Tyra Bhakti

Brangūs ir gerbiami Vaišnavai bei visi skaitytojai, priimkite mūsų nuoširdžiausius dandavatus ir pranamas.

Mums labai liūdna, kad Gopikanta Prabhu, Šrilos Gurudėvo atsidavęs mokinys, vienas geriausiųjų kirtanijų Europoje, 2007 m. sausio 5d. paliko savo kūną ir šį pasaulį. Jeigu pamenate, Šrila Gurudėvas visuomet prašydavo jo giedoti didelių programų metu, galbūt esate girdėję jo kirtanų Festivaliuose Europoje ir Rusijoje 2001-2005 metais, taip pat per Kartikos Festivalį 2006-ais.

Šios paskutinės Kartikos metu Vrindavane Gopikantai Prabhu įkando pasiutęs šuo. Kadangi nepavyko greitai suteikti būtinų skiepų, kurie apsaugotų nuo gresiančių komplikacijų, maždaug po penkių savaičių grįžus iš Parikramos paaiškėjo, kad liga ėmė progresuoti. Jis buvo skubiai paguldytas į Vilniaus Infekcinę ligoninę, tačiau kai po keletos dienų infekcija išplito po visą kūną ir perėjo į smegenis, jį ištiko koma.

Vietiniai atsidavusieji bandė padėti įvairiausiais netradiciniais gydimo būdais, tačiau visa tai buvo neefektyvu – daktarai kategoriškai neigė bet kokia alternatyvą gydime. Kuomet Gopikanta Prabhu buvo komoje, mes meldėmės Gurudevui ir prašėme visų Vaišnavų pagalbos – melstis už jį. Tuomet Šrila Gurudėvas savo laiške parašė, kad jeigu Gopikanta išeis, kitame gimime jam neabejotinai bus suteikta išaukštinta sadhu-sanga ir tuomet jis labai greitai pasieks tyrą atsidavimo tarnystę.

Tomis dienomis daugybė atsidavusiųjų Europoje ir Rusijoje meldėsi už brangų Gopikantą Prabhu, skirdami jam savo kirtanus… Tačiau sausio 5d. Krišnos valia jis paliko šį pasaulį.

Trumpai apie mūsų Gopikantą Prabhu, apie jo guru-seva ir gerąsias savybes.

Jis gimė 1964m. Lietuvoje. Pirmą kartą jis su Krišnos Sąmonė susipažino 1988 m. po to, kai išgirdo Hare Krišna mantrą ir gavo keletą knygų iš vietinių atsidavusiųjų. Ne iškarto jis prasitarė mums, kad tomis dienomis maha-mantra spontaniškai skambėdavo jo mintyse 24 valandas. Jis negalėjo nustoti dainavęs Hare Krišną. Būdamas profesionaliu muzikantu, nuo pat pirmų dienų, jis jautė gilų potraukį Harinamai.

1992 metais Gopikanta pradėjo intensyviai praktikuoti dvasinį gyvenimą, priėmė iniciaciją ISKCON‘e [Tarptautinėje Krišnos Sąmonės Organizacijoje]. (Tuo metu jis jau buvo vedęs, ir turėjo dvi mažas dukrytes, deja, šeimos nariai nepalaikė jo dvasinės veiklos.) Jis lankydavosi sankirtanos šventėse ir kartu su kitais atsidavusiais keliaudamas po visą Lietuvą pamokslavo, platino knygas ir žavėjo kiekvieną dainuodamas nuostabius kirtanus.

Prabėgus keleriems metams Gopikanta Prabhu pradėjo rengti reguliarias savo solo programas su nuotraukų rodymu. Jis grojo sintezatoriumi ir harmonija, dainavo kirtanus ir Hare Krišna maha-mantrą rodydamas žmonėms nuotraukas iš trancendentalių vietų, Vradža Mandalos ir Navadvipa Mandalos. Programos vykdavo didžiulėse auditorijose, reabilitacijos ar poilsio namuose, kavinėse ir t.t. Žmonės žavėjosi jo dainavimu, ir ypač jo paprastu ir nuoširdžiu charakteriu. Iš tiesų, tai buvo naudingas ir įspūdingas pamokslavimas.

