Vienoje idėjų kryptyje sakoma, kad maha-mantrą reiktų giedoti (chant) tokia seka:

Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare,
Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare

Tokia samprata paremta šiomis idėjomis:

1) Kali Santarana Upanišada, kurią išleido Venkatesh Press (Mumbajuje), teigia, kad ši maha-mantra prasideda žodžiais “Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare”, po kurių seka “Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare”.

2) Knygoje “Kaljana” (Kalyana) iš Gorakhpuro, maha-mantra rašoma aukščiau minėta seka.

3) Šri Rama apsireiškė Treta jugoje, o vėliau, Dvapara jugoje, apsireiškė Šri Krišna. Todėl logiška giedoti pirma “Hare Rama”, o tada “Hare Krišna”.

Aukščiau paminėti požiūriai yra ir nelogiški, ir nepagrįsti.

1) Ankstesni Venkatesh Press (Mumbajuje) Kali Santaranos Upanišados leidimai aiškiai teigia, kad maha-mantra prasideda “Hare Krišna”, o ne “Hare Rama”. Šie ankstesni leidimai ir dabar yra išsaugoti Kalkutos ir Džaipuro bibliotekose.

2) Knyga “Kaljana”, kurią išleido Gita Press (Gorakhpure) nėra bona fide įrodymas, kuriuo galima būtų remti aukščiau minėtą požiūrį.

3) Tai, kad Dvapara juga eina po Treta jugos, neturi poveikio amžinai maha-mantrai, kuri yra aukščiau visų jugų ir laiko.

Šį klausimą galima suprasti tik giedant brahma maha-mantrą, kuri išvaduoja visose jugose. Ananta Samhitoje galima rasti apie Šri Bhagavano vardus skirtingose jugose.

Satja jugoje:

narayana-para vedah
narayana-paraksarah
narayana-para-muktih
narayana-para-gatih

“Visose Vedose Narajana skelbiamas Aukščiausiuoju. Narajana yra aukščiausias visų raidžių derinys. Narajanos suvokimas – aukščiausias išvadavimas. Narajana – aukščiausias gyvenimo tikslas.”

Treta jugoje:

rama narayananta
mukunda madhusudana
krsna kesava kamsare
hare vaikuntha vamana

“He Rama! He Narajana! He Ananta! He Mukunda! He Madhusudana! He Krišna! He Kešava! He Kamsare! He Hare! He Vaikuntha! He Vamana!”

Dvapara jugoje:

hare murare madhu-kaitabhare
gopala govinda mukunda saure
yajnesa narayana krsna visno
nirasrayam mam jagadisa raksa

“Hare, Murare, Madhu-Kaitabhare, Gopala, Govinda, Mukunda, Šaure (Visų jagjų Viešpats), Narajana, Krišna, Višnu! He Džagadiša, prašau apgink mane! Aš neturiu kito prieglobsčio.”

Kali jugoje:

hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

sodasaitani namani
dvatrimsad varnakani hi
kalau yuga maha-mantrah
sammato jiva-tarane

“Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Ši hari-nama maha-mantra sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų. Kali jugoje ši mantra gali išvaduoti visas dživas.”

Taigi, kalbant apie trečią punktą, akivaizdu, kad brahma maha-mantra kaip išvaduotojas buvo netgi Treta jugoje, prieš apsireiškiant Krišnai Dvapara jugoje, su tokiais vardais, kaip Mukunda, Madhusūdana, Krišna, Kešava ir Kamsari. Todėl, patarimai ir argumentai dėl sukeistos maha-mantros sekos yra netinkami.

Ananta Samhitos šlokos aiškiai teigia, kad Upanišadose, tokiose kaip Kali Santarana Upanišada, maha-mantra rašoma tokia seka: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.

Naradadži gavo mantrą su tokia seka iš savo guru, Brahmadži, ir ši tradicija vis dar praktikuojama šiais laikais Brahma-Madhva Gaudija Vaišnavų Sampradajoje. Tačiau, kitose sampradajose ši maha-mantra neapreiškiama per guru-paramparą, todėl jos paslaptis ir seka yra nežinoma tų sampradajų asmenims. Nenuostabu, kad jie sukeičia maha-mantros seką ir pradeda nuo “Hare Rama”.

(Bus daugiau)

Krišna galvojo: “Jie negali man duoti visos savo meilės, nes jie galvoja, kad Aš esu Bhagavanas, Aukščiausiasis Viešpats.” Jis buvo šiek tiek nepatenkintas tuo, todėl pašaukė Savo jogamajos potenciją, kuri padarė taip, kad Vasudeva ir Devaki pamiršo, jog Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Tada Krišna pasakė jiems: “Motina ir tėvas tiek daug meilės duoda savo vaikui ir, tai darydami, jie gauna daug laimės. Bet, deja, todėl, kad išvykome į Vrindavaną, Mes atėmėme iš jūsų šią laimę.” Kadangi Krišnos jogamajos potencija leido Vasudevai ir Devaki pamiršti savo pagarbos ir nuolankumo jausmus Šri Krišnai, dabar jie buvo kupini naujų tėviškos meilės jausmų. Jie paėmė Krišną ir Balaramą ant rankų ir pradėjo kalbėti su jais su didele meile.

Po to kai Krišna nužudė Kamsą, Mathuros gyventojai pradėjo kalbėti, kad Krišna ir Balarama iš tikrųjų buvo Vasudevos ir Devaki sūnūs, ir, kad Nanda ir Jašoda buvo tiesiog įtėviai. Visi Mathuravasiai pradėjo sakyti Krišnai ir Balaramai: “Jūs tikrai Vasudevos ir Devaki sūnūs. Kadangi Kamsa suteikė tiek daug neramumų Jūsų tėvams, ir kadangi jie taip stipriai Jus mylėjo, jie išsiuntė Jus į Vrindavaną, kur Jūs buvote patikėti globoti mylintiems Nandai ir Jašodai. Bet Nanda ir Jašoda nėra Jūsų tikrieji tėvai. Jūsų tikrieji tėvai Devaki ir Vasudeva.”

Tą pačią dieną, Šri Krišna pasakė savo seneliui iš motinos pusės, Kamsos tėvui, Ugrasenai: “Aš atėjau į Jadu dinastiją, todėl negaliu tapti karaliumi. [Dėl seno Jajati prakeikimo] Nei vienas iš mūsų dinastijos negali tapti karaliumi. Aš paskelbsiu karaliumi tave.” Kai Ugrasena nesutiko ir pasakė: “Aš esu senas ir silpnas, neturiu jokios galios būti karaliumi”, Krišna atsakė: “Tu esi tas, kuriam Aš siūlau nusilenkimus ir visi pusdieviai taip pat šlovina. Nesijaudink, kad kas nors nepaklus tau. Net aš vykdau tavo nurodymus, visi pusdieviai visatoje tau reiškia savo pagarbą.” Tokiu būdu, tik per vieną dieną, Krišna paskelbė Ugraseną karaliumi.

Šis politinis susitarimas įvyko, kai Nanda Baba laukė savo stovyklavietėje už miesto ribų ir verkė galvodamas: “Kada gi Krišna ir Balarama sugrįš pas mane? Jie vis dar neatėjo.” Galų gale, sekančią naktį Krišna ir Balarama grįžo pas Nanda Babą. Apkabindamas Juos, jis pasodino Juos abu ant kelių ir pradėjo su didele meile Jiems kalbėti. “Oi, aš taip ilgau Jūsų laukiau.”

Krišna yra labai gudrus. Kai Jis buvo su Devaki ir Vasudeva, jis jiems pasakė: “Aš esu jūsų sūnus” o, kai Jis buvo su Nanda Baba, Jis sakė: “O Tėve, aš tikrai tavo sūnus”.

