Tyra Bhakti .lt

[Tęsinys] Džagadananda Panditas sako: “Pasirinkite – ar būti užsiėmus transcendentine atsidavimo tarnyste Šri Čaitanjai Mahaprabhu, ar priimti pasaulietinės veiklos prieglobstį ir tarnauti šeimai, draugams bei visuomenei. Neįmanoma vienu metu kultyvuoti abu šiuos dalykus. Nuolankiai perspėju – jei neišvystysite vienakryptiškumo atsidavimo tarnystei atlikti, tuomet savo noru atsidursite apgailėtinoje padėtyje – tarsi bandytumėte persikelti per upę, kojas įstatę į dvi skirtingas valtis. Srovė neša jas tai šen, tai ten, ir plėšia jus pusiau.

Patvinusi upė pilna pavojingų sūkurių, atsidūrę joje pasinersit labai giliai ir nebepajėgsit išsikapanoti. Jūs nuskęsit. Prema taip pat yra vivarta (kaip tie sūkuriai). Ji nėra tiesi, be to, labai pavojinga – tarsi gyvatė. Kol gyvatės gyvos – jos būtinai lenktos ir šliaužia vinguriuodamos. O išsitiesina tik numirusios.

Lygiai taip pat ir prema yra netiesi, Šri Krišnos protas yra netiesus, Šrimati Radhikos protas – dar labiau netiesus, o Krišnos mama – labiausiai netiesi. Krišnos Vradža lenkta, Jo Jamunos upė – lenkta, Jo žvilgsniai akių kampučiais lenkti, Jo gopės visos yra lenktos, tiesą sakant, viskas, kas susiję su Krišna yra lenkta. Tokia yra tikroji premos prigimtis. Taigi nesiekite premos – nes patys tapsite lenkti. Laikykitės nuo jos kuo toliau.

Norėdamas paaiškinti šios premos “lenktą” prigimtį, Džagadananda rašo: “Mano protas ir širdis, apimti šios meilės, šoka tarsi įtraukti sūkurio. Nesiliauju ginčijęsis su Sačinandana Gaurahari.” Kitaip tariant, jo meilė išreikšta netiesiogiai, aplinkiniu būdu.

Kartą Džagadananda užtiko Gaurangą, miegantį tiesiai ant kietos žemės. Norėdamas suteikti Jam patogumo, iš sausų bananmedžio lapų pagamino labai minkštą gultą, apdengė senu drabužiu ir liepė Govindai nunešti jį Gaurangai Mahaprabhu. Šis, pamatęs dovaną, išmetė ją lauk, pareikšdamas: “Nenoriu to. Man ir taip gerai.” Sužinojęs apie tokį poelgį, Džagadananda Panditas labai užpyko ir paniuro. Jis nuolat paniręs į prema-kala, meilės persmelktus ginčus su Šri Gauranga, lygiai taip pat, kaip Šrimati Radhika iš meilės ginčijasi su Krišna.

idam te mukhambhojam avyakta-nilair
vrtam kuntalaih snigdha-raktais ca gopya
muhus cumbitam bimba-raktadharam me
manasy avirastam alam laksa-labhaih

“O Deva! Tegul Tavo lotoso žiedą primenantis veidas, kuris yra dengiamas juodomis blizgančiomis garbanomis, kuris vėl ir vėl yra bučiuojamas Motinos Jašodos, ir kurį puošia raudonos tarsi bimbos vaisius lūpomis, visada išlieka matomas mano širdyje – visi kiti milijonai pasiekimų yra visiškai beverčiai.”

(Šri Damodaraštakam 5)

Satyavrata Munis meldėsi: “Tu gali suteikti milijonus palaiminimų, nes Tu esi valdovas tų, kurie juos teikia pirmoje vietoje. Tačiau aš nieko nenoriu iš Tavęs išskyrus vieną palaiminimą, kad Tavo mielas apsiverkęs veidas tuo momentu, kai Motina Jašoda valdo Tave per prema-bhakti, apsireikštų mano širdyje”.

