Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘istorija’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

(Pratęsimas) Dabar norėčiau pradėti Viešpaties Nrisimhadevos pašlovinimą.

Šisupala ir Krišna

Kartą Judištira Maharadžas suruošė Radžasujos aukojimą ir pasiuntė savo armiją su Bhima bei Ardžuna priešakyje, siekdamas užkariauti visą pasaulį. Tačiau jis nenorėjo atimti nė vienos gyvybės – todėl armijos lyderiams nurodė tiesiog surinkti mokesčius iš tų šalių karalių, kurie sutiks pasiduoti be kovos, o kautis tik su tais, kurie patys to norės. Bhima ir Ardžuna aplankė visas šalis, rinkdami mokesčius iš jų karalių, o jiems grįžus buvo atliktas labai prabangus ugnies aukojimas.

Iškilus klausimui, ką pagarbinti patį pirmąjį, kad aukojimas pavyktų sėkmingai, Sahadeva pasiūlė: „Visų pirma reikėtų pagerbti Krišną, nes Jis yra Viešpačių Viešpats, Aukščiausias Viešpats, be to Jis yra čia, su mumis.”

Bhišma-pitamaha ir kiti iš karto pritarė šiam pasiūlymui, tik Šišupala baisiausiai perpyko. Tuo metu Šišupala buvo Durjodhanos bei visų kitų demonų vadas. Jis pavydėjo Krišnai ir troško Jį užmušti. Jis žinojo apie ką tik gimus išsakytą pranašystę – kad žus nuo Krišnos rankos – taigi vylėsi pirmasis užmušti Krišną ir taip išsigelbėti. Be to, kai Šišupala ruošėsi vesti Rukminę, sumanusis Krišna pavogė ją tiesiog iš panosės, įveikęs visus karalius bei princus, ir Pats ją vedė.

Krišna yra visada patenkintas ir pilnutinis (purna). Jam nereikia nieko iš šio pasaulio, nė iš vienos gyvos būtybės Jam nereikia nieko paimti. Vis dėlto, vaidindamas Savo transcendentinius dieviškus žaidimus, Jis pagrobė Rukminę, po to ją vedė, o Šišupalai su savo bendrais beliko grąžyti rankas. Krišnai su Rukmini sprunkant, susirinkusiems karaliams bei princams beliko sušukti: „Vaje, šis nenaudėlis juodas asmuo pavogė nuotaką iš tokių generolų kaip Džarasandha panosės – niekas Jo nepajėgė sulaikyti. Nugalėjęs visus, pasiėmė Rukminę su savimi!“ Dėl to Šišupala ir troško keršto. Skaitykite toliau čia »

Šrilos Dživos Gosvamio murti jo samadhyje Radha Damodaros Mandyre (šventykloje)

(Pratęsimas) Neilgai trukus Valabhačarja iškeliavo kitur. Kai nešinas vandeniu grįžo Dživa Gosvamis, Šrila Rūpa Gosvamis jam pasakė: “Esi toks nepakantus, kad puoli ginčytis su garbaus amžiaus išsilavinusiu brahmanu, kuris mielaširdingai mano paties gerovei patikrino tai, ką rašau? Tavo elgesys nepriimtinas; išvyk dabar pat.”

Įpareigotas paklusti savo guru nurodymams, Dživa Gosvamis išvyko iš Vrindavanos. Nukeliavo į Bhajagaono kaimelį ir apsigyveno krokodilų knibždančiame urve. Tenai kelias dienas atliko bhadžianą ir verkė, jausdamasis netekęs savo guru meilės. Liovėsi valgęs ir gėręs, tad labai greitai visai išseko.

Po kiek laiko atsitiko taip, kad klajodamas po Vradžą į tą patį kaimą užklydo Sanatana Gosvamis. Vietiniai gyventojai jam pranešė: “Baba, visuomet laikėme tave didžiu bhadžiananandžiu (tuo, kuris visiškai pasinėręs į bhadžianą), tačiau dabar mūsų kaime atsirado jaunuolis, dar didesnis bhadžiananandis už tave. Kiauras dienas ir naktis jis tik verkia ir vardu šaukiasi Radha-Krišnos. Atnešame jam maisto, tačiau jis visko atsisako, o taip pat niekada nemiega. Dieną naktį pasinėręs į bhadžianą – nieko panašaus dar nesame regėję.”

