Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘siela’

[Šripad Damodara Maharadžas:] Ar tiktai sadhana-siddha gali būti Guru?

[Bradžanatha dasa Gurudevui:] Maharadžas supranta, jog tam, kad būti guru ir duoti malonę, reikia būti sadhana-siddha atsidavusiu. Nitja-parikara (nitya-parikara – amžinas Viešpats palydovas, kuris niekada nebuvo sąlygota siela) negali būti guru.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Taip teigiama knygoje “Madhurya-Kadambini”.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šrimati Radhika pasiuntė savo nitja-siddha palydovę Džajantą, kad padėti Gopa Kumarui. Todėl kartais nitja-siddha taip pat užima guru poziciją.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Nitja-siddhos neturi kančios patirties, dėl to tos asmenybės negali suprasti sąlygotų sielų kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos prisimena, ką jos buvo patyrusios per sadhanos gyvenimą (atsidavimo praktika dar prieš pasiekus išsivadavimą). Netgi dabar būdami siddhomis (tobulom) jie gali prisminti. Tai panašu kai žmogus sapnuoja ir, tarkim, patiria kančią sapne. Netgi atsibudęs jis prisimins savo sapną. Panašiai šios save realizavusios asmenybės gali prisminti kaip jos kankinosi, ir tada jų širdys skauda dėl sąlygotų sielų kankinimosi.

[Šripada Damodarar Maharadžas:] Kai tuo tarpu nitja-siddhos negali justi kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Nija-siddos taip pat jaučia skausmą – kaip Svarūpa Damodara “Šri Brihad Bhagavatmritoje”. Kodėl gi ne? Nitja-siddhos, tokie kaip Šrila Narottama dasa Thakuras, Šrila Rūpa Gosvamis bei Šrila Sanatana Gosvamis taip pat kenčia.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Jie nežino, kas yra kančia.

[Šrila Narajana Gosvamis:] Kas? Šrila Sanatana Gosvamis? Kaip tada tirpsta jo širdis ir kaip jis daro tai ką jis daro?

[Šripad Madhava Maharadžas:] Pažiūrėk į Šrimati Radharanę – kiek kančios Jai suteikia Jos šeima!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos turi daugiau malonės kenčiančioms sieloms (nitja-siddhos rečiau apsireiškia šiame pasaulyje  - redaktorių past.). Tačiau ypatingais atvejais Krišna gali pasirūpinti, kad Jo nitja-siddha palydovai taip pat ateitų čia ir suteiktų malonę sąlygotom sielom.

[Bhaktas:] Šrila Gadadharos Pandito apsireiškimas Šrilos Bhaktivinodos Thakuro pavidale yra nitja-siddha; Šrila Bhaktivinoda Thakuras parodė tiek daug malonės.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Taip. Šri Gadadhara Panditas taip pat priėmė daug mokinių, tokius kaip Mamu Thakurą ir Bhugarbhą Gosvamį ir visus jo linijoje. Jis netgi suteikė mantras Šri Vallabhačarjai.

[Šripada Damodara Maharadžas:] Aš maniau, jog nitja-siddhos ateina tiktai kartu su Šri Čaitanja Mahaprabhu…

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne, ne. Ką Šri Krišna ir Šri Čaitanja Mahaprabhu mano ką geriausiai padaryti, taip Jie ir  daro. Jie gali su Savimi pasiimti asmeninius amžinus palydovus, kurie niekada prieš tai nebuvo sąlygotomis sielomis. Arba Jie taip pat gali kartu pasiimti sadhana-siddha bhaktus.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Iš pradžių tu pats turi tapti siddha, tada tu galėsi suprasti kas yra kas.

[Šjamarani Dasi:] Gurudeva, po kelių dienų mes švęsime Viešpaties Ramačandros atėjimą. Šiandien mes išsiunčiame hari-kathos naujienlaiškį su jūsų paskaitos Mamagačyje Navadvipe, kur jūs aptarėte išsiskyrimą tarp Šrimatės Sita-devės ir Viešpaties Ramos. Jūs sakote, jos susitikimo metu viskas pasimiršta vidujai. Ką tai reiškia?  Netgi susitikimo metu egzistuoja tokia įvairovė nuotaikų.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Jeigu aš susitinku su jumis ir kalbu, ir mes užsiimame tam tikra veikla, mes pasimirštame, kas vyksta mūsų viduje.

[Šrimat Šjamarani Dasi:] Ar tai reiškia, jog mes nepatiriame didelės jausmų įvairovės kai kalbamės?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne.

