Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šeši Gosvamiai’

Šeši Gosvamiai

(Pratęsimas) Vėliau Šrila Dživa Gosvamis ėmė dar ir tobulinti kitų ačarjų raštus. Vienas toks ačarja, vardu Šrila Gopala Bhata Gosvamis, klausėsi hari-kathos tiesiogiai iš Šrilos Rūpos ir Sanatanos Gosvamių, kuriuos laikė savo šikša-guru. Studijuodamas senovės Vaišnava-ačarjų, tokių kaip Madhava ir Ramanudža, raštus, Gopala Bhata Gosvamis atrinko skirtingas temas, susijusias su sambandha (ryšio su Krišna atkūrimo), abhidėja (veiklos pagal tą ryšį) ir prajodžana (aukščiausio gyvenimo tikslo pasiekimo) ir viską surašė į sąsiuvinį.

Šrila Dživa Gosvamis išmoko iš Gopalos Bhatos Gosvamio visą šią tatvą. Tada paėmė skyrių, kuriame buvo sudėta visa informacija apie sambandhą ir jį išplėtė. Taip pat paėmė koncepcijas, pateiktas knygose Bhakti-rasamrita-sindhu, Udžvala-nilamani, Brihad-bhagavatamrita ir kitose, parašytose Rūpos bei Sanatanos Gosvamių – taip sukūrė savo pirmąją sandarbhą.

[pullquote]Žodis sandarbha reiškia “vertingų brangakmenių skrynia.” Iš Šešių Sandarbhų pirmosios keturios – Tatva-sandarbha, Bhagavat-sandarbha, Paramatma-sandarbha ir Krišna-sandarbha – visos jos detaliai aiškino sambandha-gijaną. Jose pateiktos žinios apie dživą, iliuzinę energiją ir dživos tikslus; visa tai aiškinama pirmose keturiose sandarbhose.[/pullquote]

Tatva-sandarbhoje pateikiamas pramanos ir pramėjos (įrodymo) supratimas. Ką reiškia pramana? Bet kokioje srityje, kieno žodžius priimti kaip autoritetingus? Tarkime, jaunas berniukas papasakoja, kad didžiulis gaisras nuniokojo šventą vietą ir kad viskas iki pagrindų sudegė. O pagyvenęs vyras pasako, kad ten buvusioje arbatos parduotuvėje kilo nedidelis gaisras, tačiau greitai buvo užgesintas. Girdėdami tokias dvi skirtingas istorijas, kieno žodžiais patikėsime? Žinoma, kad labiau autoritetingi yra vyro žodžiai, nes jis vyresnis ir labiau subrendęs nei berniukas.

Pramanos supratimas siejasi su daugeliu dalykų. Skirtingi žmonės gali tvirtinti esą įsitikinę, kad šis pasaulis yra tikras, jų buvimas žmonėmis ar brahmanais yra tikras, ar kad jie yra savo turto šeimininkai. Visas šis klaidingas susitapatinimas bei nuosavybės savinimasis įžiebia daugybę nesutarimų bei ginčų. Kitas žmogus pasakys: “Visi šie dalykai yra laikini; todėl nesivarginkite dėl jų kovoti. Vietoj to padarykite ką nors savo sielos ir Aukščiausio Dievo Asmens labui, nes jie yra amžini.” Kuriai iš šių prieštaringų nuomonių pritarti? Nagrinėdamas santykius tarp Aukščiausiojo Viešpaties, dživos bei materialios egzistencijos, Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kuo galima tikėti. Jis rašo, kad vienintelis autoritetas yra Vedos, o bet koks kitas taip vadinamas autoritetas stokoja patikimumo. Tai, ką patiriame ribotomis savo juslėmis bei protu gali apgauti, tačiau Vedų žodžiai niekada neapgaus.

Savo Bhagavat-sandarbhoje Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad visa, ką mes regime, kyla iš to paties šaltinio. Absoliučioji Tiesa yra vienas, ir Jis iš prigimties yra sklidinas nesuvokiamų galių. Savo galių dėka Jis egzistuoja keturiuose pavidaluose: svarūpa (Savo pirmapradžiu pavidalu), tad-rūpa-vaibhava (visos inkarnacijos, pradedant Baladeva Prabhu), dživa (gyvosios būtybės) ir pradhana (iliuzinė energija). Jis tarsi saulė, kuri taip pat esti keturiuose pavidaluose: savo pirminiu pavidalu, saulės disku, saulės spinduliais ir šviesos atspindžiais, kurie palyginami su maja.

