Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura,

Klausimas: kaip mes turėtume šauktis Bhagavano?

Atsakymas: Kaip pasakė Šri Gaurasundara, jeigu norite šauktis Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Bhagavano, turite tapti nuolankesnis nei žolės stiebelis. Jeigu asmuo nesuvokia, koks yra nereikšmingas, jis negali šauktis kokio kito asmens, kad jam padėtų. Kai meldžiame kažkieno kito pagalbos, darome tai todėl, kad jaučiamės bejėgiai ir nesugebantys savo jėgomis atlikti jokios užduoties. Tokioje būsenoje nematom kitų būdų, kaip tik siekti kitų asmenų pagalbos.

Jeigu konkreti užduotis gali būti atlikta tik penkiese, tai vienas žmogus jos negali atlikti. Iš Šrilos Gurudevo girdėjome, kad Šri Gaurasundara davė mums pamokymą šauktis Bhagavano, kitaip sakant, mes privalome melstis, siekdami Jo pagalbos. Tačiau, kai šaukiuosi Bhagavano, jeigu mano planas yra padaryti Jį savo tarnu, arba jeigu aš siekiu Jo pagalbos tik įvykdyti kokį mano asmeninį uždavinį, tada kur nuolankumas mano nuotaikoje? Kur mano jautimasis nereikšmingesniu už žolės stiebelį? Išorinis nuolankumas irgi nėra trinad api suniča bhava (buvimo nereikšmingesniu už žolės stiebelį nuotaika), tai tiesiog dviveidiškumas. Jeigu šaukiuosi Aukščiausiojo Viešpaties taip, lyg šaukčiau man pavaldų asmenį atsiliepti, tada mano kreipimasis Jo nepasieks. Taip yra todėl, kad Jis turi aukščiausiąjį nepriklausomumą – Jis yra ta būtybė, kuri talpina savyje sąmonės visumą (purna-četana vastu), nėra nieko, kas turėtų Jam valdžią. Asmens prašymas nepasieks to absoliučiai nepriklausomo Aukščiausiojo Viešpaties, jeigu jis neįsitvirtins tokiam savęs supratime, kuris būtų nesavanaudžio nuolankumo nuotaikoje.

[IV dalis] Žodis „Gauranga“ šioje dainoje minimas, nes Mahaprabhu yra tas pats Šyama, tačiau, visada prisimindamas Šrimati Radhikos savybes bei Jos nuotaiką, Šyama tapo Gauranga. Tokiu pat būdu, kaip Radhika, ištarusi Krišnos vardą, apsiverkdavo, Mahaprabhu prarasdavo sąmonę ir visada verkdavo kartodamas „Hari Bol! Hari Bol!” Jeigu Mahaprabhu imdavo giedoti kirtaną, visi Jo palydovai, tokie kaip Nitjananda Prabhu, Advaita Ačarija, Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat būdavo šalia. Narottama Thakuras prisimena visus šiuos Mahaprabhu žaidimus Gambhiroje ir išreiškia juos stotromis, koncentruotomis eilėmis…

‘gauranga balite habe pulaka-šarira
‘hari hari’ balite najane ba’be nira (1)

Jis sako, jog kai jis išsiskyrime sudainuoja „Hari! Hari!“, jo akyse ištrykšta ašaros, tokios pačios, kaip ir Mahaprabhu ir Radhikos ašaros. „Hari“ reiškia „tas, kuris pasigrobia Radhiką į kokią nors kundžą, tokią kaip Šanketą“, ir jis rauda prisimindamas tas transcendentines pramogas.

ara kabe nitai-čander, karuna haibe
samsara-vasana mora kabe tuččha ha’be (2)

Ši nuotaika atsiskleis tik tam, kas visiškai paliko materialius troškimus, kuris visiškai pamiršo šį pasaulį ir kuris galvoja: „Aš esu Radhikos palja-dasi “. Amžina Narottamos Thakuro svarūpa yra Čampaka Mandžarė, ir kai jis atlieka kirtaną, jis visiškai panyra į jos tarnystės nuotaiką. Narottama Thakuras maldauja Nitjanandos Prabhu, kad šis suteiktų jam tą malonę, kurios dėka tampama niškinčana, neturinčiu nuosavybių. Nereikia jaudintis dėl materialių reikalų, kaip ir gopės paliko viską tam, kad susitikti su Krišna. Reikia galvoti: „Vien tik Šrimati Radhika yra mano – Ji yra mano ištha-deva, ir jeigu Ji nebus man maloninga, tai man nereikia Krišnos iš viso.“

višaja čhadija kabe šuddha ha’be mana
kabe hama heraba šri vrindavana (3)

