Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šri Čaitanja Mahaprabhu’

Šri Radha-Mohana dasa

sakala vaisnava gosai daya kara more
dante trna dhari kahe e dina pamare (1)

Įsikandęs į žolės kuokštą šis visai netikęs ir puolęs asmuo prašo visų Vaišnavų ir Gosvamių: “Meldžiu, suteikite man Savo malonę“.

sri guru-carana ara sri krsna-caitanya
pada-padma paoyaiya more kara dhanya (2)

Šri Guru, Vaišnavai ir Šri Kršna-Čaitanya (ir Nitjananda Prabhu) turėtų dovanoti man Savo lotoso pėdų šešėlį, ir taip aš tapčiau laimingas. Skaitykite toliau čia »

Šri Šrimad Bhakti Rakšak Šridhar Gosvamio Maharadžo paskaita
iš “Harmonisto” numerio “Šri Purušottama Vrata”

Tam, kad žmogus palaikytų savo dabartinę padėtį,  reikalinga tam tikros rūšies energija, tas neabejotina. Tam reikalinga kažkiek energijos, bet kad pajudėtume į priekį, turime žengti kelis žingsnius, ir tai yra visų svarbiausia. Asmuo, siekiantis tiesos, ieškos vis naujų ir naujų plotmių, ir tai bus laikoma gyvenimo būdu bei prisitaikymu.Turime tapti vis labiau ir labiau malonūs, uolūs ir nekantraujantys.

sva-dharme nidhanam sreyah
para-dharmmo bhayavahah

(Bhagavad-gita 3.35)

Čia duodamas patarimas: “Stenkis išlaikyti savo vietą pasaulyje netgi savo gyvybės kaina”, o vėliau: “Eik pirmyn, nestoviniuok”. Kodėl iš pradžių buvo patarta išlaikyti esamą padėtį? – Kad nekristum atgal, – tačiau tai nereiškia, kad neturėtume daryti pažangos priekin.

sarva-dharman parityajya,
mam ekam saranam vraja

(Bhagavad-gita 18.66)

Patarimas “net savo gyvybės kaina stenkis tvirtai laikytis savo padėtyje” nereiškia, kad neturime eiti pirmyn. Pirmasis patarimas buvo duotas tik tam, kad pagelbėtų šiam antrajam. Iš pradžių: “Bet kokia kaina išlaikyk esamą padėtį”, o po to: “Žygiuok pirmyn!” Pirmasis požiūris atsižvelgia į mūsų reliatyvią situaciją, antrasis nurodo absoliutų tikslą. Gyvasis dvasinis supratimas turi būti tokio pobūdžio.

Aktualiausia būtinybė –  nuolat atraminiame minčių lygmenyje kelti klausimą, kaip išlaikyti bei pagerinti savo dabartinę padėtį.

Mokinys: Ar dvasiniame pasaulyje kiekvienas yra kaip guru įžengiančiųjų į dvasinį pasaulį  atžvilgiu?

Šrila Bhakti Rakšak Šridhara Maharadžas: Žinoma. Ir turime jaustis labai dėkingi jiems už bet kokią, kad ir menkiausią pagalbą. Deramo būdo asmuo turi dėkoti visiems. Sulaukęs kad ir nedidelės pagalbos, jis jausis taip: “Esu be galo dėkingas tau už vadovavimą.”

Mums reikia išmokti dėkingumo teoriją ir mokslą. “Esu dėkingas tau ir kiekvienam čia” – tokio charakterio yra pati ta aplinka. Kiekvienas save laiko vagimi: “Esu viso labo įsibrovėlis, ir tik šios aplinkos malone gavau šiokią tokią padėtį čia. Visi čia yra geranoriški, išskyrus mane.” – Toks turėtų būti charakteris. Žmogus ten bus labai užsiėmęs ir kartais net pamirš save tarnystės įkarštyje.

vaikunthera prthivy adi sakala cinmaya.

