[Bradžanatha dasa Gurudevui:] Maharadžas supranta, jog tam, kad būti guru ir duoti malonę, reikia būti sadhana-siddha atsidavusiu. Nitja-parikara (nitya-parikara – amžinas Viešpats palydovas, kuris niekada nebuvo sąlygota siela) negali būti guru.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Taip teigiama knygoje “Madhurya-Kadambini”.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šrimati Radhika pasiuntė savo nitja-siddha palydovę Džajantą, kad padėti Gopa Kumarui. Todėl kartais nitja-siddha taip pat užima guru poziciją.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Nitja-siddhos neturi kančios patirties, dėl to tos asmenybės negali suprasti sąlygotų sielų kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos prisimena, ką jos buvo patyrusios per sadhanos gyvenimą (atsidavimo praktika dar prieš pasiekus išsivadavimą). Netgi dabar būdami siddhomis (tobulom) jie gali prisminti. Tai panašu kai žmogus sapnuoja ir, tarkim, patiria kančią sapne. Netgi atsibudęs jis prisimins savo sapną. Panašiai šios save realizavusios asmenybės gali prisminti kaip jos kankinosi, ir tada jų širdys skauda dėl sąlygotų sielų kankinimosi.

[Šripada Damodarar Maharadžas:] Kai tuo tarpu nitja-siddhos negali justi kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Nija-siddos taip pat jaučia skausmą – kaip Svarūpa Damodara “Šri Brihad Bhagavatmritoje”. Kodėl gi ne? Nitja-siddhos, tokie kaip Šrila Narottama dasa Thakuras, Šrila Rūpa Gosvamis bei Šrila Sanatana Gosvamis taip pat kenčia.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Jie nežino, kas yra kančia.

[Šrila Narajana Gosvamis:] Kas? Šrila Sanatana Gosvamis? Kaip tada tirpsta jo širdis ir kaip jis daro tai ką jis daro?

[Šripad Madhava Maharadžas:] Pažiūrėk į Šrimati Radharanę – kiek kančios Jai suteikia Jos šeima!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos turi daugiau malonės kenčiančioms sieloms (nitja-siddhos rečiau apsireiškia šiame pasaulyje  - redaktorių past.). Tačiau ypatingais atvejais Krišna gali pasirūpinti, kad Jo nitja-siddha palydovai taip pat ateitų čia ir suteiktų malonę sąlygotom sielom.

[Bhaktas:] Šrila Gadadharos Pandito apsireiškimas Šrilos Bhaktivinodos Thakuro pavidale yra nitja-siddha; Šrila Bhaktivinoda Thakuras parodė tiek daug malonės.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Taip. Šri Gadadhara Panditas taip pat priėmė daug mokinių, tokius kaip Mamu Thakurą ir Bhugarbhą Gosvamį ir visus jo linijoje. Jis netgi suteikė mantras Šri Vallabhačarjai.

[Šripada Damodara Maharadžas:] Aš maniau, jog nitja-siddhos ateina tiktai kartu su Šri Čaitanja Mahaprabhu…

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne, ne. Ką Šri Krišna ir Šri Čaitanja Mahaprabhu mano ką geriausiai padaryti, taip Jie ir  daro. Jie gali su Savimi pasiimti asmeninius amžinus palydovus, kurie niekada prieš tai nebuvo sąlygotomis sielomis. Arba Jie taip pat gali kartu pasiimti sadhana-siddha bhaktus.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Iš pradžių tu pats turi tapti siddha, tada tu galėsi suprasti kas yra kas.

[Šjamarani Dasi:] Gurudeva, po kelių dienų mes švęsime Viešpaties Ramačandros atėjimą. Šiandien mes išsiunčiame hari-kathos naujienlaiškį su jūsų paskaitos Mamagačyje Navadvipe, kur jūs aptarėte išsiskyrimą tarp Šrimatės Sita-devės ir Viešpaties Ramos. Jūs sakote, jos susitikimo metu viskas pasimiršta vidujai. Ką tai reiškia?  Netgi susitikimo metu egzistuoja tokia įvairovė nuotaikų.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Jeigu aš susitinku su jumis ir kalbu, ir mes užsiimame tam tikra veikla, mes pasimirštame, kas vyksta mūsų viduje.

