Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šri Čaitanja Mahaprabhu’

[IV dalis] Žodis „Gauranga“ šioje dainoje minimas, nes Mahaprabhu yra tas pats Šyama, tačiau, visada prisimindamas Šrimati Radhikos savybes bei Jos nuotaiką, Šyama tapo Gauranga. Tokiu pat būdu, kaip Radhika, ištarusi Krišnos vardą, apsiverkdavo, Mahaprabhu prarasdavo sąmonę ir visada verkdavo kartodamas „Hari Bol! Hari Bol!” Jeigu Mahaprabhu imdavo giedoti kirtaną, visi Jo palydovai, tokie kaip Nitjananda Prabhu, Advaita Ačarija, Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat būdavo šalia. Narottama Thakuras prisimena visus šiuos Mahaprabhu žaidimus Gambhiroje ir išreiškia juos stotromis, koncentruotomis eilėmis…

‘gauranga balite habe pulaka-šarira
‘hari hari’ balite najane ba’be nira (1)

Jis sako, jog kai jis išsiskyrime sudainuoja „Hari! Hari!“, jo akyse ištrykšta ašaros, tokios pačios, kaip ir Mahaprabhu ir Radhikos ašaros. „Hari“ reiškia „tas, kuris pasigrobia Radhiką į kokią nors kundžą, tokią kaip Šanketą“, ir jis rauda prisimindamas tas transcendentines pramogas.

ara kabe nitai-čander, karuna haibe
samsara-vasana mora kabe tuččha ha’be (2)

Ši nuotaika atsiskleis tik tam, kas visiškai paliko materialius troškimus, kuris visiškai pamiršo šį pasaulį ir kuris galvoja: „Aš esu Radhikos palja-dasi “. Amžina Narottamos Thakuro svarūpa yra Čampaka Mandžarė, ir kai jis atlieka kirtaną, jis visiškai panyra į jos tarnystės nuotaiką. Narottama Thakuras maldauja Nitjanandos Prabhu, kad šis suteiktų jam tą malonę, kurios dėka tampama niškinčana, neturinčiu nuosavybių. Nereikia jaudintis dėl materialių reikalų, kaip ir gopės paliko viską tam, kad susitikti su Krišna. Reikia galvoti: „Vien tik Šrimati Radhika yra mano – Ji yra mano ištha-deva, ir jeigu Ji nebus man maloninga, tai man nereikia Krišnos iš viso.“

višaja čhadija kabe šuddha ha’be mana
kabe hama heraba šri vrindavana (3)

Mūsų mintys turėtų būti tyros, tačiau vien tiek tyrumo taip pat nepakanka – Nitjananda Prabhu, būdamas Ananga Mandžare, jaunąja Šrimati Radhikos seserimi, taip pat jums dovanos tarnystę Rahikai. Kai Jis suteiks tą pačią malonę, kurią suteikė Krišnadasai Kaviradžui Gosvamiui, mes taip pat gausime Vrindavano daršaną. Mes galime lankytis Vrindavane savo sąlygotoje būsenoje, tačiau niekada nepamatysim Radhos, Krišnos ar gopių. Kai mūsų meilė pakankamai subręs, tada galėsime gauti tikrąjį Vrindavano daršaną, tokį patį, kokį gavo Kaviradža Gosvamis, ir kokio meldžia Narottama Thakuras šioje vietoje. Būdamas nepatenkintas Vrindavano svarūpa-siddhi daršanu, jis toliau dainuoja sekantį posmą, maldaudamas įgyti svarūpa-siddhi:

rūpa-raghunatha-pade haibe akuti
kabe hama budžabo se yugala-piriti (3)

Ši vastu-siddhi atsiskleis betarnaujant Rūpai bei Raghunathai, Rūpai Mandžarei bei Tulasei Mandžarei. Be jų malonės mes negalėsime suvokti Šrimati Radhikos kaip mūsų svaminės ir negalėsime įeiti į intymią tarnystę Jai. Raghunatha Dasa Gosvamis rašė:

tavaivasmi tavaivasmi
na dživami tvaya vina
iti vignaja devi tvam
naja mam čaranantikam

(Šri Vilapa Kusumandžali 96, Šrila Dasa Gosvamis)

„Aš esu Tavo! Aš esu Tavo! Aš negaliu be Tavęs gyventi! O Deive! Radhe! Prašau tai suprasti ir prašau priimti mane prie Tavo lotoso pėdų. Be Tavo malonės man nelieka prasmės gyventi Vrindavane, Krišnos malonė taip pat praranda esmę.“

(Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo paskaitos per Vjasa-pudžą 2004 m. Havajuose II dalis)

Bona fide guru nelaiko mokinių savo nuosavybe, jis negalvoja, “jie mano nuosavybė”. Šiais laikais matau tai vykstant. Tariami guru galvoja, kad mokiniai yra jų nuosavybė, taigi, jie priima visas jų dovanas ir krenta žemyn. Tikras guru niekada taip negalvoja.

