Tyra Bhakti

Aukštesniosios energijos prisilietimas

manye tvam kalam isanam
anadi-nidhanam vibhum
samam carantam sarvatra
bhutanam yan mithah kalih

“Mano Viešpatie, laikau Tavo Šviesybę esant amžinuoju laiku, be pradžios ir pabaigos, visur pasklidusiuoju (persmelkiančiuoju). Dalindamas savo malonę esi lygus kiekvienam. Nesutarimai tarp gyvųjų esybių yra atsiradę dėl socialinio bendravimo.”

Kuntidevi žinojo, kad Krišna nebuvo nei jos sūnėnas nei eilinis jos tėvonijos šeimos narys. Ji puikiai žinojo, kad Krišna yra pirmapradis Viešpats, kuris gyvena kiekvieno širdyje kaip Supersiela, Paramatma. Kitas Viešpaties Paramatmos aspekto vardas – kala, amžinas laikas. Amžinas laikas yra visų mūsų veiksmų, gerų ir blogų, liudininkas, ir todėl kylantys atoveiksmiai yra nulemiami Jo. Beprasmiška sakyti, kad nežinome kodėl kenčiame. Galime pamiršti piktadarybę, dėl kurios galbūt kenčiame šiuo momentu, bet privalom atsiminti, kad Paramamtma yra mūsų nuolatinis kompanionas ir todėl Jis žino viską – praeitį, dabartį, ateitį. Ir todėl, kad Viešpaties Krišnos Paramatmos aspektas nulemia visus veiksmus ir atoveiksmius, kartu Jis yra aukščiausias valdytojas. Be Jo leidimo negali pajudėti net žolės stiebelis. Gyvosioms esybėms suteikiama tiek laisvės, kiek jos nusipelno, o tos laisvės neteisingas panaudojimas yra kentėjimo priežastis. Viešpačiui pasišventę asmenys nenaudoja savo laisvės neteisingai, ir todėl jie yra geri Viešpaties vaikai. Kiti, kurie neteisingai naudoja laisvę, patenka į kančias nulemiamas amžino laiko. Laikas teikia sąlygotosioms sieloms tiek laimę, tiek kančias. Visa tai iš anksto nulemiama amžino laiko. Taip, kaip patiriam nekviestų kančių, taip galim patirti ir laimės, taipogi jos neprašant, nes viskas yra nulemta kalos (laiko). Todėl niekas nėra Viešpaties priešas ar draugas. Kiekvienas kenčia ir džiaugiasi savo paties likimo rezultatu. Tas likimas gyvųjų esybių yra sukuriamas per socialinį bendravimą. Čia kiekvienas nori viešpatauti materialiai gamtai, ir taip kiekvienas sukuria savo paties likimą, prižiūrint Aukščiausiajam Viešpačiui. Jis yra visur pasklidęs, todėl Jis gali matyti kiekvieno veiklą. Ir todėl, kad Viešpats neturi pradžios ir pabaigos, taip pat Jis žinomas kaip amžinas laikas, kala.

Tai, kas čia paaiškinta pasišventusiosios Kunti, tiksliai patvirtinama Paties Viešpaties Bhagavad-gitoje (9.29). Ten Viešpats sako:

samo ‘ham sarva-bhutesu
na me dvesyo ‘sti na priyah
ye bhajanti tu mam bhaktya
mayi te tesu capy aham

“Aš niekam nepavydžiu, ir nei vienam nesu šališkas. Esu visiems lygus. Bet tas, kuris atlieka tarnystę Man su pasišventimu yra draugas, Jis yra Manyje, ir Aš taip pat esu jam draugas”. Dievas negali būti šališkas. Kiekvienas yra Dievo sūnus, tai kaipgi Dievas gali mėgti vieną sūnų labiau nei kitą? Tai negalimas dalykas. Bet žmogiškosios esybės daro skirtumą. Mes rašom, “Pasitikime Dievu” (“In God we trust”), bet tas, kuris pasitiki Dievu, privalo būti lygiai mielas ir maloningas visų gyvųjų esybių atžvilgiu. Tokia Dievo sąmonė.
Krišna sako, “Aš neturiu priešų, nei draugų.” Na me dvesyo ‘sti na priyah. Žodis dvesya reiškia “priešas”. Mes priešiški savo priešų atžvilgiu ir draugiški savo draugų atžvilgiu, bet kadangi Krišna yra absoliutus, netgi tada, kai Jis atrodo priešiškas kokiam nors demonui, iš tiesų Jis yra draugas. Kai Krišna užmuša demoną, demono demoniška veikla yra nužudoma, ir jis tuoj pat tampa šventuoju ir susilieja su aukščiausiuoju beasmeniu spindesiu, brahmadžjoti. Brahmadžjoti yra vienas iš trijų Absoliučiosios Tiesos aspektų.

