Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šri Čaitanja Mahaprabhu’

Sekmadienį, liepos 15 d., yra Šri Gundiča-mardžanos (Gundičos šventyklos plovimo) šventė. Gundičos šventykla Džaganatha Puryje simbolizuoja Vrindavaną. Ten keliauja Džaganatha, Balabhadra ir Subhadra po to, kai išvyksta iš Šri Džaganathos šventyklos (simbolizuojančios Dvaraką) ant trijų atskirų vežimų.

Šri Čaitanya Mahaprabhu prieš Ratha-yatrą pats kartu su daugybe atsidavusių plovė Gundičos šventyklą.

Skaitykite tai (ANGLIŠKAI) “Šri Čaitanja-čaritamritoje” (Madhja 12.71 ir toliau): arba ČIA.

Gundičos šventyklos plovimas simbolizuoja mūsų anarthų (nepageidaujamų savybių ir įpročių) išplovimą prieš
pradedant tikrają kelionę į Vrindavaną. Tai gi, iš pradžių Šri Mahaprabhu su atsidavusiais išplove vandeniu “didžiausią” purvą – akmenėlius ir t.t, po to – šiaudelius, o po to – smulkiausias dulkeles ir pan. Skaitykite toliau čia »

Skaldytų ryžių festivalio patiekalai

Istorija apie Šrilos Ragunathos daso Gosvamio Dahi Čida Mahotsavą (skaldytų ryžių) festivalį Panihatyje (Vakarų Bengalijoje).

Kai Šri Ragunatha dasa Gosvamis, dar buvęs vedęs, susitiko su Šri Čaitanja Mahaprabhu pirmą kartą Šantipure, Viešpats pasakė jam nebūti bepročiu, neatsižadėti anksčiau laiko ir pasilikti namuose. Taip Šri Raghunatha dasa Gosvamis išoriškai vaidino matelrialisto (“pounds-and-shillings man”) vaidmenį, bet viduje buvo pasinėręs į nuostabias transcendentines lilas (juk jis savo amziname dvasiniame pavidale yra Šri Rati Mandžari, Šrimati Radhikos artima tarnaitė).

Būdamas namuose, jis turėjo širdyje didelį troškimą vėl pasimatyti su Šri Čaitanja Mahaprabhu, ir po ilgų bandymų jam pagaliau pavyko su gudrybių pagalba trumpam ištrūkti iš namų ir pasimatyti su Viešpačiu Nitjananda Panihatyje, prie Gangos. Pastebejęs Nitjananda Prabhu, sėdintį prie Gangos su savo įvairiais tarnais ir palydovais, Raghunatha dasa Gosvamis nesiryžo žengti į priekį. Tada Šri Nitjananda sušuko: “Tu esi vagis! Vietoj to, kad prieiti arčiau, tu sėdi nuošalioje vietoje! Tuoj As tave nubausiu.”

(NB: Dar viena priežastis, kodėl Šri Nitjananda Prabhu pavadino Šri Raghunathą dasą Gosvamį vagimi, yra tai, kad jis norėjo gauti Šri Čaitanjos daršaną be Šri Nitjanandos daršano.)

“Dabar atnešk suskaldytų ryžių ir jogurto, ir pagamink puotą Man ir Mano palydovams!” – pasakė jam Viešpats Nitjananda.

Tada Raghunatha dasa Gosvamis organizavo didžiulę puotą visiems vaišnavams.

Po šiu medžiu vyko Dieviškas žaidimas

Skaitykite toliau čia »

Transcendentinių garso vibracijų galia

Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas

Mes žinome, kad turintieji šakti, arba galią, iš tikrųjų yra šaktimana – šakti valdytojai. Todėl garsas (žodis), pripildytas šakti, yra Patsai šaktimana. Kurgi čia slypi abejonė? Kadangi materialaus garso prigimtis nesąmoninga ir inertiška, jo galia ribota ir jis negali veikti nepriklausomai. Tačiau transcendentinio pasaulio garso vibracija turi neįsivaizduojamą šakti. Visiškai nepaveiktas ir nesutrukdytas majos transcendentinis garsas nesiskiria nuo paties garso šaltinio ir būdamas negirdėtai galingas, gali atlikti tai, ką be galo sunku atlikti. Kitaip tariant, jis gali neįmanomą padaryti įmanomu. Šventraščiuose sakoma:

nāma cintāmaṇiḥ kṛṣṇaś
caitanya-rasa-vigrahaḥ
pūrṇaḥ śuddho nitya-mukto
‘bhinnatvān nāma-nāminoḥ 1

