Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Vradža Vrindavana’

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio knygos “Venu Gita”, 1 skyrius

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”