(Šri Čaitanya-caritamrta, Adi 5.53)

Turime galvoti taip: “Šalies, kurioje siekiu gyventi, aplinka sudaryta iš geresnės medžiagos, nei aš pats.” Turime įžengti į supersubjektinę karaliją [turima galvoje, kad dvasiniame pasaulyje visi ir viskas yra aukščiausios prigimties sąmoningi subjektai, asmenybės, visos energijos grynai subjektiškos]. Visų naujokų požiūris tenai turi būti toks: “Aš nesu subjektinės prigimties, esu ribinės energijos – tatasthos – atstovas, bet gavau leidimą įžengti į supersubjektinę sritį, kurioje visa kas užima aukštesnę padėtį nei aš pats.” Kiekvienas ten turi tokią sąmonę. “Oras, žemė, medžiai ir t.t. – visi yra aukščiau nei aš, bet visgi aukščiausias autoritetas leido čia keliauti, davęs man nedidelę tarnystę, ir aš labai užsidegęs atlieku ją šiai šaliai.” Turėdamas tokią bendrąją nuostatą, asmuo turėtų ten gyventi, o konkrečių nuostatų lygmeniu įpras vykdyti savo ypatingą pareigą. “Aš atvykau čionai ir vaikščioju žeme, kurios vidinė vertė išties aukštesnė”

Vaikas gerbia savo motiną, bet ji gali paimti jį ant savo kelių – toks yra pavyzdys mūsų situacijos, kai įžengiame į Vaikunthą arba į Goloką. “Visa atmosfera čia yra pranašesnė už mane patį ir nusipelno pagarbos, tačiau visgi čionykščiai apkabino mane, pasisodino ant kelių (svarūpa-šakti) – ir paprašė manęs atlikti tam tikrą pareigą. Visa aplinka verta būti garbinama, o man leista gyventi čia tik malonės dėka, o ne dėl to, jog turėčiau tam teisę.” Mes priklausome tatasthai – ribinei energijai, ir pagal tai, kokią teisę turime, galime būti patalpinti ribinėje sferoje – Brahmalokoje, tad turime įsisąmoninti šią tiesą. Prieš įrašydami savo vardus į Krišnos sąmonės mokyklos mokinių sąrašą, turime įgyti šį pradinį žinojimą. “Į kokią vietovę turime šansų įžengti? Į garbinamą šalį, prie Dievo sosto. Tik dėl tam tikros tarnystės aš ateinu į šventyklą, esančią aukštesnėje padėtyje. Vien tiktai dėl tarnystės įžengiu tenai, ir tenykščiai mane atvilioja savo maloninga prigimtimi. Aš esu tarytum užkeliamas ant savo mamos kelių. Barstausi jos pėdų dulkes sau ant galvos, bet ji – mano mama – pasisodina mane sau ant kelių kartu su mano paties pėdomis.”

Mokinys: Kai nusimato tokia šviesi perspektyva, kodėl tuomet kartais matome, kaip bhaktai palieka Gaudiya vaišnavų misiją?

Šrila Bhakti Rakšak Šridhara Maharadžas: Taip nutinka tik jei turime savyje kažkokių nepageidautinų troškimų, taigi turime stengtis išlaikyti tokį pat aukštą lygį, koks buvo mūsų Guru Maharadžo dienomis. Rašoma, kad didžiausias išbandymas ateina tuomet, kai dživa išsiveržia iš majos, iliuzijos, gniaužtų. Tuo metu Majadevi, įasmeninta Maja, ateina pas mus suglaudusi delnus ir sako mums: “Kodėl palieki mane? Leisk, aš tau tarnausiu. Dabar esu tavo valioje ir esu pasiruošusi pasitarnauti bet kokiu būdu. Tiktai nepalik manęs.”

Ji taip žiauriai bausdavo dživas, kol laikė jas savo gniaužtuose, tačiau dabar, kai jos iškeliauja kitur, maja ima kalbėti labai maloniai: “Kodėl mane paliekate? Noriu jums tarnauti. Prašau, būkite su manimi.”

Pasabaddha bhavet jiva, pasamukta sadasiva – Majos valdoma auka dabar virsta jos šeimininku. Taigi matome, kad egzistuoja ir draugiškas reikalavimas. Jeigu turime tikrą potraukį aukštesniam gyvenimui, privalėsime įveikti šį viliojantį aspektą, kuris visomis jėgomis – dovanomis bei įvairiais pasiūlymais – stengsis išlaikyti mus pavaldžius jam. Tokia yra tikrovė, ir turime tą žinoti. Taigi, turime sakyti ne tik: “Dieve, apsaugok mus nuo priešų”, bet taip pat ir “Dieve, apsaugok mus nuo mūsų draugų!”

sadrsam cestate svasyah, prakrter jnanavan api prakrtim
yanti bhūtani, nigrahah kim karisyati

(Šrimad Bhagavad-gita 3.33)

