Posts Tagged ‘prema’
2011 sausio 18d.
| 
Autorius: 
[IV dalis] Labai sunku suprasti šios lilos esmę, tai labai slapta. Išoriškai Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad išgirdęs Krišnos ir Balaramos argumentus, Nanda Baba nusiramino. Jie davė jam daug savo auksinių papuošalų ir Nanda Baba, su meilės ašaromis akyse grįžo į Vrindavaną.
Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.
Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.
Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?
Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?
Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?
Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.
Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.
Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.
Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.
Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.
Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.
Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.
Gaura premanande!
[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]
[bus daugiau]
Kategorijoje: Krišna Lila | 
Žymės: gopės, išsiskyrimas, Nanda Baba, prema, Višvanatha Čakravartis | 
Komentarų nėra »
Paramaradhjadeva nitja lila pravišta om višnupada aštotara šata Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas, mūsų mylimas dvasinis mokytojas, įėjo į Šri Krišnos amžinuosius Vradžos žaidimus trečiadienį 3 valandą ryto, paskutinę nakties dalį. Pagal Krišnadaso Kaviradžo Gosvamio Šri Govinda Lilamritą ir Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros Šri Krišna Bhavanamritą ši nakties dalis atitinka Šri Šri Radha-Krišnos ašta-kalija lilos daliai, aštuonių dalių kasdieninėms pramogoms, žinomoms kaip naiša-lila, naktiniai žaidimai. Prasidedantys 22:48 vakare ir besitęsiantys iki 03:36 ryto. Šis periodas trunkantis 4 valandas ir 48 minutes turi ilgiausius ir pačius intymiausius Radha-Krišnos žaidimus.
Kai Krišnos šeimos nariai užmiega, Jis slapta palieka namus Nandagrame, kad ateitų į nuostabius naktinius Vrindavanos miškus. Vrindavanos miškas su savo švelniu vėjeliu nešančiu miško gėlių aromatus yra toks žavingas, apsvaigusios jaunos bitės zvimbia aplink, nuo meilės pamišusios gulbės ir snapučiai džiaugsmingai plaukioja ežeruose, o paukščiai iš visų pusių džiaugsmingai čiulba “Džaja Džaja”. Nuostabi Kirtidos Devės dukra, Šri Radha, nepastebėta sprunka iš namų Javate, kad pamatytų savo mylimąjį Šri Krišną iš anksto sutartoje vietoje. Kai Dieviškoji pora susitinka, jie klajoja po mišką mėgaudamiesi gamtovaizdžiu ir apdainuodami tą grožį, puošdami vienas kitą miško gėlėmis ir liaupsindami vienas kito nuostabias savybes.
Visos Vradžos kumarės prisijungia prie Radha-Krišnos ir jie atlieka didį šokį ratu žinomą kaip rasa-lila. “Džaja Džaja Rasa Lila sarva-manorama“. Ši rasa-lilos pramoga su savo puikia meniška daina, šokiu ir grojimu muzikos instrumentais pavergia visų širdis. Net pusdieviai , apsaros ir gandharvai pagarbiai prisibijo matydami nuostabų Šri Krišnos ir sakhių talentą, kai jie atlieka šias iš visų Vradžos žaidimų gražiausias pramogas. Kad palaikytų juos, pusdieviai iš dangaus gausiai lieja kvepiančias gėles, muša ritmą būgnais ir džiaugsmingai su padėka šūkčioja.
Pavargus nuo įtemptos rasa-lilos, Krišnai ir jo intymioms draugėms patiekiami užkandžiai ir gėrimai atsigaivinimui, o tada jie ilsisi. Norėdami dar labiau padidinti prema-rasops malonumą jie įsitraukia į medaus vyno gėrimą ir aistringai mėgaujasi dar intymesniais žaidimais. Vėliau jie atsigaivina Jamunoje ir mėgaujasi džala-krida, vandens pramogomis. Ant kranto, mandžarės aprengia ir pamaitina Dieviškąją porą. Tuo metu dvi mandžarės paima Radha-Krišnos palaimintas pėdas ant savo kelių ir švelniai masažuoja jas, kai kitos tarnaitės vėduoja Juos ir siūlo auksinių betelio lapų užpildytų skaniais ingredientais. Dieviškoji Pora guli ir ramiai ilsisi. Tai yra laikas, kai mūsų Gurudevas įėjo į Vradžos nitja-dhamą, kad padėtų šiuose ypatinguose žaidimuose. Šiuo metu mandžarės tarnauja Šri Šri Jugala Kišorai prieš pat jiems įeinant į savo galutines ir pačias intymiausias santuokinės meilės pramogas kundžose.
