Tu esi Devakės ir Vasudevo sūnus”, tvirtino Jam, “tad mes – Tavo giminės ir šeimos nariai. Nemanyk, kad Jašoda ir Nanda – Tavo tėvai, nelaikyk Vrindavanos Savo tikraisiais namais. Iš tikrųjų Tu priklausai Mathurai, o mes esame tikri Tavo giminaičiai.”

Tuo tarpu Nanda Baba Nanda Baba laukė Šri Krišnos ir Balaramos Prabhu stovykloje prie pat Mathuros sienos. Antrosios dienos vakare, jau sutemus, Krišna ir Baladeva atėjo pas jį. Atsisėdę jam ant kelių pasiteiravo: “Kodėl verki?” Tačiau Nanda Baba nepajėgė ištarti nė žodžio. Suprasdamas jo mintis, Krišna tarė: “Baba, esi Mano tėvas, tad kodėl visi šneka, kad esu Devakės ir Vasudevos sūnus? Visi Mathuravasiai kaip įmanydami bando mus tuo įtikinti.” Taip šnekučiavosi Krišna, Baladeva ir Nanada Baba.

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras savo komentaruose sako, kad kiekvienas nori gyventi ten, kur sulaukia daugiausiai meilės. Nandos ir Jašodos meilė Krišnai žymiai stipresnė už Vasudevos, Devakės ir visų kitų Mathuravasių. Kodėl tuomet Jis nesugrįžo į Vradžą kartu su Nanda Baba? Pagal premos taisykles, Jis turėjo sugrįžti, bet pasak Šrimad-Bhagavatam, Jis liko Mathuroj. Kokia su tuo susijusi sidhanta, filosofinė tiesa arba išvada?

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras aiškina, kad prema turi du skyrius (prakošthas): viename vyksta apreikštieji žaidimai (prakata-lila), o kitame – neapreikštieji (aprakata-lila). Prakata-liloje Krišna ir Baladeva negrįžo į Vrindavaną, o aprakata-liloje – sugrįžo.

“Vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati – Krišna nežengia nė vieno vienintelio žingsnelio už Vrindavanos ribų.” Šis pastebėjimas nurodo į aprakata-lilą, kuriuoje Krišna niekuomet nepalieka Vrindavanos. Tačiau prakata-liloje Jis kartais išvyksta, kartais grįžta į Vrindavaną. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras sako, kad atsirastų prieštara bhakti-rasai, jei aprakata-liloje (neapreikštuose žaidimuose) Krišna nebūtų su tais, kurie Jį myli labiausiai.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Vertė Giriwala Didi iš  Venu Gitos

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.

Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.

Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.

Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.

Išsiskyrimo laipsniškumas

Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.

Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.

Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.

[Tęsinys] Šri Bhagavanas, būdamas nepaprastai maloningas, praplėčia Savo žaidimų ratą apsireikšdamas kaip Šri Guru. Tokiu pačiu būdu Šri Guru suvaidina savo išėjimą iš materialaus pasaulio tam, kad įeiti į amžinus Krišnos žaidimus. Vienintelis tokio elgesio pagrindas yra skatinti pilną savo pavaldinių atsidavimą bei jų prisirišimą. Tie, kam pakankamai pasisekė priimti prieglobstį pas rūpanuga-guru per jo akivaizdų buvimą šiame pasaulyje, patiria vis labiau ir labiau augantį prisirišimą prie jo ir norą tarnauti jam. O po jo išėjimo į aną pasaulį, jų prisirišimas toliau auga keleriopai. Galų gale mokinio išsiskyrimo ugnis ima intensyvėti diena po dienos; vien tiktai to bus pakankama, kad bhakti bhadžanas išliktų gaivus ir visiškai nesenstantis.

Bhadžana yra dviejų rūšių. Pirmoji yra atliekama kartojant Vardus ir prisimenant išsiskyrimo žaidimus (vipralambha-lila), o antroji yra atliekama prisimenant susitikimo žaidimus (sambhoga-lila). Nors gopės ir Vradžavasiai teikia pirmenybę susitikimui su Krišna, Jis žaidžia su jais/jom priversdamas Vrindavano gyventojus mėgautis vipralambha-rasa.

Sadhaka privalo kultivuoti išsiskyrimo nuo Krišnos nuotaiką galvodamas štai taip: “Aš nematau Krišnos, nematai Šrimati Radhikos nei Vrindavano. Aš nesuvokiu nieko ir nesugebu pasitarnauti savo Gurudevui.”