Prigimtis yra nesutramdoma, tad visai natūralu, kad žmogus gali tapti savo paties ankstesnio būdo auka. Kaip mes galime išsigelbėti nuo savo praeities veiksmų atoveiksmių ir nuo anksčiau įgytų polinkių? Štai koks yra atsakymas:

indriyasyendriyasyarthe, raga-dvesau vyavasthitau

(Šrimad Bhagavad-gita 3.34)

Kiekviena iš juslių turi savo atitinkamus patraukiančiuosius objektus išoriniame pasaulyje. Jeigu pajėgsi suvaldyti polinkius vos tik jiems užsimezgus, tuomet gali išsigelbėti. Tačiau jeigu leisi jiems vystytis toliau – pražūsi. Polinkius galima sutramdyti tiktai pačioje pradžioje, o jei paliksime juos laisvus susijungti (užmegzti kontaktą) su priešiška šalimi – mums galas.

prakrtim yanti bhūtani, nigrahah kim karisyati

(Šrimad Bhagavad-gita 3.33)

Kad ir koks išmintingas bebūtum, tuomet liksi visiškai bejėgis, nes maja yra tokia galinga. Viskas bus puiku tik tuo atveju, jei pasiseks suvaldyti polinkius vos jiems sudygus, nes kitaip, po akimirkos jie išsiverš iš tavo valdžios. Štai kokį patarimą duoda Pats Viešpats: “Jokiu būdu neleisk sau derėtis su priešiška šalimi. Pasistenk nugnybti polinkius kol jie tėra dar tik pumpurais. Jei jie nors kiek išaugs, nebepajėgsi jų suvaldyti.

Kita labai plati tema:

indriyani parany ahur indriyebhyah param manah
manasas tu para budhir buddher yah paratas tu sah
evam buddheh param buddhva samstabhyatmanam atmana
jahi satrum maha-baho kama-rūpam durasadam

(Šrimad Bhagavad-gita 3.42-43)

Čia rekomenduojamas tiesiausias kelias, suteikiantis plačią ir visaapimančią blogų polinkių kontrolę. Kaip pasiekti tokį palengvėjimą? Pirmiausia reikia apmąstyti savo jutimų pranašumą prieš materiją; tuomet – proto pranašumą, lyginant su jutimais. Tada apsvarstyti ir susitelkus suprasti savo paties suvokimo gebėjimo veiksmingumą, subtilumą bei svarbą. Dar daugiau, tau reikės žengti toliau ir atrasti intelekto priežastį bei šaltinį. Jei bent vienai akimirkai prisiliesi prie tos substancijos, atrasi nuostabų lygmenį, visais atžvilgiais nepaprastesnį, palyginus su tuo lygmeniu, kuriame gyveni dabar. Jis yra toks užburiantis ir toks patrauklus, kad paskatins tave visiems laikams atsisveikinti su materialaus pasaulio žavesiu. Jei bent sekundei paliesi tą aukštesniąją substanciją, bet kokie materialūs malonumai ims atrodyti viso labo tik šiukšlės. Tame aukštesniame lygmenyje viskas – visa patirtis ir elgesys – yra neįtikimai nuostabu.

ascaryavat pasyati kascid enam
ascaryavad vadati tathaiva canyah
ascaryavac cainam anyah srnoti
srutvapy enam veda na caiva kascit

(Šrimad Bhagavad-gita 2.29)

Nesuprantamas ir užburiantis aukštesnio pasaulio pajautimas atskleis tam tikrą dievišką panoramą, kuri iškart pavers šiukšlėmis visus lig tol regėtus materialius vaizdus. Net jei ir sugrįši atgal, senieji vaizdai nebeturės tau jokios realios įtakos. Tokia tad yra atmos, arba sielos realizacijos pasekmė, ką jau kalbėti apie Paramatmos realizaciją, kuri yra žymiai pagirtinesnė ir geistinesnė.

Evam buddheh param yra atma. Pačioje pradžioje, sutelk savo protą nors sekundei į tą aukštesnę realybę. Tavo smalsaujantis “aš” netgi gali akimirkai susitikti su tikruoju savimi – jahi satrum maha-baho, kama-rūpam durasadam – ir tada bet koks materialių, tiek grubių, tiek subtilių malonumų žavesys amžiams tars tau sudie.