[Šrimat Šjamarani Dasi:] Ar tai reiškia, jog mes nepatiriame didelės jausmų įvairovės kai kalbamės?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne.

[Bradžanatha Dasa:] Kai mes išoriškai pasineriame į visokius dalykus, mes pamirštame savo širdį.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Susitikimo metu Šrimati Radhika pasimiršta save vidujai ir išoriškai Ji kalbasi su Krišna bei užsiima visokia veikla su Juo. Tačiau išsiskyrimas visada yra patiriamas viduje. Tada Ji visada galvoja apie Krišną ir pamiršta išorinį pasualį.

[Šjamarni dasi:] Šrimati Radhika, susitikdama su Krišna, patiria madanakija-mahabhavą. “Bhava” reiškia “vidinius jausmus”, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Madanakija-mahabhava būna tiktai per susitikimą.

[Šjamarani Dasi:] Tai yra vidinis jausmas, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Tai yra įpatinga bhava, ją turi tikrai Šrimati Radhika. Ji sėdėjo ant Krišnos kelių, tačiau Ji tai pamiršo. Tada Ji jautė vien tiktai išsiskyrimą ir nieko daugiau. Tuo metu Ji neprisiminė jog Ji sėdėjo an Krišnos kelių, jog Ji buvo kartu su Krišna. Ji visiškai užsimiršo.

Anitja-dharma yra ta dharma, kurioje malda gauti sviestui bei duonai yra aukščiausias Viešpaties garbinimo būdas; kurioje asmuo gali pakeisti savo moralinį elgesį iš Hindu į Islamą, Budizmą, Krikščionybę ir atgal į Hinduizmą; kurioje asmuo, savo kūną laikydamas tikrąja siela, bando atsikratyti kūniškų ligų; kurioje žmonės yra maitinami kitčariu (koše) su klaidinga pažiūra, jog jie yra vargšai; kurioje statomos ligoninės bei ateistiniai lavininmosi centrai manant, jog tai yra aukščiausia tarnystė Dievui; kurioje galvojama, jog nitja-dharma, anitja-dharma bei visa kita dharmų įvairovė yra visos vienodos bei tos pačios; kurioje nitja-dharma yra apleidžiama vardan sekularizmo (kova už mokyklos atsiskyrimą nuo bažnyčios); kurioje vardan meilės pasauliui yra aukojami visiškai niekuo dėti gyvūnai bei paukščiai; kurioje tarnaujama žmogui bei tautai – visa tai yra anitja-dharmos. Nė viena iš šių veiklų nesuteiks labo pasauliui.

Tačiau jeigu mes nitja-dharmą laikysime šventykla – kitaip pasakius, mūsų aukščiausiu tikslu – tada mes dalinai priimsime ir kitas dharmas, bet tik kaip laiptus nitja-dharmos šventyklai pasiekti. Kur tos kitos dharmos prieštarauja viena kitai arba visiškai užgožia nitja-dharmą, ten jas reikia visiškai atmesti. Moralumas, žmogiškumas arba pasaulinė meilė bei nitja-dharmos yra visiškai beprasmiai ir neverti jokio šlovinimo. Vienintelis moralumo arba žmogiškumo tikslas yra pasiekti krišna-premą, arba meilę Krišnai.

Jeigu ši nitja-dharma turi vieną vienintelį tikrą atlikėją, kuris palaiko hari-sankirtanos liepsną degančią, tada jo/jos šalis, luomas ar visuomenė niekada nebus sunaikinti, netgi tada, jeigu ta šalis bus pavergta kitos šalies, jos turtai išplėšti, jos raštai sudeginti ir jos kultūra bei gerovė sunaikinti. Ši sankirtana suteikia amžiną gerovę pasauliui, šalims, luomams ir žmonėms.