Kai Krišna ir Balarama sėdėjo ant Nanda Babos kelių, Krišna pasakė: “Tėve, Vasudeva ir Devaki sako man: ‘Tu esi mūsų sūnus. Jūs esate mūsų sūnūs.’ Ir visi Mathuravasiai sako tą patį. Aš norėjau ateiti pas tave anksčiau, tačiau visi Mathuros gyventojai trukdė Man ateiti susitikti su tavimi.”

Balarama tarė: “Klausyk, Tėve, tie tėvai, kurie pameta savo kūdikį negali būti vadinami tikraisiais tėvais. Greičiau, tie asmenys, kurie rūpinasi ir saugo vaiką, taip kaip akių vokai apsaugo akis, yra tikrieji tėvai. Tas, kuris tik pagimdo nėra tikrasis tėvas, bet tas, kuris apsaugo ir maitina, kaip tėvas, yra tikrasis tėvas. Tu neabejotinai esi Mano tikrasis tėvas, o Jašoda yra Mano tikroji mama.”

Pokalbio metu, Nanda Baba paklausė: “Ko Tu nori? Koks yra Tavo sprendimas?”

“Tu sakei, kad Aš turėčiau likti čia, Mathuroje vienas, be Krišnos, bet tai visiškai neįmanoma”, atsakė Balarama. “Net jei Viešpats Brahma, Visatos kūrėjas, ateitų pas mane tūkstančius kartų su nurodymu, ‘Būk be Krišnos. Būk be Krišnos’, Aš negaliu būti be Jo.”

“Dar yra kita problema”, pasakė Nanda Baba. “Tiek daug metų Vasudeva ir Devaki buvo kankinami karalius Kamsos.”

Nanda Baba niekada negalvojo apie Krišną, kaip apie Vasudevos ir Devaki sūnų. Jis galvojo: “Niekas niekada nekritikuos manęs už tai, kad paėmiau iš čia savo sūnų. Tačiau, jei aš paimsiu ir Balaramą, aš būsiu laikomas dideliu savanaudžiu, nes paėmiau Vasudevos ir Devaki sūnų. Aš būsiu laikomas labai nesąžiningu.”

[Tuo metu, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė, kad Radhika dasi vestų kirtaną, kuri būtų tinkama tai nuotaikai, kuria, kaip jis norėjo, persismelktų bhaktos - išsiskyrimo nuotaika. Jeigu norite, galite pasiklausyti tos kirtanos (Tuhu Se Rohili Madhupura) čia:
http://sbnmcd.org/extradisk/20100611_Badger_bhajan.wmv ]

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį.

Kai kurie žmonės iš žiūrovų galvojo, Kamsa gyvas ar miręs. Todėl, kad būtų aišku, jog Kamsa miręs, Krišna vilko jį grindimis. Visi pradėjo verkti: “O, o! Karalius mirė!” Ir Kamsos žmonos karčiai pravirko. Krišna pats atliko Kamsos Maharadžo laidotuvių ceremoniją, tada taip pat organizavo sekančius veiksmus. Kai Jadūs, kurie dėl Kamsos žiaurumo buvo priversti išvykti į įvairias vietas, išgirdo, kad Kamsa nužudytas, visi jie atvyko ir susirinko Mathuroje.

Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros komentaras šiam Šrimad-Bhagavatam skyriui priima purva-pakšos formą, o tai reiškia, kad jis pats pateikia klausimus ir taip pat duoda atsakymus. Kodėl? Jis tai daro, todėl kad tokiems paprastiems žmonėms, kaip mes, yra neįmanoma suvokti šią nepaprastą lilą, kuri yra kupina akivaizdžių prieštaravimų.

Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura iškelia klausimą: asmuo visada liks ten, kur jis gauna daugiausiai meilės. Nors tai yra tiesa, kad Vasudeva ir Devaki turi begalinę premą Šri Krišnai, jų prema negali lygiuotis arba pakeisti Nandos ir Jašodos premos, ką kalbėti apie Vradža-gopių premą. Atsižvelgiant į tai, kaip yra įmanoma, kad Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą? Kaip Jis galėtų palikti tą vietą, kur Jis gauna daugiausiai premos?

Kitas klausimas: tuo metu, kai Krišna išvažiavo į Mathurą palikdamas Vrindavaną, Jis pažadėjo Vradžavasiams, “Aš sugrįšiu. Aš tikrai sugrįšiu. Aš pažadu, kad grįšiu.” Jei Krišna būtų įvykdęs savo pažadą ir sugrįžęs į Vrindavaną, tada būtų gerai. Tačiau atrodo, kad Jis to nepadarė. Atrodo, kad tarp Krišnos žodžių ir veiksmų yra neatitikimas. Tai kelia dar daugiau abejonių.

Kitas klausimas: jei per vieną naktį Krišna perkėlė visus Mathuros gyventojus į Dvaraką, kodėl Jis neperkė visų gopių iš Vrindavanos į Mathurą? Juk Jis yra Bhagavanas ir Jam nieko nėra neįmanomo, tad kodėl jis to nepadaro?

[daugiau]

2002 m rugpjūčio 31 d. Mathura, Indija. Paskaita Džanmaštamio (Krišnos gimtadienio) rytą

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah

Prieš pradėdamas kalbėti Šrila Maharadžas paprašė Krišna daso brahmačiario vadovauti bhaktų atliekamam kirtanui Šri Mangala-gitam, paaiškindamas, kad Krišnos atėjimo dieną turime pradėti visų pirma dainuodami būtent šį kirtaną. Tuomet paklausė: “Kas kvalifikuotas klausytis šio bhadžano? Iš tikrųjų tik vienintelis Šri Krišna turi kvalifikaciją klausytis šios giesmės. Šri Džajadeva Gosvamis ją sukūrė ir atlieka vien tam, kad suteiktų džiaugsmo Krišnai, nes tikisi regėti Jį patenkintą. ”

Giesmei pasibaigus, Šrila Maharadžas taip pakomentavo jos posmų reikšmę: pastebėjęs Radharanę, žvelgiančią akių kampučiais Jo pusėn, Krišna netenka jėgų ir, rodos, tuoj kris žemėn. Tuomet Madhumangala susirūpinęs įspėja: “Ką darai? Juk Tave stebi Tavo tėvai bei giminaičiai! Turėtumei susiimti!”

srita-kamalakuca-mandala! dhrta-kundala! e
kalita-lalita-vanamala! jaya jaya deva hare

Krišnačandra priima srita kamala prieglobstį. Srita reiškia prieglobstį, o kamala čia reiškia Radharanę. Kuca-mandala reiškia, kad Krišna glaudžiasi prie Radharanės krūtinės. Dhrta-kundala. Krišnos kundala (auskarai) nėra paprasti. Jo kundala yra Radharanės šlovė, ir Jis visuomet ją “nešioja”.

Kalita lalita. Žodis lalita reiškia kerinčiai patrauklus. Šiuo atveju lalita apibūdina Krišnos vanamalą – girliandą, nupintą iš įvairių miško žiedų. Kabėdama aplinkui kaklą, ji nutįsta iki pat lotoso pėdų.

Jaya jaya deva hare: visa šlovė šiam Krišnai, kuris pavagia visus gyvųjų būtybių vargus. Be to, Jis pavagia dar ir Šrimati Radharanės širdį. Niekas kitas to nepajėgtų padaryti – tiktai Krišnačandra.

dina-mani-mandala-mandana! bhava-khandana e
muni-jana-manasa-hamsa! jaya jaya deva hare

Šrila Maharadžas paaiškina, kad paprastai dina mani reiškia saulę, bet čia šis žodis reiškia visas Visatas. Indija – šlovingiausia vietovė visose Visatose, o Vradža Bhumi – šlovingiausia vieta visoje Indijoje – tarsi brangakmenis Visatų karūnoje. Taigi dina mani čia reiškia, kad Vradža mandala, o ne Saulės dievas papuošia visas visva-mandalas.

