[IV dalis] Žodis „Gauranga“ šioje dainoje minimas, nes Mahaprabhu yra tas pats Šyama, tačiau, visada prisimindamas Šrimati Radhikos savybes bei Jos nuotaiką, Šyama tapo Gauranga. Tokiu pat būdu, kaip Radhika, ištarusi Krišnos vardą, apsiverkdavo, Mahaprabhu prarasdavo sąmonę ir visada verkdavo kartodamas „Hari Bol! Hari Bol!” Jeigu Mahaprabhu imdavo giedoti kirtaną, visi Jo palydovai, tokie kaip Nitjananda Prabhu, Advaita Ačarija, Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat būdavo šalia. Narottama Thakuras prisimena visus šiuos Mahaprabhu žaidimus Gambhiroje ir išreiškia juos stotromis, koncentruotomis eilėmis…

‘gauranga balite habe pulaka-šarira
‘hari hari’ balite najane ba’be nira (1)

Jis sako, jog kai jis išsiskyrime sudainuoja „Hari! Hari!“, jo akyse ištrykšta ašaros, tokios pačios, kaip ir Mahaprabhu ir Radhikos ašaros. „Hari“ reiškia „tas, kuris pasigrobia Radhiką į kokią nors kundžą, tokią kaip Šanketą“, ir jis rauda prisimindamas tas transcendentines pramogas.

ara kabe nitai-čander, karuna haibe
samsara-vasana mora kabe tuččha ha’be (2)

Ši nuotaika atsiskleis tik tam, kas visiškai paliko materialius troškimus, kuris visiškai pamiršo šį pasaulį ir kuris galvoja: „Aš esu Radhikos palja-dasi “. Amžina Narottamos Thakuro svarūpa yra Čampaka Mandžarė, ir kai jis atlieka kirtaną, jis visiškai panyra į jos tarnystės nuotaiką. Narottama Thakuras maldauja Nitjanandos Prabhu, kad šis suteiktų jam tą malonę, kurios dėka tampama niškinčana, neturinčiu nuosavybių. Nereikia jaudintis dėl materialių reikalų, kaip ir gopės paliko viską tam, kad susitikti su Krišna. Reikia galvoti: „Vien tik Šrimati Radhika yra mano – Ji yra mano ištha-deva, ir jeigu Ji nebus man maloninga, tai man nereikia Krišnos iš viso.“

višaja čhadija kabe šuddha ha’be mana
kabe hama heraba šri vrindavana (3)

Mūsų mintys turėtų būti tyros, tačiau vien tiek tyrumo taip pat nepakanka – Nitjananda Prabhu, būdamas Ananga Mandžare, jaunąja Šrimati Radhikos seserimi, taip pat jums dovanos tarnystę Rahikai. Kai Jis suteiks tą pačią malonę, kurią suteikė Krišnadasai Kaviradžui Gosvamiui, mes taip pat gausime Vrindavano daršaną. Mes galime lankytis Vrindavane savo sąlygotoje būsenoje, tačiau niekada nepamatysim Radhos, Krišnos ar gopių. Kai mūsų meilė pakankamai subręs, tada galėsime gauti tikrąjį Vrindavano daršaną, tokį patį, kokį gavo Kaviradža Gosvamis, ir kokio meldžia Narottama Thakuras šioje vietoje. Būdamas nepatenkintas Vrindavano svarūpa-siddhi daršanu, jis toliau dainuoja sekantį posmą, maldaudamas įgyti svarūpa-siddhi:

rūpa-raghunatha-pade haibe akuti
kabe hama budžabo se yugala-piriti (3)

Ši vastu-siddhi atsiskleis betarnaujant Rūpai bei Raghunathai, Rūpai Mandžarei bei Tulasei Mandžarei. Be jų malonės mes negalėsime suvokti Šrimati Radhikos kaip mūsų svaminės ir negalėsime įeiti į intymią tarnystę Jai. Raghunatha Dasa Gosvamis rašė:

tavaivasmi tavaivasmi
na dživami tvaya vina
iti vignaja devi tvam
naja mam čaranantikam

(Šri Vilapa Kusumandžali 96, Šrila Dasa Gosvamis)

„Aš esu Tavo! Aš esu Tavo! Aš negaliu be Tavęs gyventi! O Deive! Radhe! Prašau tai suprasti ir prašau priimti mane prie Tavo lotoso pėdų. Be Tavo malonės man nelieka prasmės gyventi Vrindavane, Krišnos malonė taip pat praranda esmę.“

Bona fide guru nelaiko mokinių savo nuosavybe, jis negalvoja, “jie mano nuosavybė”. Šiais laikais matau tai vykstant. Tariami guru galvoja, kad mokiniai yra jų nuosavybė, taigi, jie priima visas jų dovanas ir krenta žemyn. Tikras guru niekada taip negalvoja.

Šri Čaitanjos Mahaprabhu laikais po nagara-sankirtanos Šrivasos Panditos namuose buvo susitikimas. Susitikime Šri Čaitanja Mahaprabhu paskelbė, “rytoj yra Vjasa-pudža. Šrivasa, mes atliksime Vjasa-pudžą čia, tavo kieme. Ar turi visus reikmenis?

Šrivasa Thakura atsakė, “O, taip. Turiu šventą virvelę, betelio riešutų, ryžių ir visus kitus reikalingus ingridientus ir reikmenis”. Mahaprabhu įsakė: “Turėtume būti pasiruošę devintą valandą ryto.”

