Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Prema Vivarta’

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”

[Tęsinys] Džagadananda Panditas sako: “Pasirinkite – ar būti užsiėmus transcendentine atsidavimo tarnyste Šri Čaitanjai Mahaprabhu, ar priimti pasaulietinės veiklos prieglobstį ir tarnauti šeimai, draugams bei visuomenei. Neįmanoma vienu metu kultyvuoti abu šiuos dalykus. Nuolankiai perspėju – jei neišvystysite vienakryptiškumo atsidavimo tarnystei atlikti, tuomet savo noru atsidursite apgailėtinoje padėtyje – tarsi bandytumėte persikelti per upę, kojas įstatę į dvi skirtingas valtis. Srovė neša jas tai šen, tai ten, ir plėšia jus pusiau.

Patvinusi upė pilna pavojingų sūkurių, atsidūrę joje pasinersit labai giliai ir nebepajėgsit išsikapanoti. Jūs nuskęsit. Prema taip pat yra vivarta (kaip tie sūkuriai). Ji nėra tiesi, be to, labai pavojinga – tarsi gyvatė. Kol gyvatės gyvos – jos būtinai lenktos ir šliaužia vinguriuodamos. O išsitiesina tik numirusios.

Lygiai taip pat ir prema yra netiesi, Šri Krišnos protas yra netiesus, Šrimati Radhikos protas – dar labiau netiesus, o Krišnos mama – labiausiai netiesi. Krišnos Vradža lenkta, Jo Jamunos upė – lenkta, Jo žvilgsniai akių kampučiais lenkti, Jo gopės visos yra lenktos, tiesą sakant, viskas, kas susiję su Krišna yra lenkta. Tokia yra tikroji premos prigimtis. Taigi nesiekite premos – nes patys tapsite lenkti. Laikykitės nuo jos kuo toliau.

Norėdamas paaiškinti šios premos “lenktą” prigimtį, Džagadananda rašo: “Mano protas ir širdis, apimti šios meilės, šoka tarsi įtraukti sūkurio. Nesiliauju ginčijęsis su Sačinandana Gaurahari.” Kitaip tariant, jo meilė išreikšta netiesiogiai, aplinkiniu būdu.

Kartą Džagadananda užtiko Gaurangą, miegantį tiesiai ant kietos žemės. Norėdamas suteikti Jam patogumo, iš sausų bananmedžio lapų pagamino labai minkštą gultą, apdengė senu drabužiu ir liepė Govindai nunešti jį Gaurangai Mahaprabhu. Šis, pamatęs dovaną, išmetė ją lauk, pareikšdamas: “Nenoriu to. Man ir taip gerai.” Sužinojęs apie tokį poelgį, Džagadananda Panditas labai užpyko ir paniuro. Jis nuolat paniręs į prema-kala, meilės persmelktus ginčus su Šri Gauranga, lygiai taip pat, kaip Šrimati Radhika iš meilės ginčijasi su Krišna.

Tridandisvami Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

[antroji dalis paskaitos apie Šrilos Džagadanandos knygą "Šri Prema-vivarta"]

Bedžeris, Kalifornija, 2008 m. birželio 17d.

[Pradžia] Šri Džagadananda Prabhu sako: “Brangieji broliai, jei trokštate bhakti, tuomet apsiginklavę vienakrypčiu tikėjimu stenkitės atlikti bhadžaną Gauračandrai (Šri Čaitanjai Mahaprabhu). Kiekvienas tesilenkia Jo lotoso pėdoms su nesvyruojančiu atsidavimu, o kartu teatmeta tokį pusdievių ir deivių garbinimą, kuomet jie laikomi esą tame pačiame lygmenyje, kaip Šri Gauračandra. Niekuomet nepamirškite, kad visi pusdieviai ir deivės yra Jo tarnai ir tarnaitės. Niekuomet neleiskite į protą prasiskverbti idėjai, kad Šri Krišna ir Šri Gauranga – skirtingos asmenybės. Tuo pat metu, nors Jie ir nesiskiria, bet Čaitanjos Mahaprabhu maloningumas žymiai pralenkia Krišnos: taip yra dėl to, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu asmenyje su Šri Krišnos malone yra susimaišiusi Šrimati Radhikos malonė.

“Būkite apšviesti dvasinės tiesos; jūsų dvasinis mokytojas yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu ypatingos malonės gavėjas. Žinokite, kad jis yra Mahaprabhu palydovas ir kad tokie amžinieji palydovai yra Viešpaties transcendentinio kūno skirtingos galūnės.”

“O tie, kurie aršiai priešinasi Mahaprabhu dieviškajai padėčiai, kaip Aukščiausiajam Asmeniui, turėtų aiškiai suprasti, kad kiekviena iš sielų yra amžina Jo tarnaitė. Negarbinkite jokių pusdievių. Galite lenktis Šankarai (Viešpačiui Šyvai) – bet tik Gopišvaros pavidale, nesilenkite jam kaip Kailasos Šankarai. Melskitės jam taip: “O Gopišvara, prašau, dovanok man vradža-premą.”

Džagadananda Panditas toliau rašo, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu “priešai” Navadvipoje, pavyzdžiui, prauda brahmanai (vyresnieji brahmanai, kuriems mažasis Nitajus nedavė ramybės, taškydamas juos vandeniu ir taip “sugadindamas” jų meditaciją, dėl ko jie net ėjo skųstis Nitajaus tėvui) – iš tiesų jie tik didina rasą. Panašiai Vradžoje Džatila, Šrimati Radhikos uošvė, paskelbia: “Krišna nė kojos neįkels į mūsų namus.” Ji visokiais būdais stengiasi sutrukdyti Krišnos ir savo marčios susitikimui. Ji laiko Šrimati Radhiką “po spyna su raktu”. Kodėl? Nes Radhikos ir Krišnos jausmai dėl to tik sustiprės. Po ilgo išsiskyrimo, kai Jiedu susitiks, prema bus išaugusi neišmatuojamai. Tokiu būdu tos asmenybės mėgaujasi rasa.

Džagadananda Panditas įspėja, kad norint tobulėti bhakti kelyje, nevalia kritikuoti nė vieno žmogaus. Nesivelkite į beprasmę kritiką ir neieškokite trūkumų kituose. Net jei žmogus išties didelis niekšas, nekritikuokite jo. Kai ne-bhaktai užsiima gera ar bloga veikla, nekritikuokit ir nešlovinkit jų. Antraip jų materialiosios savybės pereis į jus pačius ir apniks jūsų esybes.”