vadanti tat tattva-vidas
tattvam yaj jnanam advayam
brahmeti paramatmeti
bhagavan iti sabdyate

(SB. 1.2.11)

Absoliučioji Tiesa yra viena, bet suvokiama trimis aspektais, žinomais kaip Brahmanas, Paramatma, ir Bhagavanas. Pirmapradis, pilnas Absoliučiosios Tiesos aspektas yra Bhagavanas, Aukščiausiasis Dieviškasis Asmuo, o Jo dalinė reprezentacija yra Paramatma, Kširodakašaji Višnu, kuris glūdi kiekvieno širdyje (isvarah sarva-bhutanam hrddese ‘rjuna tisthati). Trečiasis Absoliučiosios Tiesos aspektas yra Brahmanas, visur pasklidęs beasmenis Absoliuto spindesys.

Absoliučioji Tiesa yra lygi kiekvienam, bet asmuo suvoks Absoliutą pagal būdą, kuriuo prie Jo prisiartina (ya yatha mam prapadyante). Pagal asmens gebėjimą suprasti, Absoliučioji Tiesa apreiškiama kaip beasmenis Brahmanas, lokalizuota Paramatma, arba, galiausiai, kaip Bhagavanas.

Paaiškintant tai pavyzdžiu, kartais matome iš savo kambario kalvas, nors galim jų ryškiai nematyti. Los Andžele yra daug kalvų, bet jeigu žiūrėsim į kalvas iš tolimos vietos, jos atrodo kaip kažkas migloto. Tačiau, jeigu judėsime link kalvos, atrasim, kad ten yra kažkas išsiskiriančio – pati kalva. Ir jeigu nueisime visą kelią į pačią kalvą, atrasime daug ten dirbančių žmonių, daug namų, kelių, automobilių ir daugelį įvairių dalykų. Panašiai, kai asmuo nori pažinti Absoliučiąją Tiesą savo mažais smegenimis ir galvoja, “atliksiu tyrimą atrasti Absoliučiajai Tiesai”, jis turės miglotą, beasmenę koncepciją. Tada, jeigu asmuo juda toliau ir tampa medituotoju, jis atras, kad Dievas glūdi jo širdyje. Dhyanavasthita-tad-gatena manasa pasyanti yam yoginah. Jogai – tikri jogai – meditacijos būdu mato Višnu pavidalą širdyje. Tačiau pasišventusieji sutinka Aukščiausiąjį Asmenį veidas į veidą, taip kaip mes susitinkame veidas į veidą ir kalbamės veidas į veidą. Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė įsako, “duok Man tą ir tą”, ir pasišventusysis tiesiogiai tarnauja Viešpačiui duodamas tai, ko Jis nori. Taigi, yra skirtingos Absoliučiosios Tiesos realizacijos, ir nors Jis yra vienodas kiekvienam, tai yra mūsų reikalas Jį suprasti pagal savo pažangą. Todėl Kunti sako, samam carantam sarvatra: “Dalindamas Savo malonę, Tu esi lygus kiekvienam”.

Žodis carantam reiškia “judantis”. Viešpats juda visur – viduje ir išorėje – o mes paprasčiausiai turime padaryti savo regėjimą švarų, kad galėtume Jį matyti. Pasišventimo tarnyste galime apvalyti savo jutimus taip, kad galėtume patirti Dievo buvimą. Tie, kurie yra mažiau išmintingi, paprasčiausiai bando rasti Dievą viduje, bet tie, kurie pažengę išmintyje, gali matyti Viešpatį tiek viduje, tiek išorėje.
Jogos meditacijos sistema iš tiesų yra skirta tiems, kurie yra mažiau išmintingi. Kas praktikuoja jogos meditaciją, turi kontroliuoti jutimus (yoga indriya-samyamah). Mūsų jutimai yra labai nerimstantys, ir praktikuojant skirtingas asanas, sėdėjimo pozas, asmuo privalo suvaldyti protą ir jutimus taip, kad galėtų susikoncentruoti į Višnu pavidalą širdyje. Tai jogos sistema, rekomenduojama tiems, kurie yra per daug pasinėrę į kūnišką gyvenimo sampratą. Tačiau bhaktos, pasišventusieji, yra labiau pažengę, jiems nereikia pereiti atskiro proceso, kad kontroliuoti jutimus, vietoj to, užsiimdami pasišventimo tarnyste jie jau kontroliuoja jutimus.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo yra užimtas Dievybės garbinimu, šventyklos valymu, Dievybės puošimu, virimu Dievybei, ir taip toliau, visi jo jutimai jau yra užimti tarnyste Absoliučiajai Tiesai, tai kur gi galimybė jiems nuklysti? Hrsikena hrsikesa-sevanam bhaktir ucyate: bhakti, pasišventimo tarnystė, reiškia tiesiog užimti mūsų jutimus (hsrika) jutimų valdovo (hrsikesa) tarnystėje. Dabar mūsų jutimai užimti jutimų tenkinime. Galvoju, kad todėl, kad esu šis kūnas, privalau tenkinti savo jutimus. Tačiau, faktiškai, tai yra užteršta gyvenimo stadija. Kai asmuo prieina supratimą, kad jis yra ne kūnas, bet dvasinė siela, Dievo dalelė, jis žino, kad jo dvasiniai jutimai turėtų būti užimti aukščiausios dvasinės būtybės tarnystėje. Taip asmuo pasiekia išlaisvinimą (mukti).

