Tyra Bhakti

Ketvirtasis smagus šelmiškas žaidimas (iš “Šri Čamatkara Čandrikos”)
Šri Krišna, persirengęs jauna dainininke

(1) Vieną dieną Šri Radha apreiškė gilų maaną (niūrią nuotaiką). Nors Šri Krišna įteikė Jai dovanų, pagarbino Ją ir visa kaip stengėsi nuraminti, Jo pastangos nuėjo veltui. Galų gale Jis nuėjo pas Kundalatą slapta su ja pasitarti, kaip reikėtų elgtis.

(2) Aptaręs visą situaciją su Kundalata, Šri Krišna persirengė labai gražia jauna mergina. Jis apsivilko jaunos merginos drabužiais, pasipuošė papuošalais ir įgavo tokį malonų ir kerintį balsą, kuris pranoko net melodingą gegutės kukavimą. Tada kartu su Kundalata nuėjo į Džatilos namus, o Jam einant švelniai skimbčiojo brangakmeniais išpuošti kojų varpeliai.

(3) Šri Radha buvo kartu su Savo sakhėmis. Tą akimirką, kai panašiomis į elnės akimis pažvelgė į šią neeilinio grožio merginą, besiartinančią kartu su Kundalata, Radhą Jos grožis pakerėjo. Šypsodamasi Ji kreipėsi į Kundalatą:

- Eikš čionai, Kundalata, ir papasakok mums, kodėl šiandien apdovanojai mus tokiu netikėtu apsilankymu?

(4-5) – Ir kas ta nuostabaus grožio mergina, atėjusi kartu? Iš kur Ji, kuo vardu?

- Radha, – prašneko Kundalata, – Ji vardu Kalavali. Išgirdusi Tavo vardą ir apie Tavo šlovę bei nepaprastą būdą, Ji atvyko iš Mathuros pamatyti Tavęs. Ji dainuoja geriau už patį Indros guru Brihaspatį. Ką dar galiu pridurti? Suprasi, ką turėjau galvoje tik tada, kai išgirsi Ją dainuojančią.

- Mieloji drauge Kundalata, iš ko Kalavali išmoko tokio meistriškumo?”– pasiteiravo tuomet Šri Radha.

- Iš paties Brihaspačio, – atsakė Kundalata.

- O kaip Jai pavyko su juo susitikti?

(6) – O, gražioji Radha, – pasakė Kundalata, – kartą, kai Mathuros brahmanai surengė didžius angirasa aukų atnašavimus, Brihaspatis atvyko pas juos iš pusdievių buveinės ir vieną mėnesį praleido Mathuroje. Toje vietoje jis susilaukė pagarbos, ir dėl to tapo neapsakomai patenkintas.

(7) O, sakhi Radha, vieną dieną tame garbingame susirinkime Brihaspatis rečitavo dangišką giesmę. Tokią giesmę be galo sunku giedoti, bet Kalavali pasirodė tokia nuovoki, kad išsyk ją visą įsiminė ir kitą dieną sugiedojo lygiai tokiu pačiu sudėtingu ritmu ir subtilia melodija, kaip patsai Brihaspatis.

(8) Išgirdęs Ją giedant, Brihaspatis taip susižavėjo, kad pasiteiravo vieno iš Mathuros brahmanų:

- Kas ši jaunoji mergina, kuri gieda mano sudėtingą dangiškąją giesmę? Aš labai nustebintas! Ji – šio mirtingojo pasaulio gyventoja, o vis dėlto išmoko šią giesmę vos vieną kartą išgirdusi. Atvesk ją pas mane.

(9) Palieptas Brihaspačio, brahmanas atvedė Kalavali.

- O, sumaniausia iš jaunų merginų, – pasakė Brihaspatis, – Tavo genialumas nepranokstamas, o balsas nurungia gegučių kukavimą. Nuostabu! Tad nusprendžiau mokyti Tave paties aukščiausio Gandharvų dainavimo mokslo. Tokio aštraus intelekto ir malonaus balso nerasi nei žmonių pasaulyje, nei tarp Kinarų.

