Paslaptinga inkarnacija

Po to, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis nuvyko gyventi į Džaganatha Purį. Ten Jis atvertė didžiausią to meto mokslininką, Sarvabhaumą Bhatačarją.

Po susitikimo su Šri Čaitanja Mahaprabhu, didysis mokslininkas Sarvabhauma Bhatačarja klausinėjo savo svainį Gopinathą Ačarją apie dabartinio amžiaus, Kali jugos, avatarą [klausinėjo apie Mahaprabhu]. Gopinatha buvo gyvenęs Navadvipoje ir buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjas. Sarvabhauma pradėjo savaip girti Šri Čaitanją Mahaprabhu kaip gražų žmogų ir didį mokslininką. „Aš esu labai patrauktas Jo“, sakė Sarvabhauma, „bet nemanau, kad išmintinga, kad tokiame jauname amžiuje Jis priėmė sanjasą, gyvenimo atsižadėjime statusą. Jo dar laukia ilgas gyvenimas, kaip Jis sugebės išlaikyti sanjasio gyvenimo orumą, atsižadėjimą? Aš negaliu sėdėti nuošalyje ir nieko nedaryti, man labai patinka šis vaikinas, aš turėsiu Jam padėti kaip globėjas, kad Jis neprarastų savo prestižo palikdamas sanjasą dėl pasaulietinių malonumų vilionių“

Gopinatha negalėjo toleruoti viso šio globėjiško patarinėjimo, jis pasakė Sarvabhaumai: „Šis jaunuolis, kuris yra labai gražus, žavintis ir išsimokslinęs, patraukė tavo dėmesį ir tu nori tapti Jo globėju, kad išlaikyti Jo gyvenimo tyrumą. Tu manai, kad turi padėti Jam? Ką turi galvoje, sakydamas visus šiuos dalykus? Ar tu nežinai, kad Jis iš tikrųjų yra Dievo inkarnacija šiai epochai? Jis yra Kali jugos avatara, Jis pradėjo nama-sankirtanos juga dharmą Navadvipoje, ir Jo apsireiškimas yra minimas raštuose“. Sarvabhauma atsakė, „Ne, ne! Tu kalbiesi ne su eiliniu žmogum. Negalvok, kad gali sakyti ką nori ir aš tai priimsiu. Aš kietas riešutas. Ką tu sakai? Nėra Kali jugos avataros! Vienas iš Višnu vardų, paminėtų Višnu-sahasra-namoje Mahabharatoje, yra Trijuga – „Viešpats, kuris apsireiškia tik trijuose amžiuose“. Tai reiškia, kad Viešpats neturi inkarnacijos Kali jugoje, išskyrus Kalki, kuris yra žaidimų inkarnacija, o ne juga avatara, inkarnacija epochai.” Gopinatha atsakė „Manaisi esąs labai išsimokslinęs, bet nors ir išstudijavai visus raštus, ir taip didžiuojiesi savo išsimokslinimu, Mahabharata ir Šrimad Bhagavatam yra pagrindiniai amžinų religinių principų pasekėjų raštai, ir vis tik tu neturi konkretaus žinojimo apie tai.“

„Ne žmogus – o Dievas“

Tada Gopinatha Ačarja citavo ištraukas iš Šrimad Bhagavatam ir Mahabharatos (krsna-varnam tvisakrsnam, suvarna varna hemango). Tokiu būdu, jis darė spaudimą dėl savo požiūrio taško: „Čia mes aptinkame tiesioginę Kali amžiaus avatarą. Jis apsireiškė skleisti nama-sankirtaną. Jis ne žmogus, bet Aukščiausias Viešpats, Pats Krišna“. Sarvabhauma pasakė: „Ne, ne. Eik šalin. Žiūrėk savo reikalų. Negalvok, kad gali mane mokyti.“ Taip jie ginčijosi.

Vėliau Sarvabhauma Bhatačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, „ Aš norėčiau mokyti Tave Vedantos filosofijos, kad galėtum išlaikyti savo atsižadėjimo standartą. Aš išmokysiu tave, kad šis pasaulis yra niekas, kad tu niekad nejaustum jokio susižavėjimo vėl įžengti į žemišką gyvenimą.“ Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė „Taip, jūs esate Mano globėjas. Ką besakytumėt, Aš privalau tai padaryti. Aš ateisiu ir mokysiuos Vedantos filosofijos iš jūsų bet kokiu jums tinkamu laiku“.

Tada Gopinatha Ačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, „ Sarvabhauma tai sako, kadangi jis nežino Tavo realios tapatybės“. Šriman Mahaprabhu atsakė, „Kodėl kalbi prieš jį? Jis yra Mano globėjas. Jis buvo Mano tėvo klasės draugas, todėl turi daug meilės Man. Tai iš meilės jis vaizduoja save Mano globėju ir rūpinasi Mano gerove. Aš nematau trūkumo tame“.