(Bhakti Rasamrita Sindhu, 2/108 rytinė banga)

kali-kāle nāma-rūpe kṛṣṇa-avatāra
nāma haite haya sarva-jagat-nistāra 2

(Čaitanja Čaritamrita, Adi lila 17.22)

Bhagavanas Šri Krišna apsireiškė šiame pasaulyje šabda-brahma [transcendentinio garso] forma. Šabda brahma Šri Hari yra nirguna – materialių savybių visiškai neturinti būtybė. Mes, žmonės, esame gimę šiame pasaulyje iš materialių gamtos gunų (modusų) ir todėl nepajėgiame nei suvokti Jo, nei patirti Jo beribės šakti bei saldumo. Gimusios iš materialių gunų, mūsų materialios juslės yra specifiškai pajėgios patirti tiktai materialius pavidalus, skonį, kvapą, garsą bei prisilietimą. Jutimai – substancija, gimusi iš materialių gunų – negali mums padėti priartėti prie būtybės, esančios anapus gunų – prie Bhagavano. Todėl šiomis materialiomis juslėmis patiriame tiktai pasaulietinius ir laikinus objektus. Jeigu savo materialiais jutimais būname pasinėrę į pasaulietiškumą, tuomet mums absoliučiai neįmanoma atgaivinti savo sąmoningo būvio. Todėl mums dera stiebtis linkui nirguna būtybės suvokimo, nepežiangiant gryno būtinumo kontaktuoti su materialiais objektais. Nejaugi mums nereikėtų atsidėjus rūpintis savo pačių ir artimiausių savo atmos giminaičių – Hari, guru ir Vaišnavų svarūpos realizavimu? Argi mūsų prijaučiantys draugai neparodys dėmesio ir neapsvarstys šių minčių? Jeigu žmogus negali išvystyti savo sąmonės iki konstitucinės pozicijos būvio, kokia tuomet nauda, kad jis gimė žmogumi?

Pasakyta, jog nirguna-vastu, transcendentinės tikrovės, realizacija, ateina vienu vieninteliu būdu – per mūsų ausis. Dvasiškai įkvepianti ir galingahari katha, arba vaikuntha-šabda, iš gyvųjų bei dvasiškai nušvitusių sadhu lūpų apsireiškia šiame pasaulyje (žmogiškojo patyrimo karalystėje) siekiant dovanoti mums malonę. Jei visa širdimi priimame šį Bhagavaną, įeinantį per mūsų ausis šabdos pavidalu, tuomet įėjęs pro mūsų ausis šis šabda-brahma patenka į pačią mūsų širdies gilumą. Tuomet, visiškai sunaikinęs širdyje purvą bei tamsybes, Jis Patsai neabejotinai įtvirtina tenai Savo transcendentiškai tyrą sostą.

Nirguna būtybė arba garsas gali ateiti į šį pasaulį, surėdytą iš materialių gunų, Savo Paties saldaus noro dėka. Ši būtybė arba garsas apsireiškia šioje materialioje karalijoje aukščiausiai viso pasaulio gerovei. Šioji vaikuntha-šabda pasirodo mūsų pasaulyje šrauta pathos, guru paramparos būdu. Ji liejasi tarsi upės iš Šri Gurudevos ar Vaišnavo, kurie abu yra sat-čit-anandos (dvasinės jėgos, žinojimo bei palaimos) įsikūnijimas, lūpų. Todėl sudvasintas sadhu, dorai užsiimančio bhagavata kirtanu, liežuvis vadinamas Šri Namos motina.