Šrila Sanatana Gosvamis suprato, kad tas jaunuolis ne kas kitas, o Dživa, ir nedelsdamas nuėjo pas jį. Vėl susitikę, jiedu apsiverkė. Tada Sanatana Gosvamis atsivedė jį atgal į Vrindavaną, Rūpai Gosvamiui taręs: “Vaišnavų pareiga yra užjausti kitus, tačiau tu išsižadėjai šio jauno savo mokinio, apdovanoto daugybe nuostabių savybių. Užuot buvęs gailestingas Dživai, tu jį išvarei. Tu suklydai ir dabar turėtumei šią klaidą ištaisyti. Įsakau tau kuo greičiau priimti atgal savo mokinį.

Tai girdėdamas, Rūpa Gosvamis ėmė verkti dėl Dživos, kurį be galo mylėjo. Kai Sanatana Gosvamis atvedė Dživą ir pasodino jį Rūpai Gosvamiui ant kelių, guru ir mokinys abu apsiverkė. Rūpa Gosvamis suorganizavo, kad Dživą gydytų geriausi gydytojai iš Mathuros, ir taip palaipsniui šis vėl sustiprėjo. Nuo tada Rūpa Gosvamis kaip ir anksčiau duodavo Dživai perskaityti ir patikrinti viską, ką tik parašydavo.

Šrila Dživa Gosvamis

(Pratęsimas) Pakeliui į Vrindavaną Dživa stabtelėjo Varanasyje, kur susitiko Sarvabhaumos Bhatačarjos mokinį vardu Madhusūdana Vačaspati, kuris mokė Vedantos, tačiau ne tuo metu paplitusių Šankaračarjos komentarų. Mahaprabhu atmetė šiuos komentarus, kuomet Sarvabhauma Bhatačarja bandė Jį jų išmokyti. Madhusūdana Vačaspatis buvo labai išsilavinęs žmogus, ir kruopščiai išstudijavęs bei perpratęs Varanasyje skleidė Mahaprabhu mokymą Sarvabhaumai ir Šrilai Rūpai bei Sanatanai Gosvamiams. Dživa Gosvamis apsilankė jo namuose ir išmoko iš jo visą bhakti-vedantą. Taip pat išmoko ir Šankaračarjos komentarus, kad galėtų juos paneigti bei atremti jų argumentus. Viską išmokęs bei perpratęs Dživa patraukė Vrindavanos link. Vrindavanoje Sanatana Gosvamis perdavė jį Rūpos gosvamio globai, ir šis apsistojo netoli Rūpos Gosvamio trobelės prie Radha-Damodara šventyklos.

Rūpa Gosvamis perskaitydavo Dživai Gosvamiui viską, ką tuo metu rašydavo. Vieną dieną, kai jiedu įsigilinę kartu skaitė, atvyko spindintis pagyvenęs brahmanas. Sprendžiant iš amžiaus bei erudicijos, tai galėjo būti Šri Valabhačarja, kuris pažinojo Rūpą Gosvamį nuo Mahaprabhu gyvenimo Prajagoje laikų. Jis buvo maždaug Šri Advaitos Ačarjos amžiaus, taigi Rūpa Gosvamis tiko jam į sūnus. Atvykėlis pasiteiravo: “Rūpa, ką šiuo metu rašai?”

Šiek tiek padvejojęs, Šrila Rūpa Gosvamis atsakė: “Rašau knygą pavadinimu Bhakti-rasamrita-sindhu.” Valabhačarja paėmė knygą ir versdamas jos puslapius tarė: “Nuostabu, peržvelgsiu ir ištaisysiu klaidas.”

