Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘malonė’

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

[Tęsinys] Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.

Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam – aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.

Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu – maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:

pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam

“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur – nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių – mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.

(“Tri-bhangi-pančakam” 2)

Šri Krišna nama sankirtana yra geriausias būdas pasiekti krišna-premą. Brihad Bhagavatamritoje (2.4.7) Šrila Sanatana Gosvamis parašė sekantį posmą.

sri krsna gopala hare mukunda
govinda he nanda-kisora krsna
ha sri-yasoda prasida
sri-ballavi-jivana radhikesa

“O Šri Krišna, Gopala, Hari, Mukunda, Govinda, o Nandos sūnau, Krišna! O Jašodos sūnau! Gopių gyvenime! Radhikos Valdove!! Prašau, būk patenkintas manimi!”

Asmuo, kuris kartoja Šri Krišnos vardus, tačiau nepasiduoda gopų bei gopių vadovavimui, negali pasiekti vradža-premos. Tai reikia įsiminti ir suprasti. Jeigu mes nestebėsime Motinos Jašodos bei vradža-gopių premos Krišnai ir kaip ji valdo Jį, tada mes jos niekada nepasieksime. Kaip sako Šrila Sanatana Gosvamis, “Vradža-prema yra labai reta”.

Prie viso to, mes turime pasistengti suprasti nurodymą, kuris suteikia mums kvalifikaciją tyrai kartoti, ir turime pasistengti laikytis jo.

trnad api sunicena taror api sahisnuna
manina manadena kirtaniyah sada harih

“Kartoti Šventą Šri Hari Vardą reikia pastoviai bei laikant save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, ant kurio visi trypia, būti nuolankesniais už medį, nesiekti jokios pagarbos sau bei siūlyti pagarbą visiems kitiems atitinkamai atitinkamai pagal jų poziciją”.

(Šikšaštaka 3)

Yra svarbu laikytis šio nurodymo pradinėse stadijose, tai visų svarbiausia. Mes negalime šokinėti arba sėkmingai praktikuoti neturėdami pakankamai kvalifikacijos. Privalome žinoti visus tuos nurodymus, tokius kaip Šri Upadešamritos, pradedant nuo vačo vegam.

Aš prisimenu Krišnos žaidimą Dvarakoje, kur Krišna moko savo sūnus ir ir sūnėnus kaip elgtis, kad krišna-prema ateitų. “Privalote elgtis labai mandagiai bei nuolankiai su bhaktais“, pasakė Jis. “Nesupykdykite jų, o jeigu netyčia taip jau atsitiko, ir jie jus prakeikė kokiu nors būdu, privalote išlikti romiais bei tyliais. Jokiu būdu nesupykite ir nebandykite atkeršyti”.

Jeigu norite įgyti tokias nuotaikas, ir trokštate amžinai tarnauti Krišnai Vradžoje, taip pat turėsite laikytis taisyklių, tokių kaip ši:

yadiccher avasam vraja-bhuvi sa-raga prati-janur
yuva-dvandvam tac cet paricaritum arad abhilaseh
svarupam sri rupa sa-ganam iha tasyagrajam api
sphutam premna nityam smara nama tada tvam srnu manah

“O mano brangus prote! Sakau tau, jei trokšti gyventi Vradžoje ir pelnyti ragatmika-bhakti, jei nori asmeniškai tarnauti amžinai jaunai Dieviškajai Porai, Šri Radha-Krišnai, gimimas iš gimimo turi nuolat kuo aiškiausiai atsiminti ir su didžiausia meile lenktis Šri Svarūpai Damodarai Gosvamiui, Šri Rūpai Gosvamiui, jo vyresniajam broliui Šri Sanatanai Gosvamiui ir visiems kitiems Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę pelniusiems Jo palydovams.”

Kol mes nesilaikysime šių taisyklių, tol Nama Prabhu naprekš savo svarūpos bei visos rasos mūsų širdyse.

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.

Hong Kongas, kovo 9 d., 2008 metai. Klausimai ir atsakymai po rytinio pasivaikščiojimo.

[Mokinys:] Kažkas minėjo, jog tiktai sadhana-siddha atsidavę (tie, kurie kažkada buvo sąlygotom sielom, tačiau praktikuodami sadhana-bhakti pasiekė tobulumą) gali suteikti malonę, tačiau ne nitja-siddha (nitya-siddha) Vaišnavai (tie Viešpaties palydovai, kurie niekada nebuvo sąlygotom sielom).

[Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas:] Kaništha bhaktas pasakys: “O, jis yra Guru; aš tave pristatysiu pas jį”. Jis yra tarsi vartma-pradaršaka guru (tas, kuris parodo kelią ir atveda pas guru). Madjama-adhikaris (madhyama-ahikari) visiems padės pasakodamas hari-kathą. Jis turi keturias pareigas. Jis gali padėti daugiau, negu siddha.

Galvoti, kad vien tiktai sadhana-siddha gali suteikti malonę. Ne vien tik sadhana-siddhos padeda kitoms sieloms.

[Mokinys:] Šrila Bhaktisiddanta Sarasvatis Thakuras yra siddha. Jis niekada nebuvo sąlygotas, tačiau vis tiek visada padėjo kitiems. Mes galime sakyti, kad jis yra nitja-siddha. Šrila Rūpa Gosvamis bei Šrila Sanatana Gosvamis niekada nebuvo sąlygotom sielom, tačiau jie taip pat atėjo padėti kitiems.

[Šripad Madhava Maharadžas:] Jie atėjo Krišnos troškimo valia.