Dživos Gosvamio atėjimo diena
2009 m. Rugsėjo 1 d.
Tridandisvamis Šri Šrimad BV Narajana Gosvamis Maharadžas

Šrila Dživa Gosvamis

Šrila Dživos Gosvamio tėvas Anupama buvo Šrilos Rūpos bei Šrilos Sanatanos Gosvamių brolis. Iškilusis jo tėvas bei dėdės dirbo musulmonų valdovui: Šrila Sanatana Gosvamis buvo ministras pirmininkas, Šrila Rūpa Gosvamis buvo asmeninis sekretorius, o Šri Anupama – iždininkas. Visi trys susitiko Šri Čaitanją Mahaprabhu, šiam apsilankius jų gyvenamoje Ramakeli vietovėje.

Kaip vienintelis trijų brolių sūnus, Dživa Gosvamis sulaukdavo meilaus dėmesio. Ypač prieraišiai su juo elgėsi Šrila Rūpa Gosvamis – tarsi su savo paties sūnumi. Dživą Gosvamį, dar visai jauną berniuką, jis nusivedė pas Mahaprabhu, kuris palaimino vaiką uždėdamas ranką jam ant galvos.

Vaikystėje Dživa studijavo ir greitai išmoko logikos, sanskrito gramatikos ir teistinės filosofijos iš knygų savo tėvo namuose. Prieš palikdami šeimyninį gyvenimą ir iškeliaudami į Vrindavaną, Šrila Rūpa Gosvamis ir Anupama padalino visą šeimos turtą, paskirdami Dživai pakankamai lėšų mokslams pratęsti. Visi trys broliai suprato, kad Dživa – vienintelis sūnus jų dinastijoje, todėl su didžiule meile jį auklėjo, užtikrindami, kad jam nieko netrūktų materialiai.

[pullquote]Dživa buvo švelnios prigimties ir kiek paaugęs ėmė garbinti Šri Šri Radhos ir Krišnos Dievybes. Paniręs į meditaciją verdavo Joms girliandas ir atlikdavo pudžą, užuot žaidęs su kitais vaikais.[/pullquote] Sulaukęs keturiolikos jis nukeliavo į Navadvipą. Tuo metu Mahaprabhu jau buvo sugrįžęs į dvasinį pasaulį, o visi kiti Navadvipos bhaktos palikę šį pasaulį arba išvykę į kitas vietoves. Šrivasa Panditas, Advaita Ačarja ir kiti išvyko, nes Navadvipa dabar kėlė jiems vien gilų liūdesį, tad šioji ištuštėjo.

Kelios dienos prieš atvykstant Dživai, iš Khardahos į Šrivasanganą atvyko Šri Nitjananda Prabhu. Jis su didžiuliu džiaugsmu pasitiko atvykusį Dživą. Uždėjęs pėdas Dživai ant galvos Nitjananda Prabhu pasakė: “Atėjau čionai tik dėl to, kad susitikčiau su tavimi, jei ne tu, būčiau pasilikęs Khardahoje.” Tada aprodė visas Mahaprabhu dieviškųjų žaidimų vietas Navadvipoje ir praliejo malonę nurodydamas jam persikelti gyventi pas Šrila Rūpą bei Šrila Sanataną Gosvamius Vrindavanoje.

[Pratęsimas] Šioje maldoje Šrila Rūpa Gosvamis sako: “Man teko girdėti, jog Drona ir Dhara [1. Praeituose gyvenimuose Nanda Baba ir Motina Jašoda buvo Drona ir Dhara, jie atliko rūsčias askezes, kol Viešpats Brahma suteikė palaiminimą turėti tėvišką meilę Bhagavanui] garbino Viešpatį Narajaną visas keturias jugas. Tai pat girdėjau, jog kai kurios sadhana-siddha gopės atliko sadhana nesuskaičiuojamą daugybę kalpų [2. Kalpa yra viena Viešpaties Brahmos diena, trunkanti tūkstantį maha-jugų arba 4.32 milijardus metų]. Kol jos praktikavo, gimė ir mirė daugybė Brahmų. Ir tik tada jos pasiekė gopi-bhavą.” Ši prema yra tokia reta, jog be bepriežastinės Krišnos malonės mes niekada negalėsime ją pasiekti.

