Tyra Bhakti

Šryla Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadža

Kodėl mūsų sąmonė nusileidžia bei negali turėti aukštesnės koncepcijos apie aukštesnę dvasinę egzistenciją, o vietoj to mūsų dėmesys yra patrauktas kažkokio materialaus dalyko?

Galvojame, koks nors vaistas ar koks nors svaiginimasis padės mums. Kai negaliu pakelti sąmonės į subtilesnę ir aukštesnę sąmoningą substanciją, tada pradedu siekti pagalbos materialiame pasaulyje. “Šios substancijos padės man”. Tai savižudiška.

Nesugebame tiesiogiai turėti ryšio su aukštesne sąmoninga substancija, tada pradedame siekti priemonių žemesnėje.

“To pagalba pažengsiu link subtilesnės sąmonės. Materija padės man suprasti, įgyti sąmonę”. Tokiu būdu esam netikintys tos Absoliučios Tiesos atstovais, vaišnavais. Tai dėl vaišnava-aparadhos, tikėjimo Aukščiausiojo sąmoningais atstovais praradimo, einame pas materialią substanciją, “padėk man!”. Prarandu tikėjimą dvasine atstovybe. Esmė tokia – ieškom prieglobsčio materialiam dalyke ir prarandam tikėjimą aukštesne atstovybe. Nesuprantame jų Malonės.

Taigi, tokia pamatinė prekiautojo svaiginimusi padėtis. Nėra tikėjimo aukštesniu atstovu, kuris yra dvasinis, kuris yra siela savybėmis, bet daugiau troškimo gauti pagalbą iš žemesnės substancijos. Mokslo koncepcija taip pat yra tokia, degradavimas. Degraduodami, prarasdami tikėjimą dvasiniu efektyvumu, jų malone ar jų pozicija, leidžiamės žemiau standarto. Nėra tikėjimo. Negalim tikėti atsidavusiuoju, šventraščiu, ar ačarija. Nusivylę einame ieškoti pagalbos iš kažkokio materijos atomo, “Tai duos man viską”.
Pilna paskaita