Abhidheja (abhidheya) – priemonė pasiekti aukščiausiąjį tikslą; dvasinės tarnystės praktika.
Ačarja (ācārya) – dvasinis mokytojas; tas, kuris moko savo pavyzdžiu.
Anarthos (vienask. anartha) – ydingi širdies troškimai, trukdantys progresuoti bhakti kelyje. Anarthos esti keturių rūšiu: 1) duškritotha (duṣkṛtottha) – atsiradusios dėl ankstesnių nuodėmių; 2) sukritotha (sukṛtottha) – atsiradusios dėl praeities doringų darbų; 3) aparadhotha (aparādhottha) – atsiradusios dėl nusižengimų; 4) bhaktjutha (bhaktyuttha) – atsirandančios bhakti praktikos procese.
Angos(vienask. ańga) – 1) kūno dalys, skyriai, sudėtinės dalys; 2) įvairios dvasinės praktikos rūšys, pavyzdžiui, klausymas ir kartojimas.
Aparadha (aparādha) – nusižengimas Šventąjam Vardui, vaišnavams, guru, šventraščiams, šventosioms vietoms, Dievybėms ir t. t. Žodis rādha reiškia „teikti malonumą“, o apa – „atimti“. Taigi žodis aparādha reiškia poelgius, kurie sukelia Viešpaties ir Jo bhaktų nepasitenkinimą.
Aparadhis (aparādhī) – tas, kuris atliko aparadhą.
Asakti (āsakti) – prisirišimas. Paprastai šis žodis reiškia prisirišimą prie Viešpaties ir Jo amžinųjų bhaktų. Asakti pasireiškia tada, kai prisirišimas prie Viešpaties garbinimo perauga į stiprų prisirišimą prie Jo Paties. Tai šešta tarnystės lianos raidos pakopa, kai skonis (ruči) bhadžanai subręsta.
Ašta-kalija-lila (aṣṭa-kāliya-līlā) – lilos, kurias Šri Krišna apreiškia ir kuriose su Savo bhaktomis dalyvauja kiekvieną iš aštuonių paros dalių. Tie, kurie praktikuoja smaraną, regi šias lilas meditacijoje. Lilos skirstomos į aštuonias dalis (laikas pateikiamas sąlygiškai): 1) nišanta-lila (niśānta-līlā) – lilos baigiantis nakčiai (3:30 – 6:00), 2) pratah-lila (prātaḥ-līlā) – ankstyvo ryto lilos (6:00 – 8:24); 3) purvahna-lila (purvāhna-līlā) – lilos iki pusiaudienio (8:24 – 10:48); 4) madhjahna-lila (madhyāhna-līlā) – pusiaudienio lilos (10:48 – 15:36); 5) aparahna-lila (aparāhna-līlā) – lilos po pusiaudienio (15:36 – 18:00); 6) šajahna-lila (śayāhna-līlā)– vakaro lilos (18:00 – 20:24) ; 7) pradoša-lila (pradoṣa-līlā) – lilos iki pusiaunakčio (20:24 –22:48) ir 8 ) nakta-lila (nakta-līlā) – nakties lilos (22:48 – 3:36).
Aštanga-joga (aṣṭāńga-yoga) – jogos sistema, kurią sudaro aštuonios dalys: jama (yama – jausmų suvaldymas), nijama (niyama – proto suvaldymas), asana (āsana – fiziniai pratimai, pranajama (prāṇāyāma – kvėpavimo suvaldymas), pratjahara (pratyāhāra – minčių atribojimas nuo juslinio suvokimo), dharana (dhāraṇā – mąstymo stabilizavimas), dhyana (dhyāna – meditacija) ir samadhi (samādhi – gilus ir nepertraukiamas minčių sutelkimas į širdyje glūdintį Viešpatį).
Avadhuta (avadhuta) – atsiskyrėlis, kuris neretai ignoruoja visuomenėje priimtas elgesio normas.
