Rasos šokis sustojo, nes Krišna ėmė Jos ieškoti – ieškoti, ieškoti, ieškoti. Kai Jis pagaliau Ją šiaip ne taip surado, Krišna pamatė, jog Radharani taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų susidarė visas ežeras. Dėl to ši vieta vadinasi Maan Sarovara, sarovara (ežeras/tvenkinys), susidariusi iš Šrimati Radhikos maanos (transdencentinio pavydaus meilės pykčio).

Šri Krišna čia Ją ramino, nors tai ir buvo labai sunku. Besistengdamas kaip nors Ją nuraminti, Krišna užsikėlė Jos lotoso pėdas ant Savo galvos ir priėmė šį įžadą: “Nuo šiol aš nedarysiu nieko neteisingo. Aš prisipažįstu, jog padariau klaidą tuom Tave įžeisdamas ir pažadu ateityje daugiau taip nesielgti.”

Tikriausiai jau pastebėjote, kokios gražios yra šios giraitės kundžos. Tuo metu čia buvo milijonai giraičių ir kundžų. Kai Šrimati Radhika ar Krišna slėpdavosi kurioje vienoje iš jų, buvo labai sunku vienas kitą surasti. Medžiai tada buvo taip pat kitokie. Dabar jie jaučia tokį išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos ir Kirišnos, jog baigia visiškai sudžiūti. Šie medžiai žino visus saldžius žaidimus kaip Šrimati Radhika slėpėsi nuo Krišnos, taip pat ir kitas lilas, kurių medžiai nebemato šiame pasaulyje.

Mes atvedėme  jus visus čia tam, kad pamatytumėte, kokios gražios yra kundos. Tuo metu medžiai buvo tiesūs ir padengti vešliais vijokliais, dabar jie yra persilenkę ir liečia žemę. Joks pašalinis žmogus negalėjo peržvelgti kiaurai, niekas negalėjo matyti kas slepiasi už šių medžių. Seniau kundžos buvo tokios didelės, jog ištisos rasa-lilos bei kiti žaidimai vykdavo jose. Ten galėdavo sutilpti milijonai gopių. Tuomet Vrindavanos miškas buvo  vienintelis miškas ir nebuvo tiek daug namų kaip dabar. Kundžos ir žemė galėdavo susitraukti arba išsiplėsti atitinkamai pagal Krišnos troškimą. Jums nepaprastai pasisekė, jog galite kartu su manimi aplankyti visas šias vietas, kaip ši.

Anksčiau parikramą mes atlikadavome pėstute. Mes persikeldavome per Jamuną valtimi Baelvane ir tada eidavome pėsčiomis iki šios vietos Jamunos pakrante apie 20-30 minučių, tada vėl sugrįždavome atgal į Vrindavaną. Dabar aš nebegaliu to daryti, tačiau noriu, kad vieną dieną ir jūs atliktumėte parikramą pėstute.

Aš atvedžiau jus čia tam, kad galėtumėte prisiliesti prie šių medžių lotoso pėdų. Šie medžiai yra iškilnūs bhaktai. Jie stebėjo Viešpaties transcendentinius žaidimus, ir dabar jie atlieka askezes šioje formoje. Vieną dieną jie įgaus gopių pavidalus ir galės dalyvauti rasa-liloje bei kitus žaidimuose.

Ši vietovė yra nepaprastai graži. Jeigu kas nors turi kamerą su savimi, būtinai nufotografuokite vietovę. Čia lankosi daug paukščių, o vanduo yra ramus ir skanaus skonio. Jums nepaprastai pasisekė, jog lankotės tokioje išaukštintoje šventoje vietoje.

Dabar aš jūsų prašau priimti prasadą. Brahmačarius bei sanjasius prašau susėsti čia, vienoje eilėje, o moteris ir merginas priešingoje pusėje. Prašau sėstis iš karto ir be didelių užsilaikymų – mes neturime daug laiko.

