Tyra Bhakti .lt

Šrila Bhaktivinoda Thakura

hari hari kabe mora ha’be hena dina
vimala vaisnave,rati upajibe, vasana haihe ksina

O Hari! O Mahaprabhu! Kada išauš ta laiminga diena, kai į mano širdį ateis rati (gili meilė ir prisirišimas) tyraširdžių vaišnavų lotoso pėdoms? Tada gerbsiu juos ir jiems tarnausiu, taip dings visi mano materialūs troškimai ir anarthos, ypač geismas ir pyktis.

antara-bahire, sama vyavahara, amani manada ha’ba
krsna-sankirtane, sri-krsna-smarane, satata majiya ra’ba

Be dvilypumo širdyje, išorinis mano elgesys sutaps su vidiniais jausmais ir mintimis. Suvokdamas save kaip visai nereikšmingą, skirsiu pilną pagarbą kitiems, ir nesieksiu pagarbos mainais. Nuolat šokdamas ir dainuodamas šventuosius vardus, būsiu nuolat pasinėręs į Šri Krišnos gražiųjų žaidimų smaraną (prisiminimą).

e dehera kriya, abyase kariba, jivana japana lagi’
sri-krsna-bhajane,anukula jaha, tahe ha’ba anuragi

Kūniško palaikymo reikalai turėtų vykti savaime iš įpročio, kad mano protas galėtų būti pilnai skirtas harinamai. Prisirišiu tik prie to, kas palanku Šri Krišnos bhadžanai (tarnystei).

bhajanera jaha,pratikula taha, drdha-bhave teyagiba
bhajite bhajite,samaya asile, e deha chadiya diba

Tvirtai atmesiu bet ką, kas nepalanku Jo tarnystei. Tęsdamas bhadžaną, su laiku paliksiu šį kūną (laimingai ir taikiai).

bhakativinoda, ei asa kori’, basiya godruma-vane
prabhu-krpa lagi’,vyakula antare, sada kande sangopane

Gyvendamas vienas Godrumos miške ir nuolat verkdamas, Bhaktivinoda karštai meldžiasi, „Gyvenu vien tik viltimi, kad Mahaprabhu dovanos man Savo malonę“.

[Tęsinys] Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.

Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam – aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.

Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu – maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:

pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam

“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur – nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių – mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.

(“Tri-bhangi-pančakam” 2)