(10) Brihaspatis mokė Ją visą mėnesį, kol buvo apsistojęs Mathuroje. Tuomet pasiėmė su savimi grįždamas į dangiškąsias planetas ir mokė Ją dar vienerius metus. Kalavali į Žemės planetą grįžo Ašvinos mėnesio pabaigoje, o į Mathurą atvyko tik vakar. Dabar, jau temstant, Ji pasirodė Tau čia, Vradžoje.

(11) Išklausiusi visą Kundalatos istoriją, Šri Radha tarė:

- O, Bhavini (gražioji mergele), pagiedok Man ką nors.

- Vrindavanešvari, – atsakė Kalavali, – kokią ragą norėtum išgirsti Mane giedant?

Šri Radha atsakė:

- Jau prieblanda, tad gali giedoti malavą ragą. ‘Sumukhi (gražiaveide), kokią melodiją Man pagiedoti?

- Giedok šadadža melodiją, – atsakė Šri Radha.

Tuomet Kalavali paklausė:

- Radha, kurią iš keturių šios melodijos šruti turėčiau giedoti?

(12) – O, gražioji, – atsakė Šri Radha, – jei žmogaus gerklėje sutrinka kapha ar vata pusiausvyra, jis nepajėgia išgauti švaraus garso. Lygiai taip pat neįmanoma išdainuoti švarios natos, jei dainininkui nepritaria vina. Nepaisant to, norėčiau pasiklausyti, kaip Tu giedi melodingą giesmę, kupiną įvairių muzikos atributų, tokių kaip skalė (raga), ritminiai ciklai (tala), muzikinės natos (svara), ornamentika (gamaka), tam tikras ragos tipas (džati), variacijų improvizacija (tana) ir Vedinė melodijos sistema (grama).”

(13) – Radha, – tarė Kalavali, – kas šioje Visatoje labiau patyręs muzikos ir giesmių srityje už Tave? Aš galiu giedoti tik paprastas melodijas. Klausykis.

Taip pasakiusi Kalavali ėmė giedoti: “Ta-na-na-na-ta-na-na-ri” tokiu nuostabiu balsu, kad sumišo ir povai, ir kamanės.

(14) Kai Šri Radhos brangiosios sakhės išgirdo malonų Kalavali giedojimą, ašarų upeliai ėmė lietis joms iš akių. Giesmei tęsiantis, jų susižavėjimas ir ekstazė taip išaugo, kad net ašaros nustojo tryškusios. O giesmės pabaigoje ašaros ėmė kapsėti į žemę tarsi mažučių akmenėlių lietus.

(15) Šri Radhos širdis iš pykčio, maanos, buvo tapusi panaši į kietą deimantą, o dabar ėmė tirpti, ir dėl to Ji Pati nustebo.

- Devi Kalavali, – tarė Ji, – Tavo giesmė tokia maloni, kad toli pralenkia netgi pusdievių ragaujamo nektaro saldumą.

(16) O, kad kas nors toks gabus, kaip Tu, nuolatos būtų šalia Manęs! Tuomet būčiau tokia laiminga! Tik tada visas Mano gyvenimas įgautų prasmę. Bet paklausyk, Devi, jegu Nandos Maharadžo sūnus išgirs, kaip giedi, Jis neabejotinai ims nešioti Tave kaip papuošalą ant Savo kaklo.

(17– 18) – Radha, – tarė Kundalata, – tarp moterų Kalavali yra tiesiog dorybės įsikūnijimas, tad nekalbėki taip su Ja. Nieko nelaukusi turėtum Pati Ją apkabinti.

Šri Radha žengė prie Kalavalės, norėdama Ją apkabinti ir padovanoti vertingą kaklo vėrinį, bet Lalita sušnibždėjo į Šri Radhos ausį:

- Radha, kas tas žmogus, kurį jau susiruošei apkabinti? Jis – ne kas kitas, kaip tas išdykęs apgavikas Tavo mylimasis, apsirėdęs kaip patraukli mergina.

- Mano brangi drauge Lalita, – garsiai atsakė Jai Šri Radha, – davei labai vertingą patarimą. Išties, atidžiai apsvarsčius, tu kalbi tiesą. Norėjau išreikšti Savo dėkingumą tik padovanodama kaklo vėrinį, tačiau juk tai neparodytų tinkamos pagarbos. Tad apdovanosiu Ją visų rūšių brangakmeniais išpuoštais papuošalais ir puikiausiais drabužiais.