Neilgai trukus po to, kai Gopikantos Prabhu ISKCON‘o guru puolė [palikdamas Krišnos Sąmonę bei savo mokinius], jis prisiglaudė mūsų Šrilos Gurudėvo Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo lotoso pėdų šešėlyje. Jau pirmajame Rusijos festivalyje, vykusiame 2000 m. Maskvoje liepos-rugpjūčio mėnesį, Gopikanta Prabhu priėmė iš Šrilos Gurudėvo harinamos ir dikšos iniciacijas, ir neužilgo tapo pirmuoju Gurudevo kirtaniju Lietuvių sangoje.

Tuo laikotarpiu dainavimas – dažniausiai viešose vietose – vykdavo spontaniškai. Vasaros metu Gopikanta mėgdavo dainuoti parkuose, priešais lauko kavines, kartais susitardavo dėl mažų programėlių įvairiose aikštėse. Žmonės visuomet būdavo dėkingi jam už nuoširdumą ir gražų dainavimą.

Keturis metus prieš išėjimą, Gopikanta Prabhu pateko į labai rimtą autoįvykį, ir tik Krišnos malonės dėka jo sveikata po truputį grįžo į ankstesnį būvį, ir taip jis galėjo pasilikti su mumis…dar keleriems metams.

Paskutiniu metu Gopikanta kaip niekada buvo pasišventęs dvasiniam gyvenimui. Nebematė prasmės nei šeimyniniame gyvenime, nei nuobodžiame darbe, bei buvo nepatenkintas savo badžanu. Jis visuomet kartojo: „aš norėčiau būti toks kaip 90-tais- gyvenau badžanu programų pagalba, norėčiau palikti savo darbą, kuris atima iš manęs visą energiją.“ Tokia išsižadėjimo nuotaika jame vis augo.

Gopikanta Prabhu labai troško nukeliauti į Vrindavaną į Vradža Mandalos Parikrama ir 2006 m. pirmą kart savo gyvenime jis tai padarė. Taigi, jis nuvyko ir pamatė Seva Kundžą, Jamuną, Giriradža Govardaną, Radha Kundą, Šyama Kundą… Jis klausėsi Šrilos Gurudevo trancendentinės harikathos, ir Vrindavane jam (Šrilai Gurudėvui) dainavo… paskutinį kart šiame gyvenime.

Krišna netrukus pasiėmė jį į geresnę vietą, kur jis be abejonių turės nuostabias galimybes tobulinti savo guru-sevą ir kirtanus, kaip buvo palaimintas Šrilos Gurudėvo…

Mes visuomet prisiminsime mūsų Gopikantą Prabhu, jo nuostabius kirtanus, jo nuoširdumą ir ryžtą guru-sevoje.

Taip pat svarbiausia:

LABAI NORIME PERSPĖTI VISUS ATSIDAVUSIUOSIUS, KURIE VYKSTA Į INDIJĄ:
PRAŠOME , PASISKIEPYKITE PRIEŠ KELIONĘ, ARBA, JEIGU KELIONĖS METU INDIJOJE ĮKĄSTŲ ŠUO, BEŽDŽIONĖ, AR KOKS KITAS GYVŪNAS, PRAŠOME SKIEPYTIS SKUBIAI .

Nuotraukose:

1. Gopikanta Prabhu dainuoja Šrila Gurudevui Berlyne 2003 m.
2. Gopikanta Prabhu aukoja Manasi Gangai ghi lempą, Kartika 2006 m.
3. Gopikanta Prabhu po yagna ininciacijos Maskvoje 2000 m.

Paruošė Pardžanija Das ir bhaktini Lina