Bhadžana (bhajana) – 1) šis žodis padarytas iš veiksmažodinės šaknies bhaj, kurios reikšmė paaiškinta „Garuda Puranoje“ (Purva-khanda, 231.3): „Veiksmažodinė šaknis bhaj visų pirma reiškia tarnystę (sevą). Todėl bhakti yra dvasinė tarnystė atliekama suvokiant save kaip Viešpaties tarną.“ Vadinasi, bhakti – tai meilės skatinama dvasinė tarnystė Šri Krišnai. Ji yra neatskiriamas bhakti arba bhadžanos aspektas; 2) Paprastai bhadžana reikšia dvasinę praktiką, visų pirma klausymąsi, kartojimą ir meditaciją, kurių objektas yra Šri Krišnos Šventasis Vardas, pavidalas, savybės ir žygiai.
Bhadžana-mala (bhajana-mālā)– rožinis iš šventojo tulasi medelio, su kuriuo atlikdami individualią meditaciją Šri Krišnos bhaktos kartoja Hare Krišna mantrą.
Bhagavad-anušilana (bhagavad-anuśīlana) – žodis anuśīlana reiškia nuolatinę praktiką, studijas arba plėtojimą. Šiuos veiksmus siejant su dvasinė tarnystė Viešpačiui, jie vadinamibhagavad-anušilana.
Bhagavanas (bhagavān) – Aukščiausiasis Viešpats, turintis šešias tobulas savybes: turtą, jėgą, šlovę, grožį, žinojimą ir atsižadėjimą.
Bhagavat-prema (bhagavat-prema) – aukščiausia meilė Šri Krišnai, kuri jaudina širdį ir sukelia stiprų turėjimo (mamatos) jausmą Krišnos atžvilgiu.
Bhakti (bhakti)– žodis bhakti padarytas iš veiksmažodžio šakniesbhaj – tarnauti (žr. bhadžana). Taigi, pagrindinė bhakti reikšmė – praktikuoti tarnystę. Bhakti yra veiksmai, išimtinai skirti Šri Krišnos džiaugsmui, atliekami iš meilės ir palankiai nusiteikus meilės objekto atžvilgiu, veiksmai, neturintys jokių kitokių motyvų, be savanaudiškų siekių (karmos) ir pažinimo plėtojimo, kurio tikslas susilieti su Viešpačiu (gjanos), priemaišų.
Bhakti-tatva (bhakti-tattva) – žodis tattva reiškia tiesą, tikrovę arba filosofinį principą. Su dvasine tarnyste susijusi tatva vadinama bhakti-tatva.
Bhava (bhāva) – dvasiniai jausmai, meilė.
Bhava-bhakti (bhāva-bhakti) – pradinis dvasinės tarnystės lygmuo. Bhakti lygmuo, kuriame Viešpaties vidinės galios esmė, višudha-satva, susidedanti iš dvasinio žinojimo ir palaimos, pereina iš amžinųjų Viešpaties palydovų širdžių į sadhakos širdį. Kai tai atsitinka, širdis suminkštėja, ir patiriami įvairūs skoniai (rasos). Bhava-bhakti yra pirmasis tyros meilės Viešpačiui (premos)daigelis.
Brahma (brahma) arba Brahmanas (brahman) – beasmenis, visa persmelkiantis Viešpaties aspektas, neturintis formos ir savybių.
Brahmanai (vienask. brāhmaṇa) – išmintingųjų klasė. Vienas iš keturių Vedų socialinės sistemos (varnašramos) luomų (varnų).
Daiva-varnašrama (daiva-varṇāśrama) – žr. Varnašrama
Dasja-rasa (dāsya-rasa) – viena iš penkių pagrindinių santykių su Šri Krišna rūšių, kuri įsitvirtina bhaktos širdyje pasiekus tobulumo (bhavos arba premos)lygį. Šiuose santykiuose bhaktos meilė Viešpačiui pasireiškia tarno jausena.
Devatos (vienask. devatā) – pusdieviai rojaus planetose, apdavanoti specifinėmis galiomis valdyti visatą.
