Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šri Krišna’

Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Bedžeryje, Kalifornijoje, 2006-06-13

Šri Višnu ant Nagos

Aš džiaugiuosi, kad susirinkote pasiklausyti hari-kathos. Visą šią hari-katha saugokite savo širdyse amžinai.

Samadhi-granthą Šrimad Bhagavatam apreiškė Šrila Vjasadeva. (Grantha reiškia šventraštį. Šrimad Bhagavatam yra vadinama samadhi-grantha, nes Šrila Vjasadeva gilios meditacijos (samadhi) į Šri Krišną dėka suvokė visas tiesas ir tuomet visa tai užrašė).

Jei kas nors klausosi Šrimad Bhagavatam su tvirtu tikėjimu ir didele pagarba, Šri Krišna bus patenkintas tuo žmogumi ir suteiks jam bhakti (atsidavimą). Toks Viešpačiui atsidavęs žmogus daugiau nebepatirs sielvarto, iliuzijos ar baimės. Jis amžiams perkirs gimimų ir mirčių ciklą. Dėl šios priežasties Šrila Vjasadeva maloningai apreiškė Šrimad Bhagavatam mums.

Dešimtoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašomi trijų rūšių Šri Krišnos žygiai: balja-lila (pirmųjų gimimo metų žygiai), kaumara-lila (vaikystės žygiai) ir kišora-lila (žygiai jaunystėje). Balja-lilose Krišna išvadavo demonus Putaną, Trinavartą, Šakatasurą ir kitus. Tai yra labai įdomios istorijos (hari-katha). Nors Šri Krišna, Aukščiausias Viešpats, yra labai galingas, kupinas šešių vertenybių, begalinis ir visur esantis, vis dėlto Motina Jašoda sugebėjo surišti Jį savo meile ir išbarė, priversdama Aukščiausią Viešpatį verkti vėl ir vėl. Šitai yra labai nuostabu.

Po to Šri Krišna su šeima patraukė į Vrindavaną, kur Jis išvadavo demonus Dhenukasurą, Vatsasurą, Aghasurą, Bakasurą, Šankačudą, Kešį, Vjomasurą ir tiek daug kitų. Kodėl?

yada yada hi dharmasya

glanir bhavati bharata

abhyutthanam adharmasya

tadatmanam srjamy aham

„Kada tik ir kur tiktai pradeda nykti religinė praktika, o Bharatos aini, ir įsivyrauja bedieviškumas – tuomet Aš nužengiu Pats. (Bhagavad-gita 4.7)“ Skaitykite toliau čia »

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaitykite toliau čia »

Ketvirtasis smagus šelmiškas žaidimas (iš “Šri Čamatkara Čandrikos”)
Šri Krišna, persirengęs jauna dainininke

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti? Skaitykite toliau čia »

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajano Maharadžo knygos “Venu Gita”, 5 skyrius

“Mintyse gopės išvydo Šri Krišną. Lydimas Savo draugų piemenukų, Šri Krišna įžengė į kerintį Vrindavanos mišką. Jo galvą puošė povo plunksna. Už ausų Jis buvo užsikišęs geltonas karnikara gėleles, vilkėjo geltonus drabužius, o Jam ant kaklo kabojo nuostabi ir kvapni vaidžajanti girlianda. Šri Krišna atskleidė Savo patraukliausią išvaizdą – kaip geriausias šokėjas, pasirodantis ant scenos. Jis pripildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru. Piemenukai sekė Jam iš paskos, apdainuodami Jo šlovingumą, kuris apvalo visą pasaulį. Taip Vrindavanos miškas apreiškė dar didesnę prabangą nei Vaikunthos, nes jį puošė Šri Krišnos lotoso pėdų atspaudai.”

Komentaras: Krišna apibūdinamas kaip pasidabinęs galvą povo plunksnos papuošalu. Povo plunksna turi septynias pirmines spalvas, kaip ir priešingoje nuo saulės dangaus pusėje išsiskleidžianti vaivorykštė. Debesuotą dieną vaivorykštė ypač graži. Taip ir Krišna yra ką tik susitvenkusio lietaus debesies spalvos. Jis yra šyama, tamsiai melsvas.

Kai debesis pritvinkęs vandens, jis būna tamsus. Žybteli ir pranyksta žaibų blyksniai. Šie žaibai yra Krišnos pitambara (geltonas dhotis), o povo plunksnos vaivorykštė yra mukuta (papuošalas) ant Krišnos turbano.

Krišna dar apibūdinamas kaip nata-vara, pats geriausias šokėjas. Indijoje prieš prasidedant vaidinimui, į sceną išeina jauna šokėjų pora, kad sužavėtų žiūrovus. Jie būna labai gražiai aprengti ir atrodo pasirengę šokiui. Tai ir vadinama “nata”. Kai jie pasirodo susirinkusiai į vaidinimą publikai, visi nuščiūva ir sutelkia į juos visą dėmesį. Krišna vadinamas geriausiuoju iš šokėjų. Viešpats Šiva taip pat žinomas kaip šokėjas (nata-radža), kaip ir Gandharvai bei pusdieviai, bet Krišna apibūdinamas kaip “vara” – pats geriausias.

Hindi kalboje vara reiškia jauną jaunikį. Netgi bjaurus jaunuolis atrodys gražus savo vestuvių dieną. Jo giminės išpuošia jį auksu bei papuošalais, kad jis kuo gražiau pasirodytų. Krišna – pats gražiausias visuose trijuose pasauliuose. Jis toks gražus, kaip “įsiutintas dramblys”. Kartais Jis užsikiša karnikara gėlelę už vienos ausies. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam posmeliui aiškina: “Nešiojama tik karnikara gėlelė. Žodis karnayoh (ausys) pavartotas dviskaitoje, ir tai rodo, kad kartais ji nešiojama už kairės ausies, o kartais – už dešinės. Jis nešioja jas svaigindamas visus Savo jaunyste, tad Krišnos elgesys dar labiau sustiprina Kupidono poveikį šioms piemenaitėms.”

Karnikaram bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam. Jo geltonasis dhotis (ptambhara, kanaka-kapisam) puikesnis už auksą. O Jo vaidžajanti girlianda, sudaryta iš penkių skirtingų gėlių derinio, driekiasi nuo Jo kaklo iki kelių. Ji pritraukia bites, nes skleidžia tulasi-mandžiarių aromatą.

Randhran venor adhara-sudhayapurayan: Krišna pripildo fleitą Savo lūpų nektaru. Venu yra vyriškos giminės, bet visgi geria Krišnos lūpų saldumą, tačiau fleita negali išsaugoti to nektaro, ir jis akimirksniu išsilieja garsais.

Daugiau prašome skaityti štai čia.

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio knygos “Venu Gita”, 1 skyrius

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.