Mūsų mintys turėtų būti tyros, tačiau vien tiek tyrumo taip pat nepakanka – Nitjananda Prabhu, būdamas Ananga Mandžare, jaunąja Šrimati Radhikos seserimi, taip pat jums dovanos tarnystę Rahikai. Kai Jis suteiks tą pačią malonę, kurią suteikė Krišnadasai Kaviradžui Gosvamiui, mes taip pat gausime Vrindavano daršaną. Mes galime lankytis Vrindavane savo sąlygotoje būsenoje, tačiau niekada nepamatysim Radhos, Krišnos ar gopių. Kai mūsų meilė pakankamai subręs, tada galėsime gauti tikrąjį Vrindavano daršaną, tokį patį, kokį gavo Kaviradža Gosvamis, ir kokio meldžia Narottama Thakuras šioje vietoje. Būdamas nepatenkintas Vrindavano svarūpa-siddhi daršanu, jis toliau dainuoja sekantį posmą, maldaudamas įgyti svarūpa-siddhi:

rūpa-raghunatha-pade haibe akuti
kabe hama budžabo se yugala-piriti (3)

Ši vastu-siddhi atsiskleis betarnaujant Rūpai bei Raghunathai, Rūpai Mandžarei bei Tulasei Mandžarei. Be jų malonės mes negalėsime suvokti Šrimati Radhikos kaip mūsų svaminės ir negalėsime įeiti į intymią tarnystę Jai. Raghunatha Dasa Gosvamis rašė:

tavaivasmi tavaivasmi
na dživami tvaya vina
iti vignaja devi tvam
naja mam čaranantikam

(Šri Vilapa Kusumandžali 96, Šrila Dasa Gosvamis)

„Aš esu Tavo! Aš esu Tavo! Aš negaliu be Tavęs gyventi! O Deive! Radhe! Prašau tai suprasti ir prašau priimti mane prie Tavo lotoso pėdų. Be Tavo malonės man nelieka prasmės gyventi Vrindavane, Krišnos malonė taip pat praranda esmę.“

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas

(Pabaiga) Neturėtumėte pasiduoti pykčiui ar ką nors kritikuoti. Jei jus užklumpa bėdos ar kankina daugybė problemų, priežastis esate jūs patys:

tat te ‘nukampam su-samiksamano bhunjana evatma-krtam vipakam
hrd-vag-vapurbhir vidadhan namas te jiveta yo mukti-pade sa daya-bhak

„Mano brangus Viešpatie, žmogus, kuris nuoširdžiai laukia, kol apdovanosi Jį bepriežastine malone, tuo tarpu kantriai kęsdamas savo paties nedorų poelgių pasekmes ir širdyje, žodžiais bei kūnu išreiškia Tau pagarbą, iš tiesų jau vertas būti išvaduotas, nes tai tapo teisėtu jo prašymu.“ (Š.B. 10.14.8)

Eva atma krtam. Ką žmogus yra padaręs praeityje, dabar sugrįžta atgal. Jei žmogus tampa tyru bhakta ir visų jo praeities veiksmų rezultatai išnyksta, kodėl jį turėtų ir toliau lankyti įvairios problemos? Jo taip vadinamos problemos – vien Krišnos malonės apraiška. Problemos jį ne pačios aplanko – jas atsiunčia Krišna. Pandavai maldavo baisių negandų, nes jų metu Krišna būtų kartu su jais. Krišna pasiutė jiems didelę nelaimę, kaip ir Draupadei, kai Dušasana bandė ją viešai išrengti, kaip ir Prahladai Maharadžui.

Kodėl Krišna sukėlė Prahladai tiek daug bėdų? Nes Krišna galvojo taip: „Tegul visas pasaulis sužino, kokie išaukštinti yra Mano bhaktos; kadangi jie nesirūpina savo pačių išsigelbėjimu, juos gelbėju Aš Pats.“ Skaitydami Šrimad-Bhagavatam sužinosite visas šias tiesas.