Kai jos tarnauja Jų lotoso pėdoms, jos pasiūlo padja (vandens nuplauti pėdoms) iš savo meilės ašarų, smilkalų su savo kvėpavimu, žibintų su savo spindinčiais kaip brangakmeniai nagučiais, gėlių girliandas su savo žvilgsniais ir taip atlieka arotiką su intensyvia meile, naudodamos savo gyvybės orą sumišusį su kamparo lempa iš jų šypsenų. Tai fragmento iš Šri Krišna Bhavanamritos santrauka. Šrila Gurudevas, dažnai mums pasakojo, kaip atlikti arotiką šiuo būdu, ne mechaniškai, bet su tiek daug jausmų ar su bhava.
Mes norėtume prisiminti mūsų Gurudevą tokiu būdu tarnaujantį Radha-Krišnai, kaip labai gražią ir intymią Šrimati Radhikos tarnaitę Vrindavanoje. Vadovaujama savo guru-sakhių, Rūpos ir Rati Mandžarių ir Lalitos Sakhės, ji atlieka įvairias malonias paslaugas Radhai ir Krišnai visą dieną ir naktį. Šrila Gurudevas atėjo tam, kad suteiktų mums šią Vradža-bhakti ir, kad padarytų mus kvalifikuotais, kad vieną dieną patektume į Radha-Krišnos saldžius žaidimus. Jis buvo suinteresuotas platinti tik tai, nieko daugiau ir nieko mažiau.
Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo knygos „Šri Raja Ramananda Samvada“
Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)
Mahaprabhu ir Ramananda
Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.
Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.
Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.
Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:
Šrimad Bhagavatam 11.20.9:
tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata
mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat
„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.
Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:
-
dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.
-
jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.
-
bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.
Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:
- ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.
- nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.
- sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.
Šrimad Bhagavatam 4.29.46:
yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah
sa jahati matim loke vede ca parinisthitam
„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.
Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.
Kategorijoje: BV Narajana Maharadžas |
Žymės: Bhagavata, bhakti, dživa, karma, prema, Ramananda Samvada, Šrimad Bhagavatam |
Komentarų nėra »
[Tęsinys] Džagadananda Panditas sako: “Pasirinkite – ar būti užsiėmus transcendentine atsidavimo tarnyste Šri Čaitanjai Mahaprabhu, ar priimti pasaulietinės veiklos prieglobstį ir tarnauti šeimai, draugams bei visuomenei. Neįmanoma vienu metu kultyvuoti abu šiuos dalykus. Nuolankiai perspėju – jei neišvystysite vienakryptiškumo atsidavimo tarnystei atlikti, tuomet savo noru atsidursite apgailėtinoje padėtyje – tarsi bandytumėte persikelti per upę, kojas įstatę į dvi skirtingas valtis. Srovė neša jas tai šen, tai ten, ir plėšia jus pusiau.
Patvinusi upė pilna pavojingų sūkurių, atsidūrę joje pasinersit labai giliai ir nebepajėgsit išsikapanoti. Jūs nuskęsit. Prema taip pat yra vivarta (kaip tie sūkuriai). Ji nėra tiesi, be to, labai pavojinga – tarsi gyvatė. Kol gyvatės gyvos – jos būtinai lenktos ir šliaužia vinguriuodamos. O išsitiesina tik numirusios.
Lygiai taip pat ir prema yra netiesi, Šri Krišnos protas yra netiesus, Šrimati Radhikos protas – dar labiau netiesus, o Krišnos mama – labiausiai netiesi. Krišnos Vradža lenkta, Jo Jamunos upė – lenkta, Jo žvilgsniai akių kampučiais lenkti, Jo gopės visos yra lenktos, tiesą sakant, viskas, kas susiję su Krišna yra lenkta. Tokia yra tikroji premos prigimtis. Taigi nesiekite premos – nes patys tapsite lenkti. Laikykitės nuo jos kuo toliau.
Norėdamas paaiškinti šios premos “lenktą” prigimtį, Džagadananda rašo: “Mano protas ir širdis, apimti šios meilės, šoka tarsi įtraukti sūkurio. Nesiliauju ginčijęsis su Sačinandana Gaurahari.” Kitaip tariant, jo meilė išreikšta netiesiogiai, aplinkiniu būdu.