“Šri Šad-Gosvamyaštakam” (6) giedama:

sankhya-puravaka-nama-gana-natibhih
kalavasanti-krtau
nidrahara-viharakadi-vijitau
catyanta-dinau ca yau
radha-krsna-guna-smrter madhurima
avanandena sammohitau
vande rupa-sanata raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“ Aš garbinu Šešis Gosvamius, kurie leisdavo visą savo laiką kartodami šventus vardus, dainuodami ir lenkdamiesi dandavant-pranamomis, taip nuolankiai išpildydami savo įžadą kiekvieną dieną nusilenkti nustatytą skaičių kartų. Tokiu būdu jie naudojo savo vertingus gyvenimus ir nugalėjo valgymą ir miegojimą. Visada žvelgdami į save kaip į visiškai niekam tikusius, jie būdavo užburti dieviškos ekstazės, prisiminę Šri Radhos ir Krišnos saldžias savybes.“

radha-kunda-tate kalinda-tanaya-
tire ca vamsivate
premonmada-vasad asesa-dasaya
grastau pramattau sada
gayantau ca kada harer guna-varam
bhavabhibhutau muda
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“Aš siūlau dandavat pranamą Šešiems Gosvamiams, kurie tapo pamišę premoje (premonmāda) išsiskyrimo nuotaikoje. Kartais jie eina prie Radha kundos arba Jamunos krantų, kartais į Vamši-vatą. Apsvaigę kṛṣṇapremoje, jie buvo užvaldyti bhavos ir džaugsmingai dainavo apie pačią tauriausią ir nuostabiausią Šri Hari mādhurya-rasą.”

(Šri Šad-Gosvamiaštakam 7)

Aukščiau minėtame posme žodis “ašeša” nurodo šešių Gosvamių ašta-sattvika-bhavas arba kūniškas transformacijas, sukeltas aštuonių tipų ekstazių. Kartais neišmatuojamame išsiskyrime jų būklė vos nesibaigdavo dešimtąja gyvenimo pakopa – mirtimi. Šeši Gosvamiai gyveno Radha-kundoje ir Šyama-Kundoje, ritinėjosi žeme, vaikščiojo po Vrindavaną, Vamšivatą ir visas kitas šventas vietas raudodami bei giliai sielodamiesi.

ha radhe braja devike ca lalite
he nanda-suno kutah
sri-govardhana-kalpa-padapa-ale
kalindi-vanye kutah
gosantav iti sarvato vraja-pure
khedair maha-vihvalau
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-goplakau

“Aš atlieku vandaną Šešiems Gosvamiams, kurie visada šaukia, „O Radhe! O Vrindavanos Karaliene! Kur tu? O Lalite! O Nandos Maharadžos Sūnau! Kur Jūs? Ar Jūs sėdite po Šri Govardhanos kalvos kalpa vrikša medžiais? Ar Jūs klajojate miškuose prie minkštų Kalindi krantų?“. Klaidžiodami po visą Vradža-mandalą, jie visada dejuodavo, apimti ir deginami didžiausio išsiskyrimo jausmų.”

Gosvamiai valgė ir gėrė tik tiek, kad palaikyti savo gyvybes – keletą sausų grūdų ar žirnių. Kartais jie nevalgė nieko iš viso, o kartais gėrė tiktai vandenį. Jeigu jie miegojo, tai tiktai dvidešimt keturias minutes – niekada nedaugiau negu keturiasdešimt aštuonias. Kartais jie nemiegodavo iš viso, net momentą. Visą savo laiką jie praleido verkdami, raudodami, prisimindami ir diskutuodami saldžius Krišnos ir gopių žaidimus Vradžoje. Šri Rūpa Gosvamis, Sanatana Gosvamis bei Raghunatha dasa Gosvamis tarpusavyje bendravo tokiu pačiu būdu.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Śrī Ṣaḍ-Gosvāmyaṣṭakam
Śrīla Śrīnivāsa Ācārya

kṛṣṇotkīrtana-gāna-nartana-parau premāmṛtāmbho-nidhī
Krišnos garsioje kirtanoje, dainavime, šokyje pasinėrę, premos nektaro vandenynai
dhīrādhīra-jana-priyau priya-karau nirmatsarau pūjitau
dhiroms ir adhiroms žmonėms brangūs, brangūs savo veikla visiems, nepavydūs, garbintini
śrī-caitanya-kṛpā-bharau bhuvi bhuvo bhārāvahantārakau
Šri Čaitanjos malonę turintys pasaulyje, pasaulio naštą išsklaidantys
vande rūpa-sanātanau raghu-yugau śrī-jīva-gopālakau
garbinu Rūpą, Sanataną, Raghu du, Šri Džyvą, Gopalą.

Aš garbinu šešis Gosvamius, Šri Rūpą, Sanataną, Raghunatha Bhattą, Raghunatha Dasą, Šri Džyvą ir Gopala Bhattą, kurie nuolat buvo užsiėmę dainuodami apie Krišnos vardą, grožį, savybes, žaidimus ir šokdami Jo lilų saldumo nuotaikoje. Gosvamiai yra pats premos nektaro vandenyno įsikūnijimas (premamrta-samudra-svarupa). Jie yra priimami ir gerbiami lygiai tiek išsimokslinusių, tiek neišmanančių žmonių, o jų veikla daro brangius juos visiems todėl, kad jie neturi pavydo niekam. Šri Krišna Čaitanja pilnai juos palaimino savo malone. Todėl jie gali skleisti saldų bhakti nektarą, taip sumažindami nuodėmingo gyvenimo naštą Žemėje.

