Šeši Gosvamiai

(Pratęsimas) Vėliau Šrila Dživa Gosvamis ėmė dar ir tobulinti kitų ačarjų raštus. Vienas toks ačarja, vardu Šrila Gopala Bhata Gosvamis, klausėsi hari-kathos tiesiogiai iš Šrilos Rūpos ir Sanatanos Gosvamių, kuriuos laikė savo šikša-guru. Studijuodamas senovės Vaišnava-ačarjų, tokių kaip Madhava ir Ramanudža, raštus, Gopala Bhata Gosvamis atrinko skirtingas temas, susijusias su sambandha (ryšio su Krišna atkūrimo), abhidėja (veiklos pagal tą ryšį) ir prajodžana (aukščiausio gyvenimo tikslo pasiekimo) ir viską surašė į sąsiuvinį.

Šrila Dživa Gosvamis išmoko iš Gopalos Bhatos Gosvamio visą šią tatvą. Tada paėmė skyrių, kuriame buvo sudėta visa informacija apie sambandhą ir jį išplėtė. Taip pat paėmė koncepcijas, pateiktas knygose Bhakti-rasamrita-sindhu, Udžvala-nilamani, Brihad-bhagavatamrita ir kitose, parašytose Rūpos bei Sanatanos Gosvamių – taip sukūrė savo pirmąją sandarbhą.

[pullquote]Žodis sandarbha reiškia “vertingų brangakmenių skrynia.” Iš Šešių Sandarbhų pirmosios keturios – Tatva-sandarbha, Bhagavat-sandarbha, Paramatma-sandarbha ir Krišna-sandarbha – visos jos detaliai aiškino sambandha-gijaną. Jose pateiktos žinios apie dživą, iliuzinę energiją ir dživos tikslus; visa tai aiškinama pirmose keturiose sandarbhose.[/pullquote]

Tatva-sandarbhoje pateikiamas pramanos ir pramėjos (įrodymo) supratimas. Ką reiškia pramana? Bet kokioje srityje, kieno žodžius priimti kaip autoritetingus? Tarkime, jaunas berniukas papasakoja, kad didžiulis gaisras nuniokojo šventą vietą ir kad viskas iki pagrindų sudegė. O pagyvenęs vyras pasako, kad ten buvusioje arbatos parduotuvėje kilo nedidelis gaisras, tačiau greitai buvo užgesintas. Girdėdami tokias dvi skirtingas istorijas, kieno žodžiais patikėsime? Žinoma, kad labiau autoritetingi yra vyro žodžiai, nes jis vyresnis ir labiau subrendęs nei berniukas.

Pramanos supratimas siejasi su daugeliu dalykų. Skirtingi žmonės gali tvirtinti esą įsitikinę, kad šis pasaulis yra tikras, jų buvimas žmonėmis ar brahmanais yra tikras, ar kad jie yra savo turto šeimininkai. Visas šis klaidingas susitapatinimas bei nuosavybės savinimasis įžiebia daugybę nesutarimų bei ginčų. Kitas žmogus pasakys: “Visi šie dalykai yra laikini; todėl nesivarginkite dėl jų kovoti. Vietoj to padarykite ką nors savo sielos ir Aukščiausio Dievo Asmens labui, nes jie yra amžini.” Kuriai iš šių prieštaringų nuomonių pritarti? Nagrinėdamas santykius tarp Aukščiausiojo Viešpaties, dživos bei materialios egzistencijos, Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kuo galima tikėti. Jis rašo, kad vienintelis autoritetas yra Vedos, o bet koks kitas taip vadinamas autoritetas stokoja patikimumo. Tai, ką patiriame ribotomis savo juslėmis bei protu gali apgauti, tačiau Vedų žodžiai niekada neapgaus.