Asmuo pasiekia išlaisvinimą, kai jis atmeta netikrą koncepciją, kad kūnas yra savasis “aš” ir kai atstato savo tikrąją tarnystės Viešpačiui padėtį. (muktir hitvanyatha rupam svarupena vyavasthitih SB. 2.10.6). Kai esame sąlygoti, mes atmetame savo pirminę prigimtinę padėtį, kurią Čaitanja Mahaprabhu apibrėžė kaip amžinos tarnystės Krišnai (jivera svarupa haya – krsnera ‘nitya-dasa’). Bet kai tik įsidarbiname tarnystėje Viešpačiui, iš karto esame išlaisvinami. Nereikia praeiti kokį nors paruošiamąjį procesą. Pats asmens jutimų užėmimo Viešpaties tarnystėje veiksmas yra įrodymas, kad asmuo yra išlaisvintas.

Šis išlaisvinimas yra atviras kiekvienam (samam carantam). Bhagavad-gitoje Krišna nesako Ardžunai, “tik tu gali ateiti pas Mane ir tapti išlaisvintu.” Ne, Viešpats yra pasiekiamas kiekvienam. Kai Jis sako, sarva-dharman parityajya mam ekam saranam vraja – “Atmesk visas kitas pareigas ir atsiduok Man” – Jis kalba ne tik Ardžunai bet ir kiekvienam. Ardžuna buvo pirminis klausytojas, bet iš tikrųjų, Bhagavad-gita buvo išsakyta kiekvienam, visoms žmogiškosioms būtybėms, ir todėl asmuo privalo ja pasinaudoti.
Krišnos nešališkumas palyginamas su saule. Saulė neatsižvelgia, “čia vargšas, čia žemos padėties žmogus, čia kiaulė. Aš neskirsiu savo šviesos jiems”. Ne, saulė yra visiems lygi, ir paprasčiausiai reikia ja naudotis. Saulės šviesa yra prieinama, bet jeigu uždarome savo duris ir norim laikyti save tamsoje, tai jau mūsų sprendimas. Panašiai, Krišna yra visur, Krišna yra visiems, Krišna pasiruošęs mus priimti, kai tik mes atsiduodame. Samam carantam. Nėra apribojimų. Žmonės gali daryti skirtumą tarp žemesnės padėties ir aukštesnės padėties, bet Krišna sako, mam hi partha vyapasritya ye ‘pi syuh papa-yonayah (Bg. 9.32): “Netgi jeigu asmuo būtų laikomas žemesnės padėties, tai nesvarbu. Jeigu jis atsiduoda Man, jis irgi yra tinkamas sugrįžti namo, atgal pas Dievą.”

Tas pats Krišna apibūdinamas Kuntidevės kaip amžinas laikas. Viskas atsitinka laike, bet mūsų laiko skaičiavimai – praeitis, dabartis ir ateitis yra reliatyvūs. Mažo vabzdžio praeities, dabarties ir ateities matavimas yra skirtingas nuo mūsų praeities, dabarties ir ateities, ir panašiai, Brahmos, pagrindinės kuriančiosios šios visatos gyvosios esybės, praeitis, dabartis ir ateitis skiriasi nuo mūsiškės. Bet Krišna neturi praeities, dabarties ar ateities. Todėl Jis yra amžinas. Mes turime praeitį, dabartį ir ateitį todėl, kad keičiame vieną kūną į kitą. Kūnas, kurį turime dabar, yra su data. Konkrečią datą gimiau iš tėvo ir motinos, ir dabar šis kūnas bus kurį laiką. Jis augs, pagamins šalutinių produktų, tada pasens ir sunyks, ir tada dings, ir tada aš turėsiu priimti kitą kūną. Kai šio dabartinio kūno praeitis, dabartis ir ateitis baigsis, aš priimsiu kitą kūną, ir vėl mano praeitis, dabartis ir ateitis prasidės. Bet Krišna neturi praeities, dabarties, ar ateities, nes Jis nekeičia Savo kūno. Tai skirtumas tarp mūsų ir Krišnos.