Septynios tylos dienos

Po kelių dienų Šri Čaitanja Mahaprabhu pradėjo klausytis Vedantos iš Sarvabhaumos Bhatačarjos, ir kai Sarvabhauma kalbėdavo, jis būdavo tylus, kaip geras berniukas, taip lyg būtų klausęsis su nuolankiu atsidėjimu. Bet po to, kai mokė Šri Čaitanją septynias dienas, Sarvabhaumos mintyse kilo abejonė. Jis galvojo „Kame reikalas? Aš esu toks didis mokslininkas Vedantoje ir logikoje, ir bandau kuo geriausiai visu savo intelektu pristatyti Jam vidinę Vedantos reikšmę, bet nesulaukiu iš Jo jokio atsako. Jis tik tyliai klauso mano šnekos, lyg būtų kurčias ir nebylys. Ir negaliu sakyti, kad Jis nesupranta manęs, nes Jis turi aštrų intelektą. Esu tuo tikras, bet vis vien Jis niekaip neparodo, kad Jam tai patinka – jokio atsako iš viso. Jis nekelia klausimų ir niekuo neparodo, ar Jis supranta ar ne – visiškai nieko tokio. Tada, ką aš veikiu?“ Jis negalėjo ilgiau susilaikyti, ir tiesiai uždavė klausimą Viešpačiui: “Jau daugiau kaip septynias dienas aiškinau Tau vidinę Vedantos prasmę. Daug sanjasių ateina pas mane pasimokyti Vedantos, bet Tu neturi jokių klausimų dėl to, ką aš kalbu, dėl mano paaiškinimų? Tu keistai ir stebinančiai išlieki tylus, kokia to priežastis?

Ateistinis mokytumas

Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė, ką galvoja. Jis pasakė: “Sarvabhauma, tai ką jūs aiškinate, pagrįsta Šankaros filosofija, bet Aš girdėjau, kad Viešpaties nurodymu Šankara nuslėpė tikrąjį Vedantos tikslą.Vedantos autorius, Vjasadeva, yra pilnai teistinių pažiūrų asmenybė, ir sudarė šią Vedantą, bet viskas, ką jūs sakote, paremta ateistiniu mokytumu.”

Sarvabhauma buvo labai protingas žmogus, jis suvokė: “Labai delikačiu būdu Jis nori man pasakyti, kad viskas, ką aš aiškinu, yra nesąmonės. Jau septynias dienas sunkiai dirbu, dėdamas didžiausias pastangas paaiškinti Vedantą, ir štai Jis parodo, kas esąs iš tikro, ir sako, kad viskas, ką aiškinu, yra klaidinga. Ką Jis šneka?” Vis dėlto, išlaikydamas džentelmeniškumą, Sarvabhauma dvejodamas paklausė Šrimano Mahaprabhu: “Tu sakai, kad viskas, ką aiškinau paskutines septynias dienas, yra netikra ir nepaliečia klausimo esmės. Tokiu atveju, ar Tu gali pateikti tinkamą reikšmę? Jeigu visa tai netinkama ir klaidinga, tada kokia tikroji Vedantos reikšmė?” Šri Čaitanja Mahaprabhu nuolankiai atsakė: “Jeigu jūs įsakysite Man paaiškinti Vedantą, Aš pabandysiu. Vedantos sūtros, kodai, patys save nušviečia, ir yra sau pakankami kaip įrodymas. Tinkamas sūtrų skaitymas veda link Parabrahmano, Krišnos”. Čaitanja Mahaprabhu pradėjo šia įžanga. Jis pasakė, kad Šrimad Bhagavatam yra tikras Vedantos paaiškinimas ir komentaras. Tai minima Garuda Puranoje:

artho’yam brahma sutranam
bharatartha-vinirnayah
gayatri bhasya rupo ‘sau
vedarthah paribrimhitah

„Šrimad Bhagavatam yra tikras Vedanta sūtros komentaras. Ir nors labai sunku išskirti tikrąjį didžios pasaulio istorijos – šimto tūkstančių posmų epo Mahabharatos – tikslą, Šrimad Bhagavatam atėjo dovanoti jos tikrą reikšmę. Viso Vedų žinojimo motina yra Gajatri mantra. Šrimad Bhagavatam paaiškina Gajatri labai išsamiu būdu. Visos papildomos Vedų tiesos taip pat randamos Šrimad Bhagavatam.“ Todėl, Vedanta privalo būti aiškinama sekant ta tiesa, kuri išreikšta Šrimad Bhagavatam, tik tada gali būti suprasta tikroji Vedantos reikšmė.

Išsivadavusių sielų siekis

Kai Šriman Mahaprabhu paminėjo Šrimad Bhagavatam, Sarvabhauma, būdamas išsimokslinęs panditas, negalėjo neigti jos validumo. Jis pasakė „Taip, man irgi patinka Šrimad Bhagavatam. Ir man ypač patinka vienas gražus posmas.“ Tuo metu, Sarvabhauma, kad atgautų savo prarastą prestižą, pradėjo aiškinti Šrimad Bhagavatam atmaramos posmą:

atmaramas ca munayo
nirgrantha apy urukrame
kurvanty ahaitukim bhaktim
ittham-bhuta guno harih

„Netgi išsilaisvinusios sielos, kurios yra pilnai patenkintos savyje, yra neatlaikomai patrauktos nuostabiausių Krišnos savybių ir atsiduoda Jam su tyru pasišventimu“.