Dikša-guru (dikṣā-guru) – mokytojas, suteikiantis dvasinį įšventinimą; tas, kuris perteikia mantrą pagal šventraščių taisykles tinkamam kandidatui tam, kad jis garbintų Viešpatį, ir, mantros padedamas, Jį suvoktų.
Dživos (vienask. jīva) – amžinos individualios gyvosios būtybės, kurios, būdamos sąlygotos, įsikūnija materialiuose kūnuose, priklausančiuose vienai iš iš begalinių gyvybės formų.
Gaura-nagariai (vienask. gaura-nāgarī) – trancendentiniuose Šri Radhos ir Krišnos meilės santykiuose Šri Krišnai tenka nagaros (herojaus – meilužio, asmens, kuriam teikiamas malonumas) vaidmuo, o Šri Radhai kartu su sakhėmis, Jos kūno ekspansijomis, tenka nagarių,meilužių, arba teikiančiųjų malonumą Krišnai, vaidmuo. Nors Šri Gaura – Pats Krišna, Jis pasirenka nagarės,Šri Radhikos, jauseną, kad pažintų Jos meilę Krišnai. Todėl Šri Gaurangai nebūdinga nagaros jausena. Bet gaura-nagarių sektos pasekėjai Šrimaną Mahaprabhu suvokia kaip nagarą, o save kaip nagares. Tai visiškai prieštarauja tiek Mahaprabhu jausenai, tiek ir šudha-bhakti praktikai.
Gjana (jïāna) – (1) žinios; (2) žinių siekimas, norint ištirpdyti sielos individualią tapatybę beasmeniame Viešpaties aspekte.
Go-dasa (go-dāsa) – paraiždžiui reiškia „jausmų tarnas“. Tas, kuris yra vergiškai priklausomas nuo savo materialių juslių.
Gopės (vienask. gopī)– Vradžos piemenėlės. Svarbiausioji iš jų yra Šrimati Radhika. Gopės tarnauja Šri Krišnai su Jo mylimųjų jausena. Taip pat yra vyresnio amžiaus gopės, vadovaujamos motinos Jašodos, kurios tarnauja Krišnai su vatsalja-rasos jausena.
Grihastha(gṛhastha)– gyvenimas šeimoje; antroji Vedų socialinės sistemos (varnašramos) pakopa.
Gosvamis (gosvāmī)– savo jausmų šeimininkas; pasaulio atsižadėjimo įžadus davusiojo titulas.
Guna (guṇa) – savybės; dieviškosios Šri Krišnos savybės, apie kurias klauso, pasakoja ir kurias įsimena praktikuojantys dvasinę tarnystę bhaktos.
Guru-rūpa-sakhė (guru-rupā-sakhī) – dvasinis mokytojas savo amžinuoju dvasiniu Šri Radhos ir Krišnos tarnaitės pavidalu.
Jukta-vairagja (yukta-vairāgya) – tinkamas atsižadėjimas; atsižadėjimas, leidžiantis pradėti dvasinę tarnystę. Jis apibrėžiamas „Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.225): „Jei asmuo yra neprisirišęs prie materialių juslinių malonumų, tačiau neprarasdamas saiko jausmo naudojasi dalykais, kurie yra palankūs jo dvasinei praktikai ir ypač didelį prielankumą rodo tam, kuris yra tiesiogiai susijęs su Krišna, pavyzdžiui ragauja Jam paaukoto maisto likučius, jo atsižadėjimas vadinamas jukta-vairagja. “
Hari-katha (hari-katha) – žr. Krišna-katha
Harinama-sakirtana (harināma-sańkirtana) – žr. Šri-nama-sakirtana
Kali-juga (kali-yuga) – dabartinė veidmainystės ir nesutarimų epocha; prasidėjo prieš 5000 metų.
Kama (kāma)– 1) geismas patenkinti materialius juslinius troškimus; 2) transcendentinis gopių troškimas patirti meilės pramogų su Šri Krišna džiaugsmą.
