Tyra Bhakti .lt

[Pabaiga] Šiame šiandieniniame pasaulyje daugelis dharmų, anot „Šrimad-Bhagavatam“, yra kaitava-dharmos, apgaulingos religijos. „Šri Čaitanja Bhagavata“ taip pat teigia: „pṛthivīte dharma nāme yata kathā cale, bhāgavata kahe tāhā paripūrṇa chale – visos pasaulinės idėjos, besiremiančios religijomis, atitinkamai pagal „Šrimad-Bhagavatam“, yra nieko kito daugiau, kaip apgavystė.“

Anitja-dharma yra ta dharma, kurioje malda gauti sviestui bei duonai yra aukščiausias Viešpaties garbinimo būdas; kurioje asmuo gali pakeisti savo moralinį elgesį iš Hindu į Islamą, Budizmą, Krikščionybę ir atgal į Hinduizmą; kurioje asmuo, savo kūną laikydamas tikrąja siela, bando atsikratyti kūniškų ligų; kurioje žmonės yra maitinami kitčariu (koše) su klaidinga pažiūra, jog jie yra vargšai; kurioje statomos ligoninės bei ateistiniai lavininmosi centrai manant, jog tai yra aukščiausia tarnystė Dievui; kurioje galvojama, jog nitja-dharma, anitja-dharma bei visa kita dharmų įvairovė yra visos vienodos bei tos pačios; kurioje nitja-dharma yra apleidžiama vardan sekularizmo (kova už mokyklos atsiskyrimą nuo bažnyčios); kurioje vardan meilės pasauliui yra aukojami visiškai niekuo dėti gyvūnai bei paukščiai; kurioje tarnaujama žmogui bei tautai – visa tai yra anitja-dharmos. Nė viena iš šių veiklų nesuteiks labo pasauliui.

Tačiau jeigu mes nitja-dharmą laikysime šventykla – kitaip pasakius, mūsų aukščiausiu tikslu – tada mes dalinai priimsime ir kitas dharmas, bet tik kaip laiptus nitja-dharmos šventyklai pasiekti. Kur tos kitos dharmos prieštarauja viena kitai arba visiškai užgožia nitja-dharmą, ten jas reikia visiškai atmesti. Moralumas, žmogiškumas arba pasaulinė meilė bei nitja-dharmos yra visiškai beprasmiai ir neverti jokio šlovinimo. Vienintelis moralumo arba žmogiškumo tikslas yra pasiekti krišna-premą, arba meilę Krišnai.

Jeigu ši nitja-dharma turi vieną vienintelį tikrą atlikėją, kuris palaiko hari-sankirtanos liepsną degančią, tada jo/jos šalis, luomas ar visuomenė niekada nebus sunaikinti, netgi tada, jeigu ta šalis bus pavergta kitos šalies, jos turtai išplėšti, jos raštai sudeginti ir jos kultūra bei gerovė sunaikinti. Ši sankirtana suteikia amžiną gerovę pasauliui, šalims, luomams ir žmonėms.

Čia aš baigiu savo lekciją, kartodamas paskutinį Šri Krišnos, dharmos įsteigėjo, nurodymą, randamą „Gitopanišadoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

“Visiškai atsisakyk kūno bei proto dharmų ir atsiduoki vien tiktai Man. Aš tave išlaisvinsiu nuo visų nuodėmingų reakcijų. Nebijok.”

Versta iš žurnalo “The Harmonist”, numerio 12, kuris buvo 2003 metų Gaura Purnimos ledinys.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaityti toliau »

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaityti toliau »

[Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šrila Sanatana Gosvamis klausė Šri Čaitanijos Mahaprabhu: “Aš atėjau į šį pasaulį, tačiau nežinau, kas toks esu. Kas esu aš?” Prašau perskaitykite Šrilos Bhaktivedantos Svamio Maharadžo vertimą ir paaiškinimus.