Daugiau skaitykite štai čia.

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Bedžeryje, Kalifornijoje, 2006-06-13

Šri Višnu ant Nagos

Aš džiaugiuosi, kad susirinkote pasiklausyti hari-kathos. Visą šią hari-katha saugokite savo širdyse amžinai.

Samadhi-granthą Šrimad Bhagavatam apreiškė Šrila Vjasadeva. (Grantha reiškia šventraštį. Šrimad Bhagavatam yra vadinama samadhi-grantha, nes Šrila Vjasadeva gilios meditacijos (samadhi) į Šri Krišną dėka suvokė visas tiesas ir tuomet visa tai užrašė).

Jei kas nors klausosi Šrimad Bhagavatam su tvirtu tikėjimu ir didele pagarba, Šri Krišna bus patenkintas tuo žmogumi ir suteiks jam bhakti (atsidavimą). Toks Viešpačiui atsidavęs žmogus daugiau nebepatirs sielvarto, iliuzijos ar baimės. Jis amžiams perkirs gimimų ir mirčių ciklą. Dėl šios priežasties Šrila Vjasadeva maloningai apreiškė Šrimad Bhagavatam mums.

Dešimtoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašomi trijų rūšių Šri Krišnos žygiai: balja-lila (pirmųjų gimimo metų žygiai), kaumara-lila (vaikystės žygiai) ir kišora-lila (žygiai jaunystėje). Balja-lilose Krišna išvadavo demonus Putaną, Trinavartą, Šakatasurą ir kitus. Tai yra labai įdomios istorijos (hari-katha). Nors Šri Krišna, Aukščiausias Viešpats, yra labai galingas, kupinas šešių vertenybių, begalinis ir visur esantis, vis dėlto Motina Jašoda sugebėjo surišti Jį savo meile ir išbarė, priversdama Aukščiausią Viešpatį verkti vėl ir vėl. Šitai yra labai nuostabu.

Po to Šri Krišna su šeima patraukė į Vrindavaną, kur Jis išvadavo demonus Dhenukasurą, Vatsasurą, Aghasurą, Bakasurą, Šankačudą, Kešį, Vjomasurą ir tiek daug kitų. Kodėl?

yada yada hi dharmasya

glanir bhavati bharata

abhyutthanam adharmasya

tadatmanam srjamy aham

„Kada tik ir kur tiktai pradeda nykti religinė praktika, o Bharatos aini, ir įsivyrauja bedieviškumas – tuomet Aš nužengiu Pats. (Bhagavad-gita 4.7)“

Krišna atėjo įtvirtinti religinių principų ir išvaduoti demonų. Šie demonai buvo našta Žemei, o Krišna tą naštą pašalino. Nuvykęs į Mathurą nugalėjo Kamsą, Čaraną, Muštiką ir kitus į juos panašius demonus. Jis įveikė Džarasandhą aštuoniolika kartų, nepaisant to, kad Džarasandha turėjo tiek daug akšauhinių (viena karių falanga, kurią sudaro 21,870 kovos vežimų, 21,870 dramblių, 109,650 pėstininkų ir 65,600 raitelių yra vadinama akšauhini) – daugiau karių negu Mahabharatos mūšyje – ir taip išnyko didžiulė Žemės pečius slėgusi našta. Tuomet Mučukundos padedamas Krišna nužudė Kaljavaną. Aukščiausias Viešpats Šri Krišna yra labai galingas, tačiau Jis Pats negalėjo užmušti didžiojo demono Džarasandhos: šis turėjo palaiminimą, kad niekas iš Jadu dinastijos negalėtų jo įveikti. Todėl Džarasandhą Krišna nužudė Bhimos rankomis.

Kai Mahabharatos mūšyje buvo sunaikinta aštuoniolika akšauhinių kariuomenės, Žemės našta žymiai palengvėjo. Po to Viešpats Krišna nukovė Rukmą, Šišupalą, Dantavakrą ir Pundarika Vasudevą. Pundarika Vasudeva, pamėgdžiodamas Vasudeva Krišną, buvo pasigaminęs dvi dirbtines rankas. Su savimi nešiojosi kai kurias parafernalijas ir todėl išrėžė Krišnai: „O Krišna, neapgaudinėk kitų. Tai aš esu Vasudeva Krišna. Jeigu nori mesti iššūkį mano žodžiams, būk pasiruošęs kautis“. Juokdamasis Krišna atsakė: „O, tu tikrų tikriausias Vasudeva Krišna.“ Tuomet Krišna nukovė jį ir jo sąjungininką Kašio valdovą, kuris taip pat buvo demonas.

Po to Krišna susimąstė: „Bet visgi dar yra Jadu dinastija, ir toji Jadu dinastija labai galinga. Jei aš pasikelsiu į Goloka Vrindavaną, šios mūsų dinastijos nariai gali sukelti daugybę problemų – jie taipogi gali tapti našta Žemei. Kaip galėčiau juos pašalinti?“ Tuomet Krišna sukurstė jogų ir tokių rišių kaip Durvasa širdis.

Pamiršau paminėti, kad po rasa-lilos Viešpats Šri Krišna nuvyko į Dvaraką ir vedė ten aštuonias garsias karalienes, tarp kurių buvo Rukmini ir Satjabhama, o taip pat vedė 16,000 princesių. Jis išvadavo daug valdovų iš Narakasuros kalėjimo. Narakasura ketino vesti tas princeses, tačiau Krišna nužudė jį ir vedė jas Pats – taip visos princesės tapo Jo karalienėmis Dvarakoje. Tuomet Krišna susimąstė apie maldą, kurią buvo girdėjęs iš Brahmos ir Šankaros: „Tu atėjai į šį pasaulį dėl tam tikros priežasties ir dabar jau viską įvykdei. Todėl prašome Tavęs grįžti į Goloka Vrindavaną. Taip pat mes meldžiame, kad pakeliui užsuktumei į brahma-loką.“ Krišna priėmė jų maldą – štai dėl ko Jis įkvėpė Durvasą ištarti prakeikimą.

Prakeiksmo priežastimi tapo toks įvykis: Šri Krišnos sūnus Samba buvo labai dailus. Jauni Jadu dinastijos princai išpuošė jį tarsi gražią merginą ir po sariu kažką pakišo, kad atrodytų lyg nėščias. Tuomet Samba kartu su princais nuėjo pas Naradą, Durvasą bei rišius, kuriems vienas iš princų tarė: „O, ši mergina be galo drovi ir nedrįsta pati jūsų paklausti. Ji nori žinoti, kas gims iš jos įsčių: sūnus ar dukra?“

Berniukams pasiteiravus to tris kartus, Durvasa supykęs pareiškė: „Nebus nei sūnaus, nei dukters – pasirodys tik kuoka, ir ja bus sunaikinta visa Jadu giminė!“

Apimti baimės, princai apie šį įvykį Krišnai nieko nesakė; prasitarė tik Ugrasenai. Tačiau Krišna žinojo, kas įvyko, ir suprato, kad greitu laiku atsitiks daug nepalankių dalykų. Jis matė tokius blogą lemiančius ženklus kaip iš dangaus lyjantis kraujas, siautėjantys vėjai ir verkiantys drambliai bei šunys.