(19) Pasisukusi į Rūpa-mandžiarę Šri Radha tarė:

- O, Rūpa-mandžiari, labai atsargiai aprenk Kalavalę čia, Mano akivaizdoje, visomis spalvomis žėrinčiais puikiais naujaisiais drabužiais. Nuimk Jos senąją liemenėlę ir greitai pridenk Jos krūtinę naująja.

(20) Nedelsdama nė sekundės Kundalata įsiterpė:

- Gražiaveide Radha, – tarė ji, – prašau nenurengti šios jaunos merginos drabužių, nes Ji Tavo akivaizdoje susidrovės ir pasimes. Tiesiog įteik, ką norėjai padovanoti ir leisk pasimatuoti parsinešus namo.

(21) – Sakhi Kalavali, – tarė Šri Radha, – visi žino, kad moterys niekuomet  nesidrovi ir nesibaimina kai aplink jas vien tik kitos moterys. Sakyk Man, ar kalbėdama apie tariamą drovumą neprisigalvoji kliūčių šiam džiugiam įvykiui?

(22) – O, Radha, – atsakė Kalavali, – Nepriimsiu jokių girliandų, drabužių ar papuošalų. Naivi mergaite, aš ne dainininko duktė! Jei likai Manimi patenkinta, tuomet apkabink Mane –  tai bus Man neįkainojama dovana. Nemanyk, kad geidžiu kokio nors kito turto.

(23) – O, sakhi, – tarė Šri Radha, – kodėl vis prieštarauji? Kodėl atsisakai Mano pasiūlymo? Apsirenk šiuos puikius drabužius ir brangakmeniais inkrustuotus papuošalus. Jei nesutiksi to padaryti savo noru, jėga aprengsiu Tave. Pažvelk, esi visai viena, o su Manimi – šimtai kitų sakhių. Paika mergyte, įspėju: Mano akivaizdoje nesielk taip nepriklausomai. Sakau Tau – būk atsargesnė!

(24) Taip tarusi, Šri Radha liepė sakhėms perrengti Kalavalę naująja liemenėle. Dvi sakhės ryžtingai pačiupo nuo Jos pečių skraistę, o trečioji užėjo iš už nugaros atsegti liemenėlės. Kai liemenėlė atsilaisvino, iš jos iškrito du didžiuliai kadamba medžio žiedai, kiekvienas iš vienos pusės paplokščias, ir nusirito ant žemės.

(25) – Aha! – garsiai sušuko Šri Radha. – Žiūrėkit, kas iškrito iš Jos liemenėlės!

Rūpa-mandžiari ir kitos tarnaitės pralinksmėjusios net suplojo rankomis ir drabužių skraistėmis iš drovumo prisidengė šypsenas į mėnulį panašiuose veiduose. Vrišabhanu-nandini Šri Radha, atsukusi nugarą į Šri Krišną, atsisėdo ant žemės.

(26) Pamačiusios, ką buvo sumanęs Šri Krišna, sakhės bandė nuslėpti juoką prisidengdamos burnas, tačiau nepajėgė susivaldyti ir pratrūko garsiai kvatotis. Netarusi nė žodžio, prie jų prisidėjo ir Šri Radha, o po kiek laiko ir Šri Krišna su Kundalata.

(27) Tuomet didžiausiam kiekvieno pasimėgavimui keletui akimirkų tarp jų apsireiškė įasmenintas transcendentinės juoko nuotaikos pavidalas (hasya-rasa). Sakhės kreipėsi į tuos du gulinčius kadambos žiedus:

- O puikūs didieji kadamba žiedai, iš visų ant šios Žemės veido tik jūs iš tikrųjų laimingi. Paprastai nebūnate dviveidžiai, bet tokiais tapote, pabendravę su šiuo klastingu žmogumi. Kaip medžio žiedai, nežinojote jokios suktybės.Tačiau dabar, patekę į šio apgaviko rankas, pasirodėte tokie begėdžiai, apsimesdami jaunos mergaitės krūtimis. Jūsų dėka visos mes skęstame juoko vandenyno nektare.