Kartą Džagadananda užtiko Gaurangą, miegantį tiesiai ant kietos žemės. Norėdamas suteikti Jam patogumo, iš sausų bananmedžio lapų pagamino labai minkštą gultą, apdengė senu drabužiu ir liepė Govindai nunešti jį Gaurangai Mahaprabhu. Šis, pamatęs dovaną, išmetė ją lauk, pareikšdamas: “Nenoriu to. Man ir taip gerai.” Sužinojęs apie tokį poelgį, Džagadananda Panditas labai užpyko ir paniuro. Jis nuolat paniręs į prema-kala, meilės persmelktus ginčus su Šri Gauranga, lygiai taip pat, kaip Šrimati Radhika iš meilės ginčijasi su Krišna.
Kategorijoje: BV Narajana Maharadžas |
Žymės: Džagadanada Panditas, prema, Prema Vivarta |
Komentarų nėra »
idam te mukhambhojam avyakta-nilair
vrtam kuntalaih snigdha-raktais ca gopya
muhus cumbitam bimba-raktadharam me
manasy avirastam alam laksa-labhaih
“O Deva! Tegul Tavo lotoso žiedą primenantis veidas, kuris yra dengiamas juodomis blizgančiomis garbanomis, kuris vėl ir vėl yra bučiuojamas Motinos Jašodos, ir kurį puošia raudonos tarsi bimbos vaisius lūpomis, visada išlieka matomas mano širdyje – visi kiti milijonai pasiekimų yra visiškai beverčiai.”
Satyavrata Munis meldėsi: “Tu gali suteikti milijonus palaiminimų, nes Tu esi valdovas tų, kurie juos teikia pirmoje vietoje. Tačiau aš nieko nenoriu iš Tavęs išskyrus vieną palaiminimą, kad Tavo mielas apsiverkęs veidas tuo momentu, kai Motina Jašoda valdo Tave per prema-bhakti, apsireikštų mano širdyje”.
Tai yra vatsalija-raganugos bhakto (tas, kuris siekia pasiekti spontaniškos atsidavimo tėvystės meilės nuotaikoje) malda, dėl to tai yra nepaprastai aukštas sentimentas. Tokie bhaktos yra labai reti. Tokia prema gali būti pasiekta tik per Motionos Jašodaži, kuri yra tikrasis nedalijamas vatsalijos-rasos įsikūnijimas (akanda-murti), malonę. Asmuo gali atlikti sadhana-bhakti milijonais būdų, pradedant šravana, kirtana ir višnu-smarana, tačiau jeigu kas nėra vadovaujamas Šrimati Jašodos, tie negali pasiekti tokios premos.
Krišna negali suteikti vatsalija-premos, kadangi Jis jos neturi; Jis paprasčiausiai mėgaujasi priimdamas ją. Motina Jašoda yra originalios ir nedalijamos vatsalija-rasos vandenynas. Jeigu mes trokštame turėti tokį prisirišimą bei meilę kaip jos, tai galima gauti vien tik iš Motinos Jašodos, ne iš Krišnos. Krišna gali suteikti savo galią, tačiau Jis negali duoti tokios premos. Tai reiškia, jog Krišnoje kažko trūksta.
Būtent dėl šios priežasties Jis pasiskolino Šrimati Radhikos nuotaiką ir apsireiškė šiame pasaulyje Šri Čaitanijos Mahaprabhu pavidale. Kodėl Jam reikėjo priimti Šrimati Radhikos nuotaiką? Krišna yra Savo mylinčių bhaktų višaja (visaya – besimėgaujantis objektas). Jis nėra ašraja, šios mėilės šaltinis. Krišna norėjo patirti emocijas tų, kas turi tą premą. Mes turime ieškoti prieglobsčio pas tuos, kas yra tos premos šaltinis, jeigu norime pasiekti bet kokią rasą – šantą, dasją, sakhją, vatsaliją ar madhuriją.
Dėl tos priežasties Satjvarata Munis meldėsi Krišnai, kad Jo Bala-gopalos forma apsireikštų jo širdyje. Daršana širdyje priklauso nuo Krišnos bei Jo atsidavusių malonės. Be jų malonės jūs negalėsite pasiekti tokios premos.
Kategorijoje: BV Narajana Maharadžas |
Žymės: Damodara, Damodaraštakam, prema, rasa, vatsalija |
Komentarų nėra »
