Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Šrila Narajana Maharadžas’

“Nors matome, kad Nitjananda Prabhu su Šri Čaitanja Mahaprabhu buvo susijęs trijų tipų santykiais – kaip tarnas, brolis ir guru, – Pats Nitjananda Prabhu Save visada laikė tarnu. Kai Mahaprabhu pasinerdavo į kirtaną, paprastai Jį saugodavo būtent Nitjanda Prabhu. Kai Mahaprabhu šokdavo įprastu būdu, Nitjananda Prabhu Jį sulaikydavo, norėdamas apsaugoti, ir tik kai Mahaprabhu pasinerdavo į Radha-bhavą, Nitjananda negalėdavo Jo liesti. Nitjananda Prabhu nuolat tarnavo įvairiais būdais, nuolat vykdė Mahaprabhu paliepimus. Kartą Mahaprabhu pasakė Jam: „Keliauk į Bengaliją! Ten brahmanai labai išpuikę ir neužsiima bhadžanu Bhagavanui. Pamokslauk ir brahmanų sluoksniui, bet labiausiai – tiems, kurie visuomenėje laikomi puolusiais, nes iš tiesų jie nėra puolę. Kiekviena siela turi teisę atlikti bhagavad-bhadžaną. Prašau Tavęs, eik ten!” Taigi Nitjananda nuvyko į Bengaliją, pamokslavo paeiliui visuose kaimuose ir visi tapdavo Jo mokiniais.”

Skaitykite toliau čia »

“Vieną dieną baigęs klausytis Šrimad Bhagavatam, Mahaprabhu sėdėjo ant smėlio Čataka Parvatoje, kurią Jis laikė Govardhana. Jis pasakė Gadadhara Panditui, “Gadadhara, noriu tau duoti pačią vertingiausią Savo nuosavybę. Ar priimsi ją?” Kai Gadadhara Panditas sutiko, Mahaprabhu pasakė, “Tai mano širdies nuosavybė.” Jis pradėjo kapstyti smėlį ir pasakė, “Čia yra Mano prana-dhana (Mano gyvybės mylimiausias turtas).” Būdamas Šrimati Radhikos nuotaikoje Jis atidengė Gopinatho galvą ir karūną, o kiti padėjo atidengti Jo pavidalą. Tada Mahaprabhu paprašė Šri Gadadhara Pandito, “Paimk Jį ir tarnauk Jam visą savo gyvenimą.”

“Savo pasitraukimo iš šio pasaulio metu Mahapaprabhu įėjo į Tota-Gopinatha dievybę. Mahaprabhu paliko šį pasaulį būdamas 48 metų, kai Gadadhara Panditui buvo 47. Dėl milžiniško išsiskyrimo jausmo, Gadadhara Panditas labai greitai tapo panašus į senuką ir taip pat išėjo. Krišnos žaidimuose mes matom, kad Sudamos Vipros žmona atrodė visai kaip senutė. Ji buvo jauna, tačiau labai plona ir sudžiūvusi tarsi senutė, beveik be krūtinės ir neišvaizdi. Ji buvo beveik kaip skeletas. Panašiai, ir Šri Gadadhara Panditas, būdamas išsisikyrimo nuo Mahaprabhu nuotaikoje, galėjo taip atrodyti.”

- Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

• Pilną straipsnį skaityti čia >>>

Krišna yra amžinas (satjam), nepaprastai gailestingas (šivam) ir gražus (sundaram). Visa glūdi Krišnoje, todėl Jis gali patenkinti įvairiausius troškimus. Jūs greičiausiai esate girdėję apie Nrisimhadevą. Nrisimha Bhagavanas – tai vienas iš Krišnos pavidalų. Nrisimha irgi yra Dievas. Jis turi liūto galvą, yra itin galingas ir pavojingas, bet nusileidžia grožiu Krišnai. Rama, Viešpats Ramačandra, – nepaprastai gražus, tačiau Jis negali patenkinti visų troškimų.

Jėzus Kristus – galingas, Jis saugo mus kaip tėvas ar motina, tačiau mes negalime žaisti su Juo kaip su artimu draugu (sakha) ir bendrauti kaip su savo vyru. Nrisimha Bhagavanas saugo ir gina mus visus, tačiau Jis – pavojingas, todėl su Juo nesusidraugausi.

Vienintelis Asmuo, Kuris turi Savyje viską, yra Krišna. Jo grožis ir gailestingumas nepranokstami, Jis – Visagalis ir išmano viską, Jam būdingos visos kilniausios savybės. Jis leidžia užmegzti su Juo tokius santykius, kokių mes patys trokštame giliausiame širdies kampelyje. Mes galime tapti Jo tarnu arba artimu draugu. Mes galime rūpintis Juo, kaip tėvai rūpinasi vaikais, ir netgi patirti Jo mylimosios būseną.