Dabar skaitykite Šrimad-Bhagavatam septintąjį skyrių – iki šeštos valandos vakaro, kuomet aš sugrįšiu, ir atliksime abhišekhą (maudymo ceremoniją) Nrsimhadevos dievybei. Taip pat jam pasiūlyti tegul būna paruošti gėlių žiedlapiai. Šiandieną pasninkausime kaip ir per Ekadašą, pasninką nutraukdami po Nrsimhadevos apsireiškimo (prieblandos metą). Jei atsiras norinčių pasninką nutraukti anksčiau, tegul valgo vien tik vaisius ir daržoves. Bet galima badauti ir iki kito ryto. Rytoj vėl pagarbinsime Nrsimhadevą, o tada priimsime prasadą.

gurau gosthe gosthalayisu sujane bhusara-gane
sva-mantre sri-namni vraja-nava-yuva-dvandva-sarane
sada dambham hitva kuru ratim apurvam atitaram
aye svantar bhratas catubhir abhiyace dhrta-padah

„O brangus brolau, o paikas prote! Parpuolęs prie tavo pėdų, nuolankiai meldžiu tavęs gražiausiais žodžiais: „Nugalėk puikybę ir pažadink savyje taurią ir nenutrūkstamą rati Šri Gurudevai, Šri Vradža-dhamai, Vradžos gyventojams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša mantroms, Aukščiausiojo Viešpaties Šventajam Vardui ir amžinai jaunai Dieviškajai Vradžos Porai Kišora-Kišorei, Šri Šri Radha-Krišnai.“ (Šri Mana-šikša, 1 posmas)

Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis

„Kuru ratim“: Būkite prisirišę prie šikša ir dikša guru, labiau prisirišę negu šradhos pakopoje, labiau nei ašakti pakopoje ir dar stipriau nei rati pakopoje (kai rati reiškia bhava-bhakti). Rati (kai ji reiškia premą, tyra meilę) visiems šiems išvardintiems dalykams turėtų apsireikšti bhaktos širdyje.

„Gosthe“ nurodo Vradžos gyventojus. Visuomet atminkite: kai Krišna gyvena Nandagone, Gokuloje ir Vrindavanoje ir jį supa gopos ir gopės, – Jis atlieka daugybę dieviškųjų žygių. Tie, kurie ten gyvena – Nanda Baba, Motina Jašoda, gopos, gopės, povai, elniai – visi šie gyventojai nuolatos atmena Krišną su didžiule meile.

„Šri namne“: Su tvirtu tikėjimu kartokite harinamą, kurią Gurudeva jums davė, mąstydami: „Šie vardai – tai Pats Krišna“. Krišna ir Jo vardai nesiskiria vienas nuo kito, tad kartokite juos su nepalaužiamu tikėjimu. Šie vardai gali išpildyti visus jūsų troškimus netgi labiau, nei Krišna gali tai padaryti.

Kartokite ne mažiau kaip šešiolika ratų. Geriau kartokite daugiau nei šešiolika. Šis kartojimas gali išgelbėti jus nuo gimimo ir mirčių verpeto šiame pasaulyje.

„Sva-mantre“ kalba apie jūsų dikša mantras. Kartokite savo mantras tris kartus per dieną. Jei negalite kartoti vidurdienį, tuomet kartokite dukart ryte ( vieną mantrą už rytą ir vieną už vidurdienį), ir tuomet dar vieną vakare. Kartokite kasdien. Nebūkite silpni.

Ir medituokite remdamiesi šiuo posmu:

na dharmam nadharmam sruti-gana-niruktam kila kuru
vraje radha-krsna-pracura-paricaryam iha tanu
saci-sunum nandisvara-pati-sutatve guru-varam
mukunda-presthatve smara param ajasram nanu manah

„O prote! Vedos ir Šruti pasakoja apie dharmą ir adharmą. Atmesk jas ir visa širdimi atsidėk Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei čia, Vradžoje, nes Šruti nedvejodamos skelbia juos esant aukščiausiuoju garbinimo objektu ir Absoliučia Tiesa. Visad atmink Šri Šačinandaną Šri Čaitanją Mahaprabhu, paveldėjusį Šrimati Radhikos gymį ir jauseną. Matyk jį kaip tapatų Nanda-nandanai, o Šri Gurudevą visada prisimink kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.“ (Šri Mana-šikša, 2 posmas)

Šiame posme Šrila Raghunatha dasa Gosvamis moko savo protą užuot užsiėmus religija ar nereligija, atsidėti vien tarnystei Radhai ir Krišnai. Jis moko mus, kaip įteigti savo protui, jog Šrimati Radhika yra mūsų garbinama Dievybė, o Krišna yra mūsų Svaminės, Radhikos, mylimasis. Nesistenkite užmegzti tiesioginius santykius su Krišna, kadangi gali iškilti ir troškimas patenkinti jusles. Būkite su tuo atsargūs. Medituokite Šri Guru asmeninę veiklą ir jo pamokymus. Medituokite Gurudevą kaip krišna-pretšhą, patį mylimiausią Krišnai.