Savo Bhagavat-sandarbhoje Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad visa, ką mes regime, kyla iš to paties šaltinio. Absoliučioji Tiesa yra vienas, ir Jis iš prigimties yra sklidinas nesuvokiamų galių. Savo galių dėka Jis egzistuoja keturiuose pavidaluose: svarūpa (Savo pirmapradžiu pavidalu), tad-rūpa-vaibhava (visos inkarnacijos, pradedant Baladeva Prabhu), dživa (gyvosios būtybės) ir pradhana (iliuzinė energija). Jis tarsi saulė, kuri taip pat esti keturiuose pavidaluose: savo pirminiu pavidalu, saulės disku, saulės spinduliais ir šviesos atspindžiais, kurie palyginami su maja.

Šią vakarinę paskaitą skaitė Tridandi Svamis Bhaktivedanta Vana Maharadžas Vilniuje 2009 05 18. Nusileisti mp3 bylą čia.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia:

karmāṇy ārabhamāṇānāṁ
duḥkha-hatyai sukhāya ca
paśyet pāka-viparyāsaṁ
mithunī-cāriṇāṁ nṛṇām

„Visi šio pasaulio žmonės yra linkę atlikti karmą su tikslu kad išsilaisvinti iš negandų ir pasiekti laimę. Tačiau rezultatai yra atvirkšti. Kitaip sakant, bėdos neišnyksta ir laimė nėra pasiekiama.“

Dėl tos priežasties Šrimad Bhagavatam pateikia aukščiausią nurodymą šio pasaulio žmonėms:

labdhvā su-durlabham idaṁ bahu-sambhavānte
mānuṣyam artha-dam anityam apīha dhīraḥ
tūrṇaṁ yateta na pated anu-mṛtyu yāvan
niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt

Śrīmad-Bhāgavatam (11.9.29)

„Esybė, bekeliaudama po 8 400 000 gyvybės rūšių, pagaliau pasiekia retą žmogaus gyvybės formą, kuri, nors ir laikinai, suteikia galimybę pasiekti aukščiausią tobulumą. Dėl to blaiviai mąstantis žmogus, veltui neleisdamas net minutės, turėtų siekti galutinio gyvenimo labo tol, kol šis kūnas dar gyvas.“

Kai kurie asmenys priima karmą, kai tuo metu kiti praktikuoja gjaną ar jogą tam, kad pasiekti galutinio klestėjimo. Tačiau „Šrimad Bhagavatam“ tai atmeta:

naiṣkarmyam apy acyuta-bhāva-varjitaṁ
na śobhate jṣānam alaṁ niraṣjanam

Śrīmad-Bhāgavatam (1.5.12)

„Savęs suvokimo pažininmas, netgi būdamas visiškai švarus nuo materijos, nebus pilnas jeigu jame neatsiras vietos Aukščiasiojo Viešpaties koncepcijai.“

„Šrimad Bhagavatam“ (11.14.20) toliau teigia:

na sādhayati māṁ yogo
na sāṅkhyaṁ dharma uddhava
na svādhyāyas tapas tyāgo
yathā bhaktir mamorjitā

„O Uddhava, joga, šankja, vedų studijavimas, askezės ar labdara nesuteikia Man tokio įspūdžio (nepavergia Manęs) kaip bhakti atlikimas vien tiktai Man.“

Šio posmo esmė yra ta, jog bhagavat-bhakti yra vienintelis būdas pasiekti galutinio pelno. Ši instrukcija taip pat yra duota Šrutyse: „bhaktirevainaṁ nayati bhaktiraṁvainaṁ darṣayati bhaktirvaśoḥ puruṣo bhaktireva bhūyasī ­ būtent bhakti atskleidžia Bhagavaną dživai. Tas Aukščiausiasi Asmuo yra valdomas vien tiktai per bhakti.“ Dėl to bhakti yra pranašesnė už bet kokia kitą praktiką, ir tai yra tikroji dživos nitja-dharma. „Šrimad Bhagavatam“ (11.14.21) rašte Krišna sako: „bhaktyāham ekayā grāḥya – Mane galima pasiekti vien tiktais per bhakti.“

manye tvam kalam isanam
anadi-nidhanam vibhum
samam carantam sarvatra
bhutanam yan mithah kalih

“Mano Viešpatie, laikau Tavo Šviesybę esant amžinuoju laiku, be pradžios ir pabaigos, visur pasklidusiuoju (persmelkiančiuoju). Dalindamas savo malonę esi lygus kiekvienam. Nesutarimai tarp gyvųjų esybių yra atsiradę dėl socialinio bendravimo.”