Kaništha-adhikaris (kaniṣṭha-adhikārī) – pradedantis bhakta.
Karma (karma) – 1) materialiame pasaulyje egzistuojančių gyvųjų būtybių veikla; 2) naudos siekianti veikla; doringa veikla, suteikianti materialias gėrybes šiame ar kitame gyvenime arba rojaus planetose po mirties; 3) lemtis; ankstesnė veikla, kuri sukelia neišvengiamus padarinius.
Krišna-katha (kṛṣṇa-kathā)– pasakojimai apie Šri Krišnos Šventuosius Vardus, pavidalą, savybes ir žygius.
Kunda (kuṇḍa)– tvenkinys, ežeras.
Kundža (kuïja)– giraitė arba miško pavėnė; natūrali priedanga, kurios sienas ir stogą yra suformavę medžiai ir vijokliai.
Lilos (vienask. līlā)– dieviškieji žygiai, pramogos. Viešpaties veiksmai, susiję su materialaus pasaulio kūrimu ir trancendentiniais meilės ryšiais su bhaktomis – tai veikla, kuriai materialioji būtis nedaro jokios įtakos. Viešpaties lilos („dieviškosios pramogos“)yra Jo savaveiksmių galių apraiškos. Bhaktos klausosi pasakojimų apie lilas, jas perpasakoja ir prisimena. Tai vienas iš dvasinės praktikos elementų.
Madhjama-adhikaris (madhyama-adhikārī) – tas, kuris, praktikuodamas dvasinę tarnystė, pasiekė vidutinę dvasinės raidos pakopą.
Madhurja-rasa (mādhurya-rasa)– aukščiausia iš penkių pagrindinių santykių su Šri Krišna rūšių, kuri įsitvirtina bhaktos širdyje pasiekus tobulumo (bhavos arba premos)lygį. Šiuose santykiuose bhaktos meilė Viešpačiui pasireiškia Jo mylimosios jausena.
Mahabhava (mahābhāva) – aukščiausias dieviškosios meilės lygmuo.
Mahadžanai (vienask. mahājana) – didžios asmenybės, savo pavyzdžiu mokančios aukščiausiojo idealo.
Mahaprasadas (mahā-prasāda) – Dievybei paaukoto maisto likučiai; gali būti daiktai, panaudoti šlovinant Viešpatį – pavyzdžiui, smilkalai, gėlės, gėlių pynės ir drabužiai.
Majavada (māyāvāda) – būties iliuziškumo doktrina; impersonalistų, Šankaračarjos pasekėjų skelbiama teorija, pagal kurią Viešpaties pavidalas, materialus pasaulis ir individualios gyvosios būtybės būtis yra maja (iliuzija).
Manasa-seva (mānasa-sevā) – tarnystė savo garbinamai dievybei mintimis.
Mathas (maṭha) – vienuolynas, šventykla.
Munis (muni) – išminčius, asketas arba dvasinio mokslo žinovas.
Nama (nāma) – Šventasis Viešpaties Vardas, kurio kartojimas yra vienas dvasinės tarnystės praktikos elementų.
Nama-aparadha (nāmāparādha) – nusižengimai Šventąjam Vardui; jų yra dešimt.
Nirvišeša-vadžiai (vienask. nirviśeṣa-vādī) – šalininkai doktrinos, pagal kurią Dievas Savo aukščiausia pasireiškimo forma neturi asmens savybių ir susiliejimas su beasmeniu Brahmanu gyvai būtybei yra aukščiausiais dvasinis tobulumas.
Niškinčana (niṣkiïcana)– visiško materialios nuosavybės atsižadėjimo būvis.
Ništha (niṣṭhā) – tvirtas tikėjimas, suteikiantis dvasinės tarnystės praktikai pastovumą; ketvirtoji tarnystės raidos pakopa, kuri pasiekiama įveikus didžiąją dalį anarthų.
tab:::P::]
Palja-dasi (pālya-dāsī) – Šrimati Radhikos tarnaitė. Žodis pālya reiškia „išmaitinta“, „saugoma“ ir „ginama“, o dāsī reiškia „tarnaitė“. Vadinasi, palja-dasės – tai Šrimati Radharanės tarnaitės, turinčios Jos malonę.