Sekančią dieną visi kiti atėjo laiku, bet Šri Čaitanja Mahaprabhu Pats atėjo šiek tiek pavėlavęs, ir pamatė, kad visi Jo laukia. Jis paklausė: “Kodėl laukiate? Nitjananda Prabhu yra mano Guru, mano guru-varga (vyresnysis). Atrodo, kad Jis yra Mano vyresnis brolis, bet Aš į Jį žiūriu atsižvelgdamas į santykį su Jo Gurudevu, kuris yra Mano param-gurudeva (mokytojo mokytojas). Nitjananda yra Mano Gurudevo Guru, jis vis dar didesnis, taigi, Jis atliks Vjasa-Pudžą. (Nitjananda Prabhu gavo dikšą iš Lakšmipačio Tirthos, Šri Madhavendros Purio Guru, kuris savo ruožtu buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu parama-guru. Nitjananda Prabhu iš tikro buvo Šri Madhavendros Purio guru-brolis, bet Jis priėmė jį kaip šikša-guru).

Prieš Mahaprabhu atvykimą, Šrivasa Thakura, Šri Advaita Ačarja ir visi kiti paprašė Šri Nitjanandos Prabhu atlikti Vjasa-pudžą. Jie tarė Jam, “Prašome, pradėk”. Nitjananda Prabhu atsakė, “taip taip, Aš jau ruošiuosi atlikti. Tuoj pat darysiu.” Bet Jis nedarė, tiesiog sėdėjo savo vietoje. Tada, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu atėjo, Jis iš karto įsakė Nitjanandai Prabhu, “Kodėl delsi? Turėtum pradėti Vjasa-pudžą”. Tada Nitjananda Prabhu paėmė labai gražią ir kvapnią gėlių girliandą ir uždėjo Šri Čaitanjai Mahaprabhu ant kaklo, sakydamas: “Tu esi tas pats, kas Viešpats Krišna”, ir pradėjo aratį ir Mahaprabhu garbinimą.

Šriman Mahaprabhu susigėdo, galvodamas “kodėl Jis tai daro”. Nitjananda Prabhu, Baladeva Prabhu turi pilną visų tatvų žinojimą. Iš tikro, Jo lotoso pėdos stovi ant visų tatvų galvos. Jis atsakė, “tai, ką darau yra teisinga. Turėtume bandyti patenkinti Šrilos Vjasadevos garbinamą dievybę, Rasamaji Šri Krišną, kuris yra akhila-rasamrita-sindu (tyrų transcendentinių santykių skonių vandenynas). Tai yra Vjasa-Pudža.”

Šadbhudža - Šešiarankis Mahaprabhu pavidalas

Remdamasis šiuo posmu, Mahaprabhu paaiškino, kad Aukščiausias Viešpats turi nesuskaičiuojamą daugybę įvairių galių (šaktis), pavyzdžiui: dživa-šakti (gyvosios būtybės), maja-šakti (išorinė klaidinančioji galia), čit-šakti (transcendentinė galia), hladini-šakti (transcendentinio džiaugsmo galia), samvit-šakti (transcendentinio žinojimo galia, kurios dėka Viešpats pažįsta Pats Save ir būna pažįstamas kitų), bei sandhini-šakti (dvasinio palaikymo ir būties galia). Taigi Jis turi tokią daugybę galių.

Šri Čaitanja Mahaprabhu išaiškino Savo filosofines išvadas tokiu būdu, kad Sarvabhauma Bhattačarja pateikė Jam keletą klausimų, į kuriuos Mahaprabhu atsakė, sugriaudamas visus Sarvabhaumos Battačarjos argumentus. Tuomet Sarvabhauma tarė Mahaprabhu:

- Noriu išgirsti, kaip Tu paaiškinsi posmo, prasidedančio atmaramas ca munayo, prasmę.

atmaramas ca munayo
nirgrantha apy urukrame
kurvanty ahaitukim bhaktim
ittham-bhuta-guno harih

“Asmenybės, atradusios pasitenkinimą savyje ir neblaškomos materialių troškimų, vis tiek žavisi meilės tarnyste Šri Krišnai, kurio savybės transcendentinės, o veikla nuostabi. Hari, Dievo Asmuo, vadinamas Krišna, nes Jo bruožai transcendentiškai patrauklūs.” (Š.B. 1.7.10.)

Čaitanja Mahaprabhu tarė:

- Pirma tu pats paaiškink šį posmą.

Bhattačarja pateikė devynis skirtingus posmo aiškinimus, ir Čaitanja Mahaprabhu tarė jam:

- Esi tarsi pats Brihaspatis, pusdievių mokytojas. Niekas šventraščių nepaaiškins geriau už tave.

Tada Mahaprabhu pridūrė, jog yra ir daugiau to posmo reikšmių, ir pateikė dar aštuoniolika interpretacijų, neskaitant tų devynių.

Sarvabhauma Bhattačarja tada tarė:

- Tik Patsai Krišna, Aukščiausia Absoliuti Tiesa gali paaiškinti Vedų išvadas taip, kaip ką tik padarei Tu.

Taigi Sarvabhauma suprato, kad Mahaprabhu yra Patsai Krišna, ir krito Jam po kojomis. Tada Mahaprabhu apreiškė jam Savo keturrankį pavidalą, po to Savo Krišnos pavidalą, ir šešiarankį pavidalą, apjungiantį Krišnos, Ramos ir Mahaprabhu asmenybes. Taip Sarvabhauma Bhattačarja tapo išaukštintu Vaišnavu, ir neilgai trukus po to įvykio jis užsirašė tokią Šrimad Bhagavatam šloką:

tat te ‘nukampam su-samiksamano
bhunjana evatma-krtam vipakam
hrd-vag-vapurbhir vidadhan namas te
jiveta yo mukti-pade sa daya-bhak

“Mano brangus Viešpatie, tam, kuris užsidegęs laukia Tavo malonės lietaus, tuo tarpu kantriai kęsdamas savo praeities veiksmų pasekmes ir siūlydamas Tau pagarbius nusilenkimus širdimi, žodžiais bei kūnu – toks žmogus be abejo jau yra vertas išsivadavimo padėties, kuri tapo jo teisėtu reikalavimu.”(Š.B. 10.14.8.)