Šri Čaitanjos Mahaprabhu laikais po nagara-sankirtanos Šrivasos Panditos namuose buvo susitikimas. Susitikime Šri Čaitanja Mahaprabhu paskelbė, “rytoj yra Vjasa-pudža. Šrivasa, mes atliksime Vjasa-pudžą čia, tavo kieme. Ar turi visus reikmenis?

Šrivasa Thakura atsakė, “O, taip. Turiu šventą virvelę, betelio riešutų, ryžių ir visus kitus reikalingus ingridientus ir reikmenis”. Mahaprabhu įsakė: “Turėtume būti pasiruošę devintą valandą ryto.”

Sekančią dieną visi kiti atėjo laiku, bet Šri Čaitanja Mahaprabhu Pats atėjo šiek tiek pavėlavęs, ir pamatė, kad visi Jo laukia. Jis paklausė: “Kodėl laukiate? Nitjananda Prabhu yra mano Guru, mano guru-varga (vyresnysis). Atrodo, kad Jis yra Mano vyresnis brolis, bet Aš į Jį žiūriu atsižvelgdamas į santykį su Jo Gurudevu, kuris yra Mano param-gurudeva (mokytojo mokytojas). Nitjananda yra Mano Gurudevo Guru, jis vis dar didesnis, taigi, Jis atliks Vjasa-Pudžą. (Nitjananda Prabhu gavo dikšą iš Lakšmipačio Tirthos, Šri Madhavendros Purio Guru, kuris savo ruožtu buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu parama-guru. Nitjananda Prabhu iš tikro buvo Šri Madhavendros Purio guru-brolis, bet Jis priėmė jį kaip šikša-guru).

Prieš Mahaprabhu atvykimą, Šrivasa Thakura, Šri Advaita Ačarja ir visi kiti paprašė Šri Nitjanandos Prabhu atlikti Vjasa-pudžą. Jie tarė Jam, “Prašome, pradėk”. Nitjananda Prabhu atsakė, “taip taip, Aš jau ruošiuosi atlikti. Tuoj pat darysiu.” Bet Jis nedarė, tiesiog sėdėjo savo vietoje. Tada, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu atėjo, Jis iš karto įsakė Nitjanandai Prabhu, “Kodėl delsi? Turėtum pradėti Vjasa-pudžą”. Tada Nitjananda Prabhu paėmė labai gražią ir kvapnią gėlių girliandą ir uždėjo Šri Čaitanjai Mahaprabhu ant kaklo, sakydamas: “Tu esi tas pats, kas Viešpats Krišna”, ir pradėjo aratį ir Mahaprabhu garbinimą.

Šriman Mahaprabhu susigėdo, galvodamas “kodėl Jis tai daro”. Nitjananda Prabhu, Baladeva Prabhu turi pilną visų tatvų žinojimą. Iš tikro, Jo lotoso pėdos stovi ant visų tatvų galvos. Jis atsakė, “tai, ką darau yra teisinga. Turėtume bandyti patenkinti Šrilos Vjasadevos garbinamą dievybę, Rasamaji Šri Krišną, kuris yra akhila-rasamrita-sindu (tyrų transcendentinių santykių skonių vandenynas). Tai yra Vjasa-Pudža.”

2008 m. gegužės 3 d., Alachua, Florida, [IV dalis]
Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Šadbhudža - Šešiarankis Mahaprabhu pavidalas

Remdamasis šiuo posmu, Mahaprabhu paaiškino, kad Aukščiausias Viešpats turi nesuskaičiuojamą daugybę įvairių galių (šaktis), pavyzdžiui: dživa-šakti (gyvosios būtybės), maja-šakti (išorinė klaidinančioji galia), čit-šakti (transcendentinė galia), hladini-šakti (transcendentinio džiaugsmo galia), samvit-šakti (transcendentinio žinojimo galia, kurios dėka Viešpats pažįsta Pats Save ir būna pažįstamas kitų), bei sandhini-šakti (dvasinio palaikymo ir būties galia). Taigi Jis turi tokią daugybę galių.