[** Mes paklausėme Šripad Madhavos Maharadžo, ką Šrila Gurudėvas atsakytų į klausimą kodėl Šri Radha Kunda laikoma pranašesne, kai Maan Sarovara ir Radha Kunda tuo pačiu metu yra laikomos Šrimati Radhikos svarūpa. Jis atsakė, jog pusiaudienio bei kitos lilos, kurios nebuvo niekur kitur įmanomos, vyko Radha Kundoje, dėl to ji yra pranašesnė. Tačiau vis tiek ši Maan Sarovara yra tokia šventa ir išaukštinta, jog ji nesiskiria nuo Šrimati Radhikos tapatybės bei pavidalo].

Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį.

Kai kurie žmonės iš žiūrovų galvojo, Kamsa gyvas ar miręs. Todėl, kad būtų aišku, jog Kamsa miręs, Krišna vilko jį grindimis. Visi pradėjo verkti: “O, o! Karalius mirė!” Ir Kamsos žmonos karčiai pravirko. Krišna pats atliko Kamsos Maharadžo laidotuvių ceremoniją, tada taip pat organizavo sekančius veiksmus. Kai Jadūs, kurie dėl Kamsos žiaurumo buvo priversti išvykti į įvairias vietas, išgirdo, kad Kamsa nužudytas, visi jie atvyko ir susirinko Mathuroje.

Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros komentaras šiam Šrimad-Bhagavatam skyriui priima purva-pakšos formą, o tai reiškia, kad jis pats pateikia klausimus ir taip pat duoda atsakymus. Kodėl? Jis tai daro, todėl kad tokiems paprastiems žmonėms, kaip mes, yra neįmanoma suvokti šią nepaprastą lilą, kuri yra kupina akivaizdžių prieštaravimų.

Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura iškelia klausimą: asmuo visada liks ten, kur jis gauna daugiausiai meilės. Nors tai yra tiesa, kad Vasudeva ir Devaki turi begalinę premą Šri Krišnai, jų prema negali lygiuotis arba pakeisti Nandos ir Jašodos premos, ką kalbėti apie Vradža-gopių premą. Atsižvelgiant į tai, kaip yra įmanoma, kad Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą? Kaip Jis galėtų palikti tą vietą, kur Jis gauna daugiausiai premos?

Kitas klausimas: tuo metu, kai Krišna išvažiavo į Mathurą palikdamas Vrindavaną, Jis pažadėjo Vradžavasiams, “Aš sugrįšiu. Aš tikrai sugrįšiu. Aš pažadu, kad grįšiu.” Jei Krišna būtų įvykdęs savo pažadą ir sugrįžęs į Vrindavaną, tada būtų gerai. Tačiau atrodo, kad Jis to nepadarė. Atrodo, kad tarp Krišnos žodžių ir veiksmų yra neatitikimas. Tai kelia dar daugiau abejonių.

Kitas klausimas: jei per vieną naktį Krišna perkėlė visus Mathuros gyventojus į Dvaraką, kodėl Jis neperkė visų gopių iš Vrindavanos į Mathurą? Juk Jis yra Bhagavanas ir Jam nieko nėra neįmanomo, tad kodėl jis to nepadaro?

[daugiau]

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti?

(6) – O, gražioji Radha, – pasakė Kundalata, – kartą, kai Mathuros brahmanai surengė didžius angirasa aukų atnašavimus, Brihaspatis atvyko pas juos iš pusdievių buveinės ir vieną mėnesį praleido Mathuroje. Toje vietoje jis susilaukė pagarbos, ir dėl to tapo neapsakomai patenkintas.

(7) O, sakhi Radha, vieną dieną tame garbingame susirinkime Brihaspatis rečitavo dangišką giesmę. Tokią giesmę be galo sunku giedoti, bet Kalavali pasirodė tokia nuovoki, kad išsyk ją visą įsiminė ir kitą dieną sugiedojo lygiai tokiu pačiu sudėtingu ritmu ir subtilia melodija, kaip patsai Brihaspatis.

(8) Išgirdęs Ją giedant, Brihaspatis taip susižavėjo, kad pasiteiravo vieno iš Mathuros brahmanų:

- Kas ši jaunoji mergina, kuri gieda mano sudėtingą dangiškąją giesmę? Aš labai nustebintas! Ji – šio mirtingojo pasaulio gyventoja, o vis dėlto išmoko šią giesmę vos vieną kartą išgirdusi. Atvesk ją pas mane.