Tereikia turėti nors krislelį meilės, ir Krišna patenkins visus mūsų norus. Jis yra Aukščiausias Dievo Asmuo, visų kitų Viešpaties pavidalų šaltinis. Jis gali dovanoti mums tai, ko dovanoti neįstengs net pats Rama. Jei turėsime nors krislelį meilės Krišnai, jei Jis mums bus kiek nors brangus, patirsime beribę laimę, kuri tęsis amžinai. Tada būsime laimingi ir šiame pasaulyje, ir kitą gyvenimą – laimingi kaskart, kai vėl ateisime į šį pasaulį. Artumas ir meilė Krišnai padarys mus laimingus net po išvadavimo.

***

Paimta iš ,,Laimė Kvailių Rojuje“.

Šiandien mus pasiektė liūdna žinia, jog Šripad Bhakti Svarūpa Damodara, vienas iš pagrindinių Šrilos Bhakvitedantos Svamio Maharadžo mokinių šiandien paliko kūną.Jis buvo sužeistas bombos išpolio Manipure, ir vakar išėjo. Jo kūnas rytoj bus atneštas į Radha-kundą, kur jam bus suteiktas samadhis.

Jis buvo tikras Vaišnavas, netgi iš praeito gyvenimo. Tai aš mačiau Šripad Gour Govindoje Maharadže, ir jis buvo toksai pat. Jie yra tikri Vaišnavai. Tikra prasme jie laikėsi savo Guru nurodymų. Jie niekada nepriiėmė to, ką ISKON’as šiuo metu propaguoja.

Šripad Svarūpa Damodara Maharadžas buvo mano artimas draugas. Jis buvo nepaprastai kuklus – nepaprastai kuklus – ir savo mokiniams jis pasakė: “Jūs galite bendrauti su Narajana Maharadžu. Jis yra tyras Vaišnavas.” Skaitykite toliau čia »

Indijoje kartą gyveno karalius vardu Vikramaditya. Jis turėjo devynias brangenybes – devynis patarėjus. Visi jie buvo labai mokyti, bet vienas iš jų vardu Kalidasa buvo labiausiai išmintingas.

Vieną gražią dieną rūmuose apsilankė pamišėlis, rankoje belaikantis kaukolę. Jis buvo beveik nuogas ir labai murzinas. Atėjęs į Vikramiditijos susirinkusią tarybą ir, padėjęs kaukolę ant stalo, pasakė: ,,Aš girdėjau, kad tavo taryboje yra tiek daug protingų brangenybių.Pakviesk juos čia ir nustatyk ar žmogaus, kurio kaukolę atnešiau, buvo protingas ar kvailys ir nenaudėlis.“Aštuoni patarėjai, labai išsimokslinę žmonės buvo tenai, susirinko netgi visa taryba, tačiau niekas negalėjo duoti tinkamo atsakymo. Kaip jie galėjo nustatyti, kadangi išskyrus kaukolę nieko daugiau nebuvo? Tada pamišėlis ėmė juoktis: ,,Jūs visi niekam tikę, kvaili žmonės. Aš apie tai jau girdėjau, o dabar ir pats įsitikinau. Dabar aš eisiu,“ ir jis jau pasiėmė kaukolę, besiruošdamas išeiti. Tuo metu pasirodė Kalidasa. Karalius ėmė maldauti pamišėlį: ,,O, palauk trupučiuką. Dar vienas mano patarėjas ateina; jis atsakys į tavo klausimą.“ Pamišėlis vėl pastatė savo kaukolę ant stalo. Tas pats klausimas buvo užduotas Kalidasai. Šis paėmė ilgą ir ploną bambuko lazdelę, iš kokių paprastai rišamos šluotos ir nuėjo prie kaukolės. Jam įkišus lazdelę per vieną kaukolės ausį, ši išlindo kitoje pusėje, per kitą ausį. Tada patarėjas tarė: ,,Šis klausimas atsakytas. Ar suprantate?“

,,O, tu man paaiškink,“ paprašė karalius, ,,Aš nesuprantu.“ Kalidasa paaiškino: ,,Jeigu kas įeina per vieną ausį, o per kitą viskas išeina, tai tas asmuo yra tikrai kvailas. O jeigu kas įeina per vieną, o per kitą nebeišeina – nusileidžia į širdį, tada jis yra tikrai protingas žmogus. Todėl atitinkamai pagal kaukolę galime matyti, kad šis žmogus buvo labai kvailas.“

Taip kad jeigu ir mes girdime daug dalykų, tačiau mes neįsidedame jų į širdį, jeigu mes nekultivuojame visų šitų mokymų, tada mes būsime kvaili ir negalėsime išvystyti krišna-premos. Todėl neleiskite visiems pamokymams išeiti per kitą ausį, bet įsidėkite juos į širdį ir sekite jais.

* * *

Versta iš Šrilos Gurudėvo knygos “Visų pamokymų esmė”.