Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘istorija’

(Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo paskaitos per Vjasa-pudžą 2004 m. Havajuose II dalis)

Bona fide guru nelaiko mokinių savo nuosavybe, jis negalvoja, “jie mano nuosavybė”. Šiais laikais matau tai vykstant. Tariami guru galvoja, kad mokiniai yra jų nuosavybė, taigi, jie priima visas jų dovanas ir krenta žemyn. Tikras guru niekada taip negalvoja.

Šri Čaitanjos Mahaprabhu laikais po nagara-sankirtanos Šrivasos Panditos namuose buvo susitikimas. Susitikime Šri Čaitanja Mahaprabhu paskelbė, “rytoj yra Vjasa-pudža. Šrivasa, mes atliksime Vjasa-pudžą čia, tavo kieme. Ar turi visus reikmenis?

Šrivasa Thakura atsakė, “O, taip. Turiu šventą virvelę, betelio riešutų, ryžių ir visus kitus reikalingus ingridientus ir reikmenis”. Mahaprabhu įsakė: “Turėtume būti pasiruošę devintą valandą ryto.”

Sekančią dieną visi kiti atėjo laiku, bet Šri Čaitanja Mahaprabhu Pats atėjo šiek tiek pavėlavęs, ir pamatė, kad visi Jo laukia. Jis paklausė: “Kodėl laukiate? Nitjananda Prabhu yra mano Guru, mano guru-varga (vyresnysis). Atrodo, kad Jis yra Mano vyresnis brolis, bet Aš į Jį žiūriu atsižvelgdamas į santykį su Jo Gurudevu, kuris yra Mano param-gurudeva (mokytojo mokytojas). Nitjananda yra Mano Gurudevo Guru, jis vis dar didesnis, taigi, Jis atliks Vjasa-Pudžą. (Nitjananda Prabhu gavo dikšą iš Lakšmipačio Tirthos, Šri Madhavendros Purio Guru, kuris savo ruožtu buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu parama-guru. Nitjananda Prabhu iš tikro buvo Šri Madhavendros Purio guru-brolis, bet Jis priėmė jį kaip šikša-guru).

Prieš Mahaprabhu atvykimą, Šrivasa Thakura, Šri Advaita Ačarja ir visi kiti paprašė Šri Nitjanandos Prabhu atlikti Vjasa-pudžą. Jie tarė Jam, “Prašome, pradėk”. Nitjananda Prabhu atsakė, “taip taip, Aš jau ruošiuosi atlikti. Tuoj pat darysiu.” Bet Jis nedarė, tiesiog sėdėjo savo vietoje. Tada, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu atėjo, Jis iš karto įsakė Nitjanandai Prabhu, “Kodėl delsi? Turėtum pradėti Vjasa-pudžą”. Tada Nitjananda Prabhu paėmė labai gražią ir kvapnią gėlių girliandą ir uždėjo Šri Čaitanjai Mahaprabhu ant kaklo, sakydamas: “Tu esi tas pats, kas Viešpats Krišna”, ir pradėjo aratį ir Mahaprabhu garbinimą.

Šriman Mahaprabhu susigėdo, galvodamas “kodėl Jis tai daro”. Nitjananda Prabhu, Baladeva Prabhu turi pilną visų tatvų žinojimą. Iš tikro, Jo lotoso pėdos stovi ant visų tatvų galvos. Jis atsakė, “tai, ką darau yra teisinga. Turėtume bandyti patenkinti Šrilos Vjasadevos garbinamą dievybę, Rasamaji Šri Krišną, kuris yra akhila-rasamrita-sindu (tyrų transcendentinių santykių skonių vandenynas). Tai yra Vjasa-Pudža.”