Sarvabhauma paaiškino šį posmą devyniais skirtingais būdais, kol Šri Čaitanja Mahaprabhu, kaip ir anksčiau, sėdėjo, tyliai klausydamasis. Kai užbaigė savo paaiškinimą, Sarvabhauma pagalvojo, kad kažkiek atgavo savo padėtį. Vis vien, norėdamas iš mandagumo pasiteirauti, jis paklausė Šri Čaitanjos Mahaprabhu „Ar Tu patenkintas šiuo paaiškinimu? Jei gali daugiau nušviesti šį posmą, aš paklausysiu“. Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė jam „Jeigu įsakysite man, Aš galiu pabandyti“. Tada Jis pateikė aštuoniolika skirtingų to posmo paaiškinimų, palikdamas nuošalyje devynis jau pateiktus Sarvabhaumos.

Tuo metu, klausydamasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu paaiškinimo, Sarvabhauma laipsniškai pamatė, kad praranda savo padėtį. Jo išdidumas buvo sugriautas. Pritrenktas jis galvojo, „Šis jaunuolis, šis jaunas vaikinas nėra eilinis asmuo. Joks eilinis intelektas negali paneigti mano argumentų. Palikdamas nuošalyje visus mano bandymus paaiškinti šį posmą, Jis pateikė aštuoniolika nuostabių šio vieno posmo paaiškinimų. Kas gi tai? Tokie nuoseklūs, neatremiami, pilni pasišventimo ir gražūs paaiškinimai iškyla, pralenkdami visus tuos, kuriuos su tiek energijos ir pastangų pateikiau aš. Jokia žmogiška esybė negali pralenkti mano paaiškinimų, joks žmogaus intelektas negali viršyt manojo. Tai yra kitos rūšies paaiškinimai – jie įtraukia viską, apima viską. Bet jie ateina iš šio jauno vaikino. Kas gi tai?“

Mistinis apreiškimas

Laipsniškai jis prarado tikėjimą savim ir pasimetė. Ir tada jis prisiminė kaip Gopinatha Ačarja pasakė, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu buvo ne žmogus ir pagalvojo „Tai neįmanoma žmogui paaiškinti dalykus tokiu būdu – tai kažkas antgamtiško.“ Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė Sarvabhaumai Savo dvasinę padėtį, kaip Narajaną ir Krišną kartu. Transe Sarvabhauma matė visus šiuos dalykus ir puolė prie Viešpaties pėdų, ir beveik visiškai prarado samonę.

Kai jis sugrįžo iš transo, jis rado tą vaikiną vis dar sėdintį kaip studentą su dideliu nuolankumu. Tada Šri Čaitanja Mahprabhu paklausė: „Galiu šiam kartui eiti?“

Sarvabhauma pasakė, „Taip, gali dabar eiti“. Viešpats išėjo, o Sarvabhauma pasiliko. Po kurio laiko jis atsigavo ir pradėjo galvoti, „Ką aš mačiau? Keturrankis Narajana, tada Krišna grojantis fleita! Mane nugalėjo ne žmogus – tai mano išsigelbėjimas.” Sarvabhauma tapo kitu žmogumi ir sukūrė du posmus:

vairagya-vidya-nija-bhakti-yoga-
siksartham ekah purusah puranah
sri-krsna-caitanya-sarira-dhari
krpambudhir yas tam aham prapadye

„Aš atsiduodu Šri Krišnos Čaitanjos, kuris yra malonės vandenynas, lotoso pėdoms. Jis yra Pirminis Dievo Asmuo, Krišna, ir nužengė mokyti mus tikrosios žinojimo, atsižadėjimo ir pasišventimo Jam reikšmės.“

kalan nastam bhakti-yogam nijam yah
praduskartum krsna-caitanya-nama
avirbhutas tasya padaravinde
gadham gadham liyatam citta-bhrngah

„Tegu mano proto bitė pasineria giliai į Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu, kuris yra Aukščiausias Dievo Asmuo, Pats Krišna, lotoso pėdas. Jis apsireiškė atgaivinti tyros dvasinės tarnystės kelią, kuris buvo beveik prarastas laiko poveikyje“.

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

[Maskvoje tvyrojo neįprastas ir nenormalus rugpjūčio mėnesiui karštis. Kasdien oro temperatūra siekė daugiau nei 40 laipsnių pagal Celsijų, o juk paprastai šiuo metų laiku oro temperatūra siekdavo 20 ar 21 laipsnį. Oro temperatūra 5 valandą vakaro (tokiu laiku Šrila Gurudevas paprastai skaito paskaitas) buvo per aukšta Šrilai Gurudevui. Todėl festivalio organizatoriai nusprendė, kad Maskva 2010 Hari-kathos festivalis galės tęstis dalyvaujant Šrilai Narajanai Maharadžui, tik jei jis skaitys paskaitas 6 valandą ryto, kai yra vėsu. Tą vakarą, dėl nepalankių oro sąlygų, paros laiko ir savo sveikatos, Šrila Narajana Maharadžas kalbėjo 15 minučių, o tada grįžo į savo kambarį. Jis nurodė sanjasiams tęsti pasakojimą apie Šrimad-Bhagavatam dar valandą, nes jis pats taip darytų, jei dalyvautų paskaitoje. Tai yra tos puikios kalbos transkripcija, o jei norėtumėte pamatyti video įrašą, pereikite į čia.]