Daugelis yra tos nuomonės, kad kai šis nirguna garsas nužengia į mūsų pasaulį iš transcendentinio lygmens, jis turi priimti pavidalą būtybės, gimusios iš materialių gunų. Vis dėlto žmogus gali lengvai suprasti, kad ši spekuliatyvi ir nedora koncepcija prieštarauja atsidavimui ir oponuoja galutinėms šventųjų raštų tiesoms. Tokių žmonių pastangos patį gražiausią ir visagalį majos valdovą paslapčia nustatyti kaip pavaldų majai, arba abejojimas begaline ir visagale Šri Bhagavano prigimtimi parodo jų kvailumą. Todėl pasakyta, jog kadangi aukščiausia absoliuti realybė kaip šabda-brahma yra aukščiausias nepriklausomas autokratas, Jo transcendentinė prigimtis niekuomet nepradingsta. Iš sadhu lūpų sklindanti garso vibracija yra pilnai sąmoninga, dvasiškai įkvepianti ir neribotai galinga. Kita vertus, ką bepasakytume mes, žmonės, kurių jutimai sudaryti iš neveiklios materijos ir gimę iš materialios energijos, bus viskas pasaulietiška. Materialusis garsas sklinda iš materialaus dangaus, pasilieka jame kurį laiką ir galų gale grįžta atgalios. Toji garso vibracija nuves mus į pragarą. Tokia garso vibracija persmelkia materialųjį dangų siekiant patenkinti jusles ir ji pasirodo tik tam, kad įstumtų mus į bėdą. Valgymas, gėrimas, miegojimas, užsiėmimas seksu ir galiausiai mirtis yra vienintelė veikla šiame pasaulyje. O garsas, įėjęs į mūsų ausis per šrauta pathą, guru paramparą, turi tokią nepaprastą ir užburiančią galią, jog kartą per tarpininkes ausis įžengęs širdin, paskatina sužydėti žmogaus konstitucinę dvasinę prigimtį. Tasai transcendentinis garsas ateina į šią keturiolikos planetinių sistemų Visatą iš Vaikunthos, prasiskverbęs pro Brahmaloką. Jis išvaduoja džyvą iš majos ir sužavi ją transcendentine meilės tarnyste Šri Bhagavanui. Perėjęs Viradžą ir Brahmaloką jis sugrąžina džyvą į Vaikunthą. Tokia yra šabda šakti-namos galia. Transcendentinis garsas yra vienintelė garbinimo verta būtybė ir vienintelė atrama kiekvienai džyvai. Be atsidavimo šiam šabda-brahma, nėra kitokių būdų džyvai išsilaisvinti arba jos gerovei pasiekti. Todėl Šriman Mahaprabhu pasakė:

hare kṛṣṇa hare kṛṣṇa kṛṣṇa kṛṣṇa hare hare
hare rāma hare rāma rāma rāma hare hare

prabhu kahe, kahilāma ei mahāmantra
iha japa giyā sabe kariyā nirbandha 3

(Čaitanja Bhagavatam, Madhya lila 23.76-77)

ihā haite sarva-siddhi haibe sabār
sarva kṣaṇa bala ithe vidhi nāhi āra 4

(Čaitanja Bhagavatam, Madhya lila 23.78)

ki bhojane ki sayane kibā jāgaraṇe
aharniśa cinta kṛṣṇa balaha vadane 5

(Čaitanja Bhagavatam, Madhya lila 28.28)

kṛṣṇa-mantra haite habe saḿsāra-mocana
kṛṣṇa-nāma haite pābe kṛṣṇera caraṇa 6

(Čaitanja Čaritamrita, Adi lila 7.73)

kali-kāle nāma-rūpe kṛṣṇa-avatāra
nāma haite haya sarva-jagat-nistāra 7

(Čaitanja Čaritamrita, Adi lila 17.22)

nāma binā kali kāle nāhi āra dharma
sarva mantra sāra nāma ei śastra marma 8

(Čaitanja Čaritamrita, Adi lila 7.74)

kubuddhi chāḍiyā kara śravaṇa-kīrtana
acirāte pābe tabe kṛṣṇa-prema dhana 9

(Čaitanja Čaritamrita, Antya lila 4.65)

Nesirūpindamas šiuo šabda-brahma arba likdamas jam abejingas ir parodydamas ‘drąsą’ priimti netyrą šio materialaus pasaulio garsą žmogus neabejotinai pateks į bėdą. Jei žmogui nepasiseks, jis negalės suprasti šio šabda šlovės. Nesusivokusieji galvoja, kad girdėjo hari-katha. Tačiau iš tikrųjų jie visiškai nieko neišgirdo. Jie lieka visiškai apgauti. Jeigu mums nusišypsos laimė išvystyti tarnystės santykį subhadžanija vastu Ši Bhagavanu, tuomet ši hari-katha įeis pro mūsų ausis. Kitaip tariant, tik tuomet galėsime ją išgirsti, išsaugoti atminyje ir suprasti. Todėl svarbiausioji mūsų pareiga – sutelkti visą savo dėmesį į tą šaltinį, į save realizavusią sielą (kurios esminė meilės Krišnai funkcija prabudo) ir iš kurios sklinda dvasiškai įkvepianti hari-katha. Šiame pasaulyje egzistuoja lakhų lakhai draugijų, kurių nariai tiesiog mankština savo liežuvius ir protus anusvara-visargoje, gramatikos bei skyrybos srityje [tai yra, jie švaisto savo energiją gramatiniams ginčams]. Jie negali suvokti tikrosios prasmės dvasiškai įkvepiančio garso, ateinančio iš paravjomos – dvasinio dangaus. Užuot veikę kaip hari-kathos kalbėtojai, diena iš dienos jie skęsta jutimų tenkinimo klane. Vadinasi, esame įpareigoti visiškai palikti nepageidaujamą bendriją, asadhu sangą ir aptarti šventraščius (šabda-brahma) sadhu sangoje. Kaip sako šastros:

tato duḥsaṅgam utsṛjya
satsu sajjeta buddhimān
santa evāsya chindanti
mano-vyāsaṅgam uktibhiḥ10

(Šrimad Bhagavatam 11.26.26)

1 Šventasis Krišnos vardas yra transcendentiškai palaimingas troškimus išpildantis brangakmenis, nes jis yra Patsai Krišna, visų malonumų šaltinis. Krišnos vardas yra pilnutinis, o taip pat ir visų transcendentinių skonių pavidalas. Tai nėra materialus vardas, jis nepavaldus jokioms materialioms sąlygoms ir ne mažiau galingas už Patį Krišną. Kadangi Krišnos vardas nesuterštas materialiomis savybėmis, savaime aišku, kad jis nesusisies su maja. Taip yra dėl to, kad Krišnos vardas ir Patsai Krišna yra tapatūs.

2 Šiame Kali amžiuje Šri Krišna įsikūnijo kaip Jo šventasis vardas, Harė Krišna maha mantra. Paprasčiausiai kartodamas šventąjį vardą žmogus betarpiškai bendrauja su Viešpačiu. Kiekvienas taip darantis be jokios abejonės bus išvaduotas.

3 Šri Čaitanja Mahaprabhu tarė: “Daviau jums šią maha-mantrą. Jūs visi turite toliau kartoti nustatytą ratų skaičių.”

4 Kartojant šią mahamantrą, kiekvienas iš jūsų pasieks visokeriopą tobulumą. Nesiliaukite kartoję kiekvieną akimirką. Nėra jokių griežtų taisyklių, kurių kartojant reikėtų laikytis.

5 Kol valgote, miegate ar būdraujate, dieną ir naktį turėtumėte užimti savo protą mintimis apie Krišną, o burną – Jo vardo kartojimu.

6 Kartodamas Krišna mantrą žmogus gali išsilaisvinti iš materialios egzistencijos. Kartodamas Krišnos vardą žmogus pasieks Jo lotoso pėdas.

7 Šiame Kali amžiuje Šri Krišna pasirodė kaip šventasis vardas. Kartodamas šventąjį vardą žmogus tiesiogiai bendrauja su Viešpačiu. Kiekvienas taip darantis bus neabejotinai išvaduotas.

8 Šiame Kali amžiuje nėra jokio kito religinio principo, nei šventojo vardo, kuris yra visų Vedų mantrų esmė, kartojimas.

9 Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė Šri Sanatana Gosvamiui: “Atsisakyk visų savo nelogiškų, prieštaraujančių atsidavimui minčių, nes jos nepalankios siekiant Krišnos lotoso pėdų prieglobsčio. Atsidėjęs giedok ir klausykis. Taip tu labai greitai įgysi aukščiausią turtą – Krišna premą.”

10 Todėl protingas žmogus turėtų visiškai palikti bet kokią nepageidaujamą draugiją ir bendrauti su šventais atsidavusiais, kurių žodžiai nukerta išvešėjusius materialius proto prisirišimus.

Vertė Giriwala Devi Dasi iš Rays of The Harmonist, “Damodara Vrata”, 2000 m. žiema

Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo pašlovinimas jo Tirobhava Tithi dieną
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Varšana, 1996 m. lapkričio 14 d.