Čia aš baigiu savo lekciją, kartodamas paskutinį Šri Krišnos, dharmos įsteigėjo, nurodymą, randamą „Gitopanišadoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

“Visiškai atsisakyk kūno bei proto dharmų ir atsiduoki vien tiktai Man. Aš tave išlaisvinsiu nuo visų nuodėmingų reakcijų. Nebijok.”

Versta iš žurnalo “The Harmonist”, numerio 12, kuris buvo 2003 metų Gaura Purnimos ledinys.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia:

karmāṇy ārabhamāṇānāṁ
duḥkha-hatyai sukhāya ca
paśyet pāka-viparyāsaṁ
mithunī-cāriṇāṁ nṛṇām

„Visi šio pasaulio žmonės yra linkę atlikti karmą su tikslu kad išsilaisvinti iš negandų ir pasiekti laimę. Tačiau rezultatai yra atvirkšti. Kitaip sakant, bėdos neišnyksta ir laimė nėra pasiekiama.“

Dėl tos priežasties Šrimad Bhagavatam pateikia aukščiausią nurodymą šio pasaulio žmonėms:

labdhvā su-durlabham idaṁ bahu-sambhavānte
mānuṣyam artha-dam anityam apīha dhīraḥ
tūrṇaṁ yateta na pated anu-mṛtyu yāvan
niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt

Śrīmad-Bhāgavatam (11.9.29)

„Esybė, bekeliaudama po 8 400 000 gyvybės rūšių, pagaliau pasiekia retą žmogaus gyvybės formą, kuri, nors ir laikinai, suteikia galimybę pasiekti aukščiausią tobulumą. Dėl to blaiviai mąstantis žmogus, veltui neleisdamas net minutės, turėtų siekti galutinio gyvenimo labo tol, kol šis kūnas dar gyvas.“

Kai kurie asmenys priima karmą, kai tuo metu kiti praktikuoja gjaną ar jogą tam, kad pasiekti galutinio klestėjimo. Tačiau „Šrimad Bhagavatam“ tai atmeta:

naiṣkarmyam apy acyuta-bhāva-varjitaṁ
na śobhate jṣānam alaṁ niraṣjanam

Śrīmad-Bhāgavatam (1.5.12)

„Savęs suvokimo pažininmas, netgi būdamas visiškai švarus nuo materijos, nebus pilnas jeigu jame neatsiras vietos Aukščiasiojo Viešpaties koncepcijai.“

„Šrimad Bhagavatam“ (11.14.20) toliau teigia:

na sādhayati māṁ yogo
na sāṅkhyaṁ dharma uddhava
na svādhyāyas tapas tyāgo
yathā bhaktir mamorjitā

„O Uddhava, joga, šankja, vedų studijavimas, askezės ar labdara nesuteikia Man tokio įspūdžio (nepavergia Manęs) kaip bhakti atlikimas vien tiktai Man.“

Šio posmo esmė yra ta, jog bhagavat-bhakti yra vienintelis būdas pasiekti galutinio pelno. Ši instrukcija taip pat yra duota Šrutyse: „bhaktirevainaṁ nayati bhaktiraṁvainaṁ darṣayati bhaktirvaśoḥ puruṣo bhaktireva bhūyasī ­ būtent bhakti atskleidžia Bhagavaną dživai. Tas Aukščiausiasi Asmuo yra valdomas vien tiktai per bhakti.“ Dėl to bhakti yra pranašesnė už bet kokia kitą praktiką, ir tai yra tikroji dživos nitja-dharma. „Šrimad Bhagavatam“ (11.14.21) rašte Krišna sako: „bhaktyāham ekayā grāḥya – Mane galima pasiekti vien tiktais per bhakti.“

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

“Mes savo atspindžiuose matėme, jog tie asmenys taip pat nusiskuto plaukus, nusikirpo nagus ir pasipuošė gražiausiais drabužiais bei papuošalais, visai taip pat kaip ir mes. Jie yra tokie patys kaip ir mes.”

Pradžapatis tada pasakė: “Tai yra siela, ir ji yra amžina ir bebaimė.”