Šrilos Svamio Prabhupados išversta ir komentuota Šrimad Bhagavatam

Šrila Vjasadeva nebuvo paprastas žmogus. [Jis yra literatūrinis Dievo įsikūnijimas, Viešpaties Narajanos, kuris apreiškė visą senovinę Vedų literatūrą, įsikūnijimas.] Jis pirmasis sudarė Vedanta-sutrą, kurią aš ketinu publikuoti. Tačiau šio amžiaus žmonėms buvo labai sunku suprasti šiuos raštus, todėl jis parašė Mahabharatą ir daugybę Puranų. Be to, Mahabharatoje buvo aprašyti visi 18 Šri Bhagavad-gitos skyriai.

Tačiau jis vis dar nebuvo patenkintas, jis dejavo. Tuo tarpu į Vjasadevos ašramą atvyko jo guru Narada Rišis. Narada paklausė jo, “Ar tu patenkintas?”

Vjasadeva atsakė: “Ne, Gurudeve, aš esu nepatenkintas”. Narada pasakė, “Tu sudarei Vedanta-sutrą, penkiasdešimt šešias Puranas ir Mahabharatą, kurioje yra ir Bhagavad-gita. Kodėl gi tu nepatenkintas?”

Vjasadeva atsakė: “Aš nežinau, Gurudeve. Jūs galite man atsakyti: Jūs visažinis.”

Narada maloniai tarė: “Visose savo knygose tu paaiškinai tik dharmą (religiją), arthą (ekonominę plėtrą), kamą (juslių tenkinimą) ir mokšą (išsivadavimą). Visa tai yra niekai, niekas negali būti patenkintas jais.

“Ar tu aprašei Krišnos šlovę? Ar parašei, kad nors Jis ir yra Aukščiausiasis Viešpats, Mama Jašoda Jį surišo virve. Jis, kuris yra beribis, į aukštį ir žemyn, į dešinę ir į kairę, ir visur – Jis, Aukščiausiasis Viešpats, buvo surištas ir verkė. Jo verksmas nebuvo suvaidintas. Jis tikrai verkė ir galvojo, “kur aš eisiu, Jei Mano mama Manęs nemyli?”

“Ar kurioje nors knygoje esi parašęs, jog, nors Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats, Jis vogdavo sviestą iš visų gopių namų? Ar tu parašei apie tai?”

Vjasadeva atsakė: “Ne, Gurudeve”.

Narada tęsė: “Ar parašei, kad gopės valdė Krišną, ir kad Jis apreiškė rasos šokį su jomis? Kad rasa lilos šokio metu Jis joms pasakė:

na paraye ‘ham niravadya-samyujam
sva-sadhu-krtyam vibudhayusapi vah
ya mabhajan durjara-geha-srnkhalah
samvrscya tad vah pratiyatu sadhuna

“Net gi per visą Brahmos gyvenimo laiką Aš negaliu jums išmokėti Savo skolų už jūsų pasiaukojančią tarnystę. Jūsų ryšys su Manimi nepriekaištingas. Jūs garbinote mane nutraukdamos visus šeimyninius ryšius, kuriuos yra sunku sugriauti. Todėl, prašau, priimkite savo šlovingus poelgius, kaip atlygį.

(Šrimad-Bhagavatam, 10.32.22)

Jis tarė joms: “O gopės, Aš negaliu atsilyginti jums. Jei Aš paklausiu, kaip galiu jums atsilyginti, jūs pasakysite, “Duok mums tarnystę. Mes trokštame tarnauti Tau. Kad ir ko panorėtum, mes Tau duosime tai.”

Narada tęsė: “Ar tu parašei Venu-gitą, Gopi-gitą ir Brahmara-gitą?”

Vjasadeva atsakė: “Gurudeve, aš nežinau visų šių temų.”

Narada pasakė jam: “Tu gali sužinoti visa tai tik su bhakti-jogos pagalba. Krišna yra kontroliuojamas bhakti (tyru, meilės kupinu atsidavimu).”

Vakar mes aptarėme tyrą (uttama-bhakti), ir ši bhakti yra nepaprastai sutelkta Radhikoje. Iš tiesų, bhakti yra Radhika.

Narada tęsė: “Tu turėtum pamatyti visa tai per savo panirimą į bhakti-jogą. Bhakti-jogos pagalba tu suvoksi visas Krišnos lilas. O dabar, aš turiu eiti”.

Kai Narada išėjo, Vjasadeva savo meditacijoje išvydo visas, pilnas saldybės, Krišnos pramogas, nuo pradžios iki pabaigos.

bhakti-yogena manasi
samyak pranihite ‘male
apasyat purusam purnam
mayam ca tad-apasrayam

“Taigi jis suvaldė savo protą, idealiai užėmė jį, nukreipdamas į atsidavimo tarnystę [bhakti-jogą], kurioje nėra nė menkiausio materializmo atspalvio, ir pamatė Absoliutų Dievo Asmenį ir Jo išorinę energiją, kurią Jis pilnai valdo.”