Paprastumas yra pati pirmoji iš reikalingų savybių. Jei esi iš tiesų paprastas, ar nuoširdus, tuomet savaime atsidursi prie dieviškųjų Mahaprabhu, Šri Čaitanyadevos pėdų. Tai taip akivaizdu bei nedirbtina. Meilė yra ta paprasta tiesa, kuri turėtų patraukti kiekvieną. Dar labiau už įprastą meilę, Dieviškoji meilė tikrai patrauks visus – kitaip būti tiesiog negali. Tereikia būti paprastu ir neturėti išankstinio nusistatymo. Vienintelis dalykas, vedantis mus tolyn nuo Dievo – tai antitezė, priešprieša, o jei jos nebūtų, tuomet pamatytume, jog su Dievu susijusi universali,  visatos meilė. “Visata” nereiškia tam tikros pasaulio dalies, o  visumą. Meilė sklinda iš Absoliuto.

“Ar atsiras bent vienas kvailys šiame mirtingame pasaulyje, kuris nenusilenks Tam, kuriam lenkiasi netgi nemirtingieji? Be galo keista, kad gali būti tokių žmonių, kurie atsisako pagarbinti Aukščiausiąjį, – vien tam, kad patirtų visas mirtingiesiems skirtas kančias.”

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Vertė Giriwala Devi Dasi.

Viešpats Krišna buvo aprašytas Upanišadose: raso vai sah, rasam hy evayam labdhvanandi bhavati (Taittirya Upanisad 2.7.1.). Krišna yra rasos ir rasos objekto įkūnijimas. Realizavęs, supratęs šią rasą, tampa pilnai laimingas ir patenkintas. Krišna yra malonumų ir santykių rezervuaras, bet čia, Šri Čaitanjos formoje, Jis palyginamas su okeanu. Kodėl? Okeanas sūrus, taigi ne dėl to. Okeane veisiasi daugybė gyvačių, timingila žuvų, ryklių, krokodilų ir kitų pavojingų gyvūnų, tačiau Šri Čaitanjos rasos vandenynas ne toks. To vandenyno nektaras toks skanus, kad visiškai sumažina paprasto nektaro vertę. Jis labiausiai laukiamas, pageidaujamas. Skaitykite toliau čia »

rādhā-kṛṣṇa prāṇa mora yugala-kiśora
jīvane maraṇe gati āra nāhi mora

kālindīra kūle keli-kadambera vana
ratana-vedīra upara basāba du’jana

śyāma-gaurī aṅge diba (cuwā) candanera gandha
cāmara ḍhulāba kabe heriba mukha-candra

gāthiyā mālatīra mālā diba dohāra gale
adhare tuliyā diba karpūra tāmbūle

lalitā viśākhā ādi jata sakhī-vṛnda
ājňāya kariba sevā caraṇāravinda

śrī kṛṣṇa-caitanya-prabhura dāsera anudāsa
sevā abhilāṣa kare narottama-dāsa

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Vertimas:

1. Amžinai jauna Dieviškoji Pora Šri Šri Radha ir Krišna yra mano siela ir pats gyvenimas.
2. Nedidelių kadamba medžių miške, ant Jamunos kranto, aš pasodinsiu šią Dieviškąją Porą ant sosto, padaryto iš nuostabių brangakmenių.
3. Aš ištepsiu tamsų Krišnos ir auksinį Radharani kūnus kvapnia sandalmedžio pasta, ir aš vėduosiu Juos čamaros vėduokle. O, kada gi aš išvysiu Jų veidus, panašius į mėnulį?
4. Suvėręs malati gėlių girliandas, uždėsiu jas Jiems ant kaklo, ir pasiūlysiu Jų lotoso burnoms tambūla (betelio riešutus), iškvėpintus kamparu.
5. Gavęs sakhių, vadovaujamų Lalitos ir Višakhos, leidimą, aš tarnausiu Radhos ir Krišnos lotoso pėdoms.
6. Narottama dāsa, kuris yra Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu tarno tarnas, trokšta, ilgisi tokios tarnystės Jugala-Kišorai.

~ Šri Narottama dasa Thakuras ~

Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

Laimė Kvailių Rojuje

Pirmas skyrius

Tyroji meilė ir artumas

Autentiškas mokymas

Džiaugiuosi, galėdamas keliauti ir pamokslauti Vakarų šalyse, tačiau atvykau čia ne tam, kad skelbčiau naują mokymą. Aš tiesiog seku Šrila Bhaktivedanta Svamiu Maharadžu (1) ir skelbiu tą pačią žinią, kurią, atvykęs į Vakarus, skelbė jis. Svamis Maharadžas – mano artimas draugas ir patariantis guru (2). Jis irgi atėjo į šį pasaulį ne tam, kad skelbtų naują mokymą, o tam, kad dovanotų tai, ką patyrė iš savo Gurudevos (3) ir mūsų mokinių sekos, kuriai pradžią davė patsai Šri Čaitanja Mahaprabhu.
Šri Čaitanja Mahaprabhu – tai Aukščiausiasis Asmuo, pats Viešpats Šri Krišna. Tačiau norėdamas pamokyti mus transcendentinės dvasinės tarnystės, kuri leidžia patirti tyriausią meilę ir artumą Jam, Jis nužengė į šį pasaulį kaip Savo Paties tarno įsikūnijimas.