Intensyvaus Išsiskyrimo Aukštumos

Raghunatha Dasa Gosvamis man parodė, kaip jausti išsiskyrimą nuo Krišnos, ypač nuo Šrimati Radhikos. Sadhaka turėtų būti paniręs į tokius jausmus. Šrila Raghunatha Gosvamis taip pat raudojo jausdamas išsiskyrimą nuo savo šikša-guru: “Aš esu toks nenusisekėlis! Iš pradžių Šri Čaitanija Mahaprabhu paliko šį pasaulį, palikęs mane. Tada aš gyvenau Šri Svarūpos Damodaro bendrijoje, tačiau po kurio laiko jis taip pat paliko šį pasaulį. Po kurio laiko man pavyko įsikibti į Šri Gadadharos Pandito lotoso pėdas, tačiau jis taip pat iškeliavo. Nuo tos dienos kiekviena vieta ir kiekviena dulkelė Džagannatha Puryje man primena Šri Čaitaniją Mahaprabhu, Svarūpą Damodarą, Gadadharą Panditą ir jų palydovus. Dėl tos priežasties aš palikau Purį ir atkeliavau į Vrindavaną.”

Vradžioje Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis atliko bhadžaną Radha-kundoje Šrilos Rūpos ir Šrilos Sanatanos Gosvamių bendrijoje. Kai Šrila Rūpa Gosvamis įėjo į neapreikštas lilas, Šrila Gosvamis vėl raudojo, jausdamas išsiskyrimą nuo jo:

sunayate maha-gostham girindro ‘jagarayate
vyaghra-tundayate kundam jivatu-rahitasya me

Šri Prarthana-asraya-catur-dašakam (11)

Dabar, kai aš likau vienas pats be asmens, kuris palaikytų mano gyvybę, Vradžos žemė atrodo visiškai tuščia ir apleista. Govardhano Kalnas atrodo tarsi didžiulis smauglys, o Radha Kunda tapo panaši į plačiai išžiotus tigro nasrus.

[Tęsinys] Kas praktikuoja bhakti, tiems yra savaime natūralu atlikti bhadžaną išsiskyrimo jausme nuo Krišnos. Šringara-rasos bhaktai, kurie laiko save labiausiai kritusiais, iš visos širdies šaukiasi dina-dayardranathos Krišnos, visų skurdžių Valdovo.

Tiktai trys asmenys galėjo ragauti šį posmą: Pati Šrimati Radhika, Šrila Madhavendra Puris bei Šriman Mahaprabhu (kuris yra Krišna, padengtas Šrimati Radhikos kūno spalva bei sentimentais). Kad apreikšti šią šloką, Šrila Madhavendra Puris, amžinas Šrimati Radhikos pasekėjas, paniro į mathura-virahinės Šrimati Radhikos emocijas.

yugaytam nimesena
caksusa pravrsaytam
sunayatam jagat sarvam
govinda-virahena me

Šri Šikšaštaka (7)

O sakhi, išsiskyrime nuo Krišnos netgi viena akimirka atrodo tęsiasi amžius. Tarsi liūties srovės iš mano akių liejasi ašaros, ir visas pasaulis atrodo tuščias.

Šrila Raghunatha dasa Gosvamis knygoje Vilapa-kusumandžali (102) rašo:

asa-bharair amrita-sindhu-mahayih kathancit
kalo mayati-gamitah kila sampratam hi
tvam cet krpam mayi vidhasyasi naiva kim me
pranair vrajena ca varoru bakarinapi

O Varoru (mergelė, turinti gražias šlaunis), pilnas vilties aš visą laiką laukiu, kada galėsiu tau pasitarnauti. Jeigu tu nesuteiksi man savo malonės, kokią vertę tada turės šis gyvenimas, Vradžos žemė ir Krišna, Bakos priešas?

Be Šrimati Radhikos malonės nėra įmanoma pasiekti Šri Krišnos. Tačiau kai širdis ima nekantriai šauktis Jos malonės, tada Radhanathos Šri Krišnos malonė tampa lengvai prieinama.

Šri Gurudevas yra tapati Šrimati Vrišabhanu-nandinės, ašraja-tattvos (tie, kurie nešioja meilę Krišnai) deimanto, manifestacija. Šrila Gurudevas ekspertiškai įsisavina būdus, išgalvotus sakhių, kaip tarnauti Dieviškajai Porai Jų transcendentiniuose žaidimuose, kupinuose meilės. Dėl tos priežasties jis yra nepaprastai brangus Šri Radhai ir Krišnai. Kaip kas nors galėtų įgyti Šri Krišnos malonę, jeigu jis/ji neįgauna tokio lygio guru malonės? Dėl tos priežasties tie, kurie visada ieško Šri Guru prieglaudos, patirs intensyvias išsiskyrimo bangas nuo jo tada, kai guru nebebus kartu su jais materialiame pasaulyje, ir tos bangos tikrai pasieks aukščiausią svarbą.