(Šrimad-Bhagavatam, 1.7.4)

Ką reiškia purna-puruša (Absoliuti Dievo Asmenybė) šiame posme?

Šrila Vjasadeva matė Krišnos gimimą Gokuloje, Vrindavanoje, taip pat jis matė, kad Krišna dalinai gimė Mathuroje pas Devaki. Jis matė, kad nors Krišna ir yra Aukščiausiasis Viešpats, Jis vogdavo sviestą visų gopių namuose.

Jis matė, kad galybė dživų (gyvų būtybių), kurios nepaiso Krišnos, ateina į šį materialų pasaulį ir patiria tiek daug vargo ir sunkumų – kaip ir mes. Jis matė, kad kai kurios dživos prisimena Krišną ir eina į Goloką Vrindavaną.

Jis matė Brahmara-gitą, Venu-gitą ir Gopi-gitą. Jis matė viską nuo viršaus iki apačios, taip pat ir Krišnos lilas (pramogas) Madhuroje ir Dvarakoje.

Visa tai matydamas savo samadhi transe, jis aprašė visas saldžiąsias Krišnos lilas nuo pirmos iki dvyliktos Šrimad-Bhagavatam giesmės, ir tada jis buvo patenkintas.

Tada jis pamatė, kad nėra kvalifikuoto mokinio, kuris galėtų aprašyti ir papasakoti šias lilas ir filosofines tiesas. Atsitiktinai jo sūnumi buvo Šukadeva Gosvamis, kuris ir papasakojo Šrimad-Bhagavatam Maharadžui Parikšitui.

Ir būtent todėl visa bhagavata-katha (pasakojimai apie Krišnos šlovę) išliko net iki šių dienų.

yasyam vai sruyamanayam
krsne parama-puruse
bhaktir utpadyate pumsah
soka-moha-bhayapaha

“Žmoguje, kuris tiesiog klauso Vedų literatūros, tuoj pat užgimsta trauka kupinai meilės atsidavimo tarnystei Viešpačiui Krišnai, Aukščiausiam Dievo Asmeniui, kuri jame užgesina sielvartą, iliuziją ir baimę.”

(Šrimad-Bhagavatam, 1.7.7)

Girdint Šrimad-Bhagavatam, šoka (sielvartas), moha (iliuzija) ir kiti neigiami dalykai pasitraukia. Taigi turėtume stengtis išgirsti Šrimad-Bhagavatam, ir nesvarbu, kur ši išmintis bus pasakojama.

Dabar tiek daug oratorių šnekės.

Gaura-premanande!

Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)

Mahaprabhu ir Ramananda

 Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.

Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.

Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.

Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:

Šrimad Bhagavatam 11.20.9:

tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata
mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat

„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.

Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:

1. dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.
2.  jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.
3. bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.

Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:

1. ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.
2. nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.
3. sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.

Šrimad Bhagavatam 4.29.46:

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah
sa jahati matim loke vede ca parinisthitam

„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.

Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos “Slaptingos Bhagavatam tiesos”, skyriaus “Prinokęs vaisius“:

Šrimad Bhagavatam 1.1.3:

nigama-kalpa-taror galitam phalam śuka-mukhad amrta-drava-samyutam

pibata bhagavatam rasam alayam muhur aho rasika bhuvi bhavukah

„O, daug prityrę išminčiai, ragaukite Šrimad-Bhagavatam – nunokusį troškimų medžiui prilygstančios Vedų literatūros vaisių. Bhagavatam sklinda iš Šri Šukadevos Gosvamio lūpų, todėl šio vaisiaus skonis dar skalsesnis, nors ir taip jo nektariškomis sultimis mėgavosi visi, taip pat ir išsivadavusios sielos.“

Nigama-kalpa-taror reiškia, kad visos Vedos, Upanišados, Šrutis, Mahabharata bei Ramajana, sudėtos kartu prilygsta kalpataru, transcendentiniam troškimų medžiui. O Šrimad-Bhagavatam yra pats gardžiausias šio medžio vaisius. Jei paragausi šaknų, saldumo nepajusi. Taip pat ir kramtydamas lapus bei šakeles saldaus skonio nepatirsi – net jei atsikąsi vaisiaus, kuris dar neprinokęs. Tik kai subrendęs vaisius visiškai nunoksta, ir kai jo paragauja kvapo priviliotos gegutės ar papūgos – tik tada skonis tampa neprilygstamai saldus.

Šrimad Bhagavatam yra pats gardžiausias troškimų medžio vaisius.

Visas Vedas ir Upanišadas galima palyginti su medžiais. Galite joms tarnauti skaitydami ar klausytis jų atpasakojimo ir sekti jose pateiktais nurodymais, tačiau vis tiek nepajusite saldumo. Visose Puranose neatrasite saldumo. Net Ramajanoje ir Mahabharatoje rasite visai nedaug saldumo. Net jei savarankiškai skaitysite Šrimad-Bhagavatam, saldumas nepasirodys. Kodėl taip yra? Nes vaisiaus nebus paragavusi papūga ar gegutė. Šių paukščių snapeliuose yra kažkokia medžiaga, kurią jos perduoda vaisiaus minkštimui, ir šis įgauna ypatingą skonį. Todėl sakoma: yaha bhagavata pada vaisnavera sthane – norintis suprasti Šrimad-Bhagavatam privalo kreiptis į save realizavusį Vaišnavą ir iš jo klausytis (Čaitanya Čaritamrita 5.131).