Vietoje žodžio “mukti” jis parašė “bhakti“: “bhakti-pade sa daya-bhak“. Dėl šio pakeitimo Šri Čaitanja pastebėjo:

- Nereikėjo nieko keisti. Viskas, kas parašyta Šrimad Bhagavatam, yra puiku. “Mukti-pade” reiškia, kad mukti, arba išsivadavimas iš materialios egzistencijos nelaimių, randamas prie bhakti (tyro atsidavimo Šri Krišnai) lotoso pėdų.

Praėjus maždaug mėnesiui, Mahaprabhu panoro nukeliauti į Pietų Indiją. Jis tarė Nityanandai Prabhu ir kitiems:

- Mano brolis Višvarūpa atsižadėjo pasaulio ir priėmė sanjasą, o aš negavau iš jo jokių žinių. Ketinu keliauti į Pietų Indiją jo ieškoti – visiškai vienas, be kitų bhaktų.

Jo palydovai įsiūlė Jam į bendriją tik vieną tarną, vardu Kala Krišnadasa.

Prieš pat išvykimą Sarvabhauma Battačarja pasiteiravo Mahaprabhu:

- Ar esi girdėjęs apie Raja Ramanandą? Aš juokaudavau su juo, sakydamas, kad jis nieko neišmano, tačiau dabar supratau, kad jis yra labai išaukštintas rasa-tattvagja atsidavęs. Jis žino visas filosofines tiesas ir viską apie meilės kupinus Viešpaties žaidimus.

Sarvabhauma paprašė Mahaprabhu:

-Kadangi susiruošei į Pietų Indiją, privalai susitikti su juo.

Pakeliui į Pietų Indiją Mahaprabhu aplankė daugybę šventyklų, kol galiausiai pasiekė Vidyanagarą Pietų Indijoje, kur Raja Ramananda buvo gubernatoriumi, valdant Maharadžui Pratraparudrai. Ten Mahaprabhu susitiko su Raja Ramananda ant Godavari upės kranto – jų dialogą aptarsime kitoje paskaitoje.

– Pabaiga –

Tada Mahaprabhu paklausė Sarvabhaumos Battačarjos:

- Kodėl sakai, kad Aukščiausiasis neturi nei pavidalo, nei savybių? Jis yra kupinas malonės. Kokia prasmė garbinti Dievą, jei jis nėra maloningas? Jei Galutinė Tiesa nieko negali padaryti, tuomet kam Ji reikalinga?

Mahaprabhu tęsė:

- Šruti (Vedos) yra pats pirmasis įrodymas. Jose rašoma, kad žmogaus išmatos, šlapimas ir kaulai – ypatingai nešvari medžiaga. Tačiau, nors jūros kriauklė sudaryta iš kaulo, o karvės mėšlas bei karvės šlapimas ir yra išmatos bei šlapimas – šie dalykai visuomet švarūs. Atlikdami abhišeką (altoriaus Dievybių maudymo ceremoniją) mes naudojame karvės mėšlą ir šlapimą, o jūros kriaukles naudojame visose savo šventyklose. Tą sako Šruti. O tu sakai kažką kita. Perkreipi prasmę ir sukuri savo paties prasmes, bet tiesioginės prasmės nepateiki. Gyvosios būtybės jokiu būdu nėra ta Aukščiausioji Tiesa.”

Tiek daug pavyzdžių šiuo klausimu pateikia Vedos:

yato va imani bhutani jayante, yena jatani jevanti
yat prayanty abhisaavicanti, tad vijijiasasva tad brahma

“Ieškoki tos Aukščiausiosios Tiesos, iš kurios kyla visa, kas egzistuoja, kuri palaiko visas gyvąsias esybes ir į kurią galiausiai viskas sugrįšta.” (Taittiriya Upanišada 3.1.1.)

Yra septyni gramatiniai linksniai (linksniuotės)1, ir visos jos apibūdina vien tik Aukščiausiąją Tiesą:

1) karma - vardininkas
2) karana - galininkas
3) kartr – instrumentalis
4) sampradana - naudininkas
5) apadana – abliatyvas
6) sambandha – kilmininkas
7) adhikarana – vietininkas

“Absoliuti Tiesa yra Tasai, iš kurio kilo šis pasaulis ["iš kurio" nurodo abliatyvo linksnis], kuriame šis pasaulis ilsisi ["kuriame" nurodo vietininko linksnis], Jis (Aukščiausia Tiesa) gina ir maitina pasaulį [vardininkas], ir Jam galiausiai sugrįš visa kūrinija ["Jam" nurodo naudininko linksnis]. Pasaulis yra sukurtas Aukščiausiojo Dievo Asmens ["kieno" nurodo instrumentalis]. Šis pasaulis priklauso Jam ["priklauso kam" nurodo kilmininkas], viskas ir kiekvienas egzistuoja, kad patenkintų Jį ["Jį" nurodo galininkas]. Kaip tuomet Jis gali būti be pavidalo ir be savybių?”

Mahaprabhu kalbėjo toliau:

Jei tai tiesa, kad viskas, ką regime šiame pasaulyje, atsirado iš tos Aukščiausios Tiesos (brahmos), ir visos dživos yra brahma – sarvam khalvidam brahma, aham brahmasmi – kaip tuomet pasaulis gali būti iliuzinis (mithya). Tu sakai: “brahma satya jagan mithya – Auščiausia Siela yra tiesa, o šis pasaulis yra iliuzija.” Kaip gali šitai teigti? Taip pat tvirtini, kad visos dživos yra Dievas. Cituoji aham brahmasmi ir panašius posmus, kurie nėra svarbiausios iš Vedų mantrų (maha-vakyas).