Ar suprantate, kas yra rūpanuga? Tie, kurie tarnauja Radha-Krišnai su raga, sekdami ragatmika bhaktų pėdomis, kaip aprašyta Šrilos Rūpos Gosvamio knygose “Bhakti-rasamrita-sindhu” bei “Udžvala-nilamani”, yra raganuga bhaktos. Vis dėl to gali būti, kad jie nėra rūpanugos. Šri Džajadeva Gosvamis buvo raganuga, tačiau jis nebuvo rūpanuga. Šri Bilvamangala Thakūras taip pat buvo raganuga, bet ne rūpanuga. Šri Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat nebuvo rūpanugos. Jie buvo Šri Rūpos Gosvamio guru. Jie yra pačios Lalita ir Višaka. Jie – aukštesnio lygio, todėl nepatenka į rūpanugos kategoriją. Tik tie, kurie yra iš tiesų raganuga ir priėmė tokią nuotaiką bei tokiu būdu, kaip Rūpa Mandžiari tarnauja Radhai ir Krišnai, ir kurie savo sadhanoje yra Šri Rūpos Gosvamio anugatijoje, gali būti vadinami rūpanugomis. Kas nors gali sekti “Bhakti-rasamrita-sindhu”, tačiau Subalos, Šridamos ir kitų sakhų pėdomis, trokšdami tarnauti Krišnai berniukų piemenukų nuotaika. Tokie sadhakos bus raganugos, bet ne rūpanugos.

Ar galite pasakyti, ar Lalita, Višakha ir Jašoda yra raganugos? Jos nėra “anuga”, “pasekėjos”. Tie, kurie yra sidhos ir tarnauja Krišnai Goloka Vrindavanoje, visi yra ragatmikos. Raganuga nurodo į tokius sadhakus, kurie seka Krišnos ragatmika palydovais pagal raga-margą.

Jeigu kas nors galvoja: “O kad galėčiau tarnauti Krišnai taip, kaip Jam tarnauja Jašoda Maja arba Nanda Baba!” – kaip jis bus vadinamas? Raganuga, tačiau ne rūpanuga. Šri Rūpa Gosvamis aprašė visus šiuos momentus knygoje “Bhakti-rasamrita-sindhu”. Sadhakos, einantys įkandin Jašodos, Nandos arba Lalitos, nebus vadinami rūpanugomis. Rūpanuga-bhaktos eina vien tuo keliu, kuriuo Šri Rūpa Gosvamis arba Rūpa Mandžiari tarnauja abiems Radhai ir Krišnai ir visados labiau linksta prie Šrimati Radhikos. Rūpanuga sadhaka pats išgyvens Radhikos džiaugsmą ir kentės, Jai liūdint. Tik tokie atsidavusieji gali būti vadinami rūpanugomis.

Ką jau kalbėti apie raganugą – Šrila Svamis Maharadžas atėjo suteikti visų pirma šią rūpanuga-bhakti. Tačiau tuo metu jis negalėjo jos dovanoti, nes jo mokiniai nebuvo pasiekę tokio lygio, kad ją suprastų. Dabar aš labai sunkiai darbuojuosi, kad pakelčiau jus į aukštesnį lygmenį ir jūs galėtumėte ją suprasti, tačiau vis tiek vos keletas pajėgia kažką suvokti. Labai nedaugelis. Maždaug prieš 25 metus, kai Šrila Svamis Maharadžas atvyko į Ameriką pamokslauti visų šių dalykų, jis norėjo duoti šią raganuga-bhakti, tačiau neatsirado nė vieno pasirengusio ją priimti. Jis neatėjo vien tiktai pamokslauti vaidhi-bhakti. Tai netiesa, nes visi mūsų Gaudija misijos mokinių sekos ačarjos buvo rūpanugos. Nimbarkačarijos linijoje atsidavusieji yra raganugos, tačiau – Dvarakos, tai yra, jie garbina Satjabhamą bei Rukmini. Jie ne tokie, kaip Šrila Rūpa Gosvamis. Tik ačarjos Šri Čaitanjos Mahaprabhu linijoje yra rūpanugos. Tad kaip Svamis Maharadžas galėjo pamokslauti vien tiktai vaidhi-bhakti? Sutikau jį 1946 metais ir daugelį metų po to turėjau su juo bendrų reikalų. Pažinojau jį asmeniškai ir žinau, kad jis atėjo duoti ne tik vaidhi-bhakti. Jis atėjo skelbti raga-margos.

