Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šrila Narajana Maharadžas’

Šiandien yra Kalėdos, Jėzaus Kristaus gimimo diena. Europoje ir kitose šalyse žmonės vargu ar žino tai, ką Jėzus Kristus darė savo jaunystėje, būdamas 15 metų amžiaus. Indijos istorija rodo, kad jis buvo Indijoje, kur jis aplankė Vrndavaną, Ajodją, Džagannatha Purį, ir kitas kelionės vietas. Vrindavane jis išgirdo Aukščiosio Dievo Asmens vardą “Krišna”, ir kai jis nekeliavo į Džagannath Purį, jis išgirdo, kaip vietiniai gyventojai į Krišną kreipiasi kaip Krušna ar Krusta. Vėliau, Krusta tapo Kristos. Vėliau, Krusta tapo Kristos (ar Khristos), ir paskui Kristus, tokiu būdu pakeitimas vardu yra iš tikrųjų tiktai kalbos skirtumas.

Kai Jėzus sugrįžo į Galilėją iš Indijos, jis skelbė tą pačią ištikimybę Dievui, kurią studijavo Indijoje. Jo malonės dėka jo visur šalininkai skelbė Dievo misiją, ir ji buvo todėl palaipsniui atkeliavo į Vakarų šalis. Nėra daug Dievų – yra tiktai Vienas. Biblijoje jis buvo parašytas: “Dievas sukūrė žmogų pagal Savo vaizdą.” Jei Aukščiausias Valdovas, Dievas, neturi jokios formos, tai kaip Jis gali sukurti labai daug pasaulių ir tokią formų įvairovę? Dievas turi formą. Jis turi visas savybes.
Skaitykite toliau čia »

Keletas nuotraukų iš praeito festivalio: Skaitykite toliau čia »

Narayana Maharadžas: Kai guru duoda bhakti-lata-bidžą, sėkmingai atsidavimo tarnystei reikia dviejų dalykų: guru ir Vaišnavų malonės bei paties atsidavusiojo pastangų tarnauti savajam guru. Mokinys turi pilnai paklusti guru ir Vaišnavams. Jei kas yra tikras Vaišnavas ir tyras bhaktas, tai nebus jokio skirtumo tarp gurudevo ir to atsidavusiojo. Kita vertus, jei kas yra kitokios nuomonės nei gurudevas, galime rodyti jam šiek tiek pagarbos, bet turėtume sekti tiktai tikraisiais dikša ir šikša guru. Jie visi priklausys tai pačiai linijai. Tada nebus jokios painiavos.

Visų pirma, ten yra gurudevo ir Krišnos malonė. Jie davė bhakti-lata sėklą – troškimą tarnauti Krišnai. Galime būti priėmę dikšą, bet tuėtume pabandyti suvokti, kas yra tikra dikša. Reikalinga malonė, bet ir mes patys turime stengtis visada užimti protą tarnyste Krišnai, pilnai panaudodami visas savo jusles ir esatį. Turime žiūrėti, kad nė vienai sekundei mūsų protas niekur nenuklystų. Jei guru yra bona fide, bandykite vykdyti jo nurodymus, tokius kaip pirmame Upadešamritos, Pamokymo Nektaro posmelyje. Tokius posmelius reikia ne tik prisiminti, bet ir visiškai jais sekti. Jei to nedarote, tai paprasčiausiai save apgaudinėjate. Negalite apgauti guru, Vaišnavų ir Krišnos. Jei neseksite Upadešamrita, negalėsite sekti vidinėmis guru nuotaikomis. Jei sekate nuo pačios pradžios, nuo vaco vegam manasa krodha vegam, ir visomis kitomis šlokomis, tada iš tiesų galite sekti ir pelnyti guru malonę, kitaip – ne. Guru ir Krišna tą matys.

Pilną paskaitą skaitykite čia.

(Šiva nėra nepriklausomas – jo garbinamoji Dievybė yra Šri Krišna)

Kartą gyveno demonas, vardu Vrikasura. Jis troško pasimėgauti Viešpaties Šivos žmona Parvati ir atliko askezes siekdamas patenkinti Viešpatį Šivą. Vrikasura gavo iš jo tokį palaiminimą: žmogus, ant kurio galvos jis uždės ranką, sudegs iki pelenų. Jam pasirodė Viešpats Šiva ir dovanojo šį palaiminimą.