Skaitykite toliau čia »

Kaši Varanasyje gyvenęs brahmanas kartą taip meldėsi Viešpačiui Šivai:
– Noriu ištekinti savo dukrą, bet visiškai neturiu tam pinigų. Prašau, duoki man jų.
Viešpats Šiva taip jam atsakė:
– Keliauk į Vrindavaną ir ten susitik su Šrila Sanatana Gosvamiu. Gali paprašyti jo, kad duotų tau kokio turto tavo dukters vestuvėms.
Tas brahmanas pėsčiomis nuėjo į Vrindavaną ir ten vietinių gyventojų pasiteiravo, kur būtų galima rasti žmogų, vardu Sanatana Gosvamis.
Kadangi Sanataną Gosvamį pažinojo visi, brahmanui iškart nurodė jo buvimo vietą.

Šrila Sanatana Gosvamis praktikavo bhadžaną Kalija-hradoje netoli Jamunos upės – vietoje, kur anksčiau buvo apsigyvenusi siaubingai nuodinga gyvatė vardu Kalija. Kadangi Kalija-hrada taip arti Jamunos, aplink buvo tiek daug smėlio. Šrila Sanatana Gosvamis ryšėjo tiktai strėnjuostę. Vaikščiodavo nuo durų iki durų ir kaip išmaldą gaudavo nedidelį kiekį prasado (Krišnos paragauto maisto likučių), ir priimdavo tik vieną sausą čapatį per dieną, be jokios druskos.

Brahmanas atėjo prie jo trobelės ir tarė:
– Buvau pas Šankara Mahadevą, Viešpatį Šivą ir jis man patarė susitikti su tavimi. Jis sakė, kad gali duoti man kažkokio turto dukters vestuvėms.
Sanatana Gosvamis atsakė:
– Aš neturiu jokios nuosavybės. Kaip matai, visas mano turtas – tik juosta aplink strėnas.

Bet tada pagalvojo: „Šiva negalėjo pameluoti. Juk jis labai artimas mano draugas.“ Prisimindamas Viešpatį Šivą ir viską apsvarstęs prisiminė kadaise nenaudojamą ir pamirštą metalą paverčiantį auksu filosofinį akmenį. Tada tarė brahmanui:
– Eik prie Jamunos ir pakapstyk smėlį – rasi filosofinį akmenį. Jis guli kažkur smėlyje, nors tiksliai ir neprisimenu kur.

Brahmanas rado tą stebuklingą akmenį, palietė juo gabalėlį geležies, ir ji pavirto auksu. Jis be galo apsidžiaugė, kad Viešpats Šiva patarė jam apsilankyti Vrindavane ir jusdamas dėkingumą pamanė: „Jis išpildė mano prašymą.“ Tačiau keliaujant namo jo godulys pinigams dar labiau išaugo ir jis ėmė mąstyti šitaip: „Kodėl Sanatana Gosvamis šį neįkainojamą lobį laikė pamestą smėlyje, kur juo negalėjo naudotis? Tikriausiai jis turi žymiai vertingesnių brangakmenių.“

Brahmanas grįžo atgal, ir Sanatana Gosvamis jo paklausė:
– Kodėl pargrįžai?
Šis atsakė:
– Manau, jog tu turi dar vertingesnių lobių nei šitas filosofinis akmuo.
Sanatana jam pasakė:
– Išmesk jį į Jamuną.
Brahmanas jam pakluso ir iš visų jėgų sviedė akmenį į upę. Tuomet Sanatana tarė:
– Eikš čia, ateik arčiau, – ir atskleidė jam mantrą: Hare Krsna Hare Krsna Krsna Krsna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare, paaiškindamas:

– Aš neturiu šio pasaulio brangiųjų akmenų, tačiau turiu transcendentinių brangakmenių. Viešpaties Krišnos ir Šri Radhos lobis atsiskleis tau per labai trumpą laiko tarpą. Tad pasiliki čia. Tavo dukros vestuvės įvyks ir taip. Pasilik čia su manimi ir kartok “Harė Krišna”.

Brahmanas pakluso Sanatanos nurodymui ir tapo labia išaukštintu šventuoju.

~~~~

Paimta iš Šrilos Gurudevo “Šiva-tatvos”