[Mokinys skaito:] Šri Čaitanja Čaritamrita, Madja-lila, 20 skyrius, tekstai 102-103:

‘ke ami’, ‘kene amaya jare tapa-traya’
iha nahi jani–’kemane hita haya’
’sadhya’-’sadhana’-tattva puchite na jani
krpa kari’ saba tattva kaha ta’ apani”

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados vertimas: “Šiame postme Šrila Sanatana Gosvamipada klausia Šri Čaitanijos Mahaprabhu: “Kas toks esu aš? Kodėl aš turiu kęnsti trijų rūšių kančias? Jeigu aš to nežinau, kaip aš galiu turėti kokios nors naudos? Iš tikro ar nežinau kaip teirautis apie sadhją, gyvenimo tikslą bei sadhaną - procesą šiam tikslui pasiekti. Prašau, būk maloningas man ir paaiškink šias tiesas.”

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Kodėl Šrila Sanatana Gosvamis uždavė šį klausimą? Jis klausė vien tik mūsų labui. Iš tikro niekas iš mūsų nežino, kokia yra mūsų dvasinė poziciją. Kai kurie mūsų galvoti: “Aš esu Iša Prabhu”, kitas gavloja: “Aš esu Kešava Prabhu”, treti save laiko vienu ar kitu asmeniu.

Mahaprabhu atsakė Sanatana Gosvamiui: “Tu žinai viską, tačiau šį klausimą tu užduodi vien tik kitų labui.  Nors sadhu, šventa asmenybė, viską žino, tačiau jis išlieka nuolankus ir bando patvirtinti savo pareiškimą teiraudamasis iš aukštesnių autoritetų.

krsna-sakti dhara tumi, jana tattva-bhava
jani’ dardhya lagi’ puche,-sadhura svabhava

Tu tikrai žinai visus tuos dalykus, kadangi tu turi Viešpaties Krišnos galias. Tačiau sadhu prigimtis yra teirautis. Žinodamas visus tuos dalykus, sadhu vis tiek teiraujasi vardan tikslumo.

Šri Čaitanja Čaritamrita, Madja-lila, 20.106

Mahaprabhu atsakė: “Tu ne visai esi Sanatana, ta prasme kad tu skiriesi nuo savo fizinio kūno.”

Ką išvertė Šrila Prabhupada?

[Mokinys skaito:] Šri Čaitanja-čaritamrita, Madhja-lila, 20.108-108

jivera ‘svarupa’ haya—krsnera ‘nitya-dasa’
krsnera ‘tatastha-sakti’ ‘bhedabheda-prakasa’
suryamsa-kirana, yaiche agni-jvala-caya
svabhavika krsnera tina-prakara ‘sakti’ haya

“Gyvosios esybės konstitucinė pozicija yra būti amžinu Krišnos tarnu, kadangi ji yra ribinė Krišnos energija – manifestacija, tuo pačiu panaši ir besiskirianti nuo Viešpaties, tarsi molekulinė saulės šviesos arba laužo ugnies dalelytė. Krišna turi 3 skirtingas energijas.”

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šri Čaitanija Mahaprabhu paaiškino: “jivera svarupa haya krsnera nitya dasa.” Pagal dvasinę konstituciją, viskas, kas turi gyvybę – įtraukiant žmones, paukščius, žvėris, medžius, vijoklius, netgi mažus kirminus bei vabzdžius – yra amžini Viešpaties Krišnos tarnai. Tame nėra jokios dvejonės, ir tai yra pritaikoma mums taip pat.

Tada Jis pasakė: krsnera tatastha sakti – visos sielos yra Viešpaties ribinės energijos (tatastha-šakti) transformacija. Jos nėra tiesioginės Jo malonumo galios (hladini-šakti) ar pažinimo galios (samvit-šakti), kurios yra Krišnos svarūpa-šakti (Jo vidinė energija), manifestacija. Dėl to sielos nėra Krišnos tyra svarūpa-šakti.

//Paimta iš paskaitos Badžeryje, JAV, 2000 m. birželio 2d.