Kuntidevi žinojo, kad Krišna nebuvo nei jos sūnėnas nei eilinis jos tėvonijos šeimos narys. Ji puikiai žinojo, kad Krišna yra pirmapradis Viešpats, kuris gyvena kiekvieno širdyje kaip Supersiela, Paramatma. Kitas Viešpaties Paramatmos aspekto vardas – kala, amžinas laikas. Amžinas laikas yra visų mūsų veiksmų, gerų ir blogų, liudininkas, ir todėl kylantys atoveiksmiai yra nulemiami Jo. Beprasmiška sakyti, kad nežinome kodėl kenčiame. Galime pamiršti piktadarybę, dėl kurios galbūt kenčiame šiuo momentu, bet privalom atsiminti, kad Paramamtma yra mūsų nuolatinis kompanionas ir todėl Jis žino viską – praeitį, dabartį, ateitį. Ir todėl, kad Viešpaties Krišnos Paramatmos aspektas nulemia visus veiksmus ir atoveiksmius, kartu Jis yra aukščiausias valdytojas. Be Jo leidimo negali pajudėti net žolės stiebelis. Gyvosioms esybėms suteikiama tiek laisvės, kiek jos nusipelno, o tos laisvės neteisingas panaudojimas yra kentėjimo priežastis. Viešpačiui pasišventę asmenys nenaudoja savo laisvės neteisingai, ir todėl jie yra geri Viešpaties vaikai. Kiti, kurie neteisingai naudoja laisvę, patenka į kančias nulemiamas amžino laiko. Laikas teikia sąlygotosioms sieloms tiek laimę, tiek kančias. Visa tai iš anksto nulemiama amžino laiko. Taip, kaip patiriam nekviestų kančių, taip galim patirti ir laimės, taipogi jos neprašant, nes viskas yra nulemta kalos (laiko). Todėl niekas nėra Viešpaties priešas ar draugas. Kiekvienas kenčia ir džiaugiasi savo paties likimo rezultatu. Tas likimas gyvųjų esybių yra sukuriamas per socialinį bendravimą. Čia kiekvienas nori viešpatauti materialiai gamtai, ir taip kiekvienas sukuria savo paties likimą, prižiūrint Aukščiausiajam Viešpačiui. Jis yra visur pasklidęs, todėl Jis gali matyti kiekvieno veiklą. Ir todėl, kad Viešpats neturi pradžios ir pabaigos, taip pat Jis žinomas kaip amžinas laikas, kala.

Tai, kas čia paaiškinta pasišventusiosios Kunti, tiksliai patvirtinama Paties Viešpaties Bhagavad-gitoje (9.29). Ten Viešpats sako:

samo ‘ham sarva-bhutesu
na me dvesyo ‘sti na priyah
ye bhajanti tu mam bhaktya
mayi te tesu capy aham

“Aš niekam nepavydžiu, ir nei vienam nesu šališkas. Esu visiems lygus. Bet tas, kuris atlieka tarnystę Man su pasišventimu yra draugas, Jis yra Manyje, ir Aš taip pat esu jam draugas”. Dievas negali būti šališkas. Kiekvienas yra Dievo sūnus, tai kaipgi Dievas gali mėgti vieną sūnų labiau nei kitą? Tai negalimas dalykas. Bet žmogiškosios esybės daro skirtumą. Mes rašom, “Pasitikime Dievu” (“In God we trust”), bet tas, kuris pasitiki Dievu, privalo būti lygiai mielas ir maloningas visų gyvųjų esybių atžvilgiu. Tokia Dievo sąmonė.
Krišna sako, “Aš neturiu priešų, nei draugų.” Na me dvesyo ‘sti na priyah. Žodis dvesya reiškia “priešas”. Mes priešiški savo priešų atžvilgiu ir draugiški savo draugų atžvilgiu, bet kadangi Krišna yra absoliutus, netgi tada, kai Jis atrodo priešiškas kokiam nors demonui, iš tiesų Jis yra draugas. Kai Krišna užmuša demoną, demono demoniška veikla yra nužudoma, ir jis tuoj pat tampa šventuoju ir susilieja su aukščiausiuoju beasmeniu spindesiu, brahmadžjoti. Brahmadžjoti yra vienas iš trijų Absoliučiosios Tiesos aspektų.

