Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘rasa’

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos “Slaptingos Bhagavatam tiesos”, skyriaus “Prinokęs vaisius“:

Šrimad Bhagavatam 1.1.3:

nigama-kalpa-taror galitam phalam śuka-mukhad amrta-drava-samyutam

pibata bhagavatam rasam alayam muhur aho rasika bhuvi bhavukah

„O, daug prityrę išminčiai, ragaukite Šrimad-Bhagavatam – nunokusį troškimų medžiui prilygstančios Vedų literatūros vaisių. Bhagavatam sklinda iš Šri Šukadevos Gosvamio lūpų, todėl šio vaisiaus skonis dar skalsesnis, nors ir taip jo nektariškomis sultimis mėgavosi visi, taip pat ir išsivadavusios sielos.“

Nigama-kalpa-taror reiškia, kad visos Vedos, Upanišados, Šrutis, Mahabharata bei Ramajana, sudėtos kartu prilygsta kalpataru, transcendentiniam troškimų medžiui. O Šrimad-Bhagavatam yra pats gardžiausias šio medžio vaisius. Jei paragausi šaknų, saldumo nepajusi. Taip pat ir kramtydamas lapus bei šakeles saldaus skonio nepatirsi – net jei atsikąsi vaisiaus, kuris dar neprinokęs. Tik kai subrendęs vaisius visiškai nunoksta, ir kai jo paragauja kvapo priviliotos gegutės ar papūgos – tik tada skonis tampa neprilygstamai saldus.

Šrimad Bhagavatam yra pats gardžiausias troškimų medžio vaisius.

Visas Vedas ir Upanišadas galima palyginti su medžiais. Galite joms tarnauti skaitydami ar klausytis jų atpasakojimo ir sekti jose pateiktais nurodymais, tačiau vis tiek nepajusite saldumo. Visose Puranose neatrasite saldumo. Net Ramajanoje ir Mahabharatoje rasite visai nedaug saldumo. Net jei savarankiškai skaitysite Šrimad-Bhagavatam, saldumas nepasirodys. Kodėl taip yra? Nes vaisiaus nebus paragavusi papūga ar gegutė. Šių paukščių snapeliuose yra kažkokia medžiaga, kurią jos perduoda vaisiaus minkštimui, ir šis įgauna ypatingą skonį. Todėl sakoma: yaha bhagavata pada vaisnavera sthane – norintis suprasti Šrimad-Bhagavatam privalo kreiptis į save realizavusį Vaišnavą ir iš jo klausytis (Čaitanya Čaritamrita 5.131).

Šrimad-Bhagavatam mus pasiekė per guru-paramparą iš Paties Šri Krišnos. Kas yra Šri Šukadeva Gosvamis? Jis yra Šrimati Radhikos papūga. Savo paties akimis jis regėjo visus dieviškuosius Krišnos žaidimus ir ragavo juos savo pojūčiais bei intelektu. Neskaitęs Šrimad-Bhagavatam tokio tyro rasika ir bhavuka bhagavatos draugijoje, iš tikrųjų negali paaiškinti šio šventraščio prasmės. Negalės paragauti nektaro. [pullquote]Kas nedalyvauja šiame procese, t.y. kas neskaitė ar negirdėjo Šrimad-Bhagavatam mokytojų-mokinių sekoje ir taip pats netapo rasika bei bhavuka, tas negalės nei prisiliesti prie Šrimad-Bhagavatam prasmių, nei jų paaiškinti kitiems.[/pullquote] Jis tik tars žodžius – nors, aišku, tai žalos niekam neatneš. Kitaip tariant, jis pateiks paaiškinimus, tačiau vaisius skirsis nuo to, kurį Parikšitui Maharadžui bei kitiems klausytojams perdavė Šri Šukadeva Gosvamis.

Yra ir tokių bhaktų, panašių į Šukadeva Gosvamį, kurie išnagrinėjo Šrimad-Bhagavatam savo gurudevos bendrijoje ir kurie patys yra rasika bei bhavuka, tačiau šio šventraščio prasmių pilnai paaiškinti kitiems negali. Kodėl taip yra? Aiškindami tam tikras jo ištraukas jie nualpsta, nes atsimena dieviškuosius Krišnos žaidimus. Netekę sąmonės jie nė žodžio nebegali pratarti. Jei Patsai Krišna ateitų pabandyti paaiškinti šios knygos prasmes, Jis nualptų Pats pirmasis. Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi negalėjo kalbėti apie Šrimad Bhagavatam, todėl kartais klausydavosi jos iš Šrilos Gadadharos Pandito lūpų. O kai Radhika išgirsta kad ir pirmuosius pirmojo Šrimad-Bhagavatam skyriaus žodžius, janmady asya yatah – kas nutinka tuomet? Atsiminusi Krišną Ji iš karto nualpsta. Taigi Ji taip pat nesugebėtų nieko paaiškinti.