Laimė šiame pasaulyje nepasiekiama

Šri Čaitanja Mahaprabhu ir visi Jo mokytojų sekos atstovai nori, kad mes būtume laimingi. Laimingi nori būti visi, tačiau laimės šiame pasaulyje patiriame labai nedaug, o ir ji būna sumišusi su sielvartu ir kančia.
Kodėl mes jaučiamės nelaimingi net skęsdami prabangoje? Tai klausimas, dėl kurio verta susimąstyti. Nei Napoleonui, nei prezidentui Kenedžiui nereikėjo prašyti išmaldos. Netiesė rankos gatvėje ir princesė Diana. Jai anaiptol nestigo nei grožio, nei proto nei erudicijos, priešingai, ji buvo išgarsėjusi, populiari, graži, ji turėjo viską, ko tik širdis geidžia, jos vyras buvo pats princas Čarlzas – ir vis dėlto ji nesijautė laiminga.
Kodėl žmonės, kuriems, atrodytų, nieko netrūksta, yra nelaimingi? Kodėl laimės neatneša nei turtai, nei prabanga? Mums derėtų dėl to rimtai susimąstyti, nes, jei to nepadarysime, nebūsime niekuo pranašesni už gyvūnus. Jūs, žinoma, esate girdėję apie Musolinį. Politinė galia iškėlė jį į aukštumas.
Hitleris buvo dar didesnė politinė figūra, tačiau nei vienas, nei kitas nebuvo laimingi.
Mums derėtų susimąstyti, kaip gyvename šiandien, ir, pažvelgus į ateitį, paklausti savęs: „Ar aš būsiu laimingas, jei gyvensiu taip, kaip gyvenu dabar, jei vadovausiuosi tais gyvenimo principais, kuriais vadovaujuosi šiandien?“ Iškėlę sau šį klausimą, įsitinkinsime, kad einame tuo pačiu keliu, kurį prieš mus nuėjo minėtieji žmonės. Visi jie buvo nelaimingi, ir, jei eisime ta pačia kryptimi, būsime nelaimingi, kaip ir jie.
Pasaulyje apstu turtingų žmonių (pavyzdžiui, prezidentai, ministrai pirmininkai), bet jie nesijaučia laimingi, nepaisant turtų ir galimybių džiaugtis gyvenimu. Kada nors jie irgi pasens ir mirs, o mirę praras viską, ką turėjo šiame pasaulyje.
Mūsų laikais daug pasiekta, gerinant materialų gyvenimą. Modernizuota viskas –nuo virtuvės iki medicinos mokslo. Padaryta daugybė įstabių atradimų, ypač komunikacinių technologijų, transporto ir medicinos srityse: sužalotą galūnę šiandien galima pakeisti kita, neregiui galima persodinti mirusio donoro akis, ir jis praregės – chirurgai gali persodinti netgi širdį. Tačiau žmogus vis tiek sensta ir miršta.
Amerika pirmauja materialaus mokslo srityje, bet ar amerikiečiai yra laimingi? Jei jie išties laimingi, kodėl jie vaidijasi vienas su kitu? Kodėl Amerikoje tiek daug savižudybių? Reikia pagaliau suprasti, kad materiali pažanga nepadarys mūsų laimingų.