vadanti tat tattva-vidas
tattvam yaj jnanam advayam
brahmeti paramatmeti
bhagavan iti sabdyate

(SB. 1.2.11)

Absoliučioji Tiesa yra viena, bet suvokiama trimis aspektais, žinomais kaip Brahmanas, Paramatma, ir Bhagavanas. Pirmapradis, pilnas Absoliučiosios Tiesos aspektas yra Bhagavanas, Aukščiausiasis Dieviškasis Asmuo, o Jo dalinė reprezentacija yra Paramatma, Kširodakašaji Višnu, kuris glūdi kiekvieno širdyje (isvarah sarva-bhutanam hrddese ‘rjuna tisthati). Trečiasis Absoliučiosios Tiesos aspektas yra Brahmanas, visur pasklidęs beasmenis Absoliuto spindesys.

Absoliučioji Tiesa yra lygi kiekvienam, bet asmuo suvoks Absoliutą pagal būdą, kuriuo prie Jo prisiartina (ya yatha mam prapadyante). Pagal asmens gebėjimą suprasti, Absoliučioji Tiesa apreiškiama kaip beasmenis Brahmanas, lokalizuota Paramatma, arba, galiausiai, kaip Bhagavanas.

Paaiškintant tai pavyzdžiu, kartais matome iš savo kambario kalvas, nors galim jų ryškiai nematyti. Los Andžele yra daug kalvų, bet jeigu žiūrėsim į kalvas iš tolimos vietos, jos atrodo kaip kažkas migloto. Tačiau, jeigu judėsime link kalvos, atrasim, kad ten yra kažkas išsiskiriančio – pati kalva. Ir jeigu nueisime visą kelią į pačią kalvą, atrasime daug ten dirbančių žmonių, daug namų, kelių, automobilių ir daugelį įvairių dalykų. Panašiai, kai asmuo nori pažinti Absoliučiąją Tiesą savo mažais smegenimis ir galvoja, “atliksiu tyrimą atrasti Absoliučiajai Tiesai”, jis turės miglotą, beasmenę koncepciją. Tada, jeigu asmuo juda toliau ir tampa medituotoju, jis atras, kad Dievas glūdi jo širdyje. Dhyanavasthita-tad-gatena manasa pasyanti yam yoginah. Jogai – tikri jogai – meditacijos būdu mato Višnu pavidalą širdyje. Tačiau pasišventusieji sutinka Aukščiausiąjį Asmenį veidas į veidą, taip kaip mes susitinkame veidas į veidą ir kalbamės veidas į veidą. Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė įsako, “duok Man tą ir tą”, ir pasišventusysis tiesiogiai tarnauja Viešpačiui duodamas tai, ko Jis nori. Taigi, yra skirtingos Absoliučiosios Tiesos realizacijos, ir nors Jis yra vienodas kiekvienam, tai yra mūsų reikalas Jį suprasti pagal savo pažangą. Todėl Kunti sako, samam carantam sarvatra: “Dalindamas Savo malonę, Tu esi lygus kiekvienam”.