Paramahamsa (paramahaḿsa) – aukščiausio lygio bhakta, skiriantis dvasią nuo materijos. Jį lygina su gulbe, kuri moka pieną atskirti nuo vandens.
Prajodžana (prayojana) – aukščiausias bhaktos gyvenimo tikslas – tyra meilė Šri Krišnai.
Pranama (praṇāma) – pagarbos išraiška, nusilenkimas.
Prananatha (prāṇanātha) – pažodžiui „gyvenimo valdovas“; tas, kuris yra brangesnis už patį gyvenimą.
Prema-avatara (prema-avatāra) – dieviškosios meilės įsikūnijimas, Šri Čaitanja Mahaprabhu.
Prema-bhakti (prema-bhakti) – aukščiausia tarnystės pakopa, kurioje pabunda dieviškoji meilė (prema); aštuntoji ir baigiamoji tarnystės lianos augimo pakopa.
Prema-dharma (prema-dharma) – dieviškosios meilės religija, kurią išpažino ir skelbė Šri Čaitanja Mahaprabhu.
Premamaji (premamayī) – kas persmelkta dieviškosios meilės.
Raga-marga (rāga-mārga) – spontaniško prieraišumo kelias (raga).
Raganuga-bhakti (rāgānugā-bhakti) – spontaniško potraukio ir meilės motyvuota iškili dvasinė tarnystė; ragatmika-bhaktų jausenos puoselėjimo praktika.
Ragatmika-bhakti (rāgātmikā-bhakti) – spontaniškas atsidavimas Viešpačiui, gyvas tik amžinųjų Šri Krišnos bhaktų (ragatmika-bhaktų) širdyse dvasiniame pasaulyje.
Rasika (rasika) – tas, kuris širdyje išgyvena rasą, tarnystės jauseną.
Ruči (ruci) – skonis. Prabudimas skonio klausyti, kartoti ir atlikti kitas dvasinės tarnystės praktikos formas reiškia, kad šios veiklos rūšys ima traukti bhaktą labiau nei bet kuri materiali veikla. Šioje pakopoje prieraišumas dvasiniam gyvenimui tampa stipresnis nei prisirišimas prie materialios veiklos. Tai penktoji dvasinės tarnystės pakopa. Ji pasiekiama po ništhos,dvasinės tarnystės praktikos pastovumo pakopos.
Rūpa (rupa) – pavidalas, forma, išorė; kai vartojama kalbant apie Šri Krišną, reiškia Jo transcendentinį amžinąjį pavidalą, apie kurį klausosi, pasakoja ir kurį įsimena bhaktos, atlikdami dvasinę tarnystę.
Sad-guru (sad-guru) – tobulumą pasiekęs dvasinis mokytojas.
Sadhaka (sādhaka) – tas, kuris užsiima dvasine praktika, siekdamas tyro atsidavimo Šri Krišnai.
Sadhana-bhakti (sādhana-bhakti) – dvasinio gyvenimo pakopa, bhakta paiso dvasinės disciplinos, kad išsiugdytų bhavą – tyrą ekstazinę meilę Šri Krišnai (bhava).
Sadhu-sanga (sādhu-sańga) – bendravimas su iškiliais bhaktomis. Tai pirmoji tarnystės lianos augimo pakopa po to, kai daigelio pavidalu pasireiškia tikėjimas (šradha).
Sahadžija (sahajiyā) – tas, kas teigia, kad dvasinės tarnystės aukščiausios pakopos yra lengvai pasekiamos ir todėl mėgdžioja išorines dvasinės ekstazės apraiškas.