Kartą Šrila Gaurakišora dasa Babadžis Maharadžas, Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros dvasinis mokytojas, vaikščiojo po Navadvipos kaimą ir belsdamasis į duris prašė paaukoti saują ryžių. Vietiniai kaimo žmonės, kartais kritikuodavę ar įžeidinėdavę Viešpaties tarnus, nepasigailėjo net šios didžios sielos, Šrilos Gaurakišoro dasos Babadžio. Vaikigalių apmėtytas akmenimis ir apdrabstytas purvu, jis taip sušuko:

– O, Krišna, kaip žiauriai Tu elgiesi su manimi! Einu, paskųsiu Tave Tavo motinai Jašodai.

Toks buvo jo požiūris – todėl situacija akimirksniu sušvelnėjo. Mes irgi turėtume išmokti matyti Krišną visose aplinkybėse, visuose trukdžiuose ar išorės agresijoje. Žinoma, mąstant filosofiškai, be Dievo valios niekas neįvyksta. Bet Viešpaties tarnas akivaizdžiai tai regi:

– O, Krišna! Tai Tu kurstai šiuos vaikus. Tuoj pamokysiu Tave, nes drumsti man ramybę.

Puikiai žinau, kaip su Tavimi elgtis. Einu, pasiskųsiu Motinai Jašodai – ji kaip mat išpers kailį.

Pažengusieji Viešpaties tarnai tokiu būdu ir priima įvykius: suprasdami, kad už visko slypi Krišna. Toks požiūris yra kaip žibintas, padedantis mums prisiderinti prie visiškai nepalankių dalykų.

Jame slypi švelnus susitaikymas, mums patariama būti kantresniems už medžius. Nors patys būtume visiškai nekonfliktiški, bet trikdantys priešininkai vis tiek atsiras.

O mums reikės susilaikyti nuo atkirčio.

Turime išreikšti pagarbą kitiems. Pats didžiausias ir klastingiausias Viešpaties Krišnos tarno priešas – prestižo jausmas. Išdidumas – baisiausias priešas, galiausiai atvedantis prie majavadžių, arba monistų išvados.

Jie sako: SO ‘HAM – aš esu!

Bet ne: DASO ‘HAM – aš esu pavaldus.

Sako: I am of Supreme Element. Aš esu Tai: aš esu Jis.

Bet užmiršta faktą, kad esame viso labo mažytės, kančių kamuojamos būtybės.

Majavadžiai impersonalistai atmeta tokius realius dalykus, tačiau statusas, arba ego (pratištha) – pavojingiausias mūsų priešas. Su prestižu, arba savo padėtimi kitų akyse, patariama elgtis ypač atsargiai.

Šrila B.R. Šridhara Gosvamis Maharadžas “Auksinis Dieviškos meilės vulkanas”

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaitykite toliau čia »

[Pradžia] Kartą gyveno karalius vardu Bhartriharis. Jis buvo jaunas, gražus, puikiai išmanė visas meno rūšis ir buvo geras valdovas. Sulaukęs dvidešimt penkerių, karalius vedė. Savo jaunąją žmoną jis dievino. Trokšdamas nudžiuginti išrinktąją, karalius padovanojo jai brangakmenių vėrinį, kurio vertė dabartinėmis kainomis siektų per milijoną dolerių. Jis pats uždėjo vėrinį karalienei ant kaklo, apglėbė ją ir tarė: „Mylimoji, tai labai brangus vėrinys. Norėčiau, kad visada jį nešiotum“.

Karalius Bhartriharis labai mylėjo savo žmoną, tačiau ji karaliui buvo abejinga. Karalienei krito į akį gražuolis karvedys. Panešiojusi brangųjį vėrinį vos kelias dienas, karalienė padovanojo jį karvedžiui, trokšdama pelnyti jo palankumą.

Karalienė mylėjo karvedį, o jis mylėjo prostitutę ir siekė jos meilės. Taigi dar po kelių dienų vėrinys atsidūrė ant prostitutės kaklo. Tačiau prostitutei karvedys nerūpėjo, jos širdį buvo pavergęs karalius, ir vieną gražią dieną, trokšdama karaliaus palankumo, ji padovanojo vėrinį karaliui. Išvydęs vėrinį, karalius nustėro ir ėmė kamantinėti prostitutę, iš kur ji vėrinį gavusi. Išsigandusi prostitutė nedrįso prisipažinti. Įniršęs karalius jai rėžė: „Jei nepasakysi tiesos, įsakysiu nukirsti tau galvą“. Prostitutei neliko nieko kito, kaip papasakoti karaliui tiesą, ir šis su vėriniu nuskubėjo pas karvedį.