Priverstinė santuoka su senatve

Mes nenorime senti, nenorime pražilti, nenorime, kad nusilptų mūsų regėjimas, o juo labiau nenorime apakti. Norime amžinai būti jauni ir gražūs, tačiau senatvė neišvengiamai ateis.
Rinkdamiesi žmoną, vyrai nežiūri į pasenusias, nebegražias moteris. Senatvė yra atgrasi, o kas norės gyventi su atgrasiu žmogumi?
Niekas nenori tuoktis su senatve, tačiau, ar mes to norime ar ne, būsime apvesdinti prievarta. Senatvė atims iš mūsų dantis, ir mums teks naudotis protezais. Nors mes galime pražilusius plaukus nusidažyti juodai ir įsistatyti naujutėlaičius dantis, galų gale mūsų veidus, kaip ir visų senukų, išvagos daugybė raukšlių.
Mums teks susituokti su senatve ir susenti. Galbūt nepajėgsim nė paeiti. Ir galiausiai būrys žmonių susirinks išlydėti mūsų į paskutinę kūno atilsio vietą – kapines arba krematoriumą. Indijoje dauguma žmonių mirusiuosius kremuoja. Kitur jie laidojami, ir jų kūnus graužia kirmėlės bei vabalai, kol galop jie supūva. Nepalaidoti ir nesudeginti kūnai tampa šunų, šakalų ir laukinių kiaulių grobiu, dėl kurio vyksta nuolatinė kova: „Tai mano grobis – nešdinkis iš čia!“ Ir tada kūnas virsta išmatomis.
Galų gale kūnui, kurį mes taip mylime, lemta supūti, virsti pelenais arba išmatomis. Tokia yra tikrovė. Kūnas mirs ir išnyks amžiams, bet mes nenorime tikėti, kad mirsime ir mūsų nebebus.

Mes – pabėgėliai šiame pasaulyje

Pagalvokime, kas mes iš tikrųjų esame – fizinis kūnas ar jame glūdinti siela. Esmingiausia tai, kad tarp mūsų tikrojo „aš“, sielos, ir mūsų kūno yra milžiniškas skirtumas. Suvokę tai, turėtume atsiriboti nuo savo kūno, nuo žemiškų geidulių ir aiškintis, iš kur yra kilusi siela.
Mes – neatskiriamos Dievo, Aukščiausiojo Asmens, dalelytės. Šis materialus pasaulis yra ne mūsų tikroji gimtinė, o pabėgėlių stovykla. Mes – pabėgėliai šiame pasaulyje, ir vieną gražią dieną be išankstinio įspėjimo turėsime jį palikti. Kur mes keliausime tuomet?

Mūsų išsigelbėjimas – tyra meilė ir artumas

Šiais laikais mokslininkai sukūrė branduolinius ginklus ir toliau tęsia tyrinėjimus. Jie nori sukurti tokius galingus masinio naikinimo ginklus, kad akimirksniu būtų galima sunaikinti visą pasaulį. Tačiau tai nėra pažanga. Kur dingo vyro ir žmonos meilė? Kur dingo tėvų ir vaikų meilė? Kur šalių tarpusavio draugiškumas? Kam tokios sudėtingos pasų ir vizų sistemos? Kam to reikia? Aš dažnai keliauju iš Indijos į kitas pasaulio šalis ir atgal. Vienintelis mano tikslas – pasakoti žmonėms apie Krišną, bet man reikia įveikti didžiules kliūtis, kurias kuria oficialūs pareigūnai. Kam to reikia?
Materialaus mokslo pažanga, jo atradimai sumažino atstumus tarp skirtingų pasaulio dalių. Deja, mokslas sukūrė ir nemažai problemų. Didžiausia bėda ta, kad mūsų širdyse miršta meilė. Be meilės žmogus negali būti laimingas. Žmonės nebemoka mylėti. Jie vaidijasi ir nori valdyti vienas kitą.
Akivaizdu, kad žmonės nesijaučia laimingi nei namuose, nei už namų sienų. Jei gyvenimas išties taip pagerėjo, kodėl jie tarsi rujojantys šunys skiriasi ir vėl tuokiasi trečią, ketvirtą, dvyliktą ar net dvidešimtą kartą? Kodėl?
Kiekvienas trokšta, kad jo gyvenimas būtų taikus ir laimingas, bet aš nemanau, kad materialaus mokslo pažanga bent vieną iš mūsų būtų padariusi laimingesnį. Laimės pamatas yra meilė. Be meilės ir artumo – be premos – mes niekur nerasime laimės. Laimė ir meilė yra svarbiausias žmogaus poreikis. Mes trokštame tikros laimės ir tikros meilės, bet nei viena, nei kita čia nerandame. Ir vis dėlto laimė ir meilė egzistuoja.
Mes tikimės, kad netikra meilė netobulam žmogui padarys mus laimingus. Vedų raštai teigia, kad laimingais galime tapti tik išsiugdę tyrą meilę aukščiausiajam tobulam asmeniui – Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Krišnai.
Vedos ir Upanišados teigia, kad mes esame Aukščiausiojo Dievo Asmens, Krišnos, neatskiriamos dalelytės, ir pagal prigimtį (4) mums skirta Jam tarnauti su meile ir atsidavimu. Deja, mes užmiršome apie savąją prigimtį, ir maja savo pinklėmis mus supančiojo materialiajame pasaulyje. Maja įkalino mus čia, kur neišvengiamai esame priversti patirti gimimo, mirties, senatvės, ligų ir t.t. kančias bei sielvartą. Vien tam, kad suvoktumėme, jog negalime būti laimingi šiame pasaulyje. Tikros laimės mums neatneš jokie materialūs planai, materialių troškimų tenkinimas ar sukauptas turtas. Laimingi šį ir kitą gyvenimą galime tapti tik tada, kai imsime tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Krišnai. Mes nuolat turėtume kartoti Jo šventus vardus ir neužmiršti, koks Jis didis.

