Tyra Bhakti

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Tags: Bhagavata, Brahma, gopės, Govardhana, meilė, rasa, Šri Krišna, Venu Gita, Vrindavana