Tai yra vatsalija-raganugos bhakto (tas, kuris siekia pasiekti spontaniškos atsidavimo tėvystės meilės nuotaikoje) malda, dėl to tai yra nepaprastai aukštas sentimentas. Tokie bhaktos yra labai reti. Tokia prema gali būti pasiekta tik per Motionos Jašodaži, kuri yra tikrasis nedalijamas vatsalijos-rasos įsikūnijimas (akanda-murti), malonę. Asmuo gali atlikti sadhana-bhakti milijonais būdų, pradedant šravana, kirtana ir višnu-smarana, tačiau jeigu kas nėra vadovaujamas Šrimati Jašodos, tie negali pasiekti tokios premos.

Krišna negali suteikti vatsalija-premos, kadangi Jis jos neturi; Jis paprasčiausiai mėgaujasi priimdamas ją. Motina Jašoda yra originalios ir nedalijamos vatsalija-rasos vandenynas. Jeigu mes trokštame turėti tokį prisirišimą bei meilę kaip jos, tai galima gauti vien tik iš Motinos Jašodos, ne iš Krišnos. Krišna gali suteikti savo galią, tačiau Jis negali duoti tokios premos. Tai reiškia, jog Krišnoje kažko trūksta.

Būtent dėl šios priežasties Jis pasiskolino Šrimati Radhikos nuotaiką ir apsireiškė šiame pasaulyje Šri Čaitanijos Mahaprabhu pavidale. Kodėl Jam reikėjo priimti Šrimati Radhikos nuotaiką? Krišna yra Savo mylinčių bhaktų višaja (visaya – besimėgaujantis objektas). Jis nėra ašraja, šios mėilės šaltinis. Krišna norėjo patirti emocijas tų, kas turi tą premą. Mes turime ieškoti prieglobsčio pas tuos, kas yra tos premos šaltinis, jeigu norime pasiekti bet kokią rasą – šantą, dasją, sakhją, vatsaliją ar madhuriją.

Dėl tos priežasties Satjvarata Munis meldėsi Krišnai, kad Jo Bala-gopalos forma apsireikštų jo širdyje. Daršana širdyje priklauso nuo Krišnos bei Jo atsidavusių malonės. Be jų malonės jūs negalėsite pasiekti tokios premos.

Šrila Gurudeva

Nors Dvarakos karalienės jau anksčiau turėjo santykius su Krišna daugybe gyvenimu, jų meilė vis tiek priklauso samanjasanos kategorijai. Jų meilė niekada negali pavergti Krišnos, nors jų ten buvo ir tūkstančiai, šešiolika tūkstančių šimtas aštuonios karalienės. Karalienių meilė Krišnai yra maišyta: troškimas išpildyti savo pačių norus yra kartu su troškimu patenkinti Krišną.

Bet netgi ta jų meilės dalis, kuri yra skirta padaryti Krišną laimingu, yra padalinta. Kai jos pagimdė Krišnai po sūnų, jų prema tapo padalinta tarp sūnaus ir Krišnos. Kai kiekviena karalienė pagimdė antrą sūnų, jų prema toliau tapo padalinta tarp dviejų sūnų ir Krišnos. Kai kiekviena iš šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių karalienių pagimdė Krišnai dešimtąjį sūnų, jų prema pasidalino atitinkamai.

Kiekviena karalienė pagimdė dešimt sūnų. Dėl to jų prema yra padalinta, tačiau gopių prema – niekada.

Gopių prema yra tvirta, vienatikslė ir nepadalinta. Gopės myli Krišną ne dėl to, kad Krišna jas vestų. Jų prema vadinasi samartha, kas reiškia, kad jos trokšta tiktai laimės Krišnai. Jos negalvoja apie savo pačių džiaugsmą. Bet Dvarakos karalienes kartu siekia ir savo paties laimės.

Mes, bhaktai, turime labai daug meilės savo kūnui, savo drabužiams, savo plaukams, savo turtui ir savo grožiui, bet ar mes turime tiek pat meiles Krišnai? Ar mes turime tiek daug meilės Krišnai, kiek turime meiles savo miegui? Ne. Kažkiek jos turime ir lėtai išsiugdysime dar daugiau. Per atsidavimo tarnystes, tokias kaip guru-seva, Vaišnava-seva ir hari-kathos klausymąsi ši meilė palaipsniui augs. Tuomet mūsų prema Krišnai palaipsniui iš sadharani pasikeis į samanjasą ir iš samanjasa galiausiai pavirs į samarthą.