Pasaulio kūrėjas, būties pagrindas ir naikintojas

Mes turime pamilti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris sukūrė šį pasaulį. Viešpats sukūrė pasaulį ir suteikė jam gyvybę, Jis palaiko pasaulio būtį, o kai pasaulis pasensta, grįžta atgal į Dievą.
Ką reiškia žodis DIEVAS?
Dievas yra gyvybės šaltinis – pasaulio kūrėjas.
Dievas yra valdovas, kuris laiko savo rankose pasaulio būtį. Jis yra būties pagrindas, be kurio pasaulis liautųsi egzistavęs.
Dievas yra pasaulio naikintojas4.

Amžinas, spinduliuojantis gėrį ir neapsakomai gražus

Dievas yra satjam šivam sundaram. Satjam reiškia, kad Jis nei miršta, nei gimsta – Jis yra amžinas. Dievas yra vienas. Nėra kitų Dievų. Visi senosios Vedų tradicijos raštai skelbia: Aukščiausiasis Dievo Asmuo – tai Krišna, nors Jis turi ir daugybę kitų vardų.
Dievas yra sundaram, tobulo grožio. Nėra nieko gražesnio už Krišną. Jis yra amžinai jauno nuostabaus berniuko pavidalo. Jis stovi grakščiai išlinkęs trijose vietose: ties kulkšnimis, juosmeniu ir kaklu – šypsosi ir groja fleita. Jo transcendentinis kūnas skleidžia kerintį kvapą. Niekas nei dvasiniame pasaulyje – netgi Jo mylimiausios karvutės, – nei šiame pasaulyje negali atsispirti Krišnos kerams.
Mus visus traukia gražūs daiktai ar žmonės, tačiau jei žmogaus širdis užnuodyta, net jei jis ir labai gražus, nepelnys aplinkinių meilės. Dievas yra šivam, spinduliuojantis gėrį. Jis įkūnija įstabiausių savybių pilnatvę. Tai reiškia, kad Viešpats turi begalinę galią, o būdamas begalinis, Jis dar ir be galo gailestingas.

Meilės santykiai su Krišna

Krišna yra amžinas (satjam), nepaprastai gailestingas (šivam) ir gražus (sundaram). Visa glūdi Krišnoje, todėl Jis gali patenkinti įvairiausius troškimus. Jūs greičiausiai esate girdėję apie Nrisimhadevą. Nrisimha Bhagavanas – tai vienas iš Krišnos pavidalų. Nrisimha irgi yra Dievas. Jis turi liūto galvą, yra itin galingas ir pavojingas, bet nusileidžia grožiu Krišnai. Rama, Viešpats Ramačandra, – nepaprastai gražus, tačiau Jis negali patenkinti visų troškimų.
Jėzus Kristus – galingas, Jis saugo mus kaip tėvas ar motina, tačiau mes negalime žaisti su Juo kaip su artimu draugu (sakha) ir bendrauti kaip su savo vyru. Nrisimha Bhagavanas saugo ir gina mus visus, tačiau Jis – pavojingas, todėl su Juo nesusidraugausi.
Vienintelis Asmuo, Kuris turi Savyje viską, yra Krišna. Jo grožis ir gailestingumas nepranokstami, Jis – Visagalis ir išmano viską, Jam būdingos visos kilniausios savybės. Jis leidžia užmegzti su Juo tokius santykius, kokių mes patys trokštame giliausiame širdies kampelyje. Mes galime tapti Jo tarnu arba artimu draugu. Mes galime rūpintis Juo, kaip tėvai rūpinasi vaikais, ir netgi patirti Jo mylimosios būseną.
Tereikia turėti nors krislelį meilės, ir Krišna patenkins visus mūsų norus. Jis yra Aukščiausias Dievo Asmuo, visų kitų Viešpaties pavidalų šaltinis. Jis gali dovanoti mums tai, ko dovanoti neįstengs net pats Rama. Jei turėsime nors krislelį meilės Krišnai, jei Jis mums bus kiek nors brangus, patirsime beribę laimę, kuri tęsis amžinai. Tada būsime laimingi ir šiame pasaulyje, ir kitą gyvenimą – laimingi kaskart, kai vėl ateisime į šį pasaulį. Artumas ir meilė Krišnai padarys mus laimingus net po išvadavimo.

