Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘Vrindavana’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Johanesburgas, Pietų Afrika
2010 m. sausio 29 d.
I paskaitos dalis

Vakar aptarėme Brahma-vimohana-lilą, Krišnos dieviškąjį žaidimą, kuriame Jis suglumino Brahmą. Viešpats Brahma meldėsi:

tad bhuri-bhagyam iha janma kim apy atavyam
yad gukule ‘pi katamanghri-rajo-’bhisekam
yaj-jivitam tu nikhilam bhagavan mukundas
tv adyapi yat-pada-rajah sruti-mrgyam eva

„Pati didžiausia laimė, kuri gali mane aplankyti – gimti šiame Gokulos miške, nesvarbu kokiu pavidalu, ir nuplauti savo galvą dulkėmis, krentančiomis nuo bet kurio jos gyventojo lotoso pėdų. Visas Gokulos gyventojų gyvenimas ir siela – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Mukunda, kurio lotoso pėdų dulkių vis dar ieškoma Vedų mantrose.“

Būdamas toks kuklus, Brahma trokšta tapti akmeniu Vrindavanos žemėje. Brahma tiki – kai paprastas šlavėjas užbaigs savo dienos darbą ir ateis prie to akmens nusivalyti kojas – jis, pats Brahma, apsivalys nuo to šlavėjo pėdų dulkių.

Brahma pasiūlė daugybę maldų, tokių kaip ši:

sri-brahmovaca
naumidya te ‘bhra-vapuse tadid-ambaraya
gunjavatamsa-paripiccha-lasan-mukhaya
vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu-
laksma-sriye mrdu-pade pasupangajaya

„Brahma tarė: „Mano brangus Viešpatie, Tu esi vienintelis garbintinas Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl siūlau nuolankius nusilenkimus ir maldas, tenorėdamas Tave patenkinti. O piemenų karaliaus sūnau, Tavo transcendentinis kūnas – tamsiai mėlynas, kaip ką tik susitelkęs debesis, Tavo apdarai blykčioja it žaibas, o Tavo veido dailumą dar labiau padidina gundžos auskarai ir povo plunksna ant galvos. Pasipuošęs girliandomis iš įvairiausių miško gėlių ir lapelių, turėdamas ganymo lazdelę, buivolo ragą ir fleitą, Tu gražiai stovi su saldumynu rankoje“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.14.1)

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Kišori Mohaną dasą, pakalbėti apie tai, kaip Krišna užmušė demoną Dhenukasurą. Po to Gurudeva aiškino toliau:]

„Vieną dieną, Krišna ir Jo draugai piemenukai, sakhos, ganė savo karves miške, kuriame nebuvo nei mangų, nei jokių kitų vaisių. Jo sakhos tarė Jam: „Mes labai alkani. Niekaip negalime atsikratyti to alkio demono. Visai netoli nuo čia yra miškas, kuriame auga talo medžiai, bet turėsime ten eiti labai atsargiai, kadangi miške gyvena demonas vardu Dhenukasura“.

“Dhenaka” reiškia „asilas“. Dhenukasura, demonas asilas, Kamsos buvo paskirtas saugoti talo medžius tame miške. Visus talo vaisius jis nunešdavo demonui Kamsai, o Krišnai ir Jo sakhoms nieko nedavė. Tie, kurie ima vaisius, daržoves, ryžius ar kitą maistą, tenorėdami patenkinti savo jusles, kitais žodžiais tariant, sau ar savo giminaičiams, yra asilai. Tie, kurie nesiūlo savo maisto Krišnai, – panašūs į asilus.

Asilai labai kvaili. Liūčių sezono metu, kai gausu žolės, asilas ganosi trumpu atstumu ir labai greitai prisikemša savo pilvą. Nors jo pilvas jau pilnas, asilas galvoja, jog nieko nesuėdė, nes apsidairęs mato daugybę žolės. O atėjus sausros periodui, kai nėra žolės, asilas eina mylių atstumą, negalėdamas paėsti. Atsigręžęs ir nematydamas nė žolelės, jis mąsto: „Čia aš tiek daug suėdžiau“, ir todėl tunka.

Taip pat, jeigu asilas pamato patelę, jis seka paskui ją, norėdamas patenkinti lytinį poreikį. Net jei patelė asilą spardo užpakalinėmis kojomis, jis vis vien seka paskui ją. Tie, kurie štai taip gyvena – nuolatos įžeidinėjami savo žmonų, bet vis tiek sekdami paskui jas dieną ir naktį, maitindami ir tarnaudami joms – taip pat yra panašūs į asilus.

Guru pašalina šį kvailumą, ir kadangi Dhenukasura yra tokio kvailumo simbolis, Baladeva Prabhu jį užmušė. Taigi, Baladeva davė mums žinojimą, kad „visi mes turėtume būti užsiėmę tarnyste Krišnai.“

[Tuomet Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė mokinį aptarti tai, kaip Krišna nubaudė gyvatę Kaliją,o po to Gurudevas kalbėjo:]

„Gyvatė Kalija gyveno ežere, per kurį tekėjo Jamunos upė. Ten jis gyveno labai ilgai, iki to meto, kai Krišna apsireiškė Vrindavanoje. Kalija turėjo tūkstančius gobtuvų, iš kurių veržėsi labai nuodingi garai. Dėl šių garų, ežeras buvo taip užnuodytas, jog paukštis, praskrendantis virš jo, krisdavo negyvas.

Po to kai Krišna sutramdė Kaliją, šios gyvatės žmonos, Nagapatnės, meldėsi Krišnai:

kasyanubhavo ‘sya na deva vidmahe
tavanghri-renu-sparsadhikarah
yad-vanchaya srir lalanacarat tapo
vihaya kaman su-ciram dhrta-vrata

„O Deva! Šri Lakšmi-devi atsisakė visų savo troškimų, priėmė vratą (įžadą) ir ilgą laiką atliko rūsčias askezes tenorėdama pasiekti Tavo lotoso pėdų dulkes. Nepaisant to, jos širdies troškimas neišsipildė. Kas žino, kokius dorybingus darbus atliko Kalija Naga, kad įgytų teisę gauti tų pačių retai pasiekiamų pėdų dulkių.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.16.36)

Jeigu kas nors pabūna Vrindavanoje nors vieną dieną ar naktį, jo širdyje apsireikš krišna-bhakti. Tūkstančiai žmonių atvyksta į Vrindavaną ir Mathurą. Jeigu jie praleidžia ten nors naktį, – bhakti ateis.

Dėl šios priežasties, kviečiame žmones iš viso pasaulio dalyvauti mūsų Navadvipos parikramoje ar Vradžos Mandalos parikramoje. Jie gyvens Vradžoje vieną mėnesį, jie labai greitai pasieks tyrą bhakti ir jų gyvenimai bus sėkmingi. Ypatingai kviečiu jus visus atvykti į Navadvipos parikramą, kuri prasidės jau visai netrukus. Ji trunka tik šešias ar septynias dienas.“