Šrimad-Bhagavatam mus pasiekė per guru-paramparą iš Paties Šri Krišnos. Kas yra Šri Šukadeva Gosvamis? Jis yra Šrimati Radhikos papūga. Savo paties akimis jis regėjo visus dieviškuosius Krišnos žaidimus ir ragavo juos savo pojūčiais bei intelektu. Neskaitęs Šrimad-Bhagavatam tokio tyro rasika ir bhavuka bhagavatos draugijoje, iš tikrųjų negali paaiškinti šio šventraščio prasmės. Negalės paragauti nektaro. [pullquote]Kas nedalyvauja šiame procese, t.y. kas neskaitė ar negirdėjo Šrimad-Bhagavatam mokytojų-mokinių sekoje ir taip pats netapo rasika bei bhavuka, tas negalės nei prisiliesti prie Šrimad-Bhagavatam prasmių, nei jų paaiškinti kitiems.[/pullquote] Jis tik tars žodžius – nors, aišku, tai žalos niekam neatneš. Kitaip tariant, jis pateiks paaiškinimus, tačiau vaisius skirsis nuo to, kurį Parikšitui Maharadžui bei kitiems klausytojams perdavė Šri Šukadeva Gosvamis.

Yra ir tokių bhaktų, panašių į Šukadeva Gosvamį, kurie išnagrinėjo Šrimad-Bhagavatam savo gurudevos bendrijoje ir kurie patys yra rasika bei bhavuka, tačiau šio šventraščio prasmių pilnai paaiškinti kitiems negali. Kodėl taip yra? Aiškindami tam tikras jo ištraukas jie nualpsta, nes atsimena dieviškuosius Krišnos žaidimus. Netekę sąmonės jie nė žodžio nebegali pratarti. Jei Patsai Krišna ateitų pabandyti paaiškinti šios knygos prasmes, Jis nualptų Pats pirmasis. Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi negalėjo kalbėti apie Šrimad Bhagavatam, todėl kartais klausydavosi jos iš Šrilos Gadadharos Pandito lūpų. O kai Radhika išgirsta kad ir pirmuosius pirmojo Šrimad-Bhagavatam skyriaus žodžius, janmady asya yatah – kas nutinka tuomet? Atsiminusi Krišną Ji iš karto nualpsta. Taigi Ji taip pat nesugebėtų nieko paaiškinti.

Šukadėva pateikia Šrimad Bhagavatam susirinkusiems Rišiams

Ir Gadadhara Panditas nesiliaudavo verkęs, tačiau šiuo atveju viskas buvo suplanuota taip: kadangi Mahaprabhu troško klausytis jo pasakojimų, Jogamaja neleido jam apalpti. Radha ir Krišna gali dovanoti ypatingą malonę, kaip kad prieš grįždami į Savo aprakata-lilą (neapreikštuosius dieviškus žaidimus). Jie praliejo malonę Šukadevai Gosvamiui. Jam paliepė: „Dar pasilik šiame pasaulyje. Mes jau iškeliaujame, bet tu turi dar šiek tiek pasilikti. Suteikiam tau malonę, – sugebėjimą visiems paaiškinti Šrimad-Bhagavatam neapalpstant. Gali būti, kad neteksi sąmonės, kuomet atsiminsi Mane ar Radhiką, kalbėdamas apie Brahmara Gitą ar rasa-lilą – taigi stenkis šias temas praleisti. Niekada tiesiogiai neištark nei Mano, nei Radhikos vardų. Tramdyk savo jausmus. Iš mudviejų sklis ypatinga malonė, kurios dėka ir galėsi paaiškinti Šrimad-Bhagavatam. Kitaip tą padaryti būtų labai sunku. Be galo sunku.“

Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Bedžeryje, Kalifornijoje, 2006-06-13

Šri Višnu ant Nagos

Aš džiaugiuosi, kad susirinkote pasiklausyti hari-kathos. Visą šią hari-katha saugokite savo širdyse amžinai.

Samadhi-granthą Šrimad Bhagavatam apreiškė Šrila Vjasadeva. (Grantha reiškia šventraštį. Šrimad Bhagavatam yra vadinama samadhi-grantha, nes Šrila Vjasadeva gilios meditacijos (samadhi) į Šri Krišną dėka suvokė visas tiesas ir tuomet visa tai užrašė).

Jei kas nors klausosi Šrimad Bhagavatam su tvirtu tikėjimu ir didele pagarba, Šri Krišna bus patenkintas tuo žmogumi ir suteiks jam bhakti (atsidavimą). Toks Viešpačiui atsidavęs žmogus daugiau nebepatirs sielvarto, iliuzijos ar baimės. Jis amžiams perkirs gimimų ir mirčių ciklą. Dėl šios priežasties Šrila Vjasadeva maloningai apreiškė Šrimad Bhagavatam mums.

Dešimtoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašomi trijų rūšių Šri Krišnos žygiai: balja-lila (pirmųjų gimimo metų žygiai), kaumara-lila (vaikystės žygiai) ir kišora-lila (žygiai jaunystėje). Balja-lilose Krišna išvadavo demonus Putaną, Trinavartą, Šakatasurą ir kitus. Tai yra labai įdomios istorijos (hari-katha). Nors Šri Krišna, Aukščiausias Viešpats, yra labai galingas, kupinas šešių vertenybių, begalinis ir visur esantis, vis dėlto Motina Jašoda sugebėjo surišti Jį savo meile ir išbarė, priversdama Aukščiausią Viešpatį verkti vėl ir vėl. Šitai yra labai nuostabu.

Po to Šri Krišna su šeima patraukė į Vrindavaną, kur Jis išvadavo demonus Dhenukasurą, Vatsasurą, Aghasurą, Bakasurą, Šankačudą, Kešį, Vjomasurą ir tiek daug kitų. Kodėl?

yada yada hi dharmasya

glanir bhavati bharata

abhyutthanam adharmasya

tadatmanam srjamy aham

„Kada tik ir kur tiktai pradeda nykti religinė praktika, o Bharatos aini, ir įsivyrauja bedieviškumas – tuomet Aš nužengiu Pats. (Bhagavad-gita 4.7)“

Krišna atėjo įtvirtinti religinių principų ir išvaduoti demonų. Šie demonai buvo našta Žemei, o Krišna tą naštą pašalino. Nuvykęs į Mathurą nugalėjo Kamsą, Čaraną, Muštiką ir kitus į juos panašius demonus. Jis įveikė Džarasandhą aštuoniolika kartų, nepaisant to, kad Džarasandha turėjo tiek daug akšauhinių (viena karių falanga, kurią sudaro 21,870 kovos vežimų, 21,870 dramblių, 109,650 pėstininkų ir 65,600 raitelių yra vadinama akšauhini) – daugiau karių negu Mahabharatos mūšyje – ir taip išnyko didžiulė Žemės pečius slėgusi našta. Tuomet Mučukundos padedamas Krišna nužudė Kaljavaną. Aukščiausias Viešpats Šri Krišna yra labai galingas, tačiau Jis Pats negalėjo užmušti didžiojo demono Džarasandhos: šis turėjo palaiminimą, kad niekas iš Jadu dinastijos negalėtų jo įveikti. Todėl Džarasandhą Krišna nužudė Bhimos rankomis.

Kai Mahabharatos mūšyje buvo sunaikinta aštuoniolika akšauhinių kariuomenės, Žemės našta žymiai palengvėjo. Po to Viešpats Krišna nukovė Rukmą, Šišupalą, Dantavakrą ir Pundarika Vasudevą. Pundarika Vasudeva, pamėgdžiodamas Vasudeva Krišną, buvo pasigaminęs dvi dirbtines rankas. Su savimi nešiojosi kai kurias parafernalijas ir todėl išrėžė Krišnai: „O Krišna, neapgaudinėk kitų. Tai aš esu Vasudeva Krišna. Jeigu nori mesti iššūkį mano žodžiams, būk pasiruošęs kautis“. Juokdamasis Krišna atsakė: „O, tu tikrų tikriausias Vasudeva Krišna.“ Tuomet Krišna nukovė jį ir jo sąjungininką Kašio valdovą, kuris taip pat buvo demonas.

Po to Krišna susimąstė: „Bet visgi dar yra Jadu dinastija, ir toji Jadu dinastija labai galinga. Jei aš pasikelsiu į Goloka Vrindavaną, šios mūsų dinastijos nariai gali sukelti daugybę problemų – jie taipogi gali tapti našta Žemei. Kaip galėčiau juos pašalinti?“ Tuomet Krišna sukurstė jogų ir tokių rišių kaip Durvasa širdis.

Pamiršau paminėti, kad po rasa-lilos Viešpats Šri Krišna nuvyko į Dvaraką ir vedė ten aštuonias garsias karalienes, tarp kurių buvo Rukmini ir Satjabhama, o taip pat vedė 16,000 princesių. Jis išvadavo daug valdovų iš Narakasuros kalėjimo. Narakasura ketino vesti tas princeses, tačiau Krišna nužudė jį ir vedė jas Pats – taip visos princesės tapo Jo karalienėmis Dvarakoje. Tuomet Krišna susimąstė apie maldą, kurią buvo girdėjęs iš Brahmos ir Šankaros: „Tu atėjai į šį pasaulį dėl tam tikros priežasties ir dabar jau viską įvykdei. Todėl prašome Tavęs grįžti į Goloka Vrindavaną. Taip pat mes meldžiame, kad pakeliui užsuktumei į brahma-loką.“ Krišna priėmė jų maldą – štai dėl ko Jis įkvėpė Durvasą ištarti prakeikimą.