Sakhja-rasa (sakhya-rasa) – viena iš penkių pagrindinių santykių su Šri Krišna rūšių, kuri įsitvirtina bhaktos širdyje pasiekus tobulumo (bhavos arba premos)lygį. Šiuose santykiuose bhaktos meilė Viešpačiui pasireiškia draugiškais jausmais.
Sambandha (sambandha) – Viešpaties, gyvųjų būtybių ir materialios būties tarpusavio sąsajų principas.
Sambandha-gjana (sambandha-jïāna) – sambandha-tatvos,sąsajų tarp Viešpaties, gyvųjų būtybių ir materialiosios galios pažinimas. Žodis sambandha reiškia ryšį, santykius, sąsajas. Gyvąsias būtybes sieja su Aukščiausiuoju Viešpačiu amžini nenutrūkstami santykiai. Todėl Jis – vienintelis meilės objektas. Įprasta sakyti, kad gyvosios būtybės yra Viešpaties tarnai. Tačiau pasiekus bhakti tobulumą, gyvoji būtybė užmezgia tam tikrą santykį su Viešpačiu. Ji gali būti Jo tarnas, draugas, tėvas arba mylimoji.
Sampradaja (sampradāya) – religinės minties mokykla; dvasinių mokytojų seka, per kurią perduodamas Vedų išmintis.
Sanjasa (sannyāsa) – gyvenimas atsiskyrus nuo pasaulio; ketvirtoji Vedų socialinės sistemos (varnašramos) pakopa.
Sidha-bhakta (siddha-bhakta) – dvasinį tobulumą pasiekęs bhakta. „Bhakti-rasamrita-sindhu“ (2.1.180) pateikia tokį sidha-bhaktos apibūdinimą: „Sidha-bhakta yra tas, kuris visada yra užsiėmęs veikla, susijusia su Šri Krišna, ir, nepažindamas materialių kančių, nuolat išgyvena dieviškosios meilės (premos)palaimą.“
Sidhanta (siddhānta) – filosofinė doktrina arba priesakas, įrodyta išvada arba pripažinta tiesa.
Smarana (smaraṇa) – Šri Krišnos vardo, pavidalo, savybių ir pramogų atsiminimas (meditacija).
Staji-bhava (sthāyībhāva) – vienas iš penkių svarbiausių bhakti-rasos ingredentų; nuolatinis meilės sentimentas Viešpačiui viename iš penkių pagrindinių santykių su Krišna (neutralumo, tarnystės, draugystės, tėviškos ar santuokinės meilės) tipe.
Sukriti (sukṛti)– doringos veiklos padariniai, kurių pakankamai susikaupus, gali atsirasti tikėjimas šastrų ir šventų asmenybių žodžiais bei dvasine tarnyste.
Svarūpa-šakti (svarupa-śakti)– dieviškoji Bhagavano galia. Svarūpa-šakti ją vadina todėl, kad ji randasi iš Bhagavano kūno (svarūpos). Ši galia yra visiškai sąmoninga (činmaja), todėl ji yra materijos priešybė. Todėl ją dar vadina čit-šakti – sąmonę turinčia galia. Kadangi ši galia labai stipriai susijusi su Viešpačiu, kurio kūne ji glūdija vadina antaranga-šakti, vidine galia, o kadangi ji yra visais atžvilgiais aukštesnė už ribinę ir išorinę Viešpaties galią, ją vadina para-šakti, aukščiausiąja galia. Atsižvelgiant į šios galios savybes ji vadinama svarupa-šakti, čit-šakti, antaranga- arba para-šakti.
Svarupa-sidha-bhakti (svarupa-siddhā-bhakti) – veikla, susijusi su Šri Krišna, kitaip sakant, tarnystė Šri Krišnai visomis kūno, proto ir kalbos išgalėmis, nepertraukiama ir atliekama vieninteliu tikslu – teikti malonumą Šri Krišnai, vadinama svarūpa-sidha-bhakti.
Šanta-rasa (śānta-rasa)– pirmoji iš penkių pagrindinių santykių su Šri Krišna rūšių, kuri įsitvirtina bhaktos širdyje pasiekus tobulumo (bhavos arba premos)lygį. Šiuose santykiuose bhaktos meilė Viešpačiui pasireiškia neutralia jausena.