(9) Palieptas Brihaspačio, brahmanas atvedė Kalavali.

- O, sumaniausia iš jaunų merginų, – pasakė Brihaspatis, – Tavo genialumas nepranokstamas, o balsas nurungia gegučių kukavimą. Nuostabu! Tad nusprendžiau mokyti Tave paties aukščiausio Gandharvų dainavimo mokslo. Tokio aštraus intelekto ir malonaus balso nerasi nei žmonių pasaulyje, nei tarp Kinarų.

(10) Brihaspatis mokė Ją visą mėnesį, kol buvo apsistojęs Mathuroje. Tuomet pasiėmė su savimi grįždamas į dangiškąsias planetas ir mokė Ją dar vienerius metus. Kalavali į Žemės planetą grįžo Ašvinos mėnesio pabaigoje, o į Mathurą atvyko tik vakar. Dabar, jau temstant, Ji pasirodė Tau čia, Vradžoje.

(11) Išklausiusi visą Kundalatos istoriją, Šri Radha tarė:

- O, Bhavini (gražioji mergele), pagiedok Man ką nors.

- Vrindavanešvari, – atsakė Kalavali, – kokią ragą norėtum išgirsti Mane giedant?

Šri Radha atsakė:

- Jau prieblanda, tad gali giedoti malavą ragą. ‘Sumukhi (gražiaveide), kokią melodiją Man pagiedoti?

- Giedok šadadža melodiją, – atsakė Šri Radha.

Tuomet Kalavali paklausė:

- Radha, kurią iš keturių šios melodijos šruti turėčiau giedoti?

(12) – O, gražioji, – atsakė Šri Radha, – jei žmogaus gerklėje sutrinka kapha ar vata pusiausvyra, jis nepajėgia išgauti švaraus garso. Lygiai taip pat neįmanoma išdainuoti švarios natos, jei dainininkui nepritaria vina. Nepaisant to, norėčiau pasiklausyti, kaip Tu giedi melodingą giesmę, kupiną įvairių muzikos atributų, tokių kaip skalė (raga), ritminiai ciklai (tala), muzikinės natos (svara), ornamentika (gamaka), tam tikras ragos tipas (džati), variacijų improvizacija (tana) ir Vedinė melodijos sistema (grama).”

(13) – Radha, – tarė Kalavali, – kas šioje Visatoje labiau patyręs muzikos ir giesmių srityje už Tave? Aš galiu giedoti tik paprastas melodijas. Klausykis.

Taip pasakiusi Kalavali ėmė giedoti: “Ta-na-na-na-ta-na-na-ri” tokiu nuostabiu balsu, kad sumišo ir povai, ir kamanės.

(14) Kai Šri Radhos brangiosios sakhės išgirdo malonų Kalavali giedojimą, ašarų upeliai ėmė lietis joms iš akių. Giesmei tęsiantis, jų susižavėjimas ir ekstazė taip išaugo, kad net ašaros nustojo tryškusios. O giesmės pabaigoje ašaros ėmė kapsėti į žemę tarsi mažučių akmenėlių lietus.

(15) Šri Radhos širdis iš pykčio, maanos, buvo tapusi panaši į kietą deimantą, o dabar ėmė tirpti, ir dėl to Ji Pati nustebo.

- Devi Kalavali, – tarė Ji, – Tavo giesmė tokia maloni, kad toli pralenkia netgi pusdievių ragaujamo nektaro saldumą.

(16) O, kad kas nors toks gabus, kaip Tu, nuolatos būtų šalia Manęs! Tuomet būčiau tokia laiminga! Tik tada visas Mano gyvenimas įgautų prasmę. Bet paklausyk, Devi, jegu Nandos Maharadžo sūnus išgirs, kaip giedi, Jis neabejotinai ims nešioti Tave kaip papuošalą ant Savo kaklo.

(17– 18) – Radha, – tarė Kundalata, – tarp moterų Kalavali yra tiesiog dorybės įsikūnijimas, tad nekalbėki taip su Ja. Nieko nelaukusi turėtum Pati Ją apkabinti.