Išgirdę tai, Indra ir Viročana iškeliavo namo visiškai patenkinti. Viročana, kuris dabar suprato, jog siela kūnas yra siela ir jis turi būti garbinamas bei aptarnaujamas, sugrįžęs atgal į savo demonų karalystę visiems pareiškė: “O demonai, tas, kuris garbins savo kūną tokiu pačiu būdu kaip ir sielą, pasieks tobulybę šiame pasaulyje ir iškeliaus į aukštesnes planetas. Tada to visi troškimai išsipildys, ir jis/ji pasieks aukščiausią pasitenkinimą.”

Tačiau Indra, pakeliui į namus, mąstė apie šią temą. “Šis kūnas gimsta, pereina visokiausius pokyčius ir jis yra veikiamas ligų ir pan. Kaip dabar tas kūnas gali būti siela, kuri yra nemirtinga, kuri negimsta, nemiršta, nesijaudina ir nebijo?”

Nors Indra jau buvo pasiekęs pusiaukėlę, jis nutarė sugrįžti atgal pas Brahmą ir prasitarti jam apie savo dvejonę. Pradžapatis Brahma liepė jam dar kartą gyventi celibate 32 metus ir tada pasakė: “Ta asmenybė, kuri sapne yra suvokiama kaip “Aš”, yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Išklausęs šiuos žodžius, Indra ramia širdimi iškeliavo namo, tačiau pakeliui jisai vėl ėmė galvoti: “JTarkim kas nors yra pabudęs ir tuo pačiu aklas, tačiau sapne jis gali turėti regėjimą ir viską matyti. Kieno nors kūnas gali būti kankinamas ligų, tačiau sapne tas žmogus gali matyti save kaip visiškai sveiką. Ir dar tarkim, jog sapne asmuo tapatina save su savimi, ir jis yra mušamas arba nužudomas – jis bus pilnas baimės ir šauks. O kai jis pabus, šitas “aš” nustos egzistavęs. Dėl to tas kūnas, kuris buvo matomas sapne, negali būti siela.”

Štai taip galvodamas, Indra vėl sugrįžo pas Brahmą. Kai jis atgyveno celibate kitus 32 metus, Pradžapatis Brahma davė jam senkančią instrukciją: “Siela tūno gilioje miego būsenoje, kurioje nėra regėjimo ar netgi miego patyrimo.”

Tačiau kaip ir anksčiau, Indra vėl mąstė apie Brahmos žodžius pakeliui namo. “Giliame miege nėra jokio supratimo apie save nei apie kitus. Dėl to tokia būsena yra labiau primena suardymą.”

Štai taip galvodamas, Indra eilinį kartą sugrįžo pas Brahmą. Šį kartą po 5 metų celibato Pradžiapatis davė naujus nurodymus: “Indra, tas fizinis kūnas, kuris natūraliai yra veikiamas mirties, yra vieta, kuriame siela gyvena. Atma yra surišta su tuo kūnu tokiu pat būdu, kaip arklys ar jautis yra pririštas prie vežimo. Realybėje ta asmenybė, kuri reiškia troškimus – tokius kaip “aš noriu kalbėti” – yra siela. Tai, kas trokšta kalbėti (“aš noriu kalbėti”), yra siela, ir tam yra duotas liežuvis. Tai, kas troškta klausytis (“aš noriu girdėti”) yra siela, ir tam yra duotos ausys. Tai, kas trokšta galvoti, yra siela, o protas atlieka galvojimo veiksmą.”

[Mokinys skaito:] Šri Čaitanja Čaritamrita, Madja-lila, 20 skyrius, tekstai 102-103:

‘ke ami’, ‘kene amaya jare tapa-traya’
iha nahi jani–’kemane hita haya’
‘sadhya’-'sadhana’-tattva puchite na jani
krpa kari’ saba tattva kaha ta’ apani”

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados vertimas: “Šiame postme Šrila Sanatana Gosvamipada klausia Šri Čaitanijos Mahaprabhu: “Kas toks esu aš? Kodėl aš turiu kęnsti trijų rūšių kančias? Jeigu aš to nežinau, kaip aš galiu turėti kokios nors naudos? Iš tikro ar nežinau kaip teirautis apie sadhją, gyvenimo tikslą bei sadhaną - procesą šiam tikslui pasiekti. Prašau, būk maloningas man ir paaiškink šias tiesas.”