Čaitanjos Mahaprabhu misija

Su Krišna, artumo ir meilės įsikūnijimu, būtina užmegzti kuo artimesnius ir šiltesnius santykius. Čaitanja Mahaprabhu nužengė į šį pasaulį mokyti mus mylėti Krišną (ir paskelbti, kad geriausia mylėti Krišną taip, kaip Jį mylėjo Vradžos gopės). Čaitanja Mahaprabhu – tai pats Krišna, Jis nužengė į šį pasaulį iš savo nepaaiškinamos malonės. Jis myli mus visus, myli, nes mes – neatsiejamos Krišnos dalelės. Jis nužengė dovanoti mums meilę Krišnai.
Čaitanja Mahaprabhu atėjo į šį pasaulį, kad priartintų mus prie Krišnos ir atitrauktų nuo žemiškų reikalų, žemiškų malonumų, žemiškos puikybės ir iliuzinės žemiškos laimės. Jis dovanoja mums amžiną palaimą ir meilę, kad gyventume taikiai ir laimingai. Jei ne Jis, visa tai mums būtų nepasiekiama.
Čaitanja Mahaprabhu nužengė į šį pasaulį ir paskelbė naują žinią, kuri visiems mums atneš laimę. Apie tai sužinome skaitydami „Šri Čaitanja-čaritamritą“ (Śrī Caitanya-caritāmṛta). Jis paskelbė aukščiausio lygio premos filosofinį mokymą, kurį perteikė nepaprastai iškilioms ir dievotoms asmenybėms. Paprastiems žmonėms Savo žinią Jis skelbė suprantama kalba. Kartą keliaudamas į Vrindavaną mišku, Jis dovanojo dieviškąją meilę net tigrams, lokiams, drambliams ir kitiems gyvūnams.

Laimė kartoti Šventuosius Vardus

Jei norite būti laimingi, jei norite pamilti Aukščiausiąjį Asmenį, Dievą, kartokite Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Kartodami Šventuosius Vardus, patirsite amžinosios laimės skonį. Tai vienintelis būdas patirti jos skonį. Čaitanja Mahaprabhu primena mums šį senovės šventraščių posmą:

harer nāma harer nāma, harer nāma eva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva, nāsty eva gatir anyathā

„Kali jugoje, dabartiniame veidmainystės ir nesantaikos amžiuje, būtina tiesiog kartoti Šventąjį Vardą, kartoti Šventąjį Vardą, kartoti Šventąjį Vardą. Nes nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.“
Mes atvykome į Vakarų šalis su vieninteliu tikslu – skelbti žinią, kurią paskelbė pats Čaitanja Mahaprabhu. Mes skelbiame ją suprantama kalba, perteikiame tik svarbiausius dalykus, nes meilės žinia yra iš tikrųjų neišsemiama.
Norint permanyti šią gilią filosofinę išmintį ir pritaikyti ją praktiškai, būtina kartoti – Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Iš pradžių pavyksta suvokti elementarias tiesas, tačiau ilgainiui pastovi Krišnos sąmonės praktika, ypač Šventojo Vardo kartojimas, praplečia ir pagilina supratimą. Praktikuojant nuosekliai augama: pirmiausia atsiranda tikėjimas, vėliau tvirtas dvasinis atsidavimas, polinkis į dvasinę tarnystę, transcendentinis prisirišimas prie Šri Krišnos bei Jo palydovų, ekstazės būsenos ir pagaliau – visavertė transcendentinė meilė Krišnai (prema). Toks yra Čaitanjos Mahaprabhu meilės Dievui ugdymo metodas. Meilė Dievui pažadinama kartojant Šventąjį Vardą.

1 ISKCON, Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos įkūrėjas, dar žinomas kaip Jo Dieviškoji Kilnybė A.Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada arba tiesiog Šrila Prabhupada.

2 šikša-guru

3 nitja-lila pravišta om višnupada Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Maharadžas Šrila Prabhupada

4 atma-svarūpa
Originale angliško žodžio GOD (DIEVAS) reikšmė pateikiama kaip Generator (kūrėjas), Operator (būties pagrindas) ir Destroyer (naikintojas).