Prakeiksmo priežastimi tapo toks įvykis: Šri Krišnos sūnus Samba buvo labai dailus. Jauni Jadu dinastijos princai išpuošė jį tarsi gražią merginą ir po sariu kažką pakišo, kad atrodytų lyg nėščias. Tuomet Samba kartu su princais nuėjo pas Naradą, Durvasą bei rišius, kuriems vienas iš princų tarė: „O, ši mergina be galo drovi ir nedrįsta pati jūsų paklausti. Ji nori žinoti, kas gims iš jos įsčių: sūnus ar dukra?“

Berniukams pasiteiravus to tris kartus, Durvasa supykęs pareiškė: „Nebus nei sūnaus, nei dukters – pasirodys tik kuoka, ir ja bus sunaikinta visa Jadu giminė!“

Apimti baimės, princai apie šį įvykį Krišnai nieko nesakė; prasitarė tik Ugrasenai. Tačiau Krišna žinojo, kas įvyko, ir suprato, kad greitu laiku atsitiks daug nepalankių dalykų. Jis matė tokius blogą lemiančius ženklus kaip iš dangaus lyjantis kraujas, siautėjantys vėjai ir verkiantys drambliai bei šunys.

Tuomet Jis pasakė Jadu dinastijos vyresniesiems: „Mes regime bloga lemiančius ženklus, todėl privalome keliauti į Prabhasa-tirthą ir neutralizuoti nuodėmingus atoveiksmius.“

Krišna ir Jo šeimos nariai nuvyko į Prabhasa-tirthą ir paaukojo daugybę aukų, kad patenkintų brahmanus. Jie pradėjo ugnies aukojimo ritualus, kurių metu jaunieji Jadu dinastijos palikuonys apsvaigo, išgėrę panašaus į ryžių vyną gėrimo. Tuomet jie susikovė tarpusavyje. Sulūžus ginklams čiupo aštrias ir kietas kaip perkūno trenksmas bambuko lazdas – kovojo tol, kol visi išsižudė.

Kodėl šitap atsitiko? Krišna norėjo keliauti į Goloka Vrindavaną ir troško, kad Jo bendražygiai taip pat grįžtų į savo buveines (planetas). Todėl ir sukūrė kažką panašaus į magijos pasirodymą. Veikiant jogamajos galiai atrodė, jog Krišnos bendražygiai nužudė vienas kitą, tačiau buvo ne taip. Tie, kurie buvo atvykę iš Goloka Vrindavanos, Vaikunthos bei rojaus planetų, tiesiog sugrįžo į savo buveines. Grįžo ir karalienės su kitais Jadu dinastijos nariais. Buvo manoma, kad jos sudegė kartu su savo vyrais sati ritualo metu, tačiau buvo ne taip.

Savo komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakuras yra aprašęs istoriją apie burtininką ir jo šeimą. Tas burtininkas surengė magijos pasirodymą valdovui ir jo svitai. Burtininko žmona užlipo ant aukštai pakabintos virvės ir, nešina vandens ąsočiais, pradėjo ant virvės šokti. Karalius su karaliene vaidinimu liko patenkinti ir davė burtininko žmonai labai vertingą vėrinį. Dėl to vėrinio susikovė du jauni burtininko sūnūs. Motina paliko vėrinį jiems ir šiedu tęsė grumtynes. Berniukai buvo vienodai stiprūs. Bekovodami jie išsitraukė kardus ir nukirto vienas kitam galvas. Jų tėvas sušuko: „Ak, mano sūnūs žuvo!“ Tą pat akimirką pribėgo berniukų motina ir iš sielvarto tuoj pat nusikirto sau galvą. Be galo susikrimtęs, jos vyras pasielgė lygiai taip pat.

Karalius ir karalienė labai nuliūdo. Atlikę laidotuvių ritualus jie grįžo į rūmus. O kitą rytą gavo tokį laišką: „Maharadžai (didysis valdove), apdovanojai mus už šokį ant virvės, tačiau nedavei jokios dovanos už antrąjį mūsų pasirodymą. Mes nežuvome ir dabar laukiame atlygio. Ak, jei netikite, patys galite atvykti ir įsitikinti, kad esame gyvi.“ Pradžiuginti šios žinios, karalius ir karalienė su savo palyda bei girliandomis nuvyko į burtininko namus – ten išvydo visus burtininko šeimos narius, laukiančius jų atvykstant bei pasiruošusius juos sutikti.

Viešpats Šri Krišna taip pat parodė daygybę stebuklų, nes Jis yra didžiausias burtininkas iš visų. Tokiu būdu visus Savo bendražygius paėmė atgal į rojaus planetas, Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną.

Klausimas:

Sakėte, kad Krišnos giminaičiai išsižudė tarytum per magijos pasirodymą. Kodėl Krišna taip baiminosi, kad Jam pasitraukus iš šio pasaulio, tyri Jo palydovai sukels chaosą?

Šrila Narajana Maharadžas: Jadu dinastijos nariai Pradijumna ir Anirudha – Paties Šri Krišnos pasireiškimas bei Jo palydovai, tačiau kai kurie iš Jadu giminės buvo pusdieviai. Būtent jie ir galėjo pasielgti nederamai, todėl Krišnai teko juos nuo to apsaugoti.

Vertė Kaviraj das, redagavo Girivala dasi

Šią vakarinę paskaitą skaitė Tridandi Svamis Bhaktivedanta Vana Maharadžas Vilniuje 2009 05 18. Nusileisti mp3 bylą čia.