Viena iš jo ypatybių, kurią pastebėjau – jis buvo labai paprastas ir visados šypsojosi. Dar prieš jį į Vakarų šalis, į Angliją buvo nuvykęs Šrila Bhakti Pradipa Tirtha Maharadžas. Jis buvo didis filosofas ir gerai išmanė visą bhakti sidhantą. Jis kreipėsi į visuomenės elitą, tačiau Šrila Svamis Maharadžas ėmė bendrauti su jaunuoliais bei hipiais. Mačiau, kaip Šrila Svamis Maharadžas su jais elgdavosi. Jis buvo linksmas ir visaip drąsindavo jaunuosius vaikinus bei merginas. Visiškai neturėjo netikro ego. Nuolatos šypsojosi ir kalbėjo visai paprastai.

Kai Šri Čaitanja Mahaprabhu keliavo į Vrindavaną giedodamas: “Harė Krišna Harė Krišna” ir “Krišna Krišna Krišna Krišna/Krišna Krišna Krišna He”, iš jo akių liejosi Ganga-Jamuna. Jis verkte verkė: “Krišna Krišna Krišna Krišna”. Tigrai, liūtai, lokiai ir visi kiti gyvūnai susirinko ir ėmė giedoti kartu: “Harė Krišna”. Kokia buvo jų filosofija? Jie tai darė visiškai neišmanydami filosofijos. Taip ir Šrila Svamis Maharadžas nuvyko į Vakarus ir ėmė giedoti: “Šri Krišna Čaitanja Prabhu Nitjananda Šri Advaita Gadadhara Šrivasadi Gaura Bhakta Vrinda.” Iš pradžių jis nesistengė aiškinti gausybės sudėtingų filosofinių koncepcijų. Jis davė labai paprastą nurodymą: kartokite Krišnos vardą. Nuo to jis pradėjo. Mylėjo visus, nekreipdamas dėmesio į kvalifikaciją. Jau per patį pirmą susitikimą visus pakerėdavo. Tokia yra bet kurio kvalifikuoto guru ypatybė. Mes taip pat žinojome, kad “mano Gurudeva myli mane labiau nei kitus.” Kiekvienas taip galvojo. Manau, kad visi jo mokiniai jautėsi jam artimi. Jis mėgdavo juokauti ir būdavo draugiškas su visais, taip pat ir su savo mokiniais. Jis niekuomet negalvojo: “Tai mano mokinys”. Netgi visai maži vaikai iškart jį pamildavo. Atvykęs į Vakarus sekiau jo pėdomis. Niekuomet neaptarinėdavau sudėtingos Vedantos filosofijos. Aš tiktai pasakodavau hari-katha, ir visi likdavo sužavėti. Manau, kad pati giliausia filosofija perteikiama tokiu būdu. Meilė yra giliausia ir pati aukščiausia filosofija.

nitya-siddha kṛṣṇa-prema ‘sadhya’ kabhu naya
śravaṇādi-śuddha-citte karaye udaya

(Čaitanja Čaritamrita Madhya 22.108)

“Tyra meilė Krišnai yra amžinai įsišaknijusi gyvųjų būtybių širdyse. Ji nėra kažkas, ką reikėtų gauti iš kito šaltinio. Kai klausant ir kartojant apsivalo širdis, ši meilė natūraliai prabunda”.

Viskas yra mūsų sieloje, tačiau padengta majos. Tai yra sidha-prema. Ji neatsiras jokiomis mūsų pastangomis ar sadhana. Savaime pasirodys tai, kas jau yra pagal prigimtį. Nieko nauja neatsiras. Tavo vardas jau slypi ten, sieloje, kaip ir visos tavo savybės bei pavidalas. Svarūpos negalima pakeisti sanga arba kitokiais būdais. Tu įgausi pavidalą priklausomai nuo to, kas jau yra tavo atmoje. Tai pasirodys tiktai per šravanam, kirtanam ir smaranam. Žinoma, kad jeigu kas nors yra madhurja rasoje, jis visiškai nepajus dasja bei sakhja rasų skonio arba jaus jo visai nedaug. Mūsų svarūpa atsiskleis savaime, kai pranyks anarthos. Ji pasirodys palaipsniui ir savaime.