Žodis carantam reiškia “judantis”. Viešpats juda visur – viduje ir išorėje – o mes paprasčiausiai turime padaryti savo regėjimą švarų, kad galėtume Jį matyti. Pasišventimo tarnyste galime apvalyti savo jutimus taip, kad galėtume patirti Dievo buvimą. Tie, kurie yra mažiau išmintingi, paprasčiausiai bando rasti Dievą viduje, bet tie, kurie pažengę išmintyje, gali matyti Viešpatį tiek viduje, tiek išorėje.
Jogos meditacijos sistema iš tiesų yra skirta tiems, kurie yra mažiau išmintingi. Kas praktikuoja jogos meditaciją, turi kontroliuoti jutimus (yoga indriya-samyamah). Mūsų jutimai yra labai nerimstantys, ir praktikuojant skirtingas asanas, sėdėjimo pozas, asmuo privalo suvaldyti protą ir jutimus taip, kad galėtų susikoncentruoti į Višnu pavidalą širdyje. Tai jogos sistema, rekomenduojama tiems, kurie yra per daug pasinėrę į kūnišką gyvenimo sampratą. Tačiau bhaktos, pasišventusieji, yra labiau pažengę, jiems nereikia pereiti atskiro proceso, kad kontroliuoti jutimus, vietoj to, užsiimdami pasišventimo tarnyste jie jau kontroliuoja jutimus.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo yra užimtas Dievybės garbinimu, šventyklos valymu, Dievybės puošimu, virimu Dievybei, ir taip toliau, visi jo jutimai jau yra užimti tarnyste Absoliučiajai Tiesai, tai kur gi galimybė jiems nuklysti? Hrsikena hrsikesa-sevanam bhaktir ucyate: bhakti, pasišventimo tarnystė, reiškia tiesiog užimti mūsų jutimus (hsrika) jutimų valdovo (hrsikesa) tarnystėje. Dabar mūsų jutimai užimti jutimų tenkinime. Galvoju, kad todėl, kad esu šis kūnas, privalau tenkinti savo jutimus. Tačiau, faktiškai, tai yra užteršta gyvenimo stadija. Kai asmuo prieina supratimą, kad jis yra ne kūnas, bet dvasinė siela, Dievo dalelė, jis žino, kad jo dvasiniai jutimai turėtų būti užimti aukščiausios dvasinės būtybės tarnystėje. Taip asmuo pasiekia išlaisvinimą (mukti).

Asmuo pasiekia išlaisvinimą, kai jis atmeta netikrą koncepciją, kad kūnas yra savasis “aš” ir kai atstato savo tikrąją tarnystės Viešpačiui padėtį. (muktir hitvanyatha rupam svarupena vyavasthitih SB. 2.10.6). Kai esame sąlygoti, mes atmetame savo pirminę prigimtinę padėtį, kurią Čaitanja Mahaprabhu apibrėžė kaip amžinos tarnystės Krišnai (jivera svarupa haya – krsnera ‘nitya-dasa’). Bet kai tik įsidarbiname tarnystėje Viešpačiui, iš karto esame išlaisvinami. Nereikia praeiti kokį nors paruošiamąjį procesą. Pats asmens jutimų užėmimo Viešpaties tarnystėje veiksmas yra įrodymas, kad asmuo yra išlaisvintas.

Šis išlaisvinimas yra atviras kiekvienam (samam carantam). Bhagavad-gitoje Krišna nesako Ardžunai, “tik tu gali ateiti pas Mane ir tapti išlaisvintu.” Ne, Viešpats yra pasiekiamas kiekvienam. Kai Jis sako, sarva-dharman parityajya mam ekam saranam vraja – “Atmesk visas kitas pareigas ir atsiduok Man” – Jis kalba ne tik Ardžunai bet ir kiekvienam. Ardžuna buvo pirminis klausytojas, bet iš tikrųjų, Bhagavad-gita buvo išsakyta kiekvienam, visoms žmogiškosioms būtybėms, ir todėl asmuo privalo ja pasinaudoti.
Krišnos nešališkumas palyginamas su saule. Saulė neatsižvelgia, “čia vargšas, čia žemos padėties žmogus, čia kiaulė. Aš neskirsiu savo šviesos jiems”. Ne, saulė yra visiems lygi, ir paprasčiausiai reikia ja naudotis. Saulės šviesa yra prieinama, bet jeigu uždarome savo duris ir norim laikyti save tamsoje, tai jau mūsų sprendimas. Panašiai, Krišna yra visur, Krišna yra visiems, Krišna pasiruošęs mus priimti, kai tik mes atsiduodame. Samam carantam. Nėra apribojimų. Žmonės gali daryti skirtumą tarp žemesnės padėties ir aukštesnės padėties, bet Krišna sako, mam hi partha vyapasritya ye ‘pi syuh papa-yonayah (Bg. 9.32): “Netgi jeigu asmuo būtų laikomas žemesnės padėties, tai nesvarbu. Jeigu jis atsiduoda Man, jis irgi yra tinkamas sugrįžti namo, atgal pas Dievą.”