Vienas iš pagrindinių Vedų teiginių pateikiamas Mundaka Upanišadoje. Ten sakoma, kad individuali dvasinė siela yra be galo mažytė, o tuo tarpu Aukščiausias Dievo Asmuo yra beribis. Dėl savo mažumo siela gali būti padengta majos, o Aukščiausia Tiesa visuomet yra majos šeimininkė. Kaip tuomet Dievas ir siela gali būti tapatūs?

balagra-sata-bhagasya
satadha kalpitasya ca
bhago jivah sa vijneyah
sa canantyaya kalpate

“Jei plauko galiuką padalintume į šimtą dalių, o vieną iš dalių – dar į šimtą dalelyčių, tai gautoji dešimttūkstantoji plauko galiuko dalis būtų gyvosios būtybės (sielos) dydžio atitikmuo.”

Mahaprabhu tęsė:

Absoliuti Dvasinė Visuma yra už viską didesnė. Visa kūrinija telpa vienoje vienintelėje Jo kūno poroje, Jame telpa milijonai Visatų. Individuali siela yra Jo dalelytė, kilusi iš tatastha-šakti (Jo ribinės energijos), todėl gali būti padengta majos. Tu sakai, kad Dievas ir neįsivaizduojamai maža siela niekuo nesiskiria? Žinok, taip kalbančius nubaudžia maja.

Turi suprasti, kad dživa, siela yra be galo maža Aukščiausios Absoliučios Tiesos dalelytė. Tokių dživų – be galo daug, ir visos jos yra Dievo dalelytės.

Bhagavad-Gytoje sakoma:

mamaivamso jiva-loke
jiva-bhutah sanatanah
manah-sasthanindriyani
prakrti-sthani karsati

“Sąlygoto pasaulio gyvos esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.” (B.G. 15.7.)

Šri Krišna jokiu būdu nėra be šakti:

“Jo kūnas nėra toks pats, kaip eilinės gyvos būtybės. Nėra skirtumo tarp Jo kūno ir sielos. Jis absoliutus. Visos Jo juslės transcendentinės. Bet kuri iš juslių gali atlikti kitų juslių veiklą. Todėl nėra nė vieno viršesnio už Jį ar Jam lygaus. Jo galios įvairiopos, tad Jo žygdarbiai atliekami kaip natūrali pasekmė.” (Svetasvara Upanišada 6.7-8.)

[II dalis]
Sarvabhauma Batačarja tarė Jam:

- Prabhu, daugiau nebeik vienas pas Džaganatho Dievybę. Arba aš eisiu kartu, arba ką nors pasiųsiu drauge su Tavimi.

Tada liepė savo svainiui Gopinatha Ačarjai:

- Keliauk į mano tetos namus ir viską paruošk Mahaprabhu ten apsistoti. Vieta labai nuošali ir puiki, beveik niekas ten neužklysta.

Ir Gopinatha Ačarja nugabeno tenai Mahaprabhu.

Tada tarp Gopinatha Ačarjos ir Sarvabhauma Batačarjos įvyko pokalbis, kurio metu Sarvabhauma išgirdo apie Šri Čaitanjos tapatybę. Sarvabhauma paklausė pirmas:

- Kas yra šis asmuo?

Gopinatha Ačarja atsakė:

- Džaganatha Mišros, kurio uošvis yra Nilambara Čakravartis, sūnus. Jis gimė Navadvipoje.

Sarvabhauma Batačarja, tarė:

- Pažįstu Nilamba Čakravartį, jis mano tėvo bendraklasis. Be galo džiaugiuosi sužinojęs, kad su šiuo sanjasiu turiu kažką bendra. Išmokysiu Jį Vedantos, taip pagerindamas Jo sanjasą.

Gopinatha Ačarja į tai atsakė:

- Ką ruošiesi mokyti? Ar žinai, kas yra šis sanjasis? – Patsai Viešpats, Šri Krišna.

Sarvabhaumos mokiniai paklausė:

- Kaip gali būti tuo tikras?

Gopinatha Ačarja atsakė:

- To negali parodyti tiesioginė patirtis – ji nėra įrodymas:

nayam atma pravacanena labhyo
na medhasa na bahuna srutena
yam evaisa vrnute tena labhyas
tasyaisa atma vivrnute tanum svam

“Aukščiausiojo Viešpaties negalima pasiekti nei per išraiškingus aiškinimus, nei didžiu intelektu, nei klausantis daug pasakojimų apie Jį. Jį pasieks tiktai tas, kurį Viešpats Pats pasirinko. Tokiam asmeniui Jis apreikš Savo pavidalą.” (Mundaka Upanišada 3.2.3.)

Viešpats maloningai atskleidžia Save tam, kuris Jį pradžiugino. Tik tokiu būdu galima Jį pažinti. Jo nepažins Vedų raštus išmanantys mokslininkai. Žinau, jog tu esi didis mokslininkas, tau nėra lygių visame pasaulyje. Vis dėlto negali pažinti Viešpaties Krišnos, nes stokoji tyro atsidavimo Jam. Tik sulaukęs Jo malonės, vieną dieną tu Jį pažinsi.

Taip jiedu kalbėjosi.

Po kurio laiko Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Sarvabhauma Batačarja nuėjo pamatyti Viešpaties Džaganatho, o grįžus Sarvabhauma tarė Šri Čaitanjai:

- Noriu pamokyti Tave Vedantos.

Šri Čaitanja atsakė:

- Esi mano guru, man beveik kaip tėvas. Atidaviau Save tavo lotoso pėdoms. Mokyk Mane.

Sarvabhauma Batačarja ėmė aiškinti šventraščių sutras, tokias kaip athato brahma jijnasa, ananda-mayo ‘bhyasat ir daugelį kitų posmų. Tačiau jis klaidingai nurodė jų reikšmę teigdamas, jog Aukščiausioji Siela neturi savybių, pavidalo ar galių.

Taip jis dėstė savo klaidingas išvadas septynias dienas, o Šri Čaitanja Mahaprabhu visą tą laiką tik klausėsi – nė žodžio nepratarė. Nesakė netgi: “Gerai, labai gerai”, arba “Nesuprantu, ką kalbi”. Sarvabhauma labai stebėjosi ir galiausiai nutarė: “Šis berniukas nesupranta. Kodėl sėdi taip tyliai ir nieko neklausia?”