Tuo metu Dživa Gosvamis vėdavo Rūpa Gosvamį tala medžio lapu. Išgirdęs Valabhačarją taip sakant, jis sutriko; jo supratimu, pasakymas buvo jo Gurudevo kritika. Kiek vėliau, nuėjęs prie upės pasemti vandens, jis vėl susitiko ką tik išsimaudžiusį Valabhačarją. Dživa Gosvamis tarė: “Gosai, sakėte, kad taisysite Rūpos Gosvamio rašomą knygą Bhakti-rasamrita-sindhu. Jeigu radote kokių klaidų, nurodykite, kokios jos tiksliai?”

Valabhačarja atsakė: “Ką tu gali suprasti, vaike? Ar bent mokeisi sanskrito gramatikos?”

“Taip, truputėlį.”

“Tuomet ką tu pajėgsi suprasti?”

“Vis tiek, prašau parodyti visas klaidas, kurias būsite radęs.”

Valabhačarjai parodžius pastebėtą klaidą, tarp judviejų kilo aršus ginčas. Galiausiai Dživa Gosvamis pateikė tokius įtikinamus argumentus , kad Valabhačarja negalėjo nei paneigti, nei ką nors atsakyti.

Sugrįžęs prie Rūpos Gosvamio trobelės, Valabhačarja paklausė: “Kas tas berniukas, kuris tave vėdavo? Jis labai protingas ir be galo išmano šventraščius.”

Labai nuolankiai suglaudęs delnus Rūpa Gosvamis atsakė: “Jis – mano jaunesniojo brolio sūnus, o kartu ir mano mokinys. Jis nežino, kaip deramai elgtis.”

“Ne, visai ne, jis tikras genijus, ateityje jis bus labai garsus.”

Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Bedžeryje, Kalifornijoje, 2006-06-13

Šri Višnu ant Nagos

Aš džiaugiuosi, kad susirinkote pasiklausyti hari-kathos. Visą šią hari-katha saugokite savo širdyse amžinai.

Samadhi-granthą Šrimad Bhagavatam apreiškė Šrila Vjasadeva. (Grantha reiškia šventraštį. Šrimad Bhagavatam yra vadinama samadhi-grantha, nes Šrila Vjasadeva gilios meditacijos (samadhi) į Šri Krišną dėka suvokė visas tiesas ir tuomet visa tai užrašė).

Jei kas nors klausosi Šrimad Bhagavatam su tvirtu tikėjimu ir didele pagarba, Šri Krišna bus patenkintas tuo žmogumi ir suteiks jam bhakti (atsidavimą). Toks Viešpačiui atsidavęs žmogus daugiau nebepatirs sielvarto, iliuzijos ar baimės. Jis amžiams perkirs gimimų ir mirčių ciklą. Dėl šios priežasties Šrila Vjasadeva maloningai apreiškė Šrimad Bhagavatam mums.

Dešimtoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašomi trijų rūšių Šri Krišnos žygiai: balja-lila (pirmųjų gimimo metų žygiai), kaumara-lila (vaikystės žygiai) ir kišora-lila (žygiai jaunystėje). Balja-lilose Krišna išvadavo demonus Putaną, Trinavartą, Šakatasurą ir kitus. Tai yra labai įdomios istorijos (hari-katha). Nors Šri Krišna, Aukščiausias Viešpats, yra labai galingas, kupinas šešių vertenybių, begalinis ir visur esantis, vis dėlto Motina Jašoda sugebėjo surišti Jį savo meile ir išbarė, priversdama Aukščiausią Viešpatį verkti vėl ir vėl. Šitai yra labai nuostabu.

Po to Šri Krišna su šeima patraukė į Vrindavaną, kur Jis išvadavo demonus Dhenukasurą, Vatsasurą, Aghasurą, Bakasurą, Šankačudą, Kešį, Vjomasurą ir tiek daug kitų. Kodėl?

yada yada hi dharmasya

glanir bhavati bharata

abhyutthanam adharmasya

tadatmanam srjamy aham

„Kada tik ir kur tiktai pradeda nykti religinė praktika, o Bharatos aini, ir įsivyrauja bedieviškumas – tuomet Aš nužengiu Pats. (Bhagavad-gita 4.7)“ Skaitykite toliau čia »