Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘materiali substancija’

[III dalis] Jūs galite galvoti, jog jeigu kas ko nors siekia nuoširdžia širdimi, tas būtinai savo pasieks, kaip tai darė Ekalavija. Nors Dronačarija ir nepriėmė Ekalavijos į savo mokinius, Ekalavija visada treniravosi lanko šaudymo meną priešais Dronačarijos paveikslą. Jis tapo toks tobulas, jog įgijo šabda bhedi baną - įgūdį pataikytį strėlę vien tik girdint taikinio garsą. Kas nors cituodami šį Ekalavijos pavyzdį gali paklausti, kodėl mes negalime pasiekti žinių apie Krišną tokiu pat būdu. “Jeigu mes pasistengsime, tai tikrai tai pasieksime – kam tada iš vis reikia atsiduoti guru? Krišna yra ne tik keliems žmonėms; Jis yra visiems. Krišna nėra šališkas. Kodėl Jam nepalaiminus manęs? Aš tikrai gausiu Jo palaiminimus, jeigu tiktai pasistengsiu.” Tokio tipo argumentavimas gyvuoja mūsų mąstyme.

Tačiau kodėl Ekalavija pasiekė tobulumo lanko šaudyme, o mes negalime tokiu būdu pasiekti Dievo? Kodėl? Atsakymas būtų tas, jog lanko šaudymas yra materialus mokslas. Materialiu procesu mes galime pasiekti materialių žinių. Tačiau dvasingumas nėra materialus, dėl to Krišna negali būti pasiektas per materialias žinias. Jis yra dvasinis, ir būdas pasiekti Jį privalo taip pat būti dvasinis, tačiau mes neturime žinių apie dvasią.

Išsilavinimas, kurį mes įgauname mokykloje arba koldeže, yra taikomas materijai, ne dvasiai. Mokslas tenai yra suteikiamas netiesiogiai. Jie sako, jog kažkas dvasiško egzistuoja, tačiau negali pasakyti, kas tai yra. Gydytojai ir chirurgai operuoja šį kūną, tačiau jie negali surasti sielos. Iki šiolei nėra išrastas instrumentas, galintis ją aptikti. Tačiau visi turi priimti idėja, jog kai siela paliek kūną, šis kūnas nustoja funkcionuoti. Sielos buvimas kūne yra pagrindinė priežastis, kodėl tas kūnas veikia.

Kūnas yra sudarytas iš materijos. Jis visada yra materialus. Nėra taip, kad jis kartais būtų dvasiškas ir kartais materialus. Pavyzdžiui, aš pajudinu pagalį. Ar jis dėl to taps dvasiniu vien tik todėl, kad jis pajudėjo? Ne. Jis visada yra materialus ir negyvas. Pagalys neturi jutimo, neturi jausmų, negali judėti ir t.t. Šis kūnas yra toksai pat. Tačiau mes galvojame, jog judame todėl, jog esame sudaryti iš materijos. Ne, šis kūnas juda todėl, kadangi jam gyvybę suteikia siela. Kas yra siela? Iš kur ji atėjo? Kur ji gyvena? Mūsų Vedos moko šio dvasingumo, sanatana-dharmos.

Šryla Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadža

Kodėl mūsų sąmonė nusileidžia bei negali turėti aukštesnės koncepcijos apie aukštesnę dvasinę egzistenciją, o vietoj to mūsų dėmesys yra patrauktas kažkokio materialaus dalyko?

Galvojame, koks nors vaistas ar koks nors svaiginimasis padės mums. Kai negaliu pakelti sąmonės į subtilesnę ir aukštesnę sąmoningą substanciją, tada pradedu siekti pagalbos materialiame pasaulyje. “Šios substancijos padės man”. Tai savižudiška.

Nesugebame tiesiogiai turėti ryšio su aukštesne sąmoninga substancija, tada pradedame siekti priemonių žemesnėje.

“To pagalba pažengsiu link subtilesnės sąmonės. Materija padės man suprasti, įgyti sąmonę”. Tokiu būdu esam netikintys tos Absoliučios Tiesos atstovais, vaišnavais. Tai dėl vaišnava-aparadhos, tikėjimo Aukščiausiojo sąmoningais atstovais praradimo, einame pas materialią substanciją, “padėk man!”. Prarandu tikėjimą dvasine atstovybe. Esmė tokia – ieškom prieglobsčio materialiam dalyke ir prarandam tikėjimą aukštesne atstovybe. Nesuprantame jų Malonės.

Taigi, tokia pamatinė prekiautojo svaiginimusi padėtis. Nėra tikėjimo aukštesniu atstovu, kuris yra dvasinis, kuris yra siela savybėmis, bet daugiau troškimo gauti pagalbą iš žemesnės substancijos. Mokslo koncepcija taip pat yra tokia, degradavimas. Degraduodami, prarasdami tikėjimą dvasiniu efektyvumu, jų malone ar jų pozicija, leidžiamės žemiau standarto. Nėra tikėjimo. Negalim tikėti atsidavusiuoju, šventraščiu, ar ačarija. Nusivylę einame ieškoti pagalbos iš kažkokio materijos atomo, “Tai duos man viską”.
Pilna paskaita