Sarvabhaumos Bhattačarijos namai stovi iki šiol

Mahaprabhu atsakė Sarvabhaumai, kad Vedų posmai aiškūs kaip saulė, bet jo aiškinimai padengė juos tarsi debesys. Ir pacitavo vieną posmą (Švetasvara Upanišada 3.19):

apani-pado javano grahita
pasyaty acaksuh sa srnoty akarnah
sa vetti vedyam na ca tasyasti vetta
tam ahur agryam purusam mahantam

“Jis juda be kojų ir paima be rankų, regi be akių, girdi be ausų. Jis žino viską, bet Jo Paties nepažįsta niekas. Jis vadinamas pirmapradžiu Aukščiausiuoju Asmeniu.”

Sarvabhauma Bhattačarja paaiškino šį posmą kaip reiškiantį, jog Aukščiausias Viešpats neturi galių nei pavidalo, o Mahaprabhu paaiškino jį iš bhakto požiūrio taško.

Dauguma išsilavinusių Indijos mokslininkų laikosi Šripad Šankaračarjos, impersonalistų vedlio Vedantos komentarų, kuriuose jis Aukščiausią Dvasinę TieSą vadina vien tik žinojimu bei palaima. Jis rašo: “Dievas yra satyam jnanam anantam brahma – Jis yra ananda-svarūpa. Jis yra žinojimas ir palaima.” Tačiau iš tiesų šis teiginys klaidingas.

Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė Sarvabhaumai, kad Aukščiausioji Tiesa, be abejo, yra ananda, palaimos prigimties, bet taip pat ir ananda-maya – Transcendencinis Asmuo, kupinas palaimos. Brahma-sūtroje (1.1.12) Šrila Vyasadeva sako: “Ananda-mayo ‘bhyasat – Viešpats iš prigimties yra visuomet džiaugsmingas.” Mahaprabhu tarė Bhattačarjai: “Turėtumei atlikti bhakti šiam transcendentinio džiaugsmo pavidalui. Nors Jis yra patsai džiaugsmas, bet kartu ir džiaugsmo šaltinis. Jis yra gjana (žinios), bet ir gjani (žinių buveinė), be to, žinojimą gali perduoti kitiems. Jis nėra beasmenis, Jis – Aukščiausias Viešpats:

ete camsa-kalah pumsah
krsnas tu bhagavan svayam
indrari-vyakulam lokam
mrdayanti yuge yuge

“Visos išvardintosios inkarnacijos yra arba Viešpaties dalys, arba tų dalių dalelytės, tačiau Šri Krišna yra pirmapradis Dievo Asmuo. Visi jie pasirodo įvairiose planetose, vos tik įsivyrauja ateistų skleidžiama netvarka. Viešpats įsikūnija, kad apgintų tikinčiuosius.” (Š.B. 1.3.28)

Tu tvirtini, kad siela visais atžvilgiais tapati tai beasmenei Absoliučiai Tiesai: “Tu esi brahma, aš – taip pat brahma, tattvam-asi, aham brahmasmi, ir sarvam khalvidam brahma: viskas, ką regime šiame pasaulyje, yra brahma.”

Mahaprabhu tęsė:

Tavo teiginiai iš tiesų nėra geriausias Vedų paaiškinimas. Labiau čia tiktų transcendentinis skiemuo Om, kuris yra Pats Krišna, Aukščiausias Viešpats. Kas yra Krišna? Šrimad-Bhagavatam sako:

aho bhagyam aho bhagyam
nanda-gopa-vrajaukasam
yan-mitram paramanandam
purnam brahma sanatanam

“Kokie neapsakomai laimingi yra Nanda Maharadžas, piemenukai ir visi kiti Vradžabhūmio gyventojai! Jų sėkmei nėra ribų, nes Absoliuti Tiesa, transcendentinės palaimos šaltinis, amžinas Aukščiausias brahma tapo jų draugu.” (Šrimad-Bhagavatam 10.14.32)

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Vakar dienos paskaitoje kalbėjome apie tai, kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu supyko, Nityanandai Prabhu sulaužius Jo dandą[1].  Šri Čaitanja tarė:

- O, Nityananda Prabhu, Mukunda, Damodara ir Džagadananda – arba visi jūs pirmi eikite pamatyti Viešpaties Džaganatho, arba aš pirmas. Drauge su jumis neisiu.

Dandabhanga, šioje vietoje dabar pastatyta šventyklėlė

Šie atsakė:

- Viešpatie, eik pirmas. Mes eisime vėliau.

Ar žinote tą Mahaprabhu žaidimų vietą, vadinamą Danda-bhanga? Čia buvo sulaužyta Mahaprabhu danda, čia Mahaprabhu išvydo čakrą, esančią ant Viešpaties Džaganatho šventyklos stogo (maždaug už 6 mylių) ir pasiūlė savo nusilenkimus.

Kai Šri Čaitanja įėjo į šventyklą, Šrimati Radhikos nuotaika prasiveržė taip stipriai, kad vos išvydęs Viešpatį Džaganathą, apimtas nepakeliamo išsiskyrimo skausmo, Jis akimirksniu krito žemėn be sąmonės. Tuo metu, paniręs į Šrimati Radhikos, išvydusios Krišną Kurukšetros lauke, transcendentinę jauseną, Jis galvojo: “O, mylimasis, pagaliau sutikau Tave po ilgo išsiskyrimo.”

sei ta parana-natha painu
yaha lagi’ madana-dahane jhuri’ genu

“Dabar regiu savo gyvybės valdovą, nuo kurio būdama toli degiau Kupidono liepsnose, kol visai sunykau.” (Č.Č. Madhya-lila 13.113)

Pamatę, kad Čaitanja Mahaprabhu nualpo ir nesuprasdami Jo dieviškumo, šventyklos sargai čiupo bambukines lazdas. Ruošėsi Jį aptalžyti ir išmesti laukan, bet juos sulaikė Šri Sarvabhauma Bhattačarja.