Kai kurie teigia, jog Šrila Svamis Maharadžas yra tik sakhja rasoje ir todėl negali duoti madhurja rasos. Tačiau taip nėra iš tikrųjų. Jis atėjo skleisti tokios pačios misijos kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Rūpa Gosvamis. Jis atėjo duoti ne tik vaidhi-bhakti, nors mūsų lygyje toks yra procesas, kurį turėsime atlikti. Bhakti nėra vien savybė. Ji nėra nirvišeša. Bhakti yra asmenybė, ir Krišna yra valdomas šios prema-bhakti. Abu – Krišną ir Šrimati Radhiką – valdo bhakti. Bhakti vienintelė gali priversti Krišną šokti, ji gali priversti šokti Radhą bei visas gopes. Bhakti šoka pati ir priverčia šokti visus kartu su ja.

Vertė Giriwala Devi Dasi iš “Rays of The Harmonist” 2000 m. žiemos leidinio.

Pagal Šrilą Bhaktivinodą Thakurą

Dainya (nuolankumas), kuris dovanoja ānanda (palaimą), pasirodo per nuoseklų šuddha bhakti vystymąsi.

Dainya yra Vaišnavų papuošalas. Vaišnavizmas, stokojantis nuolankumo, yra tiesiog apsimestinis Vaišnavizmas. Iš tikrųjų bhaktos nuolankumas didėja kartu su jo bhakti progresu, su palaimos augimu. Dauguma žmonių šiame pasaulyje nusiteikę prieš Bhagavāną ir pasinėrę į neleistiną veiklą, tuo tarpu bhaktai, atsidavę Bhagavanui, yra visiškai tyri. Nepaisant to, bhaktai laiko save neturinčiais bhakti ir ypatingai apgailėtinais, nors iš tiesų jie yra visų gerų savybių buveinė ir patys puikiausi iš visų. Toks nuolankumas yra vienos iš nepaprastųjų bhaktos bhavų pavyzdys ir taip pat ānandos, palaimos teikėjas.

Bhaktos nuolankumas nėra veidmainystė – tai yra jo širdies emocijų protrūkis.

Matydami perdėtą atsidavusiųjų nuolankumą ir abejodami, ar jis nuoširdus, kai kurie žmonės gali pasakyti – „O, tai tik apsimetimas“. Tačiau, taip manyti būtų didžiulė klaida. Šrimad Gauračandra, būdamas abhimanoje, arba atlikdamas Krišnos tarno vaidmenį, laikė Save žemesniu už žolės stiebelį. Apkabinęs atsidavusius, Jis verkdavo ir maldaudavo krišna-bhakti: „Aš esu labai apgailėtinas ir menkas. Prašau dovanoti Man savo malonę.“ Kai Jis kalbėdavo šią kākuti, primygtinį prašymą, netgi visiškai akmeninės širdys ištirpdavo, ir ašarų upeliai ištrykšdavo iš akių, kurios paprastai būdavo šaltos it geležis.

Jei žmogus pamatys tokį reginį savo paties akimis, jis nebelaikys Vaišnavo nuolankumo veidmainyste. Tuomet, jis įstengs pastebėti giliausias atsidavusiojo bhavas, kurios kyla iš jo širdies kaip intensyvus bhakti proveržis.

Nuolankumas, kurio mokė Mahaprabhu.

Šriman Mahaprabhu užliejo visą pasaulį Savo premos potvyniu. Jis paskandino šimtų ir tūkstančių nedorėlių širdis, panašias į dykumas. Kartais jis juokdavosi, o kartais verkdavo, pasinėręs į premos ekstazę ir nuolat apreikšdavo visas satvika-bhavas; o kartais bhakti protrūkio apimtas Jis sakydavo:

na prema-gandho‘sti darāpi me harau
krandāmi saubhāgya-bharaḿ prakāśitum
vaḿśī-vilāsy-ānana-lokanaḿ vinā
vibharmi yat prāṇa-patańgakān vṛthā

(Č.č. Madhya 2.45)

“Aš neturiu nė pėdsako premos Šri Krišnai. Verkdamas dėl Jo paprasčiausiai parodau, kad esu laimingas. Jei iš tikrųjų turėčiau premos Šri Krišnai, tada nebegalėčiau beprasmiškai pasilikti gyvas nė vieną akimirksnį, jei nematyčiau lotosinio Vamši-vilāsī veido – To, kuris atlieka žaidimus, grodamas Savo vamši (fleita).“

Tai bent! Kokis nuostabus ir nepaprastas nuolankumas, kokia puiki bhava!

Gaura bhaktos, kurie visame pasaulyje yra labiausiai garbinimo nusipelniusios būtybės, parodė nuolankumo viršūnę. Jų sprendimas vilkėti tam tikrus drabužius, jų švelnūs žodžiai nustato aukščiausią idealą ir aukščiausią dainyos mokymą.