Šaranagati (śaraṇāgati) – visiškas atsidavimas Šri Krišnai ir Jo atstovui, dvasiniam mokytojui.
Šastros (vienask. śāstra) – Dievo apreikšti raštai.
Šikša-guru (śikṣā-guru) – pamokymus teikiantis dvasinis mokytojas.
Šradha (śraddhā) – tikėjimas šventųjų raštų žodžiais, nubundantis susikaupus bhakti-unmukha-sukriti, per daugybę gyvenimų padarytiems doriems, su dvasine tarnyste susijusiems poelgiams. Toks tikėjimas atsiranda bendraujant su šventaisiais ir yra išorinis bhakti sėklos ūgmens pasireiškimas.
Šri-nama-sankirtana (śrī-nāma-sańkīrtana) – bendras Šventųjų Šri Krišnos Vardų giedojimas.
Šringara-rasa (śṛngāra-rasa)– vienas iš madhurja-rasos pavadinimų; šioje rasoje meilė Šri Krišnai pasireiškia per Jo mylimosios jauseną.
Šudha-bhakti (śuddha-bhakti)– tyras atsidavimas; dvasinė tarnystė be karmos ir gjanos priemaišų, be jokių kitų troškimų, išskyrus norą teikti malonumą Šri Krišnai.
Tulas::i-mala (tulasī-mālā)– vėrinys iš švento augalo tulasi, kurį nešioja visi Šri Krišnos bhaktos.
Utama-bhakti (uttamā-bhakti) – aukščiausio lygio tarnystė. “Bhakti-rasamrta-sindhu (1.1.11) apie ją rašoma: „Veikla, išimtinai skirta Šri Krišnos džiaugsmui, kitaip sakant, nenutrūkstama it srautas tarnystė Šri Krišnai visomis kūno, proto ir kalbos išgalėmis, reiškiama įvairiausiais dvasiniais jausmais (bhavomis), tokia tarnystė, kurios nebeveikia gjana (pažinimas, siekiantis susilieti su beasmeniu Brahmanu) ir karma (savanaudiška veikla) ir kuri yra grindžiama vieninteliu noru – teikti malonumą Šri Krišnai, vadinama utama-bhakti, tyra dvasine tarnyste.“ (B.-r.-s., 1.1.11).
Utama-arba maha-bhagavata (uttama-bhāgavata, mahā-bhāgavata)– aukščiausio lygio, tarnystės Šri Krišnai tobulumą pasiekęs bhakta.
Vaidhi (vaidhī) – tarnystė, pagrįsta šventraščių taisyklių ir priesakų laikymusi.
Varnašrama (varṇāśrama) – Vedų socialinė sistema, kurioje visuomenė yra suskirstyta į keturis luomus (varnas) ir keturias dvasines klases (ašramus).
Vatsalja-rasa (vātsalya-rasa) – viena iš penkių pagrindinių santykių su Šri Krišna rūšių, kuri įsitvirtina bhaktos širdyje pasiekus tobulumo (bhavos arba premos)lygį. Šiuose santykiuose bhaktos meilė Viešpačiui pasireiškia tėvystės jausena.
Vipralambha (vipralambha) – meilė, išgyvenama išsiskyrus su meilės objektas.
Vradža-rasa (vraja-rasa) – dvasinė jausena (rasa), su kuria Šri Krišnos amžinieji bhaktos tarnauja Jam amžinojoje Vradžos (Vrindavanos) buveinėje.
Vradža-parikaros (vienask. vraja-parikara) – amžinieji Šri Krišnos bhaktos, gyvenantys trancendentinėje Vradžos (Vrindavanos) buveinėje.
Vradžavasiai (vienask. vraja-vāsī) – dvasiniame pasaulyje egzistuojančios Vrindavanos (Goloka) arba materialaus pasaulio Vrindavanos (Gokula) gyventojai.