(28) Sakhės paklausė Kundalatos:

- O, Kundalata, kur pradingo tavoji kelionės draugė Nedrąsa?

- Ji kartu su Kundalata paskendo Patala-lokos vandenų gelmėje, – atsakė Kundalata. – Todėl dabar Jos ir nematote.

- Jeigu Kundalata ir jos sakhė, vardu Nedrąsa, paskendusios atsisveikino su šiuo pasauliu, tuomet kas esi tu? – pasiteiravo jos.

- Vien jos šešėlis.

- Bet jeigu Kundalata mirė, tai kaip galime matyti jos šešėlį? – sakhės prisispyrusios klausinėjo toliau.

- Nebeturiu ką pasakyti, – tarė Kundalata. – Tegul iškalbos deivė dabar šoka ant jūsų liežuvių.

(29) Tuomet prabilo Lalita:

- Kundalata, tavoji meilė Brihaspačio mokinei ir nepriekaištingas jūsų bendravimas nuolat stiprėjo nuo pat vaikystės dienų. Nėra nė pėdsako klaidos iš tavo lūpų išėjusiuose tvirtinimuose. Tavo šlovė sklinda po visą Vradžą, ir skelbiama, kad dalini nurodymus doroms merginoms jų pačių teisėtiems veiksmams. Taip Kamadevo vardu atlieki didžius žygius. Deja, šiandien tavo troškimas neišsipildė ir galų gale tau teks kęsti didelį skausmą.

(30) Sakhi Kalavali, kokia Tu protinga ir sumani. Šiandien atvykusi iš taip toli išdidžiai pasirodei mūsų susirinkime ir stengeisi parduoti žinias, kurias gavai iš Savo “guru”. Bet, o varge, Tau nepavyko jų parduoti ir Tu staiga tapai pajuokos objektu. Matyt, atėjai nepalankiu nelaimę lemiančiu laiku.

(31) Į tai Šri Krišna atsakė:

- Lalita, galiu labai lengvai parduoti šį žinojimą sakhių turguje ir išpildyti visus Savo troškimus. O dabar atiduok Man tą liemenėlę, nes kitaip Pats Tave ja aprengsiu.

(32) Tai išgirdusi Lalita pasakė:

- O, šelmių karaliau! Ar gali nudžiūvusi gėlė pavirsti jaunu pumpuru? Ar galės kūnas toliau gyvuoti, kai gyvybės oras prana jį paliks? Kas toliau gerbs išdidų ir nesąžiningą žmogų, kai paaiškės jo apgavystės? O, Svami, nedalyvauk šiame gėdingame įvykyje lavindama Savo talentą meluoti.

(33) Šri Krišna pakėlė nuo žemės du kadambos žiedus. Vėl pridėjęs juos prie Savo krūtinės kaip krūtų imitaciją, nuėjo į Džatilos kambarį. Ten kritęs ant žemės ėmė garsiai raudoti. Džatila dėl to sunerimo, susirūpino ir puolė klausinėti:

(34) – Kas Tu, dukrele mano? Iš kur atkeliavai? Kodėl taip verki? Ar kas nors Tave įskaudino? Nusišluostyk ašaras nuo Savo lotoso veido ir viską man papasakoki.

Drebėdama Kalavali virpančiu balsu išklojo visą istoriją.

- O, varge, kaip Man nepasisekė, kilnioji ponia! Kokia gėda Mano kūnui! Gėda, kad gimiau! Ant Mano galvos krito šimtų šimtai prakeikimų.

(35) Aš gyvenu karaliaus Vrišabhanu mieste ir esu Kirtidos sesers duktė. Nuo pat vaikystės Mane sieja artimas ir meilingas ryšys su Radha. Atvykau iš namų karštai trokšdama po ilgo laiko vėl Ją pamatyti. Bet, o varge! Radha net nepažvelgė į Mano pusę ir net negalvojo apkabinti su meile ir prieraišumu.