Tuomet Jis pasakė Jadu dinastijos vyresniesiems: „Mes regime bloga lemiančius ženklus, todėl privalome keliauti į Prabhasa-tirthą ir neutralizuoti nuodėmingus atoveiksmius.“

Krišna ir Jo šeimos nariai nuvyko į Prabhasa-tirthą ir paaukojo daugybę aukų, kad patenkintų brahmanus. Jie pradėjo ugnies aukojimo ritualus, kurių metu jaunieji Jadu dinastijos palikuonys apsvaigo, išgėrę panašaus į ryžių vyną gėrimo. Tuomet jie susikovė tarpusavyje. Sulūžus ginklams čiupo aštrias ir kietas kaip perkūno trenksmas bambuko lazdas – kovojo tol, kol visi išsižudė.

Kodėl šitap atsitiko? Krišna norėjo keliauti į Goloka Vrindavaną ir troško, kad Jo bendražygiai taip pat grįžtų į savo buveines (planetas). Todėl ir sukūrė kažką panašaus į magijos pasirodymą. Veikiant jogamajos galiai atrodė, jog Krišnos bendražygiai nužudė vienas kitą, tačiau buvo ne taip. Tie, kurie buvo atvykę iš Goloka Vrindavanos, Vaikunthos bei rojaus planetų, tiesiog sugrįžo į savo buveines. Grįžo ir karalienės su kitais Jadu dinastijos nariais. Buvo manoma, kad jos sudegė kartu su savo vyrais sati ritualo metu, tačiau buvo ne taip.

Savo komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakuras yra aprašęs istoriją apie burtininką ir jo šeimą. Tas burtininkas surengė magijos pasirodymą valdovui ir jo svitai. Burtininko žmona užlipo ant aukštai pakabintos virvės ir, nešina vandens ąsočiais, pradėjo ant virvės šokti. Karalius su karaliene vaidinimu liko patenkinti ir davė burtininko žmonai labai vertingą vėrinį. Dėl to vėrinio susikovė du jauni burtininko sūnūs. Motina paliko vėrinį jiems ir šiedu tęsė grumtynes. Berniukai buvo vienodai stiprūs. Bekovodami jie išsitraukė kardus ir nukirto vienas kitam galvas. Jų tėvas sušuko: „Ak, mano sūnūs žuvo!“ Tą pat akimirką pribėgo berniukų motina ir iš sielvarto tuoj pat nusikirto sau galvą. Be galo susikrimtęs, jos vyras pasielgė lygiai taip pat.

Karalius ir karalienė labai nuliūdo. Atlikę laidotuvių ritualus jie grįžo į rūmus. O kitą rytą gavo tokį laišką: „Maharadžai (didysis valdove), apdovanojai mus už šokį ant virvės, tačiau nedavei jokios dovanos už antrąjį mūsų pasirodymą. Mes nežuvome ir dabar laukiame atlygio. Ak, jei netikite, patys galite atvykti ir įsitikinti, kad esame gyvi.“ Pradžiuginti šios žinios, karalius ir karalienė su savo palyda bei girliandomis nuvyko į burtininko namus – ten išvydo visus burtininko šeimos narius, laukiančius jų atvykstant bei pasiruošusius juos sutikti.

Viešpats Šri Krišna taip pat parodė daygybę stebuklų, nes Jis yra didžiausias burtininkas iš visų. Tokiu būdu visus Savo bendražygius paėmė atgal į rojaus planetas, Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną.

Klausimas:

Sakėte, kad Krišnos giminaičiai išsižudė tarytum per magijos pasirodymą. Kodėl Krišna taip baiminosi, kad Jam pasitraukus iš šio pasaulio, tyri Jo palydovai sukels chaosą?

Šrila Narajana Maharadžas: Jadu dinastijos nariai Pradijumna ir Anirudha – Paties Šri Krišnos pasireiškimas bei Jo palydovai, tačiau kai kurie iš Jadu giminės buvo pusdieviai. Būtent jie ir galėjo pasielgti nederamai, todėl Krišnai teko juos nuo to apsaugoti.

Vertė Kaviraj das, redagavo Girivala dasi

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas.

Kad būnant kartu įmanoma justi išsiskyrimą, rodo nutikimas, paskatinęs Šri Krišną išvykti iš Vrindavanos: Kartą Prema-sarovare Šrimati-Radhika sėdėjo Krišnai ant kelių ir tvirtai apkabinta klausėsi pačių meiliausių žodžių. Staiga prie pat Radhikos zvimbdama priskrido kamanė, labai Ją išgąsdindama. Madhumangala, lazda nuvijęs kamanę, ėmė girtis: “Nuvijau madhusūdaną labai toli, jis daugiau niekada nebegrįš.” Madhusūdana reiškia “kamanė”, bet kartu tai yra vienas iš Krišnos vardų. Šrimati Radhika pasakymą suprato taip: “Krišna niekada nebegrįš.” Ir nors sėdėjo Krišnai ant kelių, akimirksniu užsiplieskusi išsiskyrimo jasumais ėmė verkti: “Kur Krišna? Kur Krišna? Kur Krišna?” Kančia tapo tokia intensyvi, kad Radhika neteko sąmonės.

Ši išaukštinta meilės Krišnai apraiška – išsiskyrimo jausmas esant kartu – vadinama prema-vaičitya. Prema-vaičitja patiriama susitikimo metu, o divjonmada bei čitra-džalpa apsireiškia išsiskyrus. Abiem atvejais jaučiamas tiek džiaugsmas, tiek sielvartas. Prema-vaičitjos metu Radhika išoriškai yra su Krišna, bet vidujai jaučia išsiskyrimą. O divjonmados ir čitra-džalpos metu nors yra ne kartu, tačiau jaučia: “Dabar esu su Krišna.” Savo širdyje Ji susitinka su Krišna ir tai teikia Jai begalinį džiaugsmą.

Stebėjęs Šrimati Radhikos nuotaikas Jiedviems susitikus ir Jos jauseną išsiskyrime, Šri Krišna ėmė galvoti: “Radhika bei gopės jaučia Mano buvimą, kai nesu su jomis. O kai esame kartu, kartais jas apima išsiskyrimo kančios, ir tokiu atveju niekuo negaliu joms padėti. Dėl išsiskyrimo pojūčio mums esant kartu jos neapsakomai sielvartauja. Būtų geriausia, jei išvykčiau toli toli – tuomet jos susitiks su Manimi savo širdyse. Turėčiau visam laikui palikti Vrindavaną, nors dėl to kentėčiau Pats, bet svarbiausia, kad jos patirs bent kiek džiaugsmo.”

Gopės galvoja lygiai taip pat: “Jeigu Krišna jaučiasi patenkintas, visai nesvarbu, kiek dėl to tenka iškentėti mums.” Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos į Mathurą ir Dvaraką, gopės guodėsi tokia mintimi: “Krišna labai laimingas su Savo karalaitėmis, sūnumis ir kitais artimais žmonėmis, Jam džiaugsmo teikia ir susitikimai su Kubdža. Tegul Jam būna gera, mes nenorime sutrukdyti Jo laimei.”

Gyvendamas Mathuroje ar Dvarakoje Krišna taip pat nusiramina tokia mintimi: “Gopės patiria kažkiek džiaugsmo išsiskyrusios su Manimi. Trokštu vien jų laimės, o laimę jos randa susitikdamos su Manimi išsiskyrime. Jeigu pasiliksiu Vrindavanoje, gali būti, kad jos numirs neištvėrusios išsiskyrimo, kurį jaučia būdamos kartu su Manimi.” Tokios išaukštintos nuotaikos ypač aplanko Šrimati Radhiką, kuri patiria divjonmada ir pralapa išsiskyrimo jausmus. Mūsų ačarjai Brahmara-gitos komentaruose parašė apie išskirtinę jos meilę.

Degdamos išsiskyrime gopės nemiršta, nes gyvybę palaiko tokia mintis: “Jeigu numirtume, Krišna be galo sielvartautų. Vien dėl to turime gyventi.” O Krišna galvoja: “Jei numirčiau Aš, gopėms tai sukeltų neapsakomas kančias.” Jie netrokšta nieko daugiau, tik laimės vienas kitam. Tai ir yra tyra meilė.

