Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)

Mahaprabhu ir Ramananda

 Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.

Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.

Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.

Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:

Šrimad Bhagavatam 11.20.9:

tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata
mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat

„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.

Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:

1. dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.
2.  jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.
3. bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.

Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:

1. ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.
2. nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.
3. sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.

Šrimad Bhagavatam 4.29.46:

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah
sa jahati matim loke vede ca parinisthitam

„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.

Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.

Harinama Sankirtana Venecijoje

Šudhadvaitis Maharadžas: Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje “Brahmanas ir vaišnava” parašyta, kad kai dživa (jīva – snskr. “gyvoji esybė”) krenta iš tatastha (taṭasthā – riba tarp transcendentinio ir materialaus pasaulių) srities, pirmiausia tampa Viešpačiu Brahma vienoje iš visatų. Ji tampa Viešpačiu Brahma.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jeigu šimtai milijonų dživų ateina iš tatastha sferos į šį pasaulį vienu metu, argi visos taps Brahma?
Šudhadvaitis Maharadžas: Jos taps Brahma, bet ne toje pačioje visatoje. Jos bus Brahmos skirtingose visatose. Tai parašyta toje Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje.
Madhava Maharadžas: Perskaičiau visą šią knygą prieš kelis mėnesius, bet nemačiau ten tokio teiginio.
Šudhadvaitis Maharadžas: Aš turiu tekstą, mano…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Abejoju, ar jis [teiginys] ten yra.
Šudhadvaitis Maharadžas: Mano klausimas toks: kai einame pasivaikščioti, matome milijardus žolės stiebelių. Kaip šios dživos atėjo iš aukštos padėties į žemą padėtį, tokią kaip žolės?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tai įvyksta dėl jų laisvos valios.
Šudhadvaitis Maharadžas: Kokia karma priverčia asmenį kristi nuo žmogaus pavidalo iki pat tos žemos padėties?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Pateikiamas pavyzdys apie labai mažą sėklą. Jeigu ta sėkla yra metama ant kardo ašmenų, ji iš karto nukris į vieną ar kitą pusę. Ji nepasiliks ant ašmenų.
Netgi be karmos vaisių, ji eis į vieną arba į kitą pusę. Panašiai, netgi kai dživa nėra sąlygojama būtinybės mėgautis ar atkentėti dėl praeities veiksmų  vaisių, kadangi jos prigimtis yra būti tatastha (ribine), ji visada privalo pasirinkti tą ar aną. Ji privalo išeiti iš tatastha sferos.
Ašrama Maharadžas: Bet kur yra laisva valia? Atrodo, kad nėra laisvos valios. Dživos eina į čia arba į ten.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Krišna davė joms nepriklausomybę, laisvą valią, nesvarbu, ar jos yra tatastha-šakti srityje ar nuo tada, kai jos tapo sąlygotomis sielomis. Jos visada turi turėti tą nepriklausomybę. Netgi kai jos tampa išvaduotomis, ta tatastha-bhava (ribinė gyvosios esybės nuotaika, su laisva valia rinktis) bus jose.
Ašrama Maharadžas: Bet kai ji pataiko į tą liniją, ar, kitaip sakant, tuos aštrius ašmenis, atšokdama į vieną ar į kitą pusę…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Visose situacijose gyvoji esybė turi savo natūralią, vidinę ribinę prigimtį, ir tai taip pat galioja, kai ji yra Goloka Vrindavanoje. Tačiau, ten Goloka Vrindavanoje, Jogamaja visada ją saugo, taigi ji niekada iš ten nekrenta į šį pasaulį.
Krišna niekada nesikiša į jos laisvę. Kur ji nori eiti, ji gali eiti.
Šudhadvaitis Maharadžas: Žmogaus pavidalas yra tas lygmuo, kuriame asmuo atlieka karmą. Kaip asmuo krenta žemyn iš žmogaus gyvenimo visą tą atstumą iki buvimo žolės stiebeliu?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Laisvė turi labai daug galimybių. Kas nors gali galvoti, “aš būsiu žole”. Negalima sukontroliuoti jo laisvės. Asmuo gali galvoti “aš būsiu kalnas”, arba “aš būsiu upė”, arba “aš būsiu žmogus”, arba “aš būsiu tigras”. Jo laisvei nėra kontrolės.
Ramanatha dasa: Gurudeva, kai mes išeiname platinti knygų ar pamokslauti, kartais sutinkame žmonių, kurie sako – “taip, mes žinom apie reinkarnaciją. Kitam savo gyvenime noriu būti šuo,” arba “noriu būti kate”, arba “noriu būti tigras”.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jie nori to? Ką gi, ką galime padaryti?
Šudhadvaitis Maharadžas: Kas galėtų norėti būti žolės stiebeliu?
Madhava Maharadžas ir kiti: Udhava.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kodėl jam nenorėti būti žolės stiebeliu? Taip Krišna vaikščios ant jo ir gopės ant jo vaikščios. Šitaip jis bus padengtas jų lotoso pėdų dulkėmis.