Tokia prema, kuri yra priklausoma nuo tam tikros priežasties arba aplinkybių, nėra samartha. Kai ši priežastis išnyks arba pasikeis aplinkybes, tokia meilė sustos. Gopių meilė Krišnai niekada nesustoja, nepasibaigia, ir tie, kurie atlieka bhadžaną sekdami jų pėdomis, turės tokią pat meilę Krišnai, kuri yra nepriklausoma nuo bet kurios priežasties.

// Ištrauka iš Šri Šrimad BV Narajanos Maharadžo kathos ” Sva-niyama-dasaka”. 1993 metai vasario mėnuo.

Šri Krišna susitinka su Kubdža Mathuroje

Šrila Raghunatha dasa Gosvamis sako: “Jeigu jie teigia, kad Bhagavanas dėl to turi trūkumų, tegu. Jeigu jie sako, kad Krišna iš tikrųjų nėra Bhagavanas, bet yra paprasčiausias berniukas piemenukas, tuomet aš taip pat tam neturiu nieko prieš. Bet gimimas po gimimo Jis yra mano šeimininkas.”

Kodėl jis taip sako? Kadangi meilė paprastai turi priežastį. Mes mylime kažką, jeigu jie yra labai gražūs, labai galingi, labai talentingi arba jeigu jie turi kažkokią specifine savybe, kuri yra labai patraukli mums.

Pavyzdžiui, paimkime šių dienų futbolo žvaigždes. Kiek daug žmonių tampa jų fanais ir garbina juos? Bet kai šios garsios žvaigždės-sportininkai pasensta, tuomet žmonės juos laiko nereikalingais bei nevertais net cento.

Tik iki to momento, kol jie yra savo karjeros viršūnėje, žmonės myli juos. Sakykime, mes mylime kažką, kadangi jie yra labai gražūs, bet jeigu šio asmens veidas patirtų nudiegimą nuo rūgšties, mes daugiau nebemylėtume šios asmenybes. Kodėl? Kadangi mes mylėjome jį ar ją tik dėl kažkurios savybės, kurią jis turėjo.

Todėl Raghunatha dasa Gosvamis sako, kad jo meile Bhagavanui nepriklauso nuo jokių ypatingų savybių, kurias Jis turi; jo meile yra savaime, natūrali.

Jeigu mes mylime Bhagavana dėl to, kadangi turime kažkokį savanaudišką troškimą, kuri norime išpildyti, tuomet, kai tik šis troškimas išsipildys, mes nustosime Ji milėti. Ka daugiau galima apie tai pasakyti? Dvarakos karalienės atidavė savo meilę Krišnai tik tuomet, kai jos ištekėjo už Krišnos.

Todėl jų prema Krišnai nėra pilnai savaime natūrali, ši meilė atėjo tik dėl vedybų. Jų prema vadinasi samanjasa. Jeigu Krišna nevestu jų, tuomet jos nemylėtu Jo. Kokia yra Kubdžos meilės Krišnai prigimtis? Jos prema yra žemiausioje kategorijoje. Kubdža susižavėjo Krišna per savanaudišką troškimą patenkinti savo geismą. Jos prema niekada negali pavergti Krišnos. Pamačiusi Krišnos kerinti grožį, ji tapo apžavėta ir troško išpildyti savo savanaudišką troškimą. Todėl, kol Krišna buvo šalia jos, ji mylėjo Jį. Ir kai Krišna įsėjo, jos prema sustojo. Ši prema vadinama sadharani, kas reiškia, kad ši meile yra eilinė, nes joje yra savanaudiškumo. Ši prema nenugalės Krišnos ir su tokia nuotaika Krišnos atžvilgiu nebus galima pasiekti amžinos premos. ( . . . )

Ištrauka nr. 2 iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo kathos “”Sva-niyama-dasakam”, 1993 metai vasario mėnuo (pradžia). Paveikslėlyje – Krišna Mathuroje susitinka su Kubdža.