Džaganatho mandyra Puryje, viena iš labiausiai lankumų šventyklų Indijoje

Pamatęs, kaip Mahaprabhu apreiškė transcendentinę ekstazę – sudipta, pradipta ir visų sattvika bhavų pavidalu – Sarvabhauma Batačarja pamanė:

- Tokių požymių dar niekad nesu matęs jokiame žmoguje. Tik knygose apie tai skaičiau. Kaip tai nuostabu! Jis turbūt maha-bhagavata aukščiausioje meilės Dievui pakopoje.

Tada Sarvabhauma Batačarja liepė savo mokiniams:

- Nuneškite Jį į mano namus.

Penki ar šeši mokiniai pakėlė Šri Čaitanją Mahaprabhu ir nugabeno Jį į netoli šventyklos esantį Sarvabhaumos Batačarjos namą. Lankydamiesi Džaganatha Puryje dar ir šiandien galite pamatyti tą šventyklą. Ten Šri Čaitanja išgulėjo be sąmonės mažiausiai penkias valandas – iki popietės.

Tuo tarpu Nityananda Prabhu, Damodara Panditas, Džagadananda ir Mukunda atvyko į Viešpaties Džaganatho šventyklą, kur sužinojo apie čia atėjusį ir apalpusį sanjasį, kurį Sarvabhauma Bhattačarja nugabeno į savo namus. Nedelsdami jie nuskubėjo tenai ir labai apsidžiaugė išvydę savo Viešpatį.

Sarvabhauma Batačarja liepė jiems eiti pasižiūrėti Viešpaties Džaganathos Dievybės, o kai Nityananda su draugais sugrįžo, apspito Šri Čaitanją Mahaprabhu ir ėmė labai garsiai giedoti. Tuomet Mahaprabhu atgavo sąmonę ir pašoko ant kojų, šaukdamas: “Haribol! Haribol!”

“Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakūras paaiškino Šri Čaitanjos Mahaprabhu sanjasa-dandos (lazdos) paslaptį. Šri Čaitanja priėmė sanjasos įšventimą iš Majavadžio. Paprastai sanjasiai Majavadžiai nešiojasi tik vieną lazdą (dandą). Pasinaudojęs Šri Čaitanjos nebuvimu, Šri Nityananda sulaužė Jo lazdą į tris dalis ir įmetė į upę. Sanajsa būna keturių rūšių: kutičaka, bahudaka, hamsa ir paramahamsa. Tik kutičaka ir bahudaka lygmens sanjasis gali nešiotis lazdą. O pakilęs į hamsa ar paramahamsa statusą, keliavęs ir visur pamokslavęs apie bhakti, jis atsisako sanjasio lazdos.

Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Krišna, Aukščiausias Dievo Asmuo. Todėl pasakyta: sri-krsna-caitanya, radha-krsna nahe anya: “Šri Čaitanjos inkarnacijoje susipina dvi asmenybės – Šrimati Radharani ir Šri Krišna.” Todėl, laikydamas Šri Čaitanją nepaprastu asmeniu, Nityananda Prabhu nelaukė, kol šis sulauks paramahamsos lygio. Aukščiausias Dievo Asmuo natūraliai jau yra paramahamsa, todėl jam neprivalu nešiotis sanjasa-dandą. Dėl šios priežasties Nityananda Prabhu ir įmetė lazdą upėn, sulaužęs ją į tris dalis.” [Šrilos Prabhupados BV Svamio Maharadžo komentaras Madhya-lila 5.142-3]

Džagadananda Panditas rašo: ” Šri Čaitanja mokė mus giedoti: Hare Krsna Hare Krsna Krsna Krsna Hare Hare Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. Jis liepė mums kartoti: “Krišna”. Vis dėlto, turime šlovinti ir Gaurą bei Nityanandą. Jie nekreipia jokio dėmesio į įžeidimus, kuriuos padarome kartodami Jų vardus, tuo tarpu kartojant Šri Krišnos vardus užsiskaito įvairūs įžeidimai.”

Gyvenimo pabaigoje Šrila Gaura-kišora dasa Babadži Maharadžas ir Šrila Džaganatha dasa Babadži Maharadžas paliko Vrindavaną ir visam laikui apsistojo Navadvipoje. Džaganatha dasa Babadži Maharaja pasakė: “Kai Krišna pavogė sviesto, Mama Jašoda išbarė Jį ir pririšo prie pietos – viso labo už saujelę sviesto! Taigi, netrokštu būti Vrindavanoje, Nandagaone ar Varšanoje. Žinome, kad kartą vaikystėje, Čaitanja Mahaprabhu sulaužė viską, kas pakliuvo po ranka Savo mamos Sači-matos namuose ir išmėtė, kur pakliuvo. O kitą kartą sudaužė mamos puodynes, išdrabstė visur ryžius ir prikrėtė kitokių šunybių. Kaip į tai reagavo Sači-mata? Ji niekuomet nesurišo Jo, nei grasino įkrėsti į kailį. Taigi, mes turėtume gyventi tik Navadvipoje.”

Šiame pasaulyje tik Šri Gauračandra yra Guru. Jis užslėptu būdu mokė Šrilą Raja Ramanandą, taip pat Šrilą Rūpa Gosvamį, Šrilą Sanatana Gosvamį, Šri Tapana Mišrą, Šri Sarvabhauma Bhatačarją, Prakasanandą Sarasvatį ir jo 60.000 pasekėjų, Šri Venkata Bhattą, Šrilą Gopal Bhatta Gosvamį, Šri Kešava Kašmirį, Šrilą Raghunathą dasa Gosvamį ir daugybę kitų asmenybių.