Nuolankumas, tolerancija ir kitos tokios savybės yra ŠriNama-sādhanosatlikimo sąlygos.

Patita pavana Šri Gauranga atėjo į šį pasaulį pamokslauti Šri Harināmos ir padovanojo nāmą šio pasaulio žmonėms. Tačiau pirma ir svarbiausia šios nāma-sadhanos, šventojo vardo, kartojimo priemonė yra nuolankumas. Čaitanja Mahaprabhu pasakė Savo paties žodžiais:

tṛṇād api sunīcena, taror iva sahiṣṇunā
amāṇinā mānadena, kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

(Šri Šikšaštaka, 3 posmelis)

„Žmogus, kuris laiko save menkesniu už žolytę, kuris pakantesnis už medį ir nelaukia pagarbos sau, o visada pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali be vargo nuolat kartoti šventą Viešpaties vardą.“

Žolės stiebelis visada lieka tarsi nulenkta galva, visiškai nepaveiktas sielvarto, nors jį visi trypia kojomis. Taip ir Vaišnavai: jie laiko save menkiausiais iš visų, nors iš tiesų yra patys geriausi. Jų gyvenimas pripildytas nuolankumo, ir jie laiko save vertais būti kiekvieno mindžiojamais.

Medis tarnauja duodamas savo šešėlį kitiems, iškenčia karštį ir lietų. Jis neliūdi netgi tada, kai suteikia šešėlį žmogui, atėjusiam su kirviu jį nukirsti. Taip ir Vaišnavai, kurie yra visiškai pasišventę nāmos kartojimui, apsaugo kitus, o patys iškenčia begales jiems suteikiamų kančių. Jie neatsisako darbuotis kitų gerovei, nepaisydami rūpesčių dėl šių savo pastangų. Jie rodo atitinkamą pagarbą kiekvienam šiame pasaulyje visiškai nesitikėdami sulaukti pagarbos sau. Jie vieninteliai turi adhikārą, hari-nāma-kirtanos kvalifikaciją .

Nuolankumo stoka šiuolaikinėje Vaišnavų bendruomenėje.
Mes esame nesėkmingi, nes daugiau nebematome tokio nuolankumo šių laikų Vaišnavų bendruomenėje. Visi siekia parodyti ir pašlovinti savo paties savybes: „Aš kartoju po vieną lakhą vardų. O, mano elgesys nepriekaištingas. Aš esu didžiai atsidavęs.“ Tokie egoistiški pareiškimai tapo vieninteliu Vaišnavizmo įrodymu šiais laikais. Dabar žmonės nebesiūlo savo dandavatų natūraliai ir nuoširdžiai. Kai du asmenys susitinka, paprastai visą laiką, kuris turėtų būti paskirtas siūlyti dandavatus vienas kitam, jie tiesiog galvoja: „Ar aš pirmas turėčiau atlikti jam dandavatus?“ Ir pagaliau jie vienas kitą pasveikina tiesiog pasakydami: „Dandavat“. Kai maatome tokius nepalankius ženklus, baugu, kad netrukus Kali įtaka paveiks ir Vaišnavų bendruomenę.

Nurodymai kartoti Nāmą visiškai atsisakius veidmainystės.
Kuo gi mes taip didžiuojamės? Nuolat įkliūname į didžiulių iliuzijų spąstus. Kiekvieną akimirką degraduojame; kiekviename žingsnyje mūsų tyko siaubingos negandos. Nepaisant to, liekame išdidūs. Asmenybė, atėjusi į šį pasaulį pamokslauti nāmos, bet nors ir be pertrūkio kartojo harināmą, likusi nepatenkinta, pasakė: „Savo nelaimei, aš visiškai neturiu potraukio nāmai.“ Mes, galvojame priešingai: sukartoję nāmą vos vieną vienintelį kartą, jau esame prie jos labai prisirišę. Dėl to tenka apgailestauti, tad kodėl mes vis dar taip nederamai nusiteikę?

Eikime visi drauge, palikę visokias veidmainystes, padarykime savo gyvenimą prasmingą, patirkime nuolankumą, kuris yra Vaišnavizmo skiriamasis bruožas, paties Gaurangos elgesys ir atsidavusiojo papuošalas.

Vertė Girivala didi iš “The Rays of Harmonist” (5 Numeris, 2001 metų žiemos leidinys)