Šri Radha žengė prie Kalavalės, norėdama Ją apkabinti ir padovanoti vertingą kaklo vėrinį, bet Lalita sušnibždėjo į Šri Radhos ausį:

- Radha, kas tas žmogus, kurį jau susiruošei apkabinti? Jis – ne kas kitas, kaip tas išdykęs apgavikas Tavo mylimasis, apsirėdęs kaip patraukli mergina.

- Mano brangi drauge Lalita, – garsiai atsakė Jai Šri Radha, – davei labai vertingą patarimą. Išties, atidžiai apsvarsčius, tu kalbi tiesą. Norėjau išreikšti Savo dėkingumą tik padovanodama kaklo vėrinį, tačiau juk tai neparodytų tinkamos pagarbos. Tad apdovanosiu Ją visų rūšių brangakmeniais išpuoštais papuošalais ir puikiausiais drabužiais.

(19) Pasisukusi į Rūpa-mandžiarę Šri Radha tarė:

- O, Rūpa-mandžiari, labai atsargiai aprenk Kalavalę čia, Mano akivaizdoje, visomis spalvomis žėrinčiais puikiais naujaisiais drabužiais. Nuimk Jos senąją liemenėlę ir greitai pridenk Jos krūtinę naująja.

(20) Nedelsdama nė sekundės Kundalata įsiterpė:

- Gražiaveide Radha, – tarė ji, – prašau nenurengti šios jaunos merginos drabužių, nes Ji Tavo akivaizdoje susidrovės ir pasimes. Tiesiog įteik, ką norėjai padovanoti ir leisk pasimatuoti parsinešus namo.

(21) – Sakhi Kalavali, – tarė Šri Radha, – visi žino, kad moterys niekuomet  nesidrovi ir nesibaimina kai aplink jas vien tik kitos moterys. Sakyk Man, ar kalbėdama apie tariamą drovumą neprisigalvoji kliūčių šiam džiugiam įvykiui?

(22) – O, Radha, – atsakė Kalavali, – Nepriimsiu jokių girliandų, drabužių ar papuošalų. Naivi mergaite, aš ne dainininko duktė! Jei likai Manimi patenkinta, tuomet apkabink Mane –  tai bus Man neįkainojama dovana. Nemanyk, kad geidžiu kokio nors kito turto.

(23) – O, sakhi, – tarė Šri Radha, – kodėl vis prieštarauji? Kodėl atsisakai Mano pasiūlymo? Apsirenk šiuos puikius drabužius ir brangakmeniais inkrustuotus papuošalus. Jei nesutiksi to padaryti savo noru, jėga aprengsiu Tave. Pažvelk, esi visai viena, o su Manimi – šimtai kitų sakhių. Paika mergyte, įspėju: Mano akivaizdoje nesielk taip nepriklausomai. Sakau Tau – būk atsargesnė!

(24) Taip tarusi, Šri Radha liepė sakhėms perrengti Kalavalę naująja liemenėle. Dvi sakhės ryžtingai pačiupo nuo Jos pečių skraistę, o trečioji užėjo iš už nugaros atsegti liemenėlės. Kai liemenėlė atsilaisvino, iš jos iškrito du didžiuliai kadamba medžio žiedai, kiekvienas iš vienos pusės paplokščias, ir nusirito ant žemės.

(25) – Aha! – garsiai sušuko Šri Radha. – Žiūrėkit, kas iškrito iš Jos liemenėlės!

Rūpa-mandžiari ir kitos tarnaitės pralinksmėjusios net suplojo rankomis ir drabužių skraistėmis iš drovumo prisidengė šypsenas į mėnulį panašiuose veiduose. Vrišabhanu-nandini Šri Radha, atsukusi nugarą į Šri Krišną, atsisėdo ant žemės.

(26) Pamačiusios, ką buvo sumanęs Šri Krišna, sakhės bandė nuslėpti juoką prisidengdamos burnas, tačiau nepajėgė susivaldyti ir pratrūko garsiai kvatotis. Netarusi nė žodžio, prie jų prisidėjo ir Šri Radha, o po kiek laiko ir Šri Krišna su Kundalata.