saksad-dharitvena samasta-sastrair
uktas tatha bhavyata eva sadbhih
kintu prabhor yah priya eva tasya
vande gurh sri-caranaravindam

„Visi šventraščiai skelbia, kad Šri Gurudeva yra sakšat hari, Šri Hari energijos įsikūnijimas, todėl visi šventieji laiko dvasinį mokytoją Viešpaties atstovu, nesiskiriančiu nuo Jo Paties. Šri Gurudeva toks brangus Viešpačiui, todėl yra jo slaptas patikėtinis (ačhintya-bhedabheda-prakaša-vigraha) – nesuvokiamai skirtinga ir kartu nesiskirianti nuo Jo šlovinamo Viešpaties apraiška. Aš aukoju savo maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Guruvaštakam, 7 posmas)

Laikykite guru Krišnos, Hari, apraiška. Jis turi visas savybes, kurias turi Krišna, tačiau visuomet mąsto: „Aš – Krišnos tarnas“.

yasya prasadad bhagavat-prasado
yasyaprasadanna-gatih kuto ‘pi
dhyayam stuvams tasya yasas tri-sandhyam
vande guroh sri-caranaravindam

„Tik Šri Gurudevo prielankumo dėka galima gauti Krišnos malonę, be jo malonės gyvosios būtybės negali tobulėti ir išsivaduoti. Medituodamos triskart per dieną į Šri Gurudevos šlovę ir rečituodamas stava-stuti, aš aukoju maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Gurvaštakam, 8 posmas)

Gurudevos prasadas, jo malonė yra viskas. Be guru malonės, nėra ko ir kalbėti apie dvasinę pažangą. Nors jau palieku Johanesburgą ir keliauju į Navadvipą ir Vrindavaną, visuomet taip galvokite ir tai praktikuokite; ir jūsų gyvenimai taps sėkmingi.

Šrila Bhaktivinoda Thakura

hari hari kabe mora ha’be hena dina
vimala vaisnave,rati upajibe, vasana haihe ksina

O Hari! O Mahaprabhu! Kada išauš ta laiminga diena, kai į mano širdį ateis rati (gili meilė ir prisirišimas) tyraširdžių vaišnavų lotoso pėdoms? Tada gerbsiu juos ir jiems tarnausiu, taip dings visi mano materialūs troškimai ir anarthos, ypač geismas ir pyktis.

antara-bahire, sama vyavahara, amani manada ha’ba
krsna-sankirtane, sri-krsna-smarane, satata majiya ra’ba

Be dvilypumo širdyje, išorinis mano elgesys sutaps su vidiniais jausmais ir mintimis. Suvokdamas save kaip visai nereikšmingą, skirsiu pilną pagarbą kitiems, ir nesieksiu pagarbos mainais. Nuolat šokdamas ir dainuodamas šventuosius vardus, būsiu nuolat pasinėręs į Šri Krišnos gražiųjų žaidimų smaraną (prisiminimą).

e dehera kriya, abyase kariba, jivana japana lagi’
sri-krsna-bhajane,anukula jaha, tahe ha’ba anuragi

Kūniško palaikymo reikalai turėtų vykti savaime iš įpročio, kad mano protas galėtų būti pilnai skirtas harinamai. Prisirišiu tik prie to, kas palanku Šri Krišnos bhadžanai (tarnystei).

bhajanera jaha,pratikula taha, drdha-bhave teyagiba
bhajite bhajite,samaya asile, e deha chadiya diba

Tvirtai atmesiu bet ką, kas nepalanku Jo tarnystei. Tęsdamas bhadžaną, su laiku paliksiu šį kūną (laimingai ir taikiai).

bhakativinoda, ei asa kori’, basiya godruma-vane
prabhu-krpa lagi’,vyakula antare, sada kande sangopane

Gyvendamas vienas Godrumos miške ir nuolat verkdamas, Bhaktivinoda karštai meldžiasi, „Gyvenu vien tik viltimi, kad Mahaprabhu dovanos man Savo malonę“.

[Tęsinys] Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.

Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam – aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.

Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu – maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:

pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam

“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur – nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių – mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.

(“Tri-bhangi-pančakam” 2)