Ką reiškia”ku” ir “nati“? Visa, kas palanku mūsų bhakti, vadinama “su“, o kas nepalanku – “ku“. Bet kokie veiksmai, priešingi bhakti, yra “ku“, o nepalankūs bhakti – “na” – jų visų turime atsisakyti. Jei bandysi įtikti kam nors – žmonai, vyrui, vaikams ar dar kam nors – o tuo pat metu patenkinti ir Šri Čaitanja Mahaprabhu – tau nieko nepavyks.

Du kalavijai negali sutilpti vienose makštyse. Tad garbinki vien tik Gauračandrą savo prote.

Kai Udhava, atvykęs į Vrindavaną nurodė gopėms medituoti į Krišną, jos atsakė taip: “O Udhava, tavo protas išsišakojęs, o mūsų – vienakryptis. Tačiau dabar mūsų protai tapo tikrais nuliais. Kai Krišna išvyko į Mathurą ir Dvaraką, kartu su Juo iškeliavo ir mūsų protai. Dabar nebeturime savo protų – tad kaip mes galime medituoti?

[antroji dalis paskaitos apie Šrilos Džagadanandos knygą "Šri Prema-vivarta"]

Bedžeris, Kalifornija, 2008 m. birželio 17d.

[Pradžia] Šri Džagadananda Prabhu sako: “Brangieji broliai, jei trokštate bhakti, tuomet apsiginklavę vienakrypčiu tikėjimu stenkitės atlikti bhadžaną Gauračandrai (Šri Čaitanjai Mahaprabhu). Kiekvienas tesilenkia Jo lotoso pėdoms su nesvyruojančiu atsidavimu, o kartu teatmeta tokį pusdievių ir deivių garbinimą, kuomet jie laikomi esą tame pačiame lygmenyje, kaip Šri Gauračandra. Niekuomet nepamirškite, kad visi pusdieviai ir deivės yra Jo tarnai ir tarnaitės. Niekuomet neleiskite į protą prasiskverbti idėjai, kad Šri Krišna ir Šri Gauranga – skirtingos asmenybės. Tuo pat metu, nors Jie ir nesiskiria, bet Čaitanjos Mahaprabhu maloningumas žymiai pralenkia Krišnos: taip yra dėl to, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu asmenyje su Šri Krišnos malone yra susimaišiusi Šrimati Radhikos malonė.

“Būkite apšviesti dvasinės tiesos; jūsų dvasinis mokytojas yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu ypatingos malonės gavėjas. Žinokite, kad jis yra Mahaprabhu palydovas ir kad tokie amžinieji palydovai yra Viešpaties transcendentinio kūno skirtingos galūnės.”

“O tie, kurie aršiai priešinasi Mahaprabhu dieviškajai padėčiai, kaip Aukščiausiajam Asmeniui, turėtų aiškiai suprasti, kad kiekviena iš sielų yra amžina Jo tarnaitė. Negarbinkite jokių pusdievių. Galite lenktis Šankarai (Viešpačiui Šyvai) – bet tik Gopišvaros pavidale, nesilenkite jam kaip Kailasos Šankarai. Melskitės jam taip: “O Gopišvara, prašau, dovanok man vradža-premą.”

Džagadananda Panditas toliau rašo, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu “priešai” Navadvipoje, pavyzdžiui, prauda brahmanai (vyresnieji brahmanai, kuriems mažasis Nitajus nedavė ramybės, taškydamas juos vandeniu ir taip “sugadindamas” jų meditaciją, dėl ko jie net ėjo skųstis Nitajaus tėvui) – iš tiesų jie tik didina rasą. Panašiai Vradžoje Džatila, Šrimati Radhikos uošvė, paskelbia: “Krišna nė kojos neįkels į mūsų namus.” Ji visokiais būdais stengiasi sutrukdyti Krišnos ir savo marčios susitikimui. Ji laiko Šrimati Radhiką “po spyna su raktu”. Kodėl? Nes Radhikos ir Krišnos jausmai dėl to tik sustiprės. Po ilgo išsiskyrimo, kai Jiedu susitiks, prema bus išaugusi neišmatuojamai. Tokiu būdu tos asmenybės mėgaujasi rasa.

Džagadananda Panditas įspėja, kad norint tobulėti bhakti kelyje, nevalia kritikuoti nė vieno žmogaus. Nesivelkite į beprasmę kritiką ir neieškokite trūkumų kituose. Net jei žmogus išties didelis niekšas, nekritikuokite jo. Kai ne-bhaktai užsiima gera ar bloga veikla, nekritikuokit ir nešlovinkit jų. Antraip jų materialiosios savybės pereis į jus pačius ir apniks jūsų esybes.”

2000 metais, liepos 4 dieną Šrila Narajana Maharadžas skaitė paskaitą Ratha-jatros tema, kurioje jis citavo Šrimati Radharani, kai Ji sutiko Krišną Kurukšetroje: “Čia yra tiek daug dramblių ir arklių, ir tiek daug kareivių ir generolų. Bhišma-pitamaha, daugybę prosenelių ir visi rišiai yra susirinkę čia. Ir tiek daug Tavo žmonų yra čia. Mes nenorime, kad Tu pasiliktumei šitoje vietoje ilgiau. Mes norime sugrąžinti Tave atgal į Vrindavaną, į Vamši-Vatą, prie be galo nuostabios Jamunos upės pakrantės. Vamši-Vate yra daugybė kadambos medžių ir labai saldus aromatas sklinda ten. Niekas tenai negales sutrukdyti Mums. Ten esu tik Aš ir Mano palydovės. Taigi, aš trokštu, kad Tu tuoj jau pat eitumei su mumis kartu ir mes paisimsime Tave atgal į Vrindavaną.”