[Bradžanatha Dasa:] Kai mes išoriškai pasineriame į visokius dalykus, mes pamirštame savo širdį.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Susitikimo metu Šrimati Radhika pasimiršta save vidujai ir išoriškai Ji kalbasi su Krišna bei užsiima visokia veikla su Juo. Tačiau išsiskyrimas visada yra patiriamas viduje. Tada Ji visada galvoja apie Krišną ir pamiršta išorinį pasualį.

[Šjamarni dasi:] Šrimati Radhika, susitikdama su Krišna, patiria madanakija-mahabhavą. “Bhava” reiškia “vidinius jausmus”, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Madanakija-mahabhava būna tiktai per susitikimą.

[Šjamarani Dasi:] Tai yra vidinis jausmas, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Tai yra įpatinga bhava, ją turi tikrai Šrimati Radhika. Ji sėdėjo ant Krišnos kelių, tačiau Ji tai pamiršo. Tada Ji jautė vien tiktai išsiskyrimą ir nieko daugiau. Tuo metu Ji neprisiminė jog Ji sėdėjo an Krišnos kelių, jog Ji buvo kartu su Krišna. Ji visiškai užsimiršo.

[Pabaiga] Šiame šiandieniniame pasaulyje daugelis dharmų, anot „Šrimad-Bhagavatam“, yra kaitava-dharmos, apgaulingos religijos. „Šri Čaitanja Bhagavata“ taip pat teigia: „pṛthivīte dharma nāme yata kathā cale, bhāgavata kahe tāhā paripūrṇa chale – visos pasaulinės idėjos, besiremiančios religijomis, atitinkamai pagal „Šrimad-Bhagavatam“, yra nieko kito daugiau, kaip apgavystė.“

Anitja-dharma yra ta dharma, kurioje malda gauti sviestui bei duonai yra aukščiausias Viešpaties garbinimo būdas; kurioje asmuo gali pakeisti savo moralinį elgesį iš Hindu į Islamą, Budizmą, Krikščionybę ir atgal į Hinduizmą; kurioje asmuo, savo kūną laikydamas tikrąja siela, bando atsikratyti kūniškų ligų; kurioje žmonės yra maitinami kitčariu (koše) su klaidinga pažiūra, jog jie yra vargšai; kurioje statomos ligoninės bei ateistiniai lavininmosi centrai manant, jog tai yra aukščiausia tarnystė Dievui; kurioje galvojama, jog nitja-dharma, anitja-dharma bei visa kita dharmų įvairovė yra visos vienodos bei tos pačios; kurioje nitja-dharma yra apleidžiama vardan sekularizmo (kova už mokyklos atsiskyrimą nuo bažnyčios); kurioje vardan meilės pasauliui yra aukojami visiškai niekuo dėti gyvūnai bei paukščiai; kurioje tarnaujama žmogui bei tautai – visa tai yra anitja-dharmos. Nė viena iš šių veiklų nesuteiks labo pasauliui.

Tačiau jeigu mes nitja-dharmą laikysime šventykla – kitaip pasakius, mūsų aukščiausiu tikslu – tada mes dalinai priimsime ir kitas dharmas, bet tik kaip laiptus nitja-dharmos šventyklai pasiekti. Kur tos kitos dharmos prieštarauja viena kitai arba visiškai užgožia nitja-dharmą, ten jas reikia visiškai atmesti. Moralumas, žmogiškumas arba pasaulinė meilė bei nitja-dharmos yra visiškai beprasmiai ir neverti jokio šlovinimo. Vienintelis moralumo arba žmogiškumo tikslas yra pasiekti krišna-premą, arba meilę Krišnai.

Jeigu ši nitja-dharma turi vieną vienintelį tikrą atlikėją, kuris palaiko hari-sankirtanos liepsną degančią, tada jo/jos šalis, luomas ar visuomenė niekada nebus sunaikinti, netgi tada, jeigu ta šalis bus pavergta kitos šalies, jos turtai išplėšti, jos raštai sudeginti ir jos kultūra bei gerovė sunaikinti. Ši sankirtana suteikia amžiną gerovę pasauliui, šalims, luomams ir žmonėms.

Čia aš baigiu savo lekciją, kartodamas paskutinį Šri Krišnos, dharmos įsteigėjo, nurodymą, randamą „Gitopanišadoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

“Visiškai atsisakyk kūno bei proto dharmų ir atsiduoki vien tiktai Man. Aš tave išlaisvinsiu nuo visų nuodėmingų reakcijų. Nebijok.”

Versta iš žurnalo “The Harmonist”, numerio 12, kuris buvo 2003 metų Gaura Purnimos ledinys.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaitykite toliau čia »

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaitykite toliau čia »