Amžinoji Krišnos padėtis atskleidžiama Bhagavad-gitoje. Ten Krišna sako Ardžunai, “Praeityje, prieš milijonus metų, aš pasakiau šią Bhagavad-gitos filosofiją saulės dievui”. Ardžuna atrodė tuo netikintis. Žinoma, Ardžuna viską žinojo, bet dėl mūsų apšvietimo jis pasakė Krišnai, “Krišna, mes esam amžininkai, ir todėl kad gimėm praktiškai tuo pačiu metu, kaip galiu tikėti, kad Tu pasakei šią filosofiją prieš tokį ilgą laiką saulės dievui?”. Tada Krišna atsakė, “Mano brangus Ardžuna, tu taip pat buvai ten tada, bet pamiršai, tuo tarpu Aš ne. Tai yra skirtumas”. Praeitis, dabartis, ir ateitis taikoma žmonėms, kurie pamiršta, bet tam kuris nepamiršta, kuris gyvena amžinai, nėra praeities, dabarties ar ateities.

Todėl Kunti kreipiasi į Krišną, vadindama amžinu (manye tvam kalam). Ir todėl, kad Jis yra amžinas, jis yra visiškas valdovas (isanam). Iš Krišnos nepaprasto elgesio, Kunti suprato, kad Krišna yra amžinas ir kad Krišna yra aukščiausias valdytojas. Jis neturi pradžios ir pabaigos (anadi-nidhanam), ir todėl Jis yra vibhu, Aukščiausiasis, didžiausiasis.

Mes esame anu, mažiausieji, o Krišna yra vibhu, didžiausiasis. Mes esam Krišnos dalelė, todėl Krišna yra tiek mažiausiasis, tiek didžiausiasis, tuo tarpu mes esam tik mažiausieji. Vibhu, didžiausiasis, turi būti visa įtraukiantis. Jeigu kas turi didelį krepšį, gali laikyti daug daiktų, tuo tarpu mažame krepšyje to negalima padaryti. Todėl kad Krišna yra vibhu, didžiausiasis, Jis įtraukia viską, netgi praeities, dabarties ir ateities laiką, ir Jis yra visa persmelkiantis, esantis visur.

Be Krišnos, materija negali vystytis. Ateistiški mokslininkai sako, kad gyvybė kyla iš materijos, bet tai nesąmonė. Materija yra viena Krišnos energija, o dvasia yra kita. Dvasia yra aukštesnioji energija, o materija yra žemesnioji energija. Materija vystosi kai yra aukštesnioji energija. Pavyzdžiui, prieš du ar tris šimtus metų Amerikos kraštas nebuvo išvystytas, bet todėl, kad pranašesnės gyvosios esybės iš Europos čia atvyko, dabar Amerika yra labai išsivysčiusi. Todėl, vystymosi priežatis yra aukštesnioji energija. Afrikoje, Australijoje, ir daugelyje kitų vietų vis dar yra tuščios žemės, kuri nėra išvystyta. Kodėl ji neišvystyta? Todėl kad aukštesnioji pranašesnių gyvųjų esybių energija jos nepalietė. Kai tik aukštesnioji energija paliečią ją, tas pats kraštas išvystys daugybę fabrikų, namų, miestų, kelių, automobilių ir taip toliau.

Šio pavyzdžio esmė yra ta, kad materija negali pati vystytis. Tai nėra įmanoma. Aukštesnioji energija turi ją paliesti, ir tada ji bus aktyvi. Pateikiant kitą pavyzdį, mašina yra materija – tai žemesnioji energija – ir todėl nebent operatorius ateis ir ją palies, ji neveiks. Galima turėti labai brangų automobilį, bet jeigu neateis vairuotojas, per milijonus metų jis niekur nevažiuos.

Taigi, tai sveiko proto dalykas, suprasti, kad materija negali veikti savaime, ji negali veikti, nebent aukštesnioji energija, gyvoji esybė, ją paliečia. Taigi, kaip galim daryti išvadą, kad gyvybė vystosi iš materijos? Niekšai mokslininkai gali tai sakyti, bet jie neturi pakankamo žinių kiekio.
Visos visatos išsivystė dėl Krišnos buvimo, kaip paminėta Brahma-samhitoje (andantara-stha paramanu cayantara-stham). Mokslininkai dabar studijuoja atomus, ir jie atranda, kad elektronai, protonai ir kitos dalelės veikia daugybe būdų. Kodėl tos dalelės yra aktyvios? Todėl, kad Krišna yra ten. Tai tikras mokslinis supratimas.

Reikia moksliškai suprasti Krišną. Krišna neturi praeities, dabarties ir ateities. Jis yra amžinas laikas, be pradžios ir pabaigos, ir Jis yra visiems lygus. Mes paprasčiausiai turim pasiruošti matyti Krišną ir suprasti Krišną. Tai yra Krišnos sąmonės tikslas.