(36) Mane pamačiusi, maloniai nenusišypsojo, nė vieno vienintelio kartelio. Bent iš mandagumo nepasidomėjo, kaip Man sekasi. Kokia prasmė po viso šito Man toliau gyventi? Mirsiu čia pat priešais Jus. Kilnioji ponia, prisiminkite, ar esu kaip nors įžeidusi Šri Radhą. Prašau, išklausinėkite Ją, kodėl ant Manęs taip pyksta.

(37) Išklausiusi graudžią Kalavalės kalbą, Džatila tarė:

”Dukrele, nurimk ir nieko nesibaimink. Tu niekuo neprasikaltai. Aš tuoj pat viską sutvarkysiu. Pasirūpinsiu, kad Radha labai greitai apdovanotų Tave visa Savo meile ir prieraišumu. Taip pat prižiūrėsiu, kad Ji apkabintų ir pasikalbėtų su Tavimi. Dar daugiau – dar šį vakarą Judvi ilsėsitės vienoje lovoje.

(38) Taip tarusi, Džatila įsiveržė į savo marčios patalpas. Pamačiusi ten visas sakhes, pasisuko į Lalitą ir tarė:

- Lalita, kodėl mano marti šiandieną tokia užsispyrusi? Iš Jos tėvo miesto nekantraudama susitikti atvyko Jos pusseserė, o Ji Ją ignoruoja. Kodėl Jai maloniai nepasišnekėjus su Ja?

(39) Tada Džatila kreipėsi į Šri Radhą:

- O, Sučarita (gero elgesio mergele), dukra mano, Tu turi daugybę gerų savybių. Mano brangi martele, pažvelk: šios nelaimingos mergelės drabužiai permirkę ašaromis. Mano širdis prisipildė užuojautos Jai. Pašalink skausmą iš Jos širdies: stipriai Ją apkabink, pasiteirauk, kaip Ji jaučiasi ir meiliai su Ja pasišnekėk. Padaryk Ją tokią laimingą, kokia buvo anksčiau, tuomet ir aš liksiu patenkinta.

(40) – Mieloji anyta, – atsakė Šri Radha, – Tikrai padarysiu, kaip sakei, tad grįžk į savo kambarius ir ilsėkis sau laiminga. Tau  netinka veltis į jaunų mergaičių smulkmeniškus ir nereikšmingus ginčus. Visos jaunosios sakhės tokios pačios – jų amžius nedidelis, nedidelis ir protas. Jos kas akimirksnį svyruoja nuo ginčų iki abipusio prieraišumo. Tačiau tavo intelektas neprilygstamas, o tu pati autoritetinga. Argi dera tau įsitraukti į šiuos vaikiškus nesutarimus?

(41) – Martele, nieko daugiau nesakyki, – tarė Radhai Džatila. – Stokis ir tuojau pat apkabink Savo sesutę. Drauge papietaukite, o po to kartu ilsėkitės. Nedrįsk nepaklusti man, nes esu už Tave daug vyresnė.

(42) – O, anyta, – atsakė Šri Radha, – ryžtingai ir rimtai Mane pamokei, bet prieš paklusdama noriu tau kai ką pasakyti. Ši mergina šiurkščiai kalbėjo su Kundalata, štai kodėl taip pasipiktinau, kad nenoriu į Ją net pažvelgti. Jeigu Ji susitaikys su Kundalata, tuomet ir Aš būsiu patenkinta ir be jokios abejonės padarysiu, kaip liepei.

(43) – Kilnioji ponia, – tarė Kundalata, – tavo marti meluoja. Kalavali nešnekėjo su manimi šiurkščiai, ir aš visiškai nepykstu ant Jos.

Tuomet Šri Radha drąsiai pasakė Kundalatai:

- Kaip drįsti meluoti Mano anytos akivaizdoje? Jeigu iš tikrųjų nepyksti ant Kalavalės ir esi Ja patenkinta, apkabink Ją tuojau pat, kad visos pamatytume.

(44) Išgirdusi tokius Šri Radhos žodžius Kundalata stovėjo tylėdama. Kai elniaakė Šri Radha pamatė tai, iškart pasakė labai protingus žodžius:

- Dabar, anyta, pati spręsk, kuri iš Mudviejų meluoja, tada galėsi Jai priekaištauti.