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Kodėl Šrila Sanatana Gosvamis uždavė šį klausimą? Jis klausė vien tik mūsų labui. Iš tikro niekas iš mūsų nežino, kokia yra mūsų dvasinė poziciją. Kai kurie mūsų galvoti: “Aš esu Iša Prabhu”, kitas gavloja: “Aš esu Kešava Prabhu”, treti save laiko vienu ar kitu asmeniu.

Mahaprabhu atsakė Sanatana Gosvamiui: “Tu žinai viską, tačiau šį klausimą tu užduodi vien tik kitų labui.  Nors sadhu, šventa asmenybė, viską žino, tačiau jis išlieka nuolankus ir bando patvirtinti savo pareiškimą teiraudamasis iš aukštesnių autoritetų.

krsna-sakti dhara tumi, jana tattva-bhava
jani’ dardhya lagi’ puche,-sadhura svabhava

Tu tikrai žinai visus tuos dalykus, kadangi tu turi Viešpaties Krišnos galias. Tačiau sadhu prigimtis yra teirautis. Žinodamas visus tuos dalykus, sadhu vis tiek teiraujasi vardan tikslumo.

Šri Čaitanja Čaritamrita, Madja-lila, 20.106

Mahaprabhu atsakė: “Tu ne visai esi Sanatana, ta prasme kad tu skiriesi nuo savo fizinio kūno.”

Ką išvertė Šrila Prabhupada?

[Mokinys skaito:] Šri Čaitanja-čaritamrita, Madhja-lila, 20.108-108

jivera ‘svarupa’ haya—krsnera ‘nitya-dasa’
krsnera ‘tatastha-sakti’ ‘bhedabheda-prakasa’
suryamsa-kirana, yaiche agni-jvala-caya
svabhavika krsnera tina-prakara ‘sakti’ haya

“Gyvosios esybės konstitucinė pozicija yra būti amžinu Krišnos tarnu, kadangi ji yra ribinė Krišnos energija – manifestacija, tuo pačiu panaši ir besiskirianti nuo Viešpaties, tarsi molekulinė saulės šviesos arba laužo ugnies dalelytė. Krišna turi 3 skirtingas energijas.”

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šri Čaitanija Mahaprabhu paaiškino: “jivera svarupa haya krsnera nitya dasa.” Pagal dvasinę konstituciją, viskas, kas turi gyvybę – įtraukiant žmones, paukščius, žvėris, medžius, vijoklius, netgi mažus kirminus bei vabzdžius – yra amžini Viešpaties Krišnos tarnai. Tame nėra jokios dvejonės, ir tai yra pritaikoma mums taip pat.

Tada Jis pasakė: krsnera tatastha sakti – visos sielos yra Viešpaties ribinės energijos (tatastha-šakti) transformacija. Jos nėra tiesioginės Jo malonumo galios (hladini-šakti) ar pažinimo galios (samvit-šakti), kurios yra Krišnos svarūpa-šakti (Jo vidinė energija), manifestacija. Dėl to sielos nėra Krišnos tyra svarūpa-šakti.

//Paimta iš paskaitos Badžeryje, JAV, 2000 m. birželio 2d.

1. Kokiu būdu įmanoma pasiekti tobulumą per vieną gyvenimą?

Jei žmogus atsižadės savavališkumo, visiškai atsiduos Šri Gurudevai ir jam vadovaujant atliks bhadžaną be jokios veidmainystės, tuomet pasieks tobulumą dar šiame savo gyvenime.

2. Kaip galime pažinti Šri Bhagavaną?

Būtina su tikėjimu klausytis kathos apie Bhagavaną iš Šri Gurudevos lotoso lūpų. Nėra kito kelio Šri Bhagavanui pažinti, tik visa širdimi atsiduoti Šri Gurudevos lotoso pėdoms. Tik tuomet įmanoma pažinti Šri Bhagavaną.