Sakoma, kad Krišna išvyko iš Vrindavanos, kad užmuštų Kamsą ir būtų su Vasudeva ir Devaki, tačiau tai tėra išrorinės priežastys; svarbiausioji ir pirminė priežastis – įsiteikti gopėms. Dar daugiau, turime pagalvoti ir apie tai, ar iš tikrųjų Jis paliko Vrindavaną.

Šrimad-Bhagavatam 44-45 skyriuose, aprašyta, kaip Krišna nukeliavo į Mathurą ir užmušė Kamsą:

“Kai Krišna ir Balarama išvyko iš Vrindavanos į Mathurą kartu su Akrūra, Nanda Baba nusekė jiems iš paskos. Jau kitą dieną po atvykimo Krišna užmušė Kamsą. Kamsos broliai, susikovę su Krišna ir Balarama, taip pat neteko gyvybės.

Nieko nedelsdamas Krišna grąžino Ugrasenai Mathuros karaliaus postą, surengęs iškilmingą ceremoniją su prabangia parafernalija ir gėlių aukojimais. Kamsa jėga buvo užgrobęs valdžią iš Ugrasenos, o dabar Krišna, atlikęs abhišekhos ceremoniją, vėl paskelbė jį karaliumi. Iš karto po to visi svarbiausieji Jadu giminės atstovai, tokie kaip Vasudeva, Devaki, Ugrasena ir Akrūra surengė ilgą susitikimą, kurio metu nusprendė: “Dabar, kai Krišna jau užmušė Kamsą, Jis ieškos progos grįžti į Vrindavaną. Nanda Baba laukia miesto pakraštyje. Turim iš visų jėgų pasistengti juos sulaikyti, kad negrįžtų su Nanda Baba. Įtikinkime Krišną ir Balaramą, esą jie yra ne Jašodos ir Nandos, o Vasudevo ir Devakės vaikai.”

Taigi tą dieną visa Jadu giminė elgėsi su Krišnos labai maloniai. “Tu esi Devakės ir Vasudevo sūnus”, tvirtino Jam, “tad mes – Tavo giminės ir šeimos nariai. Nemanyk, kad Jašoda ir Nanda – Tavo tėvai, nelaikyk Vrindavanos Savo tikraisiais namais. Iš tikrųjų Tu priklausai Mathurai, o mes esame tikri Tavo giminaičiai.”

Tuo tarpu Nanda Baba Nanda Baba laukė Šri Krišnos ir Balaramos Prabhu stovykloje prie pat Mathuros sienos. Antrosios dienos vakare, jau sutemus, Krišna ir Baladeva atėjo pas jį. Atsisėdę jam ant kelių pasiteiravo: “Kodėl verki?” Tačiau Nanda Baba nepajėgė ištarti nė žodžio. Suprasdamas jo mintis, Krišna tarė: “Baba, esi Mano tėvas, tad kodėl visi šneka, kad esu Devakės ir Vasudevos sūnus? Visi Mathuravasiai kaip įmanydami bando mus tuo įtikinti.” Taip šnekučiavosi Krišna, Baladeva ir Nanada Baba.

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras savo komentaruose sako, kad kiekvienas nori gyventi ten, kur sulaukia daugiausiai meilės. Nandos ir Jašodos meilė Krišnai žymiai stipresnė už Vasudevos, Devakės ir visų kitų Mathuravasių. Kodėl tuomet Jis nesugrįžo į Vradžą kartu su Nanda Baba? Pagal premos taisykles, Jis turėjo sugrįžti, bet pasak Šrimad-Bhagavatam, Jis liko Mathuroj. Kokia su tuo susijusi sidhanta, filosofinė tiesa arba išvada?

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras aiškina, kad prema turi du skyrius (prakošthas): viename vyksta apreikštieji žaidimai (prakata-lila), o kitame – neapreikštieji (aprakata-lila). Prakata-liloje Krišna ir Baladeva negrįžo į Vrindavaną, o aprakata-liloje – sugrįžo.

“Vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati – Krišna nežengia nė vieno vienintelio žingsnelio už Vrindavanos ribų.” Šis pastebėjimas nurodo į aprakata-lilą, kuriuoje Krišna niekuomet nepalieka Vrindavanos. Tačiau prakata-liloje Jis kartais išvyksta, kartais grįžta į Vrindavaną. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras sako, kad atsirastų prieštara bhakti-rasai, jei aprakata-liloje (neapreikštuose žaidimuose) Krišna nebūtų su tais, kurie Jį myli labiausiai.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Vertė Giriwala Didi iš  Venu Gitos

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti?

(6) – O, gražioji Radha, – pasakė Kundalata, – kartą, kai Mathuros brahmanai surengė didžius angirasa aukų atnašavimus, Brihaspatis atvyko pas juos iš pusdievių buveinės ir vieną mėnesį praleido Mathuroje. Toje vietoje jis susilaukė pagarbos, ir dėl to tapo neapsakomai patenkintas.

(7) O, sakhi Radha, vieną dieną tame garbingame susirinkime Brihaspatis rečitavo dangišką giesmę. Tokią giesmę be galo sunku giedoti, bet Kalavali pasirodė tokia nuovoki, kad išsyk ją visą įsiminė ir kitą dieną sugiedojo lygiai tokiu pačiu sudėtingu ritmu ir subtilia melodija, kaip patsai Brihaspatis.

(8) Išgirdęs Ją giedant, Brihaspatis taip susižavėjo, kad pasiteiravo vieno iš Mathuros brahmanų:

- Kas ši jaunoji mergina, kuri gieda mano sudėtingą dangiškąją giesmę? Aš labai nustebintas! Ji – šio mirtingojo pasaulio gyventoja, o vis dėlto išmoko šią giesmę vos vieną kartą išgirdusi. Atvesk ją pas mane.

(9) Palieptas Brihaspačio, brahmanas atvedė Kalavali.

- O, sumaniausia iš jaunų merginų, – pasakė Brihaspatis, – Tavo genialumas nepranokstamas, o balsas nurungia gegučių kukavimą. Nuostabu! Tad nusprendžiau mokyti Tave paties aukščiausio Gandharvų dainavimo mokslo. Tokio aštraus intelekto ir malonaus balso nerasi nei žmonių pasaulyje, nei tarp Kinarų.

(10) Brihaspatis mokė Ją visą mėnesį, kol buvo apsistojęs Mathuroje. Tuomet pasiėmė su savimi grįždamas į dangiškąsias planetas ir mokė Ją dar vienerius metus. Kalavali į Žemės planetą grįžo Ašvinos mėnesio pabaigoje, o į Mathurą atvyko tik vakar. Dabar, jau temstant, Ji pasirodė Tau čia, Vradžoje.

(11) Išklausiusi visą Kundalatos istoriją, Šri Radha tarė:

- O, Bhavini (gražioji mergele), pagiedok Man ką nors.

- Vrindavanešvari, – atsakė Kalavali, – kokią ragą norėtum išgirsti Mane giedant?

Šri Radha atsakė:

- Jau prieblanda, tad gali giedoti malavą ragą. ‘Sumukhi (gražiaveide), kokią melodiją Man pagiedoti?

- Giedok šadadža melodiją, – atsakė Šri Radha.

Tuomet Kalavali paklausė:

- Radha, kurią iš keturių šios melodijos šruti turėčiau giedoti?