Tuomet Vrikasura ėmė artintis prie paties Viešpaties Šivos, norėdamas uždėti ranką jam ant galvos. Viešpats Šiva paklausė:
– Ką tu darai?
Vrikasura atsakė:
– Pasinaudosiu savo palaiminimu.
Jis nepasakė „geidžiu tavo žmonos Parvati,“ o tik dirstelėjo į ją ir pasileido prie Šivos.
Labai persigandęs Šiva pabėgo šalin, o Vrikasura jį nusivijo.

Viešpats Šiva buvo apsirėdęs mrgachala – elnio oda. Ši nukrito, o kartu nukrito ir jo damaru būgnelis. Bėgdamas jis atsiminė savo Viešpatį. Tai yra aišvarya-gata-vičara. Kokį Viešpatį prisiminė Šiva? – Bhagavaną Šri Krišną. Skaitykite toliau čia »

bhaja govindam bhaja govindam bhaja govindam mūdha-mate
samprapte sannihite kale nahi nahi nahi raksati dukrn-karane

„Jūs, neišmanėliai, jūsų gramatinis žongliravimas žodžiais neapsaugos jūsų mirties laikui atėjus, tad tiesiog garbinkit Govindą! Garbinkit Govindą! Garbinkit Govindą!“

Šią šloką ištarė Šankaračarja*, bet ar jis davė tyrą vardą? Ne. Jis mokė, kad Krišna neturi pavidalo. Pagal jo aiškinimus, skirtus paprastų žmonių labui, nirakara-brahma** apsireiškia įvairių pusdievių, tokių kaip Durgos, Kali, Ganešos pavidalais ar netgi kaip Krišna.

Šankaračarja rekomendavo kartoti Govinos vardą, kad jo mokiniai galėtų apsivalyti ir realizuotų save. Jo pasekėjai aiškino, kad išsivaduoti kartojant „brahma brahma“ truktų daugybę gyvenimų, bet šios pratibimba-abhasa harinamos [šventojo vardo blyksnio atspindžio] pagalba jie galės pasiekti išsivadavimą per vieną gyvenimą ir įsilies į Brahmaną. [Brahmano turtingumas sklinda per dešimtis milijonų Visatų. Tačiau šis Brahmanas yra ne kas kita kaip Viešpaties Govindos kūno spindesys.]

Jeigu harinama gaunama iš tattva-jna rasika Vaišnavo, ji dovanos aukščiausią vaisių – Vradža premą.

*Šankaračarja buvo tobulas Vaišnavas, štai kodėl Šri Čaitanja Mahaprabhu visada kreipėsi į jį „ačarja“. Neįžeisdamas nuolankių Viešpaties tarnų lotoso pėdų, Šankaračarja vykdė savo dieviškąjį uždavinį, nurodydamas tautai kelią, kaip priimti nebūties prieglobstį užslėptos majavados būdu. Šankaračarja tai darė visų pirma Viešpačiui Višnu liepus tuo metu, kai pasaulis labai stokojo šios vertingos tarnystės. (Vaišnava Vidžaja, 39 psl.) Majavadžiai teigia, kad nėra tokios energijos kaip maja. Jų manymu, Brahmanas neturi majos, taigi neturi ir galios. Dėl jų noro ir pastangų įtvirtinti iliuzines teorijas iliuziškai jas pagrindžiant, kurios baigiasi iliuzinėmis išvadomis, jiems buvo suteiktas majavadžių vardas. (Vaišnava Vidžaja, 10 psl.)

**Šri Krišnos pavidalu negalima įsitikinti materialiomis juslėmis. Faktas, kad Aukščiausias Dievo Asmuo, Jo pavidalas, vardas, savybės, žaidimai bei parafernalija negali būti patirti materialiais jutimais. Tačiau kai žmogus dvasiškai pažengia, pajėgia suprasti Aukščiausiojo Viešpaties vardą, pavidalą, savybes, žaidimus bei parafernaliją. (Šrimad Bhagavatam, 4.29.3).

Versta iš Om Višnupada Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajano Maharadžo knygos „Rays of Hope“