(27) Tuomet didžiausiam kiekvieno pasimėgavimui keletui akimirkų tarp jų apsireiškė įasmenintas transcendentinės juoko nuotaikos pavidalas (hasya-rasa). Sakhės kreipėsi į tuos du gulinčius kadambos žiedus:

- O puikūs didieji kadamba žiedai, iš visų ant šios Žemės veido tik jūs iš tikrųjų laimingi. Paprastai nebūnate dviveidžiai, bet tokiais tapote, pabendravę su šiuo klastingu žmogumi. Kaip medžio žiedai, nežinojote jokios suktybės.Tačiau dabar, patekę į šio apgaviko rankas, pasirodėte tokie begėdžiai, apsimesdami jaunos mergaitės krūtimis. Jūsų dėka visos mes skęstame juoko vandenyno nektare.

(28) Sakhės paklausė Kundalatos:

- O, Kundalata, kur pradingo tavoji kelionės draugė Nedrąsa?

- Ji kartu su Kundalata paskendo Patala-lokos vandenų gelmėje, – atsakė Kundalata. – Todėl dabar Jos ir nematote.

- Jeigu Kundalata ir jos sakhė, vardu Nedrąsa, paskendusios atsisveikino su šiuo pasauliu, tuomet kas esi tu? – pasiteiravo jos.

- Vien jos šešėlis.

- Bet jeigu Kundalata mirė, tai kaip galime matyti jos šešėlį? – sakhės prisispyrusios klausinėjo toliau.

- Nebeturiu ką pasakyti, – tarė Kundalata. – Tegul iškalbos deivė dabar šoka ant jūsų liežuvių.

(29) Tuomet prabilo Lalita:

- Kundalata, tavoji meilė Brihaspačio mokinei ir nepriekaištingas jūsų bendravimas nuolat stiprėjo nuo pat vaikystės dienų. Nėra nė pėdsako klaidos iš tavo lūpų išėjusiuose tvirtinimuose. Tavo šlovė sklinda po visą Vradžą, ir skelbiama, kad dalini nurodymus doroms merginoms jų pačių teisėtiems veiksmams. Taip Kamadevo vardu atlieki didžius žygius. Deja, šiandien tavo troškimas neišsipildė ir galų gale tau teks kęsti didelį skausmą.

(30) Sakhi Kalavali, kokia Tu protinga ir sumani. Šiandien atvykusi iš taip toli išdidžiai pasirodei mūsų susirinkime ir stengeisi parduoti žinias, kurias gavai iš Savo “guru”. Bet, o varge, Tau nepavyko jų parduoti ir Tu staiga tapai pajuokos objektu. Matyt, atėjai nepalankiu nelaimę lemiančiu laiku.

(31) Į tai Šri Krišna atsakė:

- Lalita, galiu labai lengvai parduoti šį žinojimą sakhių turguje ir išpildyti visus Savo troškimus. O dabar atiduok Man tą liemenėlę, nes kitaip Pats Tave ja aprengsiu.

(32) Tai išgirdusi Lalita pasakė:

- O, šelmių karaliau! Ar gali nudžiūvusi gėlė pavirsti jaunu pumpuru? Ar galės kūnas toliau gyvuoti, kai gyvybės oras prana jį paliks? Kas toliau gerbs išdidų ir nesąžiningą žmogų, kai paaiškės jo apgavystės? O, Svami, nedalyvauk šiame gėdingame įvykyje lavindama Savo talentą meluoti.

(33) Šri Krišna pakėlė nuo žemės du kadambos žiedus. Vėl pridėjęs juos prie Savo krūtinės kaip krūtų imitaciją, nuėjo į Džatilos kambarį. Ten kritęs ant žemės ėmė garsiai raudoti. Džatila dėl to sunerimo, susirūpino ir puolė klausinėti:

(34) – Kas Tu, dukrele mano? Iš kur atkeliavai? Kodėl taip verki? Ar kas nors Tave įskaudino? Nusišluostyk ašaras nuo Savo lotoso veido ir viską man papasakoki.

Drebėdama Kalavali virpančiu balsu išklojo visą istoriją.

- O, varge, kaip Man nepasisekė, kilnioji ponia! Kokia gėda Mano kūnui! Gėda, kad gimiau! Ant Mano galvos krito šimtų šimtai prakeikimų.