(12) – O, gražioji, – atsakė Šri Radha, – jei žmogaus gerklėje sutrinka kapha ar vata pusiausvyra, jis nepajėgia išgauti švaraus garso. Lygiai taip pat neįmanoma išdainuoti švarios natos, jei dainininkui nepritaria vina. Nepaisant to, norėčiau pasiklausyti, kaip Tu giedi melodingą giesmę, kupiną įvairių muzikos atributų, tokių kaip skalė (raga), ritminiai ciklai (tala), muzikinės natos (svara), ornamentika (gamaka), tam tikras ragos tipas (džati), variacijų improvizacija (tana) ir Vedinė melodijos sistema (grama).”

(13) – Radha, – tarė Kalavali, – kas šioje Visatoje labiau patyręs muzikos ir giesmių srityje už Tave? Aš galiu giedoti tik paprastas melodijas. Klausykis.

Taip pasakiusi Kalavali ėmė giedoti: “Ta-na-na-na-ta-na-na-ri” tokiu nuostabiu balsu, kad sumišo ir povai, ir kamanės.

(14) Kai Šri Radhos brangiosios sakhės išgirdo malonų Kalavali giedojimą, ašarų upeliai ėmė lietis joms iš akių. Giesmei tęsiantis, jų susižavėjimas ir ekstazė taip išaugo, kad net ašaros nustojo tryškusios. O giesmės pabaigoje ašaros ėmė kapsėti į žemę tarsi mažučių akmenėlių lietus.

(15) Šri Radhos širdis iš pykčio, maanos, buvo tapusi panaši į kietą deimantą, o dabar ėmė tirpti, ir dėl to Ji Pati nustebo.

- Devi Kalavali, – tarė Ji, – Tavo giesmė tokia maloni, kad toli pralenkia netgi pusdievių ragaujamo nektaro saldumą.

(16) O, kad kas nors toks gabus, kaip Tu, nuolatos būtų šalia Manęs! Tuomet būčiau tokia laiminga! Tik tada visas Mano gyvenimas įgautų prasmę. Bet paklausyk, Devi, jegu Nandos Maharadžo sūnus išgirs, kaip giedi, Jis neabejotinai ims nešioti Tave kaip papuošalą ant Savo kaklo.

(17– 18) – Radha, – tarė Kundalata, – tarp moterų Kalavali yra tiesiog dorybės įsikūnijimas, tad nekalbėki taip su Ja. Nieko nelaukusi turėtum Pati Ją apkabinti.

Šri Radha žengė prie Kalavalės, norėdama Ją apkabinti ir padovanoti vertingą kaklo vėrinį, bet Lalita sušnibždėjo į Šri Radhos ausį:

- Radha, kas tas žmogus, kurį jau susiruošei apkabinti? Jis – ne kas kitas, kaip tas išdykęs apgavikas Tavo mylimasis, apsirėdęs kaip patraukli mergina.

- Mano brangi drauge Lalita, – garsiai atsakė Jai Šri Radha, – davei labai vertingą patarimą. Išties, atidžiai apsvarsčius, tu kalbi tiesą. Norėjau išreikšti Savo dėkingumą tik padovanodama kaklo vėrinį, tačiau juk tai neparodytų tinkamos pagarbos. Tad apdovanosiu Ją visų rūšių brangakmeniais išpuoštais papuošalais ir puikiausiais drabužiais.

(19) Pasisukusi į Rūpa-mandžiarę Šri Radha tarė:

- O, Rūpa-mandžiari, labai atsargiai aprenk Kalavalę čia, Mano akivaizdoje, visomis spalvomis žėrinčiais puikiais naujaisiais drabužiais. Nuimk Jos senąją liemenėlę ir greitai pridenk Jos krūtinę naująja.

(20) Nedelsdama nė sekundės Kundalata įsiterpė:

- Gražiaveide Radha, – tarė ji, – prašau nenurengti šios jaunos merginos drabužių, nes Ji Tavo akivaizdoje susidrovės ir pasimes. Tiesiog įteik, ką norėjai padovanoti ir leisk pasimatuoti parsinešus namo.

(21) – Sakhi Kalavali, – tarė Šri Radha, – visi žino, kad moterys niekuomet  nesidrovi ir nesibaimina kai aplink jas vien tik kitos moterys. Sakyk Man, ar kalbėdama apie tariamą drovumą neprisigalvoji kliūčių šiam džiugiam įvykiui?

(22) – O, Radha, – atsakė Kalavali, – Nepriimsiu jokių girliandų, drabužių ar papuošalų. Naivi mergaite, aš ne dainininko duktė! Jei likai Manimi patenkinta, tuomet apkabink Mane –  tai bus Man neįkainojama dovana. Nemanyk, kad geidžiu kokio nors kito turto.

(23) – O, sakhi, – tarė Šri Radha, – kodėl vis prieštarauji? Kodėl atsisakai Mano pasiūlymo? Apsirenk šiuos puikius drabužius ir brangakmeniais inkrustuotus papuošalus. Jei nesutiksi to padaryti savo noru, jėga aprengsiu Tave. Pažvelk, esi visai viena, o su Manimi – šimtai kitų sakhių. Paika mergyte, įspėju: Mano akivaizdoje nesielk taip nepriklausomai. Sakau Tau – būk atsargesnė!

(24) Taip tarusi, Šri Radha liepė sakhėms perrengti Kalavalę naująja liemenėle. Dvi sakhės ryžtingai pačiupo nuo Jos pečių skraistę, o trečioji užėjo iš už nugaros atsegti liemenėlės. Kai liemenėlė atsilaisvino, iš jos iškrito du didžiuliai kadamba medžio žiedai, kiekvienas iš vienos pusės paplokščias, ir nusirito ant žemės.

(25) – Aha! – garsiai sušuko Šri Radha. – Žiūrėkit, kas iškrito iš Jos liemenėlės!

Rūpa-mandžiari ir kitos tarnaitės pralinksmėjusios net suplojo rankomis ir drabužių skraistėmis iš drovumo prisidengė šypsenas į mėnulį panašiuose veiduose. Vrišabhanu-nandini Šri Radha, atsukusi nugarą į Šri Krišną, atsisėdo ant žemės.

(26) Pamačiusios, ką buvo sumanęs Šri Krišna, sakhės bandė nuslėpti juoką prisidengdamos burnas, tačiau nepajėgė susivaldyti ir pratrūko garsiai kvatotis. Netarusi nė žodžio, prie jų prisidėjo ir Šri Radha, o po kiek laiko ir Šri Krišna su Kundalata.

(27) Tuomet didžiausiam kiekvieno pasimėgavimui keletui akimirkų tarp jų apsireiškė įasmenintas transcendentinės juoko nuotaikos pavidalas (hasya-rasa). Sakhės kreipėsi į tuos du gulinčius kadambos žiedus:

- O puikūs didieji kadamba žiedai, iš visų ant šios Žemės veido tik jūs iš tikrųjų laimingi. Paprastai nebūnate dviveidžiai, bet tokiais tapote, pabendravę su šiuo klastingu žmogumi. Kaip medžio žiedai, nežinojote jokios suktybės.Tačiau dabar, patekę į šio apgaviko rankas, pasirodėte tokie begėdžiai, apsimesdami jaunos mergaitės krūtimis. Jūsų dėka visos mes skęstame juoko vandenyno nektare.

(28) Sakhės paklausė Kundalatos:

- O, Kundalata, kur pradingo tavoji kelionės draugė Nedrąsa?

- Ji kartu su Kundalata paskendo Patala-lokos vandenų gelmėje, – atsakė Kundalata. – Todėl dabar Jos ir nematote.

- Jeigu Kundalata ir jos sakhė, vardu Nedrąsa, paskendusios atsisveikino su šiuo pasauliu, tuomet kas esi tu? – pasiteiravo jos.

- Vien jos šešėlis.

- Bet jeigu Kundalata mirė, tai kaip galime matyti jos šešėlį? – sakhės prisispyrusios klausinėjo toliau.

