Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Radharani’

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”

Vakarinėje Šri Radha Kundos pusėje yra Džiūlana Tala. Kartą Šri Sanatana ir Šri Rūpa Gosvamiai, įsigilinę į hari-kathą, sėdėjo prie Šri Raghunathos dasos Gosvamio bhadžana-kutiro, šiaurės rytuose nuo Radha Kundos.

Šri Sanatana Gosvamis paklausė Šri Rūpos Gosvamio:
– Rūpa, ką šiomis dienomis rašai?
Šrila Rūpa Gosvamis parodė jam Čatu-pušpandžiali, savo sukurtą stotrą. Pirmoji jos šloka (posmelis) yra toks:

nava-goracana-gaurim
praverendivaram baram
mani-stavaka-vidyoti
veni-vyalangana-phanam

„O, Vrindavanešvari! Vėl ir vėl Tau lenkiuosi. Tu esi gaurangi, auksaspalvės odos, tarytum visada šviežias goračana. Tavo drabužiai puikaus mėlynojo lotoso žiedo spalvos, o Tavo ilgų supintų plaukų viršutinė dalis papuošta brangakmeniais, dėl ko jie atrodo tarsi juodos gyvatės patelės galva.“

Perskaitęs tai Šri Sanatana Gosvamis tarė:
– Rūpa! Sakiniu veni-vyalangana-phanam banguotus, juodus, garbanotus, sušukuotus Šrimati Radhikos plaukus tu palygini su nuodinga juoda gyvatės patele. Bet juk visų savybių turėtoja, neregėtai žavi, švelni ir miela Šrimati Radhika yra Krišnos mylimoji. Man šis tavo palyginimas nepatinka.“

Šri Rūpa Gosvamis nusišypsojo ir nuolankiai paprašė Šri Sanatanos Gosvamio pasiūlyti geresnį variantą, bet tą akimirką Sanatana Gosvamis nepajėgė sugalvoti jokio tinkamesnio palyginimo.
– Pataisysiu šį tavo pasakymą kiek vėliau, – pasakė jis ir nuėjo savo reikalais, mąstydamas apie tą posmelį.

Kai priėjo šią vietovę vakarinėje kundos pusėje, išvydo gopa kišorę, besisupančią gražiomis sūpuoklėmis, kabančiomis nuo kadambos medžio šakų. Jos draugės sūpavo ją pirmyn ir atgal, giedodamos mallara-ragą. Šri Sanatana Gosvamis pastebėjo juodą gyvatės patelę, iškelta galva šliaužiančią ant tos besisupančios kišorės juodų kasų. Norėdamas išgelbėti ją nuo gyvatės įkandimo, Sanatana pribėgo prie jos, šaukdamas:
– Lali! Lali! Saugokis! Tavo plaukuose juoda gyvatė.

Tačiau kai priėjo arčiau, nieko nebesimatė – nei kišorės, nei sakhių, nei sūpuoklių.

Atsimindamas regėtą sceną jis ėmė iš džiaugsmo verkti ir grįžo pas Rūpą Gosvamį. Jam pasakė:
– Rūpa! Tavasis palyginimas pats tinkamiausias. Šrimati Kišoridži padovanojo man ypatingą malonę parodydama Savo išlenktąją kasą. Tavo pasakymo visiškai nereikia taisyti.

Būtent šioje Džiūlana Tala vietovėje Šri Sanatana Gosvamis ir gavo Pačios Radhadži daršaną.

Džatila ir Kutila manė, kad yra vienintelės tikrai doros moterys visoje Vradžoje, o Radhikos nė trupučio nelaikė tokia. Jos apie Ją visuomet atsiliepdavo negražiai ir skleisdavo prieš Ją propagandą.Krišna visa tai žinojo. Vieną dieną Jis apsimetė sergąs ir sudarė įspūdį, kad tuoj tuoj gali mirti. Mama Jašodadži sukvietė visus vaidyas (Ajurvedos gydytojus) ir mantras išmanančius brahmanus, bet nė vienas jų negalėjo niekuo padėti.

