Šrivasa Panditas

Šri Šrivasa Panditas

2007 kovo 11d. |

Šri Šrivasa Panditas (arba Šrila Šrivasa Thakūras) yra vienas is panča-tatvos narių (vienintelis iš panča-tatvos, priklausantis dživa-tatvos kategorijai; kiti – Viešpats Čaitanja, Viešpats Nitjananda ir Šri Advaita – prikllauso višnu-tatvai ir Šri Gadadhara priklauso šakti-tatvai kaip pati Šrimati Radhika).

šri krišna čaitanya prabhu nityananda
šri advaita gadadhara šrivasadi goura-bhakta-vrinda

Šri Nitjananda ir Šri Advaita Ačarja yra dvi pagrindinės Šri Čaitanjos medžio šakos (angos), o visų upangų (tolimesnių šaku) šaltinis yra Šri Šr ivasa Panditas: šrivasadi goura-bhakta-vrinda (adi = ‘ir taip toliau’).

Šrivasa turėjo tris brolius: Šri Ramą, Šripatį ir Šrinidhį. Visi keturi be perstojo giedojo Gaurangos šlovę. Šrila Šrivasa Thakūras yra Šri Narados Munio inkarnacija (žr. Šri Bhaktivinodos Thakūros dainą “Narada Muni Bhajaya Vina”). Jo namuose Majapure (Šrivas Angan) Šri Gauranga apreiškė MAHA-PRAKAŠĄ (atsiskleidė Savo transcendentinį pavidalą), kai Jo kirtanai vyko po 21 valandą iš eilės. Kiekvienam iš bhaktų Gauranga apsireiškė tame pavidale, kuriame tas Jį garbino – ir išpilde visus troškimus.

Taigi, Šrivas Angane vykdavo ekstatiški Šri Čaitanjos kirtanai. Bet išoriskai Šri Šrivasa Thakūras buvo šeimos žmogus – jis turejo zmoną Malini ir kelis vaikus. Kartą per Gaurangos naktinį kirtaną jo namuose paliko kūną vienas iš jo vaiku. Moterys pradejo garsiai verkti gretimame kambaryje, bet Šrivasa Thakūras grieztai joms uždraudė: “Nedrįskit verkti taip garsiai, nes tai sutrukdys Gaurangos kirtaną! Aš negaliu leisti savo namuose Jo kirtanui sustoti!!”

Šrila Gurudėvas dažnai mini šią istoriją kaip iliustraciją to, kaip ryztingai mes turime eiti bhadžano keliu – kad jokie sunkumai ir materialios aplinkybės nesutrukdytų mūsų bhadžano.

Štai dar viena istorija, kurią Gurudėvas taip pat dažnai mini tuo atžvilgiu.

Viena kartą Šri Čaitanja atėjo pas Šrivasą Panditą į namus ir pamatė, kad Šrivasa ir visa jo šeima sėdi ir badauja. I
Gaurangos klausimą kaip jiems sekasi, Šrivasa atsakė triskart suplojęs rankomis: chlop, chlop, chlop!
“Ka tai reiškia?” – paklausė Gauranga.
“Tai reiškia, kad jei vieną dieną nėra maisto – ne bėda, mes badausime. Jei kitą dieną nėra – taip pat ne bėda. Krišna aprūpins mus viskuo. O jei trecią dieną nieko nebus – mes visa šeima eisime ir nusiskandinsime Gangoje, nes tai
reiškia, kad Krišna naduoda mums savo malonės ir nenori, kad mes gyventume šiame pasaulyje”.

Gaurangai labai tai patiko, ir jis palaimino Šrivasą. Labai greitai visa šeima turėjo pakankamai maisto.

“Šri Čaitanja-čaritamritoje” yra labai svarbus mistinis pokalbis, įvykęs tarp Šri Svarupos Damodaros (Šri Čaitanjos tarnas, Lalitos inkarnacija) ir Šri Šrivasos Thakūro. Šis pokalbis įvyko Hera-pančamio dieną. Tai penktosios Ratha-jatros dienos minėjimas, kai Lakšmi Devi, Šri Džagannatho sutuoktinė, siunčia savo tarnaites sustabdyti Džagannathą (Krišną), kuris ėjo į Vrindavaną su Baladevu ir Subhadrą (pasakęs Lakšmi Deivei tarsi išėjęs pasivaikščioti). Lakšmi Devi tarnaites po to užpuola Džagannatho tarnus ir suriša juos.

Hera-pančamio pokalbyje (kuris iš tikrųjų yra mistinis ginčas!) Šri Svarūpa Damodara (Lalita Devi) pabrėžia Vrindavano šlovę, o Šri Šrivasa Thakuras (Narada munis) – Dvarakos nuotaika.