3. Kokia yra pati rimčiausia nama-aparadha, šventojo vardo įžeidimas?

Laikyti Šri Gurudevą paprastu žmogumi yra pats baisiausias įžeidimas, pati rimčiausia nama-aparadha. Galvodamas apie Šri Guru kaip apie mirtingąjį, žmogus nepatirs jokios sėkmės net per bilijonus gyvenimų. Žmogus, taip pasaulietiškai suprantantis guru, patirs įvairiausių kliūčių bhakti kelyje ir bus pavojuje paskęsti materialių troškimų vandenyne. Be Šri Guru lotoso pėdų daugiau niekas negali išgelbėti mūsų nuo žalingo bendravimo žabangų. Džyvai nepavyksta visiškai atsiduoti Šri Guru lotoso pėdoms vien tik dėl to, kad Šri Gurudevą ji laiko paprastu žmogumi.

4. Kokia yra ačarjos paskirtis?

Ačarja perduoda Šri Bhagavano žinią. Jis ateina, kad mums dovanotų žinią iš Vaikunthos. Žmogus turi priimti šią Vaikunthos žinią, sklindančią iš Šri Guru lotoso lūpų, ausimis, suteptomis tarnystės nuotaika. Jei žmogus atsiduoda pilnutinai, tuomet ačarjos malone jis gali laimėti absoliučiai viską.

Be pačių Vaikunthos gyventojų, daugiau niekas nepajėgs tiksliai perduoti Vaikunthos žinios. Kad sužinotume apie Kalkutą, privalu klausytis iš to, kuris savo akimis regėjo Kalkutą. Tik tuomet gausime teisingą informaciją apie tą vietą.

5. Kokia yra tikroji sanjasos prasmė?

Atlikti nepertraukiamą bhadžaną Hari pėdoms iš tiesų yra tikroji sanjasa. Šri Bhagavano tarnų atsižadėjimas, arba sanjasa, reiškia pasimėgavimo (bhukti) ir išsivadavimo (mukti) atsisakymą. Atsidavusieji atmeta troškimą tenkinti jusles ir norą išsivaduoti, ir vietoje to priima Bhakti-deivės lotoso pėdų prieglobstį.

6. Kokia yra sadhu paskirtis?

Sadhu paskirtis – 24 valandas per parą išlikti susijus su Absoliučia Tiesa. Bendraujant su šiuo gyvuoju šaltiniu, gyvuoju sadhu, ir klausantis jo hari-kathos, žmogui neišvengiamai atsiras tikėjimas Bhagavanu, o taip pat prabus jo noras tarnauti. Išties, kad pats taptų sadhu, žmogus privalo bendrauti su sadhu. Jeigu bendrausime su sadhu visiškai jam pasišventę, tuomet be jokios abejonės su šaknimis bus išrautos bet kokios kliūtys dvasiniame kelyje.

Iš tiesų, sadhu paskirtis yra pašalinti baimes ir rūpesčius tų, kurie priėmė jo prieglobstį ar su juo bendrauja ir padovanoti jiems begalinį džiaugsmą. Bendravimas su sadhu kartais lyginamas su baterijos veikimu. (redaktoriaus pastaba: baterija įkvepia gyvybę elektros prietaisams, ir šie ima veikti pagal jiems būdingą paskirtį. Lygiai taip pat, sadhu prabudina visą amžinybę nuo Krišnos nusisukusių džyvų prigimtinį polinkį tarnauti.)

Sadhu užsiėmimas – šio pasaulio žmones, priešiškus Bhagavanui, palenkti Bhagavano pusėn. Tokia yra vienintelė tikra užuojauta gyvosioms būtybėms (džyve-daja [jive-daya]). Žmogui, rimtai priėmusiam sadhu-sangą, amžina sėkmė tampa neišvengiama. Vienintelis ženklas, kad žmogus priėmė sadhu-sangą, yra toks: jis klausosi sadhu kathos nuolankiai ir visiškai atsidavęs, o laiką leidžia nuolatos paniręs tarnystėje. Sadhu gelbėja mus, sąlygotas sielas, iš majos gniaužtų.