- Nebeturiu ką pasakyti, – tarė Kundalata. – Tegul iškalbos deivė dabar šoka ant jūsų liežuvių.

(29) Tuomet prabilo Lalita:

- Kundalata, tavoji meilė Brihaspačio mokinei ir nepriekaištingas jūsų bendravimas nuolat stiprėjo nuo pat vaikystės dienų. Nėra nė pėdsako klaidos iš tavo lūpų išėjusiuose tvirtinimuose. Tavo šlovė sklinda po visą Vradžą, ir skelbiama, kad dalini nurodymus doroms merginoms jų pačių teisėtiems veiksmams. Taip Kamadevo vardu atlieki didžius žygius. Deja, šiandien tavo troškimas neišsipildė ir galų gale tau teks kęsti didelį skausmą.

(30) Sakhi Kalavali, kokia Tu protinga ir sumani. Šiandien atvykusi iš taip toli išdidžiai pasirodei mūsų susirinkime ir stengeisi parduoti žinias, kurias gavai iš Savo “guru”. Bet, o varge, Tau nepavyko jų parduoti ir Tu staiga tapai pajuokos objektu. Matyt, atėjai nepalankiu nelaimę lemiančiu laiku.

(31) Į tai Šri Krišna atsakė:

- Lalita, galiu labai lengvai parduoti šį žinojimą sakhių turguje ir išpildyti visus Savo troškimus. O dabar atiduok Man tą liemenėlę, nes kitaip Pats Tave ja aprengsiu.

(32) Tai išgirdusi Lalita pasakė:

- O, šelmių karaliau! Ar gali nudžiūvusi gėlė pavirsti jaunu pumpuru? Ar galės kūnas toliau gyvuoti, kai gyvybės oras prana jį paliks? Kas toliau gerbs išdidų ir nesąžiningą žmogų, kai paaiškės jo apgavystės? O, Svami, nedalyvauk šiame gėdingame įvykyje lavindama Savo talentą meluoti.

(33) Šri Krišna pakėlė nuo žemės du kadambos žiedus. Vėl pridėjęs juos prie Savo krūtinės kaip krūtų imitaciją, nuėjo į Džatilos kambarį. Ten kritęs ant žemės ėmė garsiai raudoti. Džatila dėl to sunerimo, susirūpino ir puolė klausinėti:

(34) – Kas Tu, dukrele mano? Iš kur atkeliavai? Kodėl taip verki? Ar kas nors Tave įskaudino? Nusišluostyk ašaras nuo Savo lotoso veido ir viską man papasakoki.

Drebėdama Kalavali virpančiu balsu išklojo visą istoriją.

- O, varge, kaip Man nepasisekė, kilnioji ponia! Kokia gėda Mano kūnui! Gėda, kad gimiau! Ant Mano galvos krito šimtų šimtai prakeikimų.

(35) Aš gyvenu karaliaus Vrišabhanu mieste ir esu Kirtidos sesers duktė. Nuo pat vaikystės Mane sieja artimas ir meilingas ryšys su Radha. Atvykau iš namų karštai trokšdama po ilgo laiko vėl Ją pamatyti. Bet, o varge! Radha net nepažvelgė į Mano pusę ir net negalvojo apkabinti su meile ir prieraišumu.

(36) Mane pamačiusi, maloniai nenusišypsojo, nė vieno vienintelio kartelio. Bent iš mandagumo nepasidomėjo, kaip Man sekasi. Kokia prasmė po viso šito Man toliau gyventi? Mirsiu čia pat priešais Jus. Kilnioji ponia, prisiminkite, ar esu kaip nors įžeidusi Šri Radhą. Prašau, išklausinėkite Ją, kodėl ant Manęs taip pyksta.

(37) Išklausiusi graudžią Kalavalės kalbą, Džatila tarė:

”Dukrele, nurimk ir nieko nesibaimink. Tu niekuo neprasikaltai. Aš tuoj pat viską sutvarkysiu. Pasirūpinsiu, kad Radha labai greitai apdovanotų Tave visa Savo meile ir prieraišumu. Taip pat prižiūrėsiu, kad Ji apkabintų ir pasikalbėtų su Tavimi. Dar daugiau – dar šį vakarą Judvi ilsėsitės vienoje lovoje.

(38) Taip tarusi, Džatila įsiveržė į savo marčios patalpas. Pamačiusi ten visas sakhes, pasisuko į Lalitą ir tarė:

- Lalita, kodėl mano marti šiandieną tokia užsispyrusi? Iš Jos tėvo miesto nekantraudama susitikti atvyko Jos pusseserė, o Ji Ją ignoruoja. Kodėl Jai maloniai nepasišnekėjus su Ja?

(39) Tada Džatila kreipėsi į Šri Radhą:

- O, Sučarita (gero elgesio mergele), dukra mano, Tu turi daugybę gerų savybių. Mano brangi martele, pažvelk: šios nelaimingos mergelės drabužiai permirkę ašaromis. Mano širdis prisipildė užuojautos Jai. Pašalink skausmą iš Jos širdies: stipriai Ją apkabink, pasiteirauk, kaip Ji jaučiasi ir meiliai su Ja pasišnekėk. Padaryk Ją tokią laimingą, kokia buvo anksčiau, tuomet ir aš liksiu patenkinta.

(40) – Mieloji anyta, – atsakė Šri Radha, – Tikrai padarysiu, kaip sakei, tad grįžk į savo kambarius ir ilsėkis sau laiminga. Tau  netinka veltis į jaunų mergaičių smulkmeniškus ir nereikšmingus ginčus. Visos jaunosios sakhės tokios pačios – jų amžius nedidelis, nedidelis ir protas. Jos kas akimirksnį svyruoja nuo ginčų iki abipusio prieraišumo. Tačiau tavo intelektas neprilygstamas, o tu pati autoritetinga. Argi dera tau įsitraukti į šiuos vaikiškus nesutarimus?

(41) – Martele, nieko daugiau nesakyki, – tarė Radhai Džatila. – Stokis ir tuojau pat apkabink Savo sesutę. Drauge papietaukite, o po to kartu ilsėkitės. Nedrįsk nepaklusti man, nes esu už Tave daug vyresnė.

(42) – O, anyta, – atsakė Šri Radha, – ryžtingai ir rimtai Mane pamokei, bet prieš paklusdama noriu tau kai ką pasakyti. Ši mergina šiurkščiai kalbėjo su Kundalata, štai kodėl taip pasipiktinau, kad nenoriu į Ją net pažvelgti. Jeigu Ji susitaikys su Kundalata, tuomet ir Aš būsiu patenkinta ir be jokios abejonės padarysiu, kaip liepei.

(43) – Kilnioji ponia, – tarė Kundalata, – tavo marti meluoja. Kalavali nešnekėjo su manimi šiurkščiai, ir aš visiškai nepykstu ant Jos.

Tuomet Šri Radha drąsiai pasakė Kundalatai:

- Kaip drįsti meluoti Mano anytos akivaizdoje? Jeigu iš tikrųjų nepyksti ant Kalavalės ir esi Ja patenkinta, apkabink Ją tuojau pat, kad visos pamatytume.

(44) Išgirdusi tokius Šri Radhos žodžius Kundalata stovėjo tylėdama. Kai elniaakė Šri Radha pamatė tai, iškart pasakė labai protingus žodžius:

- Dabar, anyta, pati spręsk, kuri iš Mudviejų meluoja, tada galėsi Jai priekaištauti.

(45) Iš tiesų, jeigu Kundalata su malonumu neapsikabina šios mielos jaunos merginos, reiškia kažkas negerai. Ji pyksta ant Kalavalės. Kas tuo dabar suabejos?