‘Šioje Šrimati Radhikos nuotaikoje Mahaprabhu kartais eina priekyje priešais Džagannathos vežimą. Jis šoka ir dainuoja, o Džagannatha važiuoja ir mato, ragauja bei skanauja tokią daugybę transcendentinių nuotaikų. Radhika trokšta išbandyti Krišną:” Jeigu Aš nekeliausiu į Vrindavaną, keliaus Jis ar ne ?” Todėl Mahaprabhu kartais eina už vežimo, nedainuoja ir nieko nedaro, bet tiesiog yra šalia. Tuomet Džagannatha sustoja. Vežimas daugiau nepajuda iš vietos. Drambliai stengiasi, visi kareiviai stengiasi ir pats karalius stengiasi pajudinti vežimą, bet Džagannatha nepajudės iš vietos! Jis galvoja: “Kai Šrimati Radhika pasirodys ir eis priekyje Manęs, tuomet ir Aš eisiu.” Kai Gauračandra ateina į priekį, Džagannathadeva iš lėto pradeda judėti toliau. Todėl kartais užima dvi arba tris dienas pasiekti Gundiča Mandirą.’ 

Tai yra labai nuostabūs dalykai. Kas juos tokius padarė? Pats Čaitanya Mahaprabhu. Iš pat pradžių taip nebuvo. Vežimas paprasčiausiai važiuodavo su Džagannatha, Subhadra ir Baladeva bei Ju tarnais, ir drambliai juos veždavo. Tuo metu nebuvo nei kirtano, nei nuotaikos, nieko. Nebuvo nei Čaitanyos Mahaprabhu, nei Jo palydovu, nei kirtano grupės. Kai Čaitanya Mahaprabhu prisijungė ir atnešė Radha-Krišnos Kurukšetroje nuotaiką, tūkstančiai ir tūkstančiai atsidavusių iš Bengalijos, Orisos ir kitur prisijunge cia. Dabar dalyvauja ne mažiau 40 lakhu. Mes taip pat keliaujame ten. Be Šri Čaitanijos Mahaprabhu aš nebūčiau nusiteikusi keliauti į Džagannatha Purį. Tai yra Dvaraka arba Kurukšetra ir todel aš nenorėčiau ten keliauti. Taciau žinodama apie Čaitanya Mahaprabhu ir kaip Jis šoka ir žvelgia į šį apvalios formos pavidalą su didelėmis akimis, aš taip pat trokštu dalyvauti tenai. Kaip Jis mato Džagannatha?

Kaip Šjamasundara, kaip Vradžendranandana Šjamasundara. Jis niekada negalvojo: “Čia yra Džagannatha, Baladeva ir Subhadra.” Mes nematome tokiomis akimis, tačiau mes keliaujame ten pasistengti įgyti, pasiimti Čaitanijos Mahaprabhu nuotaiką kartu su savimi.

Štai kodėl Šri Rūpa Gosvamis keliaudavo ten ir štai kodėl Šri Sanatana Gosvamis ir visi kiti Gosvamiai buvo ten. Šri Svarūpa Damodara, Šri Raja Ramananda ir visi jų pasekėjai buvo ten vien tik del to. ‘ Tokiu būdu nėra jokio prieštaravimo.
Netgi kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, mes vis tiek pasilikome ką tik gimusiais kūdikiais Krišnos Sąmonėje. Šrila Prabhupada neturėjo daugiau laiko pasilikti, kadangi Krišna pakvietė jį. Krišna jautė išsiskyrimą su Šrila Prabhupada. Šrila Prabhupada norėjo, kad mes suprastume atneštą su savimi giliąją zinią jo knygose, bet jis matė, kad mes negalėjome daug ką suprasti tuo metu. Yra sakoma, kad Šrila Prabhupada mums davė viską, bet jeigu jis dave, tuomet mes tai turėtume ir mes nebūtume tokie pasimetę, nturėtume tiek daug problemų savo gyvenimuose. Šrila Prabhupada paslėpė kai kurias tiesas savo paskaitose kasetėse, bet daugiausiai jis paslėpė tai savo knygose. Tevai laiko pinigų santaupas savo vaikams iki 18 metu, kol jie subręs. Tėvai yra protingi. Jie žino, kad jeigu jų vaikai pasiims šias santaupas būdami penkių arba šešių metų, jie neteisingai jas panaudos.

prama karuna, pahu dui-jana, nitai gauracandra
saba avatara-sara siromani, kevala ananda-kanda (1)

Du Viešpačiai Nitai –Gaurasundara didingiausiai maloningi. Jie yra esmė ir brangiausi karūnos papuošalai, iš visų prieš tai apsireiškusių avatarų bei palaimos šaltinis.

bhaja bhaja bhai, caitanya-nitai, sudrdha visvasa kari’
visaya chadiya, se rase majiya, mukhe bala hari hari (2)

Mano brangus broli, tvirtai tikėdamas melskis Čaitanjai-Nitai. Atsižadėdamas visų materialių linksmybių, visuomet būk pašventęs savo burną “Hari, Hari!“ vardo kartojimui ir tu paskęsi Jų bhakti-rasoje.

dekha ore bhai, tri-bhuvane nai, emana dayala-data
pasu pakhi jhure, pasana vidare, suni ja’ra guna-gatha (3)

O broli, tik pažvelk! Visuose trijuose pasauliuose nėra nieko maloningesnio nei Jie. Besiklausant apie Jų šlovę (ypatingai Jų malonę) dainuojant, gyvūnai ir paukščiai verkia meilės ašaromis, o akmenys pradeda lyditis.

samsare majiya, rahili padiya, se pade nahila asa
apana karama, bhunjaye, kahaye locana-dasa (4)

Ločana dasa skundžiasi “Aš visuomet esu įsijautęs į savo materialius malonumus, todėl širdyje nekyla jokio troškimo melstis Gaura-Nitai. Tokiu būdu, aš negaunu jokio įkvėpimo atlikti bhadžanui, tai Jamaradžo bausmė, už mano praeities nuodėmingą veiklą.

//Pirmas kirtanas iš Šri Kešavdži Gaudija Matho. Gieda Šudaršanas Prabhu (?). Nusileisti mp3.

//Antrą kirtaną atlieka Tamal Krišna Prabhu iš Mathuros. Nusileisti mp3.