(45) Iš tiesų, jeigu Kundalata su malonumu neapsikabina šios mielos jaunos merginos, reiškia kažkas negerai. Ji pyksta ant Kalavalės. Kas tuo dabar suabejos?

- Mano martelė kalba teisingai, – tarė senoji moteris. – Kundalata, kodėl neatleidi Kalavalei ir nesi Ja patenkinta?

(46) O, Kundalata, padarysiu visa, ko reiks, kad tik susitaikytum su Kalavale. Klausykis manęs. Esu vyresnė ir verta tavo pagarbos, bet sudėjusi rankas meldžiu tavęs – apkabink šią merginą dabar, mano akyse. Nieko daugiau nebesakyk. Ak! Savo galvą už tai atiduosiu.

(47) Kundalatai nė nekrustelėjus apkabinti Kalavalės, sakhės sušuko:

- O, Kundalata, negi nesibaimini šios gerosios moteriškės priesaikos? Ko vertas tavo intelektas? Dabar pat apkabink Kalavalę.

Taip tarusios, Džatila, Kutila ir visos sakhės pačiupo Kundalatą ir jėga privertė apkabinti Šri Hari, persirengusį Kalavale.

(48) Jei ne senoji Džatila, sakhės nebūtų susilaikiusios ir panirtų į nevaržomą hasya-rasą. Bet dabar sarių krašteliais prisidengė veidus ir tik patenkintos tyliai juokėsi.

(49) Tada senoji moteriškė tarė Šri Radhai:

- Martele, dabar meiliai pasišnekėk su Savo sesute ir šiltai Ją apkabink.

Džatila viena ranka sugriebė Šri Krišną, o kita – Šri Radhą, ir privertė Juos tvirtai apsikabinti.

(50) – Seserys, – pasakė ji Radhai ir Krišnai, – matau, kad verkiate iš laimės, jog apsikabinote. Pasidalinkite abipusiu džiaugsmu ir sario krašteliu nušluostykite viena kitai ašaras. Po to eikite kartu papietauti ir draugiškai praleiskite naktį.

(51) Taip pasakiusi, senoji moteris nuėjo ilsėtis į savo kambarius, esančius kiek tolėliau. Tuomet Šri Krišna kreipėsi į sakhes dar drąsiau ir arogantiškiau, nei prieš tai:

– Žiūrėkit, sakhės, jūs manėte, kad šis Mano žinojimas vertas pajuokos, bet Aš jį greitai pardaviau, taip pasiekdamas trokštamą rezultatą: pergalę prieš jus visas.

(52) – O, visų narsiųjų karaliau, – tarė Lalita, – iš tikrųjų pasiekei, ko troškai, pasimėgavęs Kundalata, Savo Paties svaine, ir taip išlošei didžiausią pergalę. Kam palikti Kundalatą tik pusiau ja pasimėgavus dabar, kai jau sulaužei socialinio elgesio taisykles? Kodėl Tau neišpildžius visų jos širdies troškimų?

(53) Kundalata įsiterpė:

- Lalita, argi brolis negali apkabinti savo sesers, tėvo arba dukters tyra širdimi? Visas tavo kūnas nuo galvos iki kojų pirštų degte dega iš stipraus meilės troškimo, tad manai, jog ir visi šiame pasaulyje liepsnoja tuo pačiu troškimu.

(54) Taip tarusi Kundalata išėjo iš kambario, lyg būtų supykusi. Visos sakhės nusekė jai iš paskos, norėdamos pabandyti ją nuraminti. Pasiliko tiktai gėlių strėles laidantis Kupidonas –  saugoti jaunos Dieviškosios Porelės, Šri Radha-Krišnos.

(55) Brangiosios Šri Radhos sakhės vogčiomis žvilgčiojo pro raštais išpaišytus langus su grotelėmis ir kvėpė į save nuostabųjį Madhusūdanos Šri Krišnos meilės žaidimų aromatą. Jis Patsai apsvaigęs gėrė Šri Radhos susiraukusio, lenktais antakiais papuošto, lotoso veido medų. Sakhės pajuto, kaip vis giliau ir giliau pasineria į palaimos vandenyno bangas.

Tags: gopės, Šri Krišna, Šrimati Radharani, Vradža Vrindavana