7. Kokią perspektyvą turime priimti, kad užsitikrintume sėkmę?

Jei pajėgsime išvysti, kad visa Visata tarnauja Šri Bhagavanui, tuomet niekada nebepatirsime jokio susirūpinimo.

Mums privalu klausytis kathos apie tai, kaip tarnauti Bhagavanui iš tokios asmenybės, kuri tarnauja Bhagavanui 24 valandas per parą ir yra pajėgi parodyti Jį mums. Tai vienintelis kelias amžinajai, dvasinei gerovei pasiekti. Tokie sadhu, kurie yra bhaktai, ar Bhagavano tarnai, atsidavimo žvilgsniu nuolatos regi Šyamasundara Krišną savo širdyse.

Negaišdami nė akimirkos užsiimkime tarnyste Bhagavanui. Privalome tarnauti, buvodami išskirtinai sadhu bendrijoje. Nuolatos pasiliekant sadhu-sangoje, mūsų polinkis tarnauti stiprės ir stiprės.

Bhagavanas išpildo visus be išimties Jam atsidavusių bhaktų troškimus, ir niekuomet jų neatstumia – krsna sei satya kare, yei mage bhrtya [Šri Čaitanya-čaritamrita, Madhya-lila, 15.166]. Vien tik Šri Bhagavanas turi galią apsaugoti mus, suteikdamas mums prieglobstį. Be jo, niekas daugiau negali to padaryti. Nepalaužiamai tuo tikėdami, išsilaisviname nuo bet kokių baimių ar susirūpinimo, tampame laimingi ir patiriame sėkmę.

Krišna yra įsikūnijusi sėkmė; todėl jei nepalaužiamai tikėsime Jo polinkiu dovanoti sėkmę, mes be jokios abejonės sėkmę užsitikrinsime. Neįmanoma žodžiais apsakyti tos didžios sėkmės, kurią patiriame, pilnutinai atsiduodami Bhagavano lotoso pėdoms.

8. Ar iš materialių elementų pagaminta dievybė (šri-vigraha) yra Patsai Bhagavanas?

Žinoma. Krišnos dievybė yra Pats Krišna: “pratima naha tumi, saksat vrajendra-nandana – Tu nesi statula, o patsai Nandos Maharadžo sūnus.” [Šri Čaitanja-čaritamrita, Madhya-lila, 5.96]. Dievybė yra garbinamasis Bhagavano įsikūnijimas. Sadhu širdies viešpats (Ištadeva) apsireiškia išoriškai kaip dievybė.

9. Kaip žmogus atranda savo guru?

Ką Šri Krišna, užuojautos įsikūnijimas, pasirinks atsiųsti kaip guru, tik ta vienintelė asmenybė ir pasirodys priešais tave mahanta-guru pavidale, kaip gyvasis sadhu. Bhagavano malonės dėka mes sutinkame guru, o guru malone mes turime šansą pasiekti Bhagavaną.

Žmogus sutiks guru atitinkamai pagal savo likimą. Skirtingų žmonių polinkiai skiriasi, todėl visa žinantis Bhagavanas kiekvienam pasiunčia tam tikro lygio guru.

Yra žmonių, kurie trokšta niškapata-kripos, tikrosios Bhagavano malonės, dėl savo amžinosios gerovės jie visiškai pasikliauja Bhagavanu. Patenkintas tokiais nuoširdžiais ir paprastos širdies žmonėmis, Bhagavanas apsireiškia priešais jų akis tikro guru pavidalu ir aplieja juos savo malone. Kita vertus, norintiems tiktai kapata-kripos, apgaulingosios Bhagavano malonės, išorinė Bhagavano energija maja pasiųs tokiems žmonėms visai kitokį “guru” – atitinkamai pagal jų širdžių nusiteikimą.

Tam, kuris yra išties nuoširdus, kelio nepastos jokios kliūtys. Jis labai greitai sutiks bona fide guru.

// Paimta iš “Šrila Prabhupadera Upadešamrita”
(Rays of The Harmonist on-line edition, Nr.5, 2008 birželio 23 d.)