(35) Aš gyvenu karaliaus Vrišabhanu mieste ir esu Kirtidos sesers duktė. Nuo pat vaikystės Mane sieja artimas ir meilingas ryšys su Radha. Atvykau iš namų karštai trokšdama po ilgo laiko vėl Ją pamatyti. Bet, o varge! Radha net nepažvelgė į Mano pusę ir net negalvojo apkabinti su meile ir prieraišumu.

(36) Mane pamačiusi, maloniai nenusišypsojo, nė vieno vienintelio kartelio. Bent iš mandagumo nepasidomėjo, kaip Man sekasi. Kokia prasmė po viso šito Man toliau gyventi? Mirsiu čia pat priešais Jus. Kilnioji ponia, prisiminkite, ar esu kaip nors įžeidusi Šri Radhą. Prašau, išklausinėkite Ją, kodėl ant Manęs taip pyksta.

(37) Išklausiusi graudžią Kalavalės kalbą, Džatila tarė:

”Dukrele, nurimk ir nieko nesibaimink. Tu niekuo neprasikaltai. Aš tuoj pat viską sutvarkysiu. Pasirūpinsiu, kad Radha labai greitai apdovanotų Tave visa Savo meile ir prieraišumu. Taip pat prižiūrėsiu, kad Ji apkabintų ir pasikalbėtų su Tavimi. Dar daugiau – dar šį vakarą Judvi ilsėsitės vienoje lovoje.

(38) Taip tarusi, Džatila įsiveržė į savo marčios patalpas. Pamačiusi ten visas sakhes, pasisuko į Lalitą ir tarė:

- Lalita, kodėl mano marti šiandieną tokia užsispyrusi? Iš Jos tėvo miesto nekantraudama susitikti atvyko Jos pusseserė, o Ji Ją ignoruoja. Kodėl Jai maloniai nepasišnekėjus su Ja?

(39) Tada Džatila kreipėsi į Šri Radhą:

- O, Sučarita (gero elgesio mergele), dukra mano, Tu turi daugybę gerų savybių. Mano brangi martele, pažvelk: šios nelaimingos mergelės drabužiai permirkę ašaromis. Mano širdis prisipildė užuojautos Jai. Pašalink skausmą iš Jos širdies: stipriai Ją apkabink, pasiteirauk, kaip Ji jaučiasi ir meiliai su Ja pasišnekėk. Padaryk Ją tokią laimingą, kokia buvo anksčiau, tuomet ir aš liksiu patenkinta.

(40) – Mieloji anyta, – atsakė Šri Radha, – Tikrai padarysiu, kaip sakei, tad grįžk į savo kambarius ir ilsėkis sau laiminga. Tau  netinka veltis į jaunų mergaičių smulkmeniškus ir nereikšmingus ginčus. Visos jaunosios sakhės tokios pačios – jų amžius nedidelis, nedidelis ir protas. Jos kas akimirksnį svyruoja nuo ginčų iki abipusio prieraišumo. Tačiau tavo intelektas neprilygstamas, o tu pati autoritetinga. Argi dera tau įsitraukti į šiuos vaikiškus nesutarimus?

(41) – Martele, nieko daugiau nesakyki, – tarė Radhai Džatila. – Stokis ir tuojau pat apkabink Savo sesutę. Drauge papietaukite, o po to kartu ilsėkitės. Nedrįsk nepaklusti man, nes esu už Tave daug vyresnė.

(42) – O, anyta, – atsakė Šri Radha, – ryžtingai ir rimtai Mane pamokei, bet prieš paklusdama noriu tau kai ką pasakyti. Ši mergina šiurkščiai kalbėjo su Kundalata, štai kodėl taip pasipiktinau, kad nenoriu į Ją net pažvelgti. Jeigu Ji susitaikys su Kundalata, tuomet ir Aš būsiu patenkinta ir be jokios abejonės padarysiu, kaip liepei.

(43) – Kilnioji ponia, – tarė Kundalata, – tavo marti meluoja. Kalavali nešnekėjo su manimi šiurkščiai, ir aš visiškai nepykstu ant Jos.

Tuomet Šri Radha drąsiai pasakė Kundalatai:

- Kaip drįsti meluoti Mano anytos akivaizdoje? Jeigu iš tikrųjų nepyksti ant Kalavalės ir esi Ja patenkinta, apkabink Ją tuojau pat, kad visos pamatytume.