Tas pats Krišna apibūdinamas Kuntidevės kaip amžinas laikas. Viskas atsitinka laike, bet mūsų laiko skaičiavimai – praeitis, dabartis ir ateitis yra reliatyvūs. Mažo vabzdžio praeities, dabarties ir ateities matavimas yra skirtingas nuo mūsų praeities, dabarties ir ateities, ir panašiai, Brahmos, pagrindinės kuriančiosios šios visatos gyvosios esybės, praeitis, dabartis ir ateitis skiriasi nuo mūsiškės. Bet Krišna neturi praeities, dabarties ar ateities. Todėl Jis yra amžinas. Mes turime praeitį, dabartį ir ateitį todėl, kad keičiame vieną kūną į kitą. Kūnas, kurį turime dabar, yra su data. Konkrečią datą gimiau iš tėvo ir motinos, ir dabar šis kūnas bus kurį laiką. Jis augs, pagamins šalutinių produktų, tada pasens ir sunyks, ir tada dings, ir tada aš turėsiu priimti kitą kūną. Kai šio dabartinio kūno praeitis, dabartis ir ateitis baigsis, aš priimsiu kitą kūną, ir vėl mano praeitis, dabartis ir ateitis prasidės. Bet Krišna neturi praeities, dabarties, ar ateities, nes Jis nekeičia Savo kūno. Tai skirtumas tarp mūsų ir Krišnos.

Amžinoji Krišnos padėtis atskleidžiama Bhagavad-gitoje. Ten Krišna sako Ardžunai, “Praeityje, prieš milijonus metų, aš pasakiau šią Bhagavad-gitos filosofiją saulės dievui”. Ardžuna atrodė tuo netikintis. Žinoma, Ardžuna viską žinojo, bet dėl mūsų apšvietimo jis pasakė Krišnai, “Krišna, mes esam amžininkai, ir todėl kad gimėm praktiškai tuo pačiu metu, kaip galiu tikėti, kad Tu pasakei šią filosofiją prieš tokį ilgą laiką saulės dievui?”. Tada Krišna atsakė, “Mano brangus Ardžuna, tu taip pat buvai ten tada, bet pamiršai, tuo tarpu Aš ne. Tai yra skirtumas”. Praeitis, dabartis, ir ateitis taikoma žmonėms, kurie pamiršta, bet tam kuris nepamiršta, kuris gyvena amžinai, nėra praeities, dabarties ar ateities.

Todėl Kunti kreipiasi į Krišną, vadindama amžinu (manye tvam kalam). Ir todėl, kad Jis yra amžinas, jis yra visiškas valdovas (isanam). Iš Krišnos nepaprasto elgesio, Kunti suprato, kad Krišna yra amžinas ir kad Krišna yra aukščiausias valdytojas. Jis neturi pradžios ir pabaigos (anadi-nidhanam), ir todėl Jis yra vibhu, Aukščiausiasis, didžiausiasis.

Mes esame anu, mažiausieji, o Krišna yra vibhu, didžiausiasis. Mes esam Krišnos dalelė, todėl Krišna yra tiek mažiausiasis, tiek didžiausiasis, tuo tarpu mes esam tik mažiausieji. Vibhu, didžiausiasis, turi būti visa įtraukiantis. Jeigu kas turi didelį krepšį, gali laikyti daug daiktų, tuo tarpu mažame krepšyje to negalima padaryti. Todėl kad Krišna yra vibhu, didžiausiasis, Jis įtraukia viską, netgi praeities, dabarties ir ateities laiką, ir Jis yra visa persmelkiantis, esantis visur.

Be Krišnos, materija negali vystytis. Ateistiški mokslininkai sako, kad gyvybė kyla iš materijos, bet tai nesąmonė. Materija yra viena Krišnos energija, o dvasia yra kita. Dvasia yra aukštesnioji energija, o materija yra žemesnioji energija. Materija vystosi kai yra aukštesnioji energija. Pavyzdžiui, prieš du ar tris šimtus metų Amerikos kraštas nebuvo išvystytas, bet todėl, kad pranašesnės gyvosios esybės iš Europos čia atvyko, dabar Amerika yra labai išsivysčiusi. Todėl, vystymosi priežatis yra aukštesnioji energija. Afrikoje, Australijoje, ir daugelyje kitų vietų vis dar yra tuščios žemės, kuri nėra išvystyta. Kodėl ji neišvystyta? Todėl kad aukštesnioji pranašesnių gyvųjų esybių energija jos nepalietė. Kai tik aukštesnioji energija paliečią ją, tas pats kraštas išvystys daugybę fabrikų, namų, miestų, kelių, automobilių ir taip toliau.

Šio pavyzdžio esmė yra ta, kad materija negali pati vystytis. Tai nėra įmanoma. Aukštesnioji energija turi ją paliesti, ir tada ji bus aktyvi. Pateikiant kitą pavyzdį, mašina yra materija – tai žemesnioji energija – ir todėl nebent operatorius ateis ir ją palies, ji neveiks. Galima turėti labai brangų automobilį, bet jeigu neateis vairuotojas, per milijonus metų jis niekur nevažiuos.

Taigi, tai sveiko proto dalykas, suprasti, kad materija negali veikti savaime, ji negali veikti, nebent aukštesnioji energija, gyvoji esybė, ją paliečia. Taigi, kaip galim daryti išvadą, kad gyvybė vystosi iš materijos? Niekšai mokslininkai gali tai sakyti, bet jie neturi pakankamo žinių kiekio.
Visos visatos išsivystė dėl Krišnos buvimo, kaip paminėta Brahma-samhitoje (andantara-stha paramanu cayantara-stham). Mokslininkai dabar studijuoja atomus, ir jie atranda, kad elektronai, protonai ir kitos dalelės veikia daugybe būdų. Kodėl tos dalelės yra aktyvios? Todėl, kad Krišna yra ten. Tai tikras mokslinis supratimas.

Reikia moksliškai suprasti Krišną. Krišna neturi praeities, dabarties ir ateities. Jis yra amžinas laikas, be pradžios ir pabaigos, ir Jis yra visiems lygus. Mes paprasčiausiai turim pasiruošti matyti Krišną ir suprasti Krišną. Tai yra Krišnos sąmonės tikslas.

Kai kurie žmonės teigia, kad mes neminime Radharanės Vardo, bet Šrila Prabhupada tai darė visur. Tie, kurie taip sako, jie nėra jo linijoje. Šrila Prabhupada niekada nesakė, kad mes neturėtume skaityti 10 Šrimad Bhagavatam Giesmes ir kad mes neturėtumeme klausytis apie rasa-lilą. Ką jis pasakė ?

Geismingas asmuo, nesugebantis atsikratyti savo geismo, gali klausytis 10 Šrimad Bhagavatam Giesmę, ypatingai rasa-lilą, iš savęs realizavusios asmenybės. Tuomet geismas gali pasitraukti. Antraip geismas nepasitrauks. Rasa-lila yra galingesnė už bet kurią kitą Krišnos lilą. Jeigu nesiklausote jos, bet vietoj to visada skaitote Mahabharatą, kaip Bhima, Dhušasana, Ardžuna, Karna ir Bhišma Pitamaha visuomet
kaunasi, tai nepadės.

Visada klausykitės Šrimad Bhagavatam (iš save realizavusios asmenybės) ir tuomet geismas bei visa kita savaime pasitrauks.