Galiausiai pasirodė Jogamaja Pūrnimadži. Ji tarė:

– Jeigu šiuo molio indu, turinčiu šimtus skylučių, nepriekaištingai dora mergina sugebės atnešti iš Jamunos vandens ir tuo vandeniu kartodama mantras atliks Krišnai abhišeką, tuomet Kanhaya pasveiks. Jokiais kitais būdais neįmanoma Jo išgelbėti.

Jašodadži pasišaukusi Džatilą ir Kutilą liepė joms atnešti Jamunos vandens tuo ypatingu indu. Jiedvi paeiliui ėjo prie upės ir bandė pasemti vandens, tačiau nė vienai nepavyko inde išlaikyti bent vieno lašelio.

Sutrikusios jos paliko indą ant kranto ir grįžo namo slaptais keliukais, kad nieko nesutiktų.

Tuomet Jogamaja Pūrnima patarė Jašoda Majai paprašyti Šrimati Radhikos, jog Ji atneštų vandens tuo indu su šimtais skylučių. Paprašyta daugelį kartų Šrimati Radhika galiausiai sutiko eiti prie Jamunos. Jai sėkmingai pavyko atnešti tuo indu vandens neišlaistant pro skylutes nė vieno lašelio vandens.

Pūrnamasidži tuo vandeniu aptaškė Krišną, ir Jis akimirksniu pasveiko. Visi Vradžavasiai nustebo, išvydę tokį nutikimą, ir visur pasklido kalbos apie nepaprastą Radhikos doringumą.

Ši vietovė, Khelanvana, yra už dviejų mylių į pietryčius nuo Ūdžani (“ūjani” reiškia “priešinga srovė”, nes šioje vietoje Jamuna ėmė tekėti priešinga kryptimi, išgirdusi nuostabų Šri Krišnos grojimą fleita ).

Šioje Khelanvanoje Šri Krišna ir Šri Balarama linksminosi su savo draugais sakhais, eidami ganyti karvių. Čia su savo sakhėmis pramogaudavo ir Šrimati Radhika. Ši vieta vadinama Khelanvana, nes jie mėgdavo čia žaisti („khelna“).

Čia kurį laiką buvo apsistojęs ir Nanda Baba su gopėmis, gopais bei karvių bandomis, ir Vrišabhanu Baba su visa šeimyna.

Šiais laikais čia galima pamatyti Balarama Kundą, Gopi Ghatą, Šri Radha-Govindadži, Šri Radha-Gopinathadži ir Šri Radha-Madana Mohaną.

Khelanvana 

rādhā-kṛṣṇa prāṇa mora yugala-kiśora
jīvane maraṇe gati āra nāhi mora

kālindīra kūle keli-kadambera vana
ratana-vedīra upara basāba du’jana

śyāma-gaurī aṅge diba (cuwā) candanera gandha
cāmara ḍhulāba kabe heriba mukha-candra

gāthiyā mālatīra mālā diba dohāra gale
adhare tuliyā diba karpūra tāmbūle

lalitā viśākhā ādi jata sakhī-vṛnda
ājňāya kariba sevā caraṇāravinda

śrī kṛṣṇa-caitanya-prabhura dāsera anudāsa
sevā abhilāṣa kare narottama-dāsa

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Vertimas:

1. Amžinai jauna Dieviškoji Pora Šri Šri Radha ir Krišna yra mano siela ir pats gyvenimas.
2. Nedidelių kadamba medžių miške, ant Jamunos kranto, aš pasodinsiu šią Dieviškąją Porą ant sosto, padaryto iš nuostabių brangakmenių.
3. Aš ištepsiu tamsų Krišnos ir auksinį Radharani kūnus kvapnia sandalmedžio pasta, ir aš vėduosiu Juos čamaros vėduokle. O, kada gi aš išvysiu Jų veidus, panašius į mėnulį?
4. Suvėręs malati gėlių girliandas, uždėsiu jas Jiems ant kaklo, ir pasiūlysiu Jų lotoso burnoms tambūla (betelio riešutus), iškvėpintus kamparu.
5. Gavęs sakhių, vadovaujamų Lalitos ir Višakhos, leidimą, aš tarnausiu Radhos ir Krišnos lotoso pėdoms.
6. Narottama dāsa, kuris yra Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu tarno tarnas, trokšta, ilgisi tokios tarnystės Jugala-Kišorai.

~ Šri Narottama dasa Thakuras ~