(44) Išgirdusi tokius Šri Radhos žodžius Kundalata stovėjo tylėdama. Kai elniaakė Šri Radha pamatė tai, iškart pasakė labai protingus žodžius:

- Dabar, anyta, pati spręsk, kuri iš Mudviejų meluoja, tada galėsi Jai priekaištauti.

(45) Iš tiesų, jeigu Kundalata su malonumu neapsikabina šios mielos jaunos merginos, reiškia kažkas negerai. Ji pyksta ant Kalavalės. Kas tuo dabar suabejos?

- Mano martelė kalba teisingai, – tarė senoji moteris. – Kundalata, kodėl neatleidi Kalavalei ir nesi Ja patenkinta?

(46) O, Kundalata, padarysiu visa, ko reiks, kad tik susitaikytum su Kalavale. Klausykis manęs. Esu vyresnė ir verta tavo pagarbos, bet sudėjusi rankas meldžiu tavęs – apkabink šią merginą dabar, mano akyse. Nieko daugiau nebesakyk. Ak! Savo galvą už tai atiduosiu.

(47) Kundalatai nė nekrustelėjus apkabinti Kalavalės, sakhės sušuko:

- O, Kundalata, negi nesibaimini šios gerosios moteriškės priesaikos? Ko vertas tavo intelektas? Dabar pat apkabink Kalavalę.

Taip tarusios, Džatila, Kutila ir visos sakhės pačiupo Kundalatą ir jėga privertė apkabinti Šri Hari, persirengusį Kalavale.

(48) Jei ne senoji Džatila, sakhės nebūtų susilaikiusios ir panirtų į nevaržomą hasya-rasą. Bet dabar sarių krašteliais prisidengė veidus ir tik patenkintos tyliai juokėsi.

(49) Tada senoji moteriškė tarė Šri Radhai:

- Martele, dabar meiliai pasišnekėk su Savo sesute ir šiltai Ją apkabink.

Džatila viena ranka sugriebė Šri Krišną, o kita – Šri Radhą, ir privertė Juos tvirtai apsikabinti.

(50) – Seserys, – pasakė ji Radhai ir Krišnai, – matau, kad verkiate iš laimės, jog apsikabinote. Pasidalinkite abipusiu džiaugsmu ir sario krašteliu nušluostykite viena kitai ašaras. Po to eikite kartu papietauti ir draugiškai praleiskite naktį.

(51) Taip pasakiusi, senoji moteris nuėjo ilsėtis į savo kambarius, esančius kiek tolėliau. Tuomet Šri Krišna kreipėsi į sakhes dar drąsiau ir arogantiškiau, nei prieš tai:

– Žiūrėkit, sakhės, jūs manėte, kad šis Mano žinojimas vertas pajuokos, bet Aš jį greitai pardaviau, taip pasiekdamas trokštamą rezultatą: pergalę prieš jus visas.

(52) – O, visų narsiųjų karaliau, – tarė Lalita, – iš tikrųjų pasiekei, ko troškai, pasimėgavęs Kundalata, Savo Paties svaine, ir taip išlošei didžiausią pergalę. Kam palikti Kundalatą tik pusiau ja pasimėgavus dabar, kai jau sulaužei socialinio elgesio taisykles? Kodėl Tau neišpildžius visų jos širdies troškimų?

(53) Kundalata įsiterpė:

- Lalita, argi brolis negali apkabinti savo sesers, tėvo arba dukters tyra širdimi? Visas tavo kūnas nuo galvos iki kojų pirštų degte dega iš stipraus meilės troškimo, tad manai, jog ir visi šiame pasaulyje liepsnoja tuo pačiu troškimu.

(54) Taip tarusi Kundalata išėjo iš kambario, lyg būtų supykusi. Visos sakhės nusekė jai iš paskos, norėdamos pabandyti ją nuraminti. Pasiliko tiktai gėlių strėles laidantis Kupidonas –  saugoti jaunos Dieviškosios Porelės, Šri Radha-Krišnos.