Šukadėva pateikia Šrimad Bhagavatam susirinkusiems Rišiams

Ir Gadadhara Panditas nesiliaudavo verkęs, tačiau šiuo atveju viskas buvo suplanuota taip: kadangi Mahaprabhu troško klausytis jo pasakojimų, Jogamaja neleido jam apalpti. Radha ir Krišna gali dovanoti ypatingą malonę, kaip kad prieš grįždami į Savo aprakata-lilą (neapreikštuosius dieviškus žaidimus). Jie praliejo malonę Šukadevai Gosvamiui. Jam paliepė: „Dar pasilik šiame pasaulyje. Mes jau iškeliaujame, bet tu turi dar šiek tiek pasilikti. Suteikiam tau malonę, – sugebėjimą visiems paaiškinti Šrimad-Bhagavatam neapalpstant. Gali būti, kad neteksi sąmonės, kuomet atsiminsi Mane ar Radhiką, kalbėdamas apie Brahmara Gitą ar rasa-lilą – taigi stenkis šias temas praleisti. Niekada tiesiogiai neištark nei Mano, nei Radhikos vardų. Tramdyk savo jausmus. Iš mudviejų sklis ypatinga malonė, kurios dėka ir galėsi paaiškinti Šrimad-Bhagavatam. Kitaip tą padaryti būtų labai sunku. Be galo sunku.“

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

idam te mukhambhojam avyakta-nilair
vrtam kuntalaih snigdha-raktais ca gopya
muhus cumbitam bimba-raktadharam me
manasy avirastam alam laksa-labhaih

“O Deva! Tegul Tavo lotoso žiedą primenantis veidas, kuris yra dengiamas juodomis blizgančiomis garbanomis, kuris vėl ir vėl yra bučiuojamas Motinos Jašodos, ir kurį puošia raudonos tarsi bimbos vaisius lūpomis, visada išlieka matomas mano širdyje – visi kiti milijonai pasiekimų yra visiškai beverčiai.”

(Šri Damodaraštakam 5)

Satyavrata Munis meldėsi: “Tu gali suteikti milijonus palaiminimų, nes Tu esi valdovas tų, kurie juos teikia pirmoje vietoje. Tačiau aš nieko nenoriu iš Tavęs išskyrus vieną palaiminimą, kad Tavo mielas apsiverkęs veidas tuo momentu, kai Motina Jašoda valdo Tave per prema-bhakti, apsireikštų mano širdyje”.

Tai yra vatsalija-raganugos bhakto (tas, kuris siekia pasiekti spontaniškos atsidavimo tėvystės meilės nuotaikoje) malda, dėl to tai yra nepaprastai aukštas sentimentas. Tokie bhaktos yra labai reti. Tokia prema gali būti pasiekta tik per Motionos Jašodaži, kuri yra tikrasis nedalijamas vatsalijos-rasos įsikūnijimas (akanda-murti), malonę. Asmuo gali atlikti sadhana-bhakti milijonais būdų, pradedant šravana, kirtana ir višnu-smarana, tačiau jeigu kas nėra vadovaujamas Šrimati Jašodos, tie negali pasiekti tokios premos.

Krišna negali suteikti vatsalija-premos, kadangi Jis jos neturi; Jis paprasčiausiai mėgaujasi priimdamas ją. Motina Jašoda yra originalios ir nedalijamos vatsalija-rasos vandenynas. Jeigu mes trokštame turėti tokį prisirišimą bei meilę kaip jos, tai galima gauti vien tik iš Motinos Jašodos, ne iš Krišnos. Krišna gali suteikti savo galią, tačiau Jis negali duoti tokios premos. Tai reiškia, jog Krišnoje kažko trūksta.

Būtent dėl šios priežasties Jis pasiskolino Šrimati Radhikos nuotaiką ir apsireiškė šiame pasaulyje Šri Čaitanijos Mahaprabhu pavidale. Kodėl Jam reikėjo priimti Šrimati Radhikos nuotaiką? Krišna yra Savo mylinčių bhaktų višaja (visaya – besimėgaujantis objektas). Jis nėra ašraja, šios mėilės šaltinis. Krišna norėjo patirti emocijas tų, kas turi tą premą. Mes turime ieškoti prieglobsčio pas tuos, kas yra tos premos šaltinis, jeigu norime pasiekti bet kokią rasą – šantą, dasją, sakhją, vatsaliją ar madhuriją.

Dėl tos priežasties Satjvarata Munis meldėsi Krišnai, kad Jo Bala-gopalos forma apsireikštų jo širdyje. Daršana širdyje priklauso nuo Krišnos bei Jo atsidavusių malonės. Be jų malonės jūs negalėsite pasiekti tokios premos.