Šri Čaitanja Mahaprabhu išaiškino Savo filosofines išvadas tokiu būdu, kad Sarvabhauma Bhattačarja pateikė Jam keletą klausimų, į kuriuos Mahaprabhu atsakė, sugriaudamas visus Sarvabhaumos Battačarjos argumentus. Tuomet Sarvabhauma tarė Mahaprabhu:

- Noriu išgirsti, kaip Tu paaiškinsi posmo, prasidedančio atmaramas ca munayo, prasmę.

atmaramas ca munayo
nirgrantha apy urukrame
kurvanty ahaitukim bhaktim
ittham-bhuta-guno harih

“Asmenybės, atradusios pasitenkinimą savyje ir neblaškomos materialių troškimų, vis tiek žavisi meilės tarnyste Šri Krišnai, kurio savybės transcendentinės, o veikla nuostabi. Hari, Dievo Asmuo, vadinamas Krišna, nes Jo bruožai transcendentiškai patrauklūs.” (Š.B. 1.7.10.)

Čaitanja Mahaprabhu tarė:

- Pirma tu pats paaiškink šį posmą.

Bhattačarja pateikė devynis skirtingus posmo aiškinimus, ir Čaitanja Mahaprabhu tarė jam: Skaitykite toliau čia »

2008 m. gegužės 3 d., Alachua, Florida, [III dalis]
Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Tada Mahaprabhu paklausė Sarvabhaumos Battačarjos:

- Kodėl sakai, kad Aukščiausiasis neturi nei pavidalo, nei savybių? Jis yra kupinas malonės. Kokia prasmė garbinti Dievą, jei jis nėra maloningas? Jei Galutinė Tiesa nieko negali padaryti, tuomet kam Ji reikalinga?

Mahaprabhu tęsė:

- Šruti (Vedos) yra pats pirmasis įrodymas. Jose rašoma, kad žmogaus išmatos, šlapimas ir kaulai – ypatingai nešvari medžiaga. Tačiau, nors jūros kriauklė sudaryta iš kaulo, o karvės mėšlas bei karvės šlapimas ir yra išmatos bei šlapimas – šie dalykai visuomet švarūs. Atlikdami abhišeką (altoriaus Dievybių maudymo ceremoniją) mes naudojame karvės mėšlą ir šlapimą, o jūros kriaukles naudojame visose savo šventyklose. Tą sako Šruti. O tu sakai kažką kita. Perkreipi prasmę ir sukuri savo paties prasmes, bet tiesioginės prasmės nepateiki. Gyvosios būtybės jokiu būdu nėra ta Aukščiausioji Tiesa.”

Tiek daug pavyzdžių šiuo klausimu pateikia Vedos:

yato va imani bhutani jayante, yena jatani jevanti
yat prayanty abhisaavicanti, tad vijijiasasva tad brahma

“Ieškoki tos Aukščiausiosios Tiesos, iš kurios kyla visa, kas egzistuoja, kuri palaiko visas gyvąsias esybes ir į kurią galiausiai viskas sugrįšta.” (Taittiriya Upanišada 3.1.1.)

Yra septyni gramatiniai linksniai (linksniuotės)1, ir visos jos apibūdina vien tik Aukščiausiąją Tiesą: Skaitykite toliau čia »

2008 m. gegužės 3 d., Alachua, Florida
Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

[II dalis]
Sarvabhauma Batačarja tarė Jam:

- Prabhu, daugiau nebeik vienas pas Džaganatho Dievybę. Arba aš eisiu kartu, arba ką nors pasiųsiu drauge su Tavimi.

Tada liepė savo svainiui Gopinatha Ačarjai:

- Keliauk į mano tetos namus ir viską paruošk Mahaprabhu ten apsistoti. Vieta labai nuošali ir puiki, beveik niekas ten neužklysta.

Ir Gopinatha Ačarja nugabeno tenai Mahaprabhu.

Tada tarp Gopinatha Ačarjos ir Sarvabhauma Batačarjos įvyko pokalbis, kurio metu Sarvabhauma išgirdo apie Šri Čaitanjos tapatybę. Sarvabhauma paklausė pirmas:

- Kas yra šis asmuo?

Gopinatha Ačarja atsakė:

- Džaganatha Mišros, kurio uošvis yra Nilambara Čakravartis, sūnus. Jis gimė Navadvipoje.

Sarvabhauma Batačarja, tarė:

- Pažįstu Nilamba Čakravartį, jis mano tėvo bendraklasis. Be galo džiaugiuosi sužinojęs, kad su šiuo sanjasiu turiu kažką bendra. Išmokysiu Jį Vedantos, taip pagerindamas Jo sanjasą. Skaitykite toliau čia »