(55) Brangiosios Šri Radhos sakhės vogčiomis žvilgčiojo pro raštais išpaišytus langus su grotelėmis ir kvėpė į save nuostabųjį Madhusūdanos Šri Krišnos meilės žaidimų aromatą. Jis Patsai apsvaigęs gėrė Šri Radhos susiraukusio, lenktais antakiais papuošto, lotoso veido medų. Sakhės pajuto, kaip vis giliau ir giliau pasineria į palaimos vandenyno bangas.

“Mintyse gopės išvydo Šri Krišną. Lydimas Savo draugų piemenukų, Šri Krišna įžengė į kerintį Vrindavanos mišką. Jo galvą puošė povo plunksna. Už ausų Jis buvo užsikišęs geltonas karnikara gėleles, vilkėjo geltonus drabužius, o Jam ant kaklo kabojo nuostabi ir kvapni vaidžajanti girlianda. Šri Krišna atskleidė Savo patraukliausią išvaizdą – kaip geriausias šokėjas, pasirodantis ant scenos. Jis pripildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru. Piemenukai sekė Jam iš paskos, apdainuodami Jo šlovingumą, kuris apvalo visą pasaulį. Taip Vrindavanos miškas apreiškė dar didesnę prabangą nei Vaikunthos, nes jį puošė Šri Krišnos lotoso pėdų atspaudai.”

Komentaras: Krišna apibūdinamas kaip pasidabinęs galvą povo plunksnos papuošalu. Povo plunksna turi septynias pirmines spalvas, kaip ir priešingoje nuo saulės dangaus pusėje išsiskleidžianti vaivorykštė. Debesuotą dieną vaivorykštė ypač graži. Taip ir Krišna yra ką tik susitvenkusio lietaus debesies spalvos. Jis yra šyama, tamsiai melsvas.

Kai debesis pritvinkęs vandens, jis būna tamsus. Žybteli ir pranyksta žaibų blyksniai. Šie žaibai yra Krišnos pitambara (geltonas dhotis), o povo plunksnos vaivorykštė yra mukuta (papuošalas) ant Krišnos turbano.

Krišna dar apibūdinamas kaip nata-vara, pats geriausias šokėjas. Indijoje prieš prasidedant vaidinimui, į sceną išeina jauna šokėjų pora, kad sužavėtų žiūrovus. Jie būna labai gražiai aprengti ir atrodo pasirengę šokiui. Tai ir vadinama “nata”. Kai jie pasirodo susirinkusiai į vaidinimą publikai, visi nuščiūva ir sutelkia į juos visą dėmesį. Krišna vadinamas geriausiuoju iš šokėjų. Viešpats Šiva taip pat žinomas kaip šokėjas (nata-radža), kaip ir Gandharvai bei pusdieviai, bet Krišna apibūdinamas kaip “vara” – pats geriausias.

Hindi kalboje vara reiškia jauną jaunikį. Netgi bjaurus jaunuolis atrodys gražus savo vestuvių dieną. Jo giminės išpuošia jį auksu bei papuošalais, kad jis kuo gražiau pasirodytų. Krišna – pats gražiausias visuose trijuose pasauliuose. Jis toks gražus, kaip “įsiutintas dramblys”. Kartais Jis užsikiša karnikara gėlelę už vienos ausies. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam posmeliui aiškina: “Nešiojama tik karnikara gėlelė. Žodis karnayoh (ausys) pavartotas dviskaitoje, ir tai rodo, kad kartais ji nešiojama už kairės ausies, o kartais – už dešinės. Jis nešioja jas svaigindamas visus Savo jaunyste, tad Krišnos elgesys dar labiau sustiprina Kupidono poveikį šioms piemenaitėms.”

Karnikaram bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam. Jo geltonasis dhotis (ptambhara, kanaka-kapisam) puikesnis už auksą. O Jo vaidžajanti girlianda, sudaryta iš penkių skirtingų gėlių derinio, driekiasi nuo Jo kaklo iki kelių. Ji pritraukia bites, nes skleidžia tulasi-mandžiarių aromatą.

Randhran venor adhara-sudhayapurayan: Krišna pripildo fleitą Savo lūpų nektaru. Venu yra vyriškos giminės, bet visgi geria Krišnos lūpų saldumą, tačiau fleita negali išsaugoti to nektaro, ir jis akimirksniu išsilieja garsais.

Daugiau prašome skaityti štai čia.

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”