- Mano martelė kalba teisingai, – tarė senoji moteris. – Kundalata, kodėl neatleidi Kalavalei ir nesi Ja patenkinta?

(46) O, Kundalata, padarysiu visa, ko reiks, kad tik susitaikytum su Kalavale. Klausykis manęs. Esu vyresnė ir verta tavo pagarbos, bet sudėjusi rankas meldžiu tavęs – apkabink šią merginą dabar, mano akyse. Nieko daugiau nebesakyk. Ak! Savo galvą už tai atiduosiu.

(47) Kundalatai nė nekrustelėjus apkabinti Kalavalės, sakhės sušuko:

- O, Kundalata, negi nesibaimini šios gerosios moteriškės priesaikos? Ko vertas tavo intelektas? Dabar pat apkabink Kalavalę.

Taip tarusios, Džatila, Kutila ir visos sakhės pačiupo Kundalatą ir jėga privertė apkabinti Šri Hari, persirengusį Kalavale.

(48) Jei ne senoji Džatila, sakhės nebūtų susilaikiusios ir panirtų į nevaržomą hasya-rasą. Bet dabar sarių krašteliais prisidengė veidus ir tik patenkintos tyliai juokėsi.

(49) Tada senoji moteriškė tarė Šri Radhai:

- Martele, dabar meiliai pasišnekėk su Savo sesute ir šiltai Ją apkabink.

Džatila viena ranka sugriebė Šri Krišną, o kita – Šri Radhą, ir privertė Juos tvirtai apsikabinti.

(50) – Seserys, – pasakė ji Radhai ir Krišnai, – matau, kad verkiate iš laimės, jog apsikabinote. Pasidalinkite abipusiu džiaugsmu ir sario krašteliu nušluostykite viena kitai ašaras. Po to eikite kartu papietauti ir draugiškai praleiskite naktį.

(51) Taip pasakiusi, senoji moteris nuėjo ilsėtis į savo kambarius, esančius kiek tolėliau. Tuomet Šri Krišna kreipėsi į sakhes dar drąsiau ir arogantiškiau, nei prieš tai:

– Žiūrėkit, sakhės, jūs manėte, kad šis Mano žinojimas vertas pajuokos, bet Aš jį greitai pardaviau, taip pasiekdamas trokštamą rezultatą: pergalę prieš jus visas.

(52) – O, visų narsiųjų karaliau, – tarė Lalita, – iš tikrųjų pasiekei, ko troškai, pasimėgavęs Kundalata, Savo Paties svaine, ir taip išlošei didžiausią pergalę. Kam palikti Kundalatą tik pusiau ja pasimėgavus dabar, kai jau sulaužei socialinio elgesio taisykles? Kodėl Tau neišpildžius visų jos širdies troškimų?

(53) Kundalata įsiterpė:

- Lalita, argi brolis negali apkabinti savo sesers, tėvo arba dukters tyra širdimi? Visas tavo kūnas nuo galvos iki kojų pirštų degte dega iš stipraus meilės troškimo, tad manai, jog ir visi šiame pasaulyje liepsnoja tuo pačiu troškimu.

(54) Taip tarusi Kundalata išėjo iš kambario, lyg būtų supykusi. Visos sakhės nusekė jai iš paskos, norėdamos pabandyti ją nuraminti. Pasiliko tiktai gėlių strėles laidantis Kupidonas –  saugoti jaunos Dieviškosios Porelės, Šri Radha-Krišnos.

(55) Brangiosios Šri Radhos sakhės vogčiomis žvilgčiojo pro raštais išpaišytus langus su grotelėmis ir kvėpė į save nuostabųjį Madhusūdanos Šri Krišnos meilės žaidimų aromatą. Jis Patsai apsvaigęs gėrė Šri Radhos susiraukusio, lenktais antakiais papuošto, lotoso veido medų. Sakhės pajuto, kaip vis giliau ir giliau pasineria į palaimos vandenyno bangas.

“Mintyse gopės išvydo Šri Krišną. Lydimas Savo draugų piemenukų, Šri Krišna įžengė į kerintį Vrindavanos mišką. Jo galvą puošė povo plunksna. Už ausų Jis buvo užsikišęs geltonas karnikara gėleles, vilkėjo geltonus drabužius, o Jam ant kaklo kabojo nuostabi ir kvapni vaidžajanti girlianda. Šri Krišna atskleidė Savo patraukliausią išvaizdą – kaip geriausias šokėjas, pasirodantis ant scenos. Jis pripildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru. Piemenukai sekė Jam iš paskos, apdainuodami Jo šlovingumą, kuris apvalo visą pasaulį. Taip Vrindavanos miškas apreiškė dar didesnę prabangą nei Vaikunthos, nes jį puošė Šri Krišnos lotoso pėdų atspaudai.”

Komentaras: Krišna apibūdinamas kaip pasidabinęs galvą povo plunksnos papuošalu. Povo plunksna turi septynias pirmines spalvas, kaip ir priešingoje nuo saulės dangaus pusėje išsiskleidžianti vaivorykštė. Debesuotą dieną vaivorykštė ypač graži. Taip ir Krišna yra ką tik susitvenkusio lietaus debesies spalvos. Jis yra šyama, tamsiai melsvas.

Kai debesis pritvinkęs vandens, jis būna tamsus. Žybteli ir pranyksta žaibų blyksniai. Šie žaibai yra Krišnos pitambara (geltonas dhotis), o povo plunksnos vaivorykštė yra mukuta (papuošalas) ant Krišnos turbano.

Krišna dar apibūdinamas kaip nata-vara, pats geriausias šokėjas. Indijoje prieš prasidedant vaidinimui, į sceną išeina jauna šokėjų pora, kad sužavėtų žiūrovus. Jie būna labai gražiai aprengti ir atrodo pasirengę šokiui. Tai ir vadinama “nata”. Kai jie pasirodo susirinkusiai į vaidinimą publikai, visi nuščiūva ir sutelkia į juos visą dėmesį. Krišna vadinamas geriausiuoju iš šokėjų. Viešpats Šiva taip pat žinomas kaip šokėjas (nata-radža), kaip ir Gandharvai bei pusdieviai, bet Krišna apibūdinamas kaip “vara” – pats geriausias.

Hindi kalboje vara reiškia jauną jaunikį. Netgi bjaurus jaunuolis atrodys gražus savo vestuvių dieną. Jo giminės išpuošia jį auksu bei papuošalais, kad jis kuo gražiau pasirodytų. Krišna – pats gražiausias visuose trijuose pasauliuose. Jis toks gražus, kaip “įsiutintas dramblys”. Kartais Jis užsikiša karnikara gėlelę už vienos ausies. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam posmeliui aiškina: “Nešiojama tik karnikara gėlelė. Žodis karnayoh (ausys) pavartotas dviskaitoje, ir tai rodo, kad kartais ji nešiojama už kairės ausies, o kartais – už dešinės. Jis nešioja jas svaigindamas visus Savo jaunyste, tad Krišnos elgesys dar labiau sustiprina Kupidono poveikį šioms piemenaitėms.”

Karnikaram bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam. Jo geltonasis dhotis (ptambhara, kanaka-kapisam) puikesnis už auksą. O Jo vaidžajanti girlianda, sudaryta iš penkių skirtingų gėlių derinio, driekiasi nuo Jo kaklo iki kelių. Ji pritraukia bites, nes skleidžia tulasi-mandžiarių aromatą.

Randhran venor adhara-sudhayapurayan: Krišna pripildo fleitą Savo lūpų nektaru. Venu yra vyriškos giminės, bet visgi geria Krišnos lūpų saldumą, tačiau fleita negali išsaugoti to nektaro, ir jis akimirksniu išsilieja garsais.

Daugiau prašome skaityti štai čia.

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.