Atėjęs pas savo karvedį, karalius Bhartriharis paklausė: „Prisipažink, iš kur gavai vėrinį. Jei pasakysi tiesą, nieko tau nenutiks, bet jei pameluosi, atsisveikinsi su savo galva“. Karvedys papasakojo, kaip viskas buvo, ir tą akimirką karalius suvokė, kad šiame pasaulyje nėra tikros meilės. Karaliaus širdyje gimė tvirtas pasiryžimas atsiriboti nuo visų žemiškų potraukių. Jis išėjo iš rūmų, atsisakė savo karalystės, prašmatnių apdarų ir tapo garsiu atsiskyrėliu.

[Karaliaus Bhartrihario sielvarto ir pykčio priežastis buvo nelaiminga meilė. Jis nežinojo, kad, jei nori mylėti, reikia rinktis Aukščiausiąją Meilę. Kančia, kurią jis patyrė nieko nežinodamas apie Aukščiausiąją Meilę, Dievą, yra įprasta šiame pasaulyje. Vieni mano, kad Dievas neegzistuoja, kiti – kad Jis neturi pavidalo ir savybių, o dar kiti – kad skirtingų tikėjimų žmonės meldžiasi skirtingiems Dievams. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip išsivaduoti iš priešiškumo, pavydo ir vaidų gimdomos kančios suvokus vieną vienintelę Dieviškąją Realybę. – red. past.]

Tridandisvamis Šri Šrimad B.V. Narajana Maharadžas
2008 m. vasario 6 d., Murwilumbah, Australija

Šri Krišna tarė:
- Brangusis Udhava, keliauk po visą pasaulį be jokio prisirišimo. Šlovinki Mane, pasakok visiems apie Mano šlovę bei saldžias Mano pramogas. Tačiau atsimink vieną dalyką: labai atsargiai elkis su moterimis. Prisirišimas prie priešingos lyties dėl juslių patenkinimo panašus į degimą liepsnose. Gerbk moteris kaip savo motiną, dukrą ar seserį. Jei, vienaip ar kitaip, atsiras prisirišimas, tu tuoj pat pavirsi pelenais. Tad būki labai atsargus.

Šeimą sukūręs vyras jaučia meilę ir švelnumą žmonai, bet jis neturėtų būti prie jos prisirišęs. Moterys taip pat turi būti labai atsargios. Pamačiusios bet kokį vyrą, ne savo sutuoktinį, tegul elgiasi kaip su tėvu, sūnumi ar broliu. Visi išmokite šito.

Kartą, ankstesniame Amžiuje, buvo labai galingas karalius, vardu Pururava. Jis valdė visą pasaulį. Vieną dieną, medžiodamas miške, jis išvydo nuostabaus grožio merginą.

Akimirksniu pajuto jai potraukį ir tarė:
- O devi (deive), kas tu tokia? Ką čia veiki? Atrodo, tu ne iš šios Žemės. Tu panaši į angelą, nužengusį iš rojaus.

Mergina atsakė:
- Taip, aš ne iš šio pasaulio. Atvykau iš dangiškų planetų ir vadinuosi Urvasi. Esu viena iš Indrai brangių šokėjų. Atėjau čionai ieškodama vyro, tinkamo būti mano sutuoktiniu. Ir štai šiandien aš sutikau tave. Esi jaunas ir stiprus. Esi išaukštintas karalius. Pajutau tau meilę ir švelnumą. Taigi, jei sutinki, mes galime susituokti.

Karalius Pururava be galo apsidžiaugė. Jis tarė:
- Aš trokštu to paties! Nedelsdami